Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, rugsėjo 19 d. (AFP-ELTA). Kremliaus remiama valdžia Rytų Ukrainos Donecke pirmadienį pranešė, kad per Ukrainos pajėgų smūgį Rusijos kontroliuojamame mieste žuvo daugiau nei tuzinas žmonių.
„Pirminė informacija rodo, kad per baudžiamuosius apšaudymus (…) Kuibyševo rajone (Donecke) žuvo 13 civilių. Sužeistųjų skaičius nustatomas“, – socialiniame tinkle parašė Maskvos remiamas miesto meras, jo pareiškimą išplatino Rusijos naujienų agentūros.
Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo, kad kovos siekiant susigrąžinti Rusijai prarastas teritorijas nesiliaus, o iš Kyjivo pranešama, kad ukrainiečių kariai pasistūmėjo į rytinį Oskilo upės krantą ir ėmė grasinti Rusijos okupacinėms pajėgoms Donbase, praneša „Reuters“.
Luhansko regiono gubernatorius Serhijus Gaidajus rašė „Telegram“: „Luhansko regionas yra visai šalia. Deokupacija jau netoli“.
Doneckas, kuriame prieš karą gyveno maždaug milijonas žmonių, nuo 2014 m. iš dalies buvo kontroliuojamas Maskvos remiamų separatistų. Dalis srities buvo užgrobta po gatvių demonstracijų, nuvertusių Kremliui draugišką Ukrainos lyderį.
Kaltinimų, kad Ukraina sudavė smūgį Donecko miestui, ir aukų skaičiaus neįmanoma nepriklausomai patikrinti.
Tuo metu Rusijos kariuomenė pirmadienį pranešė nusitaikiusi į Ukrainos pajėgas keliuose regionuose prie fronto linijų ir tvirtino, kad Ukrainos pajėgos patyrė aukų ir žalos karinei įrangai. Rusijos armija teigia surengusi „labai tikslius“ smūgius Ukrainos kariniams objektams Pietų Ukrainos Zaporižios mieste ir sunaikinusi JAV tiekiamą artileriją.
Ukrainos prezidentūra pranešė, kad per Rusijos antskrydžius regionuose, netoli kurių vyksta kautynės, žuvo 10 žmonių, 22 buvo sužeisti.
Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.
Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.
Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.
Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.
Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.
Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.
Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.
Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.
Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi. Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.
Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?
Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.
Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?
Liūdna, bet, regis, turime dar vieną „ekspertą“, teisinantį nenorinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Omenyje turiu sociologą Artūrą Tereškiną, portale delfi.lt neseniai paskelbusį straipsnį šokiruojančiu pavadinimu: „Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi“.
Kur, kada ir kaip mūsų valstybė tyčiojosi iš šauktinių? Gal ponas sociologas malonėtų pateikti konkrečių netinkamo valstybės bendravimo su šauktiniais pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės temomis domiuosi dar nuo 1998-ųjų, kai leidau specializuotą priedą „Vardan Lietuvos“.
Kai kuriuos dalykus verta dėstyti ir spręsti dalykiškai. Rusija užpuolė Ukrainą, ne priešingai. Puola ir muša už nepaklusnumą, bet čia jau antriniai posmai. Akivaizdu, kas ką, o pridurmai net tą aiškumą stengiamasi sujaukti.
Samdiniai, agentai, išlaikytiniai – vis ta pati Rusija (kaip stribai Lietuvoje buvo ne „pilietinis karas“, bet sovietų kariuomenė). Tad ir kariaujama, ir kalbamasi (ypač kai deramasi) su šeimininku ir tik su juo. Taip turėtų būti. Ir sąskaita už nuostolius – tam, kuris peržengė sieną ir veikia ne savo teritorijoje kaip užpuolikas.
Aišku, šis nori sujaukti („mūsų nėra“), ir gebelsinis jovalas yra karo dalis. Tikėkimės, kad nei prezidentas Petro Porošenka, nei prezidentas Donaldas Tuskas nesiderės su atamanu Zacharčenka.
Prasideda po truputį jau tikras didelis karas. Jis tiesiogiai ar netiesiogiai palies visus. Ir nieko negali pakeisti.
Toks tas žmonių pasaulis. Nė vienas žmogus žemėje rimtai nenori karo. Tačiau prasideda ir vyksta tai, ko nė vienas nenori. Ir žmonės tame dalyvauja.
Vieni ploja bepročiui, skatina jį ir vienas kitą pergalėms. Jie kariauja už taiką, kol neliks akmens ant akmens. Bet tik tol, kol guli ant sofos prieš dėžę.
