Šiandien Maskvos teismas pradeda svarstyti Rusijos generalinės prokuratūros teikimą likviduoti istorinių tyrimų ir politinių represijų aukų įamžinimo organizaciją „Memorialas“. Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia savo pareiškimą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) nuomone, jei Rusijos valdžia sustabdys garsiausios Rusijos istorinių tyrimų organizacijos „Memorialas” veiklą, tai reikš, kad Rusijos valdžia nuo šiol draudžia bet kokius sąžiningus sovietinės praeities tyrimus.
Daugiau kaip tris dešimtmečius Rusijoje veikianti nevyriausybinė organizacija „Memorialas” buvo pagrindinė stalininių represijų tyrimo ir jų aukų įamžinimo Rusijoje organizacija ir ilgametė LGGRTC bendradarbė.
„Memorialo” surinktas neįkainojamas istorinis archyvas, jo pagalba tiriant sovietinį laikotarpį buvo ir yra labai svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir daugumai sovietų okupaciją kentėjusių valstybių. Todėl „Memorialo” veiklos sustabdymas, šios organizacijos sunaikinimas būtų ne tik milžiniškas nuostolis Rusijai ir jos piliečiams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei”, – sako LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, reikšdamas visapusišką palaikymą „Memorialui“.
LGGRTC primena, kad vienas iš „Memorialo“ įkūrėjų ir vadovų, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas sovietmečiu padėdavo pergabenti į Vakarus žymiausią lietuvių pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, už savo veiklą du kartus buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai, o 2011 m. LR Seimo apdovanotas Laisvės premija.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Prezidentas G. Nausėda dalyvauja Kardinolo Sigito Tamkevičiaus padėkos šv. Mišiose. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Lapkričio 7-ąją 82-ąjį gimtadienį minintis fondo „Bažnyčios Kronika“ steigėjas, kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, kad kova už laisvę neturi pabaigos, nes gyvename pasaulyje, kur viešpatauja „nuodėmės įstatymas“, o ten kur nuodėmė, visuomet reikės kovoti už tiesos žodį ir laisvę.
Paklaustas, kur šiandien tie „karštieji taškai“, apie kuriuos turėtų išdrįsti kalbėti objektyvi ir viltinga žiniasklaida, kardinolas sakė, kad gyvename laisvę gerbiančioje demokratinėje valstybėje, kurioje krikščioniškai ar pasaulietinei žiniasklaidai kažkas galėtų trukdyti kalbėti bet kuria aktualia tema.
„Tačiau galima tikėtis, kad sulauksime meto, kai ateis pagunda save cenzūruoti, kad nebūtume apšaukti homofobais, seksistais ar kitais skambiais epitetais. Tikėtina, kad sulauksime meto, kai už laisvą tiesos žodį būsime tampomi ir po teismus“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.
Ganytojas linkėjo, kad žiniasklaidos atstovai niekuomet nepritrūktų drąsos, kai jos prireiks, ir įspėjo nesitikėti, kad bus vien giriami už laiku ir reikiamoje vietoje pasakytą tiesos žodį. „Tik linkiu, kad nešamas tiesos žodis nepritrūktų evangelinės meilės, nes tiesa be meilės laisvei nepasitarnauja“, – pabrėžė fondo „Bažnyčios kronika“ steigėjas.
Gyvenimas, kaip aštraus siužeto filmas
Kardinolo S. Tamkevičiaus išgyventų įvykių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.
Kunigų seminarijos slenkstį būsimasis ganytojas peržengė neturėdamas nė septyniolikos. Kardinolas sako, kad bebaigiant vidurinę mokyklą, apie nieką daugiau nesvajojo, tik apie kunigystę. Kardinolas S. Tamkevičius mini 82-ąjį gimtadienį. Kauno arkivyskupijos archyvo nuotr.
„Kunigystės šventimų laukiau su tam tikra baime, kad KGB (Sovietų Sąjungos slaptoji saugumo tarnyba) nesukliudytų, kaip tai buvo padariusi keliems mano kursiniams. Todėl po vyskupo P. Maželio rankų uždėjimo visam gyvenimui atmintyje įsirėžė anuometinis džiaugsmas: aš jau kunigas ir jokia jėga nesukliudys man juo būti. Ir tikrai nesukliudė, net tuomet, kai valdžia bandė nušalinti nuo kunigo pareigų“, – prisiminimais dalinosi kardinolas.
Vietoj kunigystės darbas prie staklių
1969-aisias valdžia S. Tamkevičiui buvo uždraudusi kunigauti. „Valdžia labai apribojo stojančiųjų į seminariją klierikų skaičių; buvo limitas – į metus tik penki pirmakursiai. Parašėme raštą, kad būtų panaikintas limitas ir po juo surinkau per 60 kunigų parašų. Tuo metu sovietinei valdžiai toks poelgis buvo kaip didžiausias nusikaltimas ir netrukus atsidūriau Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau melioracijoje. Gamykloje iš metalo darėme plaktukus, kirvius, kastuvus ir kitus įrankius, o melioracijoje – kasėme žemę, klojome molinius vamzdelius. Tuo metu pradėjo bręsti mintis, kad reikia kažką daryti, jei valdžia naudoja tokias priemones prieš Bažnyčią. Pradžioje mezgėme kontaktus su Maskvos disidentais, skaitėme jų leidžiamą „Einamųjų įvykių kroniką“, ir pamažu supratome, kad ir mums reikia daryti kažką konkretesnio. Taip ir gimė mūsų „Kronika“, – pasakojo S. Tamkevičius.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ misija buvo surašyti Bažnyčios persekiojimo faktus ir juos viešinti, viliantis, kad viešumas bent šiek tiek pristabdys persekiotojus, kuriems buvo svarbu, kad pasaulio visuomenė sovietinę valstybę matytų gerbiančią žmogaus teises, ypač po 1975 m. Helsinkio susitarimų, kuriuos pasirašė ir Tarybų Sąjunga.
Pavyko pralaužti geležinę uždangą
Griežtos cenzūros, propagandos ir laisvos spaudos draudimo sąlygomis platintai „Kronikai“ pavyko pralaužti geležinę uždangą ir skelbti pasauliui apie tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje. Kova dėl sąžinės laisvės bei Lietuvos valstybės nepriklausomybės ne vienam jos bendradarbiui kainavo laisvę ir net gyvybę, tačiau per 17 metų, nuo 1972-ųjų pat iki 1989 m. kovo 19 d., sovietinis saugumas neįveikė „Kronikos“.
„Manau, kad „Kronika“ savo tikslą pasiekė su kaupu“, – 81-oji gimtadienio išvakarėse sakė kardinolas S.Tamkevičius. Garbingą jos vardą perėmęs fondas „Bažnyčios kronika“ finansiškai remia nekomercinius sklaidos projektus, skatina įvairių Lietuvos katalikiškų žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimą, rengia mokymus katalikų komunikavimo kompetencijoms gerinti.
Fondo tikslas – socialinis bei dvasinis pokytis. Skatinti visuomenę kritiškai mąstyti, kad kuo daugiau žmonių siektų tikrosios laisvės, gyvenimo pilnatvės bei stiprintų savo tikėjimą.
