Rusijos propaganda
Vašingtonas, sausio 14 d. (AFP-ELTA). Rusija pasiuntė į vietą operatyvininkus, apmokytus dirbti su sprogmenimis, kad jie atliktų „klaidinančią“ operaciją ir sukurtų dingstį įsiveržti į Ukrainą, penktadienį pranešė vienas JAV pareigūnas.
„Turime informacijos, rodančios, kad Rusija jau iš anksto parengė operatyvininkų grupę atlikti apgaulingą operaciją Rytų Ukrainoje“, – sakė pareigūnas.
Jungtinės Valstijos paskelbė žvalgybos duomenis kitą dieną, kai patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas pareiškė, jog Rusija, sutelkusi dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainos sienos, „rengiasi tam, kad galėtų griebtis suklastotos dingsties invazijai“.
JAV pareigūnas, sutikęs kalbėti tik anonimiškai, sakė, kad Rusija gali pradėti operacijas „likus kelioms savaitėms“ iki karinio įsiveržimo, galinčio prasidėti nuo sausio vidurio iki vasario vidurio. „Turime informacijos, rodančios, kad Rusija jau iš anksto parengė operatyvininkų grupę vykdyti apgaulingą operaciją Rytų Ukrainoje, – sakė pareigūnas. – Operatyvininkai mokomi kariauti mieste ir naudoti sprogmenis, kad atliktų sabotažo veiksmus prieš pačiai Rusijai pavaldžias pajėgas“.
Pareigūnas sakė, kad Rusija tuo pat metu suaktyvino dezinformacijos kampaniją socialinėje žiniasklaidoje, įskaitant įrašus, kuriuose Ukraina kaltinama teisių pažeidimais, o Vakarai – įtampos provokavimu. Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
„Mūsų informacija taip pat rodo, kad Rusijos įtakos veikėjai jau pradeda fabrikuoti Ukrainos provokacijas valstybinėje ir socialinėje žiniasklaidoje, kad pateisintų Rusijos intervenciją ir pasėtų susiskaldymą Ukrainoje“, – sakė pareigūnas.
JAV ne kartą kaltino Rusiją skleidžiant sąmokslo teorijas ir dezinformaciją socialiniuose tinkluose. JAV pareigūnas sakė, kad Maskvos naratyvų apie Ukrainą rusų kalba skaičius socialiniuose tinkluose gruodį šoktelėjo 200 procentų iki beveik 3500 įrašų per dieną.
J. Sullivanas per susitikimą su žurnalistais sakė, kad panašią taktiką Rusija naudojo 2014 metais, kai užgrobė Krymą ir parėmė separatistus Rytų Ukrainoje. „Mes matėme šį scenarijų 2014 metais. Jie vėl rengia tą patį scenarijų“, – sakė J. Sullivanas.
Jungtinės Valstijos paskelbė duomenis apie apgaulės planus po savaitę trukusių derybų su Rusija siekiant sumažinti įtampą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neigia planuojantis įsiveržimą į Ukrainą, bet reikalauja Vakarų saugumo garantijų, įskaitant pažadus neplėsti NATO į rytus.
J. Sullivanas ketvirtadienį pareiškė, kad Jungtinės Valstijos teikia pirmenybę diplomatijai, bet yra pasirengusios „ginti“ sąjungininkes ir taikyti Rusijai brangiai jai atsieisiančias ekonomines sankcijas, jei ji įsiverš.
Prezidentas Kijeve: Lietuva niekada nepripažins Krymo okupacijos ir aneksijos. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotrauka
Prezidentas Gitanas Nausėda rugpjūčio 23 dieną pradėjo vizitą Ukrainoje. Pirmąją vizito dieną šalies vadovas dalyvavo inauguraciniame Krymo platformos susitikime. Krymo platforma yra diplomatinė Ukrainos iniciatyva, siekianti atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtai Rusijos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją.
„Lietuva niekada nepripažino ir nepripažins Krymo okupacijos ir aneksijos“, – susitikime sakė prezidentas.
Pasak šalies vadovo, tarptautinė bendruomenė turi laikytis vieningos pozicijos Krymo okupacijos klausimu ir siekti, kad Ukrainos teritorinis vientisumas būtų atkurtas vadovaujantis tarptautinės teisės principais. Kalbėdamas Krymo platformos susitikime prezidentas pabrėžė, kad Ukrainos nepriklausomybė, suverenumas ir teritorinis vientisumas yra viso demokratinio pasaulio interesas.
„Laukia nemažai iššūkių, tačiau didelę įtaką Ukrainos ateičiai turės pažanga ir pokyčiai šalies viduje. Ukraina kryptingai juda europinės ir transatlantinės integracijos keliu. Tikiu, kad sėkmingas reformų įgyvendinimas paspartins integracijos procesus. Palaikome Ukrainos pastangas stiprinti valstybės institucijas, užtikrinti teisės viršenybę, kovoti su korupcija, kurti konkurencingą, laisvos rinkos principais paremtą ekonomiką“, – sakė Lietuvos prezidentas.
Krymo platformos inauguraciniame susitikime Ukrainos sostinėje Kijeve dalyvauja 44 šalių delegacijos, įskaitant Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Slovėnijos, Suomijos ir kitų valstybių vadovus, ES Vadovų Tarybos Pirmininką, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoją.
Susitikimo dalyviai pasirašė Bendrą tarptautinės Krymo platformos dalyvių deklaraciją. Šia deklaracija susitikimo dalyviai sutarė ir toliau laikytis aneksijos nepripažinimo politikos, reikalauti iš Rusijos okupacijos nutraukimo ir įgalinti tarptautines organizacijas imtis aktyvesnių veiksmų Krymo klausimais.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (JTGA) Niujorke, įspėjo nekartoti praeities klaidų, dėl kurių kilo Antrasis pasaulinis karas.
Pasak A. Dudos, nepaisant žiaurios Antrojo pasaulinio karo pamokos ir nuo to laiko padarytos pažangos, pasaulis vis dar stebi etninį valymą ir genocidą, tuo metu valstybių sienos vis dar keičiamos jėga.
Nors Lenkijos vadovas neminėjo Rusijos, jis pareiškė, kad Lenkija remia Ukrainos ir Sakartvelo teritorinį vientisumą.
Kaip yra žinoma, 2014 metais Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir taip pat remia separatistus Rytų Ukrainoje. Rusija, be kita ko, laiko nuo Sakartvelo atsiskyrusius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus nepriklausomomis valstybėmis, bet de facto juos kontroliuoja.
Niujorke sakydamas kalbą A. Duda taip pat įspėjo dėl „pavojingų iliuzijų sudaryti paktus su agresoriumi kitų sąskaita ar siekiant ekonominės naudos“.
Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas
Parsidavėlių už sotesnį kąsnį, žmonių, su išplaukusios moralės supratimu, esama kiekvienoje tautoje. Ir jie, visų pirma, savo tautose asocijuojasi su atstumtaisiais; jie tarsi žmonės be tautinės savigarbos, be identiteto, kaip tie mongolų-totorių klajokliai stepėse.
Vienintelis jų siekis – užkariauti ne vien fiziškai, bet ir pavergti dvasiškai ir moraliai, kuomet visuotinai priimtos moralės normos tiesiog negalioja, o galioja jų melas ir klasta.
Grobk ir plėšk, neapkęsk kitokių, jeigu jie nepanašūs į tave – nei mentalitetu, nei pasaulio matymu.
Tad kodėl du žinomi armėnai šiandien net išsijuosę dergia kitų tautų apsisprendimą identifikuoti save ir pasirinkti savo tautos kryptį?
Šiandien bene madingiausias žodis aršiose politinėse diskusijose – nacionalizmas. Ypač šiuo žodžiu mėgsta svaidytis į Kremliaus šeriamų televizijų politinių šou sukviesti pasirinktiniai, jau etatiniais tapę dalyviai ir tų laidų vedėjai propagandistai, nors save jie ir vadina žurnalistais.
Daugiausiai, žinoma, pastaruoju metu kliūna Ukrainai – esą jos valdžioje vien naciai, nacionalistai ir banderininkai. Žurnalistai-propagandistai net nesivargina atskirti šių visiškai skirtingą prasmę turinčių sąvokų, o suplaka juos į vieną: anot jų – tai tas pats. Trumpai tariant, blogis.
Taigi kas yra nacionalizmas?
Tai ideologija, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu, savojo identiteto paieška. Nacionalizmas kelia išimtinai patriotinius jausmus, kas yra būdinga kiekvienai etninei grupei, visuomenei, valstybei. Tai pasididžiavimas nacionaliniais jausmais, neturint siekio menkinti kitas tautas. Tai siekis suvienyti žmones pagal kalbą ir sukurti tvirtą pamatą etninių ryšių pagrindu, įtvirtinti tam tikros grupės gyventojų nacionalinį, tautinį bendrumą vardan tvirto valstybinio darinio.
Pasak vieno garsiausio ir įtakingiausio nacionalizmo teoretikų E. Gellner, nacionalizmas yra reiškinys, būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai ir tai reiškia politinę legitimizaciją.
Ar tai blogai?
Stiprėjant globalizacijai, buvo pranašauta, kad jau šiame amžiuje nacionalistinė ideologija išnyks, deja, taip neatsitiko, susilpnėjusios tautinės valstybės nūnai vėl gręžiasi į save, bando atkurti savo identitetą. Ši tendencija ypač ryškiai matosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.
Kremliaus ideologai ir propagandistai labai sumaniai pasigavo ir efektyviai naudojasi nacionalizmo-nacizmo samplaika, nusitaikydami, visų pirma, į menkai išprususią vidinę auditoriją, gąsdindami ją atgyjančio nacizmo grėsme. Į ją pakliūna ne tik už savo laisvą apsisprendimą kurti nacionalinę valstybę nutarę ukrainiečiai, bet ir Rusijos opozicija bei Baltijos šalys. Juk neatsitiktinai pastarosios paniekinamai vadinamos tiesiog Pribaltika, tarsi norint jas sumenkinti bei parodyti, kad jos bent psichologine prasme tebėra imperijoje, ir tokios išliks.
Deja, itin agresyvi Rusijos propaganda retai kada sulaukia paprastai žmonėms paaiškinamo atsako: nacionalizmas ir nacizmas nėra broliai dvyniai. Tai visiškai skirtingos, nieko bendro tarpusavyje neturinčios ideologijos.
Nacizmas, nacionalsocializmas, hitlerizmas – totalitarinės Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios dar 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją nuo 1933 iki 1945 m., politinė ideologija. Pagrindiniai jos ideologai buvo Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir, be abejo, Jozefas Gebelsas.
Šiai ideologijos manifestu tapo Hitlerio parašytas veikalas Mein Kampf (Mano kova).
Politikos istorikai, politologai iki šiol ginčijasi, ar tai savarankiška ideologija, ar tik fašizmo atmaina, jos forma.
Nacių režimas pirmasis istorijoje rasizmą pavertė oficialia valstybės doktrina. Bet galiausiai žlugo.
Taigi kas šiandien sveikam nacionalizmui bando priklijuoti nacizmo, kaip atgyjančio slibino, propaguojančio antisemitizmą, šovinizmą, represijas prieš kitaminčius, etiketę visoms tautoms, bandančioms įtvirtinti savo nacionalines valstybes ir jų suvereną?
Pagaliau ar pati Rusija šiandien neturi šių jau išvardytų požymių?…
Karenas Šachnazarovas
Ir štai, pagaliau, susipažinkite: du garsūs vyrai – Karenas Šachnazarovas (Карен Шахназаров) ir Araikas Stepanianas (Араик Степанян) – užuot ištikimai tarnavę savo valstybei, diena iš dienos bėgioja iš vienos Rusijos televizijos į kitą, siųsdami prakeiksmus ir pildami pamazgas ant Ukrainos, suprantama, nepamiršdami ir Pribaltikos, kuri, o nelaime, andai ištrūko iš „humaniškos“ superderžavos – SSSR.
Perestroikos laikais Kareno tėvas Georgijus Šachnazarovas buvo vienas iš Michailo Gorbačiovo patarėjų. O sūnus žengė dar toliau – tapo Putino grobikiškos politikos apologetu ir aistringu jos propaguotoju. Dergdamas Ukrainą, jis kartas nuo karto nepasibodi prisiminti ir Pribaltikos. Vienas iš jo apgailestavimų – esą nors Lietuva ir ištrūko iš šlovingosios SSSR, bet per neapdairumą Maskva padarė nedovanotiną klaidą – reikėjo bent rusų karines bazes joje palikti. Dabar nebūtų NATO.
Kas tai, jeigu ne tyčinis kiršinimas ir priminimas, kad dar ne viskas prarasta, kad galbūt dar galima būtų susigrąžinti Pribaltiką?
Ir apie tai kalba garsus režisierius, scenaristas, kino studijos „Mosfilm“ generalinis direktorius ir tuo pačiu – aršus cinikas, kuriam moralė jo filmuose gal ir vaidina kokį nors vaidmenį, o gyvenime?
2014 m. kovo mėnesį K. Šachnazarovas pasirašė laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame pritarė Krymo okupacijai bei Rusijos sukeltam karui Ukrainos rytuose. Dėl to jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą.
Kerštas?
Araikas Stepanianas – iš kitos operos. Įdomi asmenybė. Jis – buvęs smogikas. Dabar – aršus „politologas“, televizijos šou stoviniuojantis ir rėksmingu balsu dėstantis savo „išmintį“ prokremlinių propagandistų barikadų pusėje.
Araikas Stepanianas
Kažkada broliai Stepanianai aktyviai dalyvavo konflikte, vykusiame Kalnų Karabache. Beje, vėliau jie buvo paskelbti visasąjunginėje paieškoje, nes buvo įtariami įsiveržimu į vieną karinį dalinį bandant pagrobti ginklus. Tuomet žuvo keletas kariškių, o broliai Stepanianai buvo apsupti. Tačiau Araiką ir jo brolį Bagratą išgelbėjo trečias brolis Garikas. Jis įsigudrino iš apsupimo išvažiuoti greitosios pagalbos automobiliu, tokiu būdu išsiveždamas ne tik brolius, bet ir visą arsenalą ginklų.
Ant „žymaus“ armėnų smogiko, dabar politologo ir filosofijos mokslų kandidato Araiko Steponiano sąžinės guli ir kiti kariškių užpuolimai, civilių Kalnų Karabacho gyventojų žudymai.
Galų gale, jo brolis Garikas žuvo kovoje su azerbaidžaniečiais, Bagratas dingo be žinios…
O Araikas… Diena iš dienos jis tiesiog veržte veržiasi iš ekranų spjaudydamas tulžimi.
Beje, anot Araiko, armėnų genocidas buvo užsakytas žydiškos anglosaksų mafijos. Štai taip! Kodėl jis tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Didžioji Britanija nepripažįsta armėnų žudynių praėjusio amžiaus pradžioje kaip genocido.
Kita vertus, gal tai galima įvertinti kaip karštą kraują, besiliejantį iš šaltų armėniškų širdžių? Suprantama, – be jokios apeliacijos į moralę ir sąžinę.
Svarbiausia, kad Kremliui tokie „politologai“ tinka. Ir labai patinka: lai liejasi melas laisvai!
Skaitytojų dėmesiui siūlome straipsnį, publikuotą 2015 m. RF oficialią poziciją atstovaujančiame laikraštyje „Izvestija“ (Naujienos), kuris ypač aktualus dėl dviejų priežasčių: pirma, jis atspindi poslinkius Rusijos užsienio politikoje nuo 1990 metų iki dabar, ir antra, yra tikra „naujienų bomba“ Lietuvos prezidento rinkimų išvakarėse.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš viso teksto ir mūsų paryškintų vietų jame matyti, ką Rusija laiko „rusiškais regionais“ – tai ne tik Ukraina, bet ir Armėnija. Net nevartojamas terminas „rusakalbių teritorijos“, bet tiesiai – rusiški regionai. Straipsnyje aptinkame daug ideologinių klišių ir atvirai deklaruojamų nuostatų, pavyzdžiui, tai, kad ES neva priklauso nuo JAV, kad rusų jaunimas turi būti ideologiškai šviečiamas, kad Krymas yra teisėta RF dalis ir pan. Randame ir garsųjį reikalavimą „pateikti alternatyvius požiūrius“ – arkliuką, kuriuo joja propaganda, nukreipta ir prieš Lietuvą.
Straipsnis iš esmės skirtas ne tik Vakarų politikai diskredituoti, bet yra aiškiai grasinamojo pobūdžio. Dar įdomiau, kad jo taikinyje atsidūrė tuometinis ES atstovas ambasadorius Vygaudas Ušackas. Neseniai pareiškęs apie kandidatavimą didelę užsienio politikos patirtį turintis, JAV itin sėkmingai dirbęs ir savo tvirtą nuomonę turintis V. Ušackas buvo priverstas atsiimti savo kandidatūrą, ir vienintelė to priežastis buvo išplatinta nuomonė apie jo tariamą prorusiškumą ar net buvimą „Rusijos agentu“. Jeigu taip, tai šis straipsnis turėtų būti didelė didelė tarptautinė Rusijos spaudos „antis“, nors jame skelbiama, kad V.Ušacko veiklą reikia kontroliuoti, ir ne tik – tirti specialiosioms tarnyboms, nes ji panaši į provakarietišką penktosios kolonos Rusijoje darbą! Tačiau tokia supersąmokslo teorija subliūkšta, nes vienas dalykas nepaneigiamai aiškėja: V. Ušacko veikla Rusijoje tapo laikoma antivalstybine, kitaip nebūtų grasinama išsiųsti jo iš šalies kaip persona non grata.
Ir visiškai jau neatremiamas argumentas, pranokstantis „šnipų žaidimus“: straipsnyje konstatuojamas faktas, kad būtent V. Ušacko veikla Rusijoje sukėlė visus ant kojų ir privertė Švietimo ir mokslo ministerijos svarbų departamentą ne tik išleisti specialų potvarkį, ribojantį ES atstovų paskaitas ir renginius (Rusijoje ir „rusiškose teritorijose“), bet ir sovietinės propagandos stiliumi pasisakyti apie V. Ušacko veiklą pagrindinius universitetų vadovus! Ar tas potvarkis ir pasisakymai, paskelbti oficialioje spaudoje – irgi sąmokslo dalis, fakenews? Kas taip gal teigti?
Kodėl tad konservatorių kandidatas buvo staiga eliminuotas iš rinkimų su bjauria politine etikete, jeigu už visą tą veiklą jį galima tik pagirti? Iškilus pareigūnas taps bedarbiu, nes nepatogus ne tik Rusijai?
XXX
ES atstovybės vadovo susitikimus su studentais pradės kontroliuoti
Švietimo ir mokslo ministerija aukštųjų mokyklų vadovų paprašė išankstine tvarka informuoti apie kultūrinius renginius, kuriuose dalyvauja ES atstovybės bendradarbiai Rusijoje
2015 sausio 21
Igoris Molotovas
Rusijos Švietimo ir mokslo ministerijos Tarptautinis departamentas išleido dokumentą „Apie ES atstovybės veiklą Rusijoje švietimo srityje“ (prieinamą laikraščiui „Izvestija“), kuriame aukštųjų mokyklų vadovybę prašo „išankstine tvarka informuoti“ apie renginius, kuriuose dalyvauja ES atstovybės bendradarbiai Rusijoje. Šis prašymas susijęs su, kaip teigiama dokumente, tuo, kad „Ukrainos krizės fone pablogėjusių santykių su Rusija sąlygomis ES šiame etape vienu iš uždavinių laiko Rusijos Federacijos užsienio politikos kurso vertinimų Rusijos visuomenėje plėtrą“.
ES atstovybės vadovo Vygaudo Ušacko darbinių kelionių grafikas, sakoma dokumente, liudija tai, jog didelis dėmesys šiame darbe skiriamas rusiškiems regionams. Panaudodami akademinio ir mokslinio judrumo instrumentus – „Marijos Kiuri programą“ ir „Erazmus visiems“, taip pat keturis kart per metus organizuojamų „Europos mokyklų“ skirtinguose Rusijos regionuose praktiką, Europos sąjungos atstovai sudaro sau sąlygas prieiti prie autoritetingų rusiškų aukštųjų mokyklų diskusijų pakylos. Kartu būdinga tai, kad programa sudaroma ES atstovų bendradarbių nuožiūra, o reikiamas tonas duodamas užsienio ekspertų pritraukimo ir globojamo rusų pilietinės visuomenės segmento atstovų sąskaita.
Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją
Atskirai verta atkreipti dėmesį į naudojamas programas, tokias kaip „Erazmus visiems“, kuri suteikia galimybę mokytis, stažuotis arba dėstyti kitoje šalyje, dalyvaujančioje programoje. Laikoma, kad tai padeda „Europos vienybei, grindžiamai piliečių solidarumu“. Tačiau keletas ekspertų tiesiai pareiškė, kad programos tikslas – europietiškos propagandos sklaida ir kūrimas sistemos, kurios aktyvistai taps Europos sąjungos politikos ramsčiu šalyse, kuriose veikia „mokslinė“ programa.
Taip pat tai liečia vadinamąsias „europietiškas mokyklas“, kurios aktyviai veikia Rusijos Federacijos teritorijoje. Keturis kartus per metus įvairiose Rusijos vietose vyksta „euromokyklos“, kuriose rusų ir europiečių ekspertai rusų jaunuomenei veda mokymo seminarus apie politikos, ekonomikos, teisės ir tarptautinių santykių problemas.
Pakanka pažiūrėti į pagrindines seminarų temas, kad būtų suprasta tokio mokymo kryptis ir politinis angažuotumas – Rusijos ir Europos Sąjungos santykiai, eurozonos krizė ir integracijos perspektyvos, ekonominė Rusijos modernizacija ir ES vaidmuo, Europos Sąjungos užsienio politika, konfliktinių zonų Europoje ir Rusijoje lyginimas ir daugelis kitų panašaus turinio temų. Nesunku susigaudyti, kad seminaruose kalbama būtent apie aspektus, naudingus Europos Sąjungos pozicijai.
Švietimo ir mokslo ministerija mano, kad esant principiniams skirtumams tarp Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijų, liečiančių eilę aktualių klausimų, būtina „kruopščiai rengti panašius renginius, ir dėl šios priežasties išankstine tvarka studentų auditoriją supažindinti su argumentuota oficialia pozicija dėl Krymo įėjimo į RF sudėtį, kad būtų neutralizuota ES nuostata dėl sankcijų įvedimo, susijusio su „Krymo aneksija“, „Rusijos, pažeidusios tarptautines normas“ ir kitokių propagandinių europietiškų klišių pagrįstumo.
Neseniai Europos Sąjungos atstovybės Rusijoje vadovas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pareiškė, kad ES kol kas nemato priežasčių atšaukti sankcijas Maskvai, nors ir tikisi greitesnės santykių normalizacijos iš Rusijos pusės ir krizės Ukrainoje pašalinimo. Jo nuomone, viskas, kas vyksta Rusijos ir Europos konflikte, yra susiję su tuo, kad „Rusija neteisėtai aneksavo Krymą“. Suprantama, tai ne vienintelis tokio pobūdžio jo pareiškimas.
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Instituto rektorius Michailas Frolovas departamento kreipimąsi laiko pagrįstu, kadangi auštosios mokyklos, jo nuomone, turi aktyviau užsiimti jaunuomenės prusinimu, ir šios iniciatyvos neturėtų perimti Europos Sąjungos atstovai.
„Kokius nors santykius palaikyti visada gerai, bet, žinoma, negalima išleisti iš akių mūsų ideologinės krypties. Vis dėlto jauni žmonės turi būti orientuoti į gyvenimą Rusijoje, o ne Vakaruose. Mes matome, kaip tokios vakarietiškos propagandos schemos realizuojamos Ukrainoje, yra ir pastangų jas įgyvendinti Armėnijoje. Neturi susidaryti situacija, kada Vakarų ekspertai įgis teisę primesti Europos Sąjungos vertybes, prieštaraujančias valstybiniams Rusijos interesams“, – pabrėžė Michailas Frolovas.
Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimą palaikė ir Valstybinio Voronežo Universiteto rektorius Dmitrijus Endovickis. Jo manymu, užsienio vizitus reikia derinti, organizuojant užsienio ambasadorių pasisakymus studentai turi išgirsti ir alternatyvius požiūrius.
„Bet kuri tarptautinė veikla – o mūsų universitetas aktyviai joje dalyvauja – turi būti suderinta ir su steigėju, ir su Užsienio reikalų ministerija, nes tokiu atveju paliečiami geopolitikos klausimai. Žinoma, kiekvienas savo šalies atstovas, įvažiuodamas į rusišką regioną, atlieka vidinės sandaros analizę: iki kokio laipsnio suskaldyta visuomenė, kaip stipriai ji konsoliduota, kokios idėjos sklando studentų aplinkoje, kuri yra „spalvotųjų revoliucijų“ parakas. Bet kurios nuostatos skelbimas be alternatyvaus požiūrio taško prieštarauja pačiai universitetų autonomijos idėjai“, – mano rektorius. „Izvestijoms“ Dmitrijus Endovickis paaiškino, kad, gindami savo interesus, mes neturime eiti į saviizoliaciją, nutraukdami susitikimus su užsienio pareigūnais, mokslininkais ir kultūros atstovais, nes tai rusų jaunimui svarbu atsižvelgiant į išsilavinimą.
„Visai neseniai ponas Ušackas su savo patarėjais lankėsi Voronežo universitete mano kvietimu. Reikia pasakyti, kad susitikimo metu buvo kalbama labai svarbiais klausimais: apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius, apie Ukrainos padėtį, apie europinės politikos priklausomumą nuo JAV. Studentai galėjo išgirsti paties ambasadoriaus nuomonę. X-jame Rusijos rektorių sąjungos suvažiavime mūsų prezidentas Vladimiras Putinas pasakė, kad tarptautiniuose santykiuose negalima leisti izoliacijos. Juk kultūriniai mainai, edukacinė sąveika yra kaip tik tai, kas mus jungia su likusiu pasauliu“, – įsitikinęs rektorius.
Valstybinio akademinio humanitarinių mokslų universiteto Mokslinės inovacinės valdybos jaunesnysis mokslinis bendradarbis Edvardas Česnokovas mano, kad jei valstybė neskirs dėmesio jaunimo politikai, po kelerių metų ji rizikuoja pamatyti tą jaunimą eiliniame maidane.
Rusijos propaganda
„Suprantama, jaunuoliai linkę sekti autoritetais, kaip pavyzdžiui, specialiai pas jus atvykusiais eurodiplomatais. Patys savaime jų pranešimai, aišku, grėsmės nekelia, – mūsų šalis yra laisva ir gerbia nuomonių pliuralizmą. Nuogąstavimą kelia pats destruktyvių idėjų diegimo į informacinę dienotvarkę, su kuria susipažįsta jaunimas, faktas. Ir šiuo atveju, man atrodo, valdžia pasielgė teisingai, tam priešpastatydama savo kontr dienotvarkę. Kitas dalykas, kad praktinis ŠMM instrukcijų įgyvendinimas priklauso nuo mokomojo ir patriotinio darbo kokybės ir atitinkamumo kiekviename atskirame universitete, kuris, deja, ne visur yra aukšto lygmens“, – pažymėjo Edvardas Česnokovas.
Globalizacijos Problemų Instituto direktorius Michailas Deliaginas „Izvestijoms“ sakė, kad europinės lavinimo programos Rusijoje iš pat pradžių buvo propagandinio pobūdžio.
„Šitos programos buvo pradėtos 1990-aisiais nuo formuluotės: išmokyti mus ko nors gero ir demokratijos. Tai yra, tuo metu buvo remiamasi tuo, kad bet kuris Vakarų veiksmas išeina Rusijai į naudą tik todėl, kad tai Vakarų veiksmas. Dabar situacija truputį pasikeitė, ir panašios prieigos pavyzdžiai nebėra priimtini. Gal yra programų, kurios moko gero, tačiau akivaizdu, kad dauguma jų padarytos dėl propagandos ir penktosios kolonos sudarymo. Jos, suprantama, turi būti uždarytos“, – pažymėjo jis.
Michailas Deliaginas įsitikinęs, jog ES ambasadoriaus ne tik programos, bet ir veiksmai turi būti atidžiai ištirti ir tapti profilinių žinybų ypatingos kontrolės objektu, pažymėjus, kad antirusiški Vygaudo Ušacko pasisakymai niekam nėra paslaptis, o jo prileidimas prie jaunos auditorijos yra „gana žalingas“.
„Jeigu ambasadorius Ušackas užsiima antivalstybine veikla, tai tokius ambasadorius reikia skelbti persona non grata ir išsiųsti iš šalies. Jokių sentimentų čia negali būti. Įsivaizduokite, kad Rusijos pasiuntinys Ukrainoje sugalvotų kalbėti aukštosiose mokyklose su rusiškos pozicijos pagrindu – jį ten paprasčiausiai sumuštų. Suprantama, kad mes esame pernelyg tolerantiški ir tokių dalykų daryti mums nereikia, tačiau imtis diplomatinių sankcijų mes galime. Ambasadorius privalo laikytis tam tikrų apribojimų, o jei jis juos peržengia, tai rodo jo profesinį netinkamumą. Todėl ir nereikia užsigauti, jei jo paprašys išvykti iš Rusijos Federacijos“, – pažymėjo Michailas Deliaginas.
Rusijos propaganda. Anastasijos Tailor – Lind (Time) nuotr.
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Anna Villner / Focus
Siaubas, sukeltas masinių žudynių koledže Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje, vis dar neslopsta, rašo Focus žurnalistė Ana Vilner.
„Pažymėtina tai, kaip greitai ir kokiais mastais Rusijos valstybės saugumo institucijos sureagavo į įvykį. (…) Tai rodo, kokią didelę reikšmę Maskva teikia šiam incidentui“, – pabrėžia žurnalistė.
Vilner nuomone, yra keletas priežasčių, kodėl Maskva taip jautriai sureagavo į studento surengtą kruviną susidorojimą.
„Krymo aneksavimas jėga 2014 metais – tai didžiausia Vladimiro Putino pastarųjų metų vidaus politikos sėkmė. (…) Reikia atkreipti dėmesį, kad kartu su signalu kitoms šalims, jog jis gali keisti sienas ir pažeisti tarptautinę teisę kada tik panorėjęs, Putinui tai bylojo ir apie ką kita: Krymo aneksija daugeliui rusų yra nacionalinis laimėjimas ir istorinė Putino pergalė. (…) Tai ir paaiškina, kad kas susiję su Krymu, Putinui turi didelę politinę reikšmę“, – rašo žurnalistė, pridurdama, kad į Krymo infrastruktūrą Maskva investuoja milijardus eurų.
„Tai rodo Krymo statusą Kremliui: Tai, kiek pinigų išleidžiama pusiasaliui, atrodo beveik nesvarbu, kol prezidentas gali rodyti savo gyventojams, kad Krymą kontroliuoja Rusija. Ir atvirkščiai, tai reiškia: įvykis Kryme kelia ypatingą nerimą Kremliui – kaip ir viskas, kas gali pakenkti šūkiui „Krymas mūsų“ („Krym naš“), – įsitikinusi Vilner.
„Iš pradžių tikėtasi, kad Kremlius apkaltins Kijevo vyriausybę ryšiais su ataka koledže, – tęsia žurnalistė. – Maskvoje iš principo egzistuoja tendencija audrinti kaltinimais sabotažu priešiškas Kijevui nuomones, kad sutelktų rusus Kremliaus kursui palaikyti. Ar ir čia įsivažiuos Putino propagandos mašina, suprasime artimiausiomis dienomis“.
Ataka Krymo koledže nebelaikoma teroristiniu išpuoliu, aukos mirė nuo šautinių žaizdų. EPA-ELTA nuotr.
Po Krymo aneksijos Rusijos prezidentas galėjo džiaugtis aukštu reitingu, kuris kartais pakildavo beveik iki 90 proc.. Dabar gi „Putino, ministro pirmininko Medvedevo ir vyriausybės reitingas smunka jau kelis mėnesius, mažėja pasitikėjimas parlamentu ir kitais institutais“. Anot Levada-centro atliktos apklausos, Putinu pasitiki tik 58 proc. gyventojų. „Reikia manyti, kad Putinui tai nepatinka, pagaliau, protestą prieš savo politiką jis vertina kaip ataką ne tik prieš jo asmeninę valdžią. (…) Rusijos vyriausybei būdinga bijoti, kad Vakarai gali kartą politinius neramumus panaudoti tam, jog įvestų provakarietišką vyriausybę Rusijoje“, – mano Vilner. – Tai, kad gyventojai dabar aiškiai nepalaiko jo vieningai, tikriausiai, sustiprina Putino nerimą“.
Be to, – toliau rašo žurnalistė, – regioniniuose rinkimuose smuko Putiną remiančios partijos „Vieningoji Rusija“ reitingas. Kad šiaip jau apolitiški gyventojai regionuose vis labiau nepatenkinti vyriausybe ir tai parodo rinkimuose, – tai naujas reiškinys, kuris dar kvaršins galvas Kremliui, – baigia Vilner.
Kremliaus propagandistai vis labiau siunta. Rusijos TV kanalai, kuriuos valdo Putino klanas, unisonu prakeikinėja Ukrainą, esą ją valdo nusikaltėliai, niekšai ir pašlemėkai. Žodžių nesirenkama. Ukraina tuoj žlugs, ir tuomet motina Rusija išgelbės jau ketverius su viršum metų kenčiančią, Rusijai brolišką ukrainiečių tautą.
Žirinovskis tiesiai šviesiai sako, jog visa banditiška Ukrainos valdžia bus susodinta į nusikaltėlių suolą, o vėliau ištremta į Vorkutą.
Veidmainystė, ciniškas melas, atviri įžeidinėjimai, net nesistengiant nuslėpti totalinės neapykantos ir tikrųjų kėslų, sklinda ne tik iš Kremliui parsidavusių „žurnalistų“, bet ir iš Rusijos Dūmos deputatų lūpų. Tų pačių, kurie kiekvieną dieną bėgioja iš vieno TV kanalo į kitą, pildami tas pačias pamazgas.
Tačiau „argumentai“, kad Ukraina žlugs, senka, tad propagandistai desperatiškai griebiasi paskutinio šiaudo, – atviro tyčiojimosi.
Myliu Ukrainą
Šią savaitę Niujorke vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš tribūnos aiškiai, nevyniodamas žodžių į vatą, pareiškė, jog Rusija yra okupantė, ir kad ji nenori įsileisti tarptautinės taikdarių misijos, nes bijo, kad visas pasaulis pamatys Rytų Ukrainoje rusų tankus ir rusų kareivius.
Rusija ligi šiol tai atkakliai neigia.
Ukrainos prezidentas pareiškė esąs įsitikinęs, kad Jungtinių Tautų vadovaujama taikos palaikymo operacija padės atkurti šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą. „Aš įsitikinęs, kad daugiašalė taikos palaikymo operacija su JT mandatu ir aiškiu tikslu atkurti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, gali tapti lemiamu veiksniu nutraukiant ukrainiečių liaudies kančias. Remiamės tuo, kad nėra geresnio būdo nei nusiųsti tokią JT vadovaujamą operaciją“, – sakė prezidentas per Niujorke įvykusį renginį dėl paramos JT taikos palaikymo veiklai.
P. Porošenka padėkojo Vokietijai, Prancūzijai ir JAV „už tarptautinės paramos šiai iniciatyvai mobilizavimą“.
Ukrainos valstybės vadovas priminė, kad kreipėsi į JT su prašymu dislokuoti taikos palaikymo pajėgas Rytų Ukrainoje, bet jo prašymas nebuvo patenkintas.
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Po atviros ir griežtos P. Porošenko kalbos JT, Kremliaus skalikas iš „Rossija 1“, save laikantis žurnalistu Jevgenijus Popovas pasigavo koridoriumi einantį prezidentą ir pabandė iš jo paimti interviu. Tačiau šis labai mandagiai, ranka suėmęs Popovo rankos riešą, atsisakė: „Jokių atsakymų Rusijos žiniasklaidai – jūs visi skleidžiate fakenews (melagingas naujienas – aut.“) .
Ir palinkėjęs „žurnalistui“ sėkmės skubiai pasitraukė.
Ir štai tuomet atsitiko tai, kuo propagandistai iškart užpildys savo eterį ir ištisai kartos tuos pačius vaizdelius: P. Porošenko, panašu, supainiojęs duris įėjo į patalpą, kurioje tuo metu posėdžiavo Rusijos delegacija. Supratęs, kad suklydo, apsisuko ir išėjo.
Čia propagandistų mylimas bei dievinamas užsienio reikalų „asas“ Sergejus Lavrovas, laisvalaikiu rašantis… eiles, neištvėrė: „Greičiausiai supainiojo su tualetu“, – pakomentavo.
Tuo tarsi buvo duota komanada skalikams: fass! – Pats Rusijos diplomatijos vadovas sukomandavo!
„Rossija 1“ rugsėjo 26 d. net paruošė specialią laidą apie įvykius Niujorke. „Stebinantys ir neįtikėtini Petro Porošenkos nuotykiai Generalinėje Asamblėjoje“, – su neslepiamu patosu pradėjo vedėja Olga Skabejeva, kuri ir Popovo žmona, ir dar labiau už vyrą aršesnė propagandistė.
Tiesiogiai buvo susisiekta su “žurnalistu“, kuris bandė pakalbinti Ukrainos prezidentą ir kuriam jis palietė ranką. „Koks jausmas?“ – klausė laidos vedėja. „Jausmas puikus čia, Niujorke. Mes su Porošenka norėjome rimtai pasišnekėtėti, o jis ėmė mojuoti fakenews, fakenews“, – atsakė propagandinės televizijos „žurnalistas“.
Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Toliau buvo klausiama, kurią ranką jam palietė Ukrainos prezidentas, ir ar jam neskauda, į ką žurnalistas atsakė, kad „įsikabino į dešinę“, bet nestipriai, todėl neskauda…. „Nestipriai, aš net nežinau, ką Porošenka norėjo tuo parodyti“, – toliau pasakojo žmonos vyras.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.
„Vos neįvyko fatalinė klaida“, – taip jis parengtame reportaže apibūdino situaciją, kai P. Porošenka įėjo ne pro tas duris.
Paskui vėl buvo rodomas vaizdas iš TV studijos, kur laidos vedėja klausė, kodėl P. Porošenka kalba rusiškai. Esą Ukrainoje prezidentas kalbėti rusiškai uždraudė, o pats kalba šia kalba.
Kai argumentų, galinčių paneigti Krymo ir Rytų Ukrainos okupaciją, nebėra, lieka tik vienas – melo kelias.
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistasUžrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Bet melo kojos, sako liaudies patarlė, trumpos.
Ir dar. Gaila tų ukrainiečių, regis, protingų žmonių, kurie pakaitomis dalyvauja tokiuose šou.
Žmonija visais amžiais svarstė, ieškodama atsakymo, kas yra gėris, ir kas yra blogis. Kur tos ribos, kai baigiasi gėris ir prasideda blogis. Paradoksalu – jos labiau buvo aiškios viduramžiais, riterių laikais, negu dabar, 21-ajame mokslinės pažangos, naujausių technologijų amžiuje. Amžiuje, kur žmogaus vis mažiau. Sielos žavesio – taip pat. Amžiuje, kuriame klesti vartotojiška „kultūra“ ir komformizmas, prisitaikėliškumas ir totalinės manipuliacijos recidyvas.
Tiesa galima manipuliuoti, netiesa – taip pat.
Praėjusią savaitę, tiesos pojūčio nepraradusi pasaulio dalis, gedėjo didžiavyrio, JAV senatoriaus Johno McCaino.
J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.
Jis mirė rugpjūčio 25 dieną būdamas 81 metų amžiaus, pralaimėjęs sunkią kovą su vėžiu. Jo garbei Kongresas suteikė jam galimybę būti pašarvotam JAV Kapitolijuje. Taip buvo parodyta išskirtinė pagarba žmogui, kurio visas gyvenimas buvo bekompromisė kova už tiesą ir teisingumą, prieš despotizmą ir merkalintiškumą.
Jo dukra pasakė paprastus, bet sakralius žodžius: susirinkome gedėti mirusios Amerikos didybės – tikro dalyko, o ne pigios retorikos žmonių, kurie niekada nepriartės prie tos aukos, kurią jis taip noriai aukojo. Ji kritikavo tuos, kurie gyveno komfortišką ir privilegijuotą gyvenimą, kol jis kentėjo ir tarnavo.
Be abejonės, šie žodžiai visų pirmiausia buvo taikyti dabartiniam JAV prezidentui D. Trampui.
J. McCainas daugiau kaip penkerius metus buvo karo belaisvis Vietname, vėliau, jau būdamas senatoriumi, nenuilstamai kovojo prieš autoritarinius režimus, aktyviai rėmė valstybes, siekusias iš jų išsilaisvinti.
Rusijos priešas numeris vienas. Taip visą savaitę jo mirtį komentavo Kremliaus propagandistai režimo valdomose medijose. Dažnai buvo aiškiai peržengiamos elementaraus padorumo ribos. „Apie mirusiuosius – arba gerai, arba tiesą“, – liejosi totalinės, ironija persmelktos neapykantos žodžiai, iš esmės iškraipant šį krikščionišką posakį, ciniškai iškraipant tiesą apie J. McCaino gyvenimą. Esą jis nebuvo joks didvyris, ugnimi degino Vietnamo žemę, o pakliuvęs į nelaisvę išdavė kovos draugus, buvo paranojiškas rusofobas ir spalvotojų revoliucijų Rusijos panosėse organizatorius.
Sovietinis lageris
Sutapimas – praėjusią savaitę Rusija neteko kelių savo „didvyrių“, tačiau civilizuotame pasaulyje niekas dėl to viešai nedžiūgavo.
Net vermachto kariai, prieš juos garbingai Antrajame pasauliniame kare kovojusius, rusus neretai pagerbdavo, nerodydami neapykantos.
Deja, Rusija, kaip jos elitas nuolat pabrėžia, yra išskirtinė civilizacija.
EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą
Dabartinė Rusija įvairiomis progomis ir be progų vis mėgsta pabrėžti, kaip ji sugrįžo prie amžinųjų krikščioniškųjų vertybių, kaip jas puoselėja, kaip kovoja prieš gėjus ir neoliberalizmą, ir tuo pačiu virkauja dėl sugriuvusios sovietų sąjungos, kuri tas krikščioniškas vertybes negailestingai persekiojo ir naikino.
Tačiau po panašiais pareiškimais paprasčiausiai slypi totali neapykanta laisvajam pasauliui ir jo tikrosioms vertybėms.
NKVD
Rusija turi savo „didvyrius“. Vis dažniau ir dažniau politinėje Rusijos avanscenoje iškyla „draugas“ Stalinas.
Rusijos ginklai. EPA – ELTA nuotr.
Jis grįžta, jo ilgimasi. Stalinas įvykdė industrializaciją, Stalinas laimėjo karą, Stalinas buvo visų tautų tėvas…
Valstybiniu lygiu organizuojamos gyventojų apklausos vis rodo, jog „draugo“ Stalino populiarumas tik auga…
O jo siurrealistinis pakaitalas jau aštuoniolika metų sėdi Kremliuje.
Apokaliptinis scenarijus: Rusija žengia labai pavojingu – karo kurstymo keliu. Rytų Ukrainos, Krymo okupacija, akivaizdus Europos Sąjungos valstybių vienybės skaldymas vis labiau turi kelti nerimą laisvajam pasauliui.
Gėris ir blogis visada šalia. Riba tarp jų, deja, vis plonėja.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Redakcija / Ouest-France
Politiniai pabėgėliai išvažiuoja iš Rusijos į Baltijos šalis. Juos ten pasirengusi priimti ne tik rusakalbė bendruomenė, bet ir valstybė. Lietuvai tai būdas palaikyti rusų pilietinę bendruomenę Kremliaus akyse, sakoma Ouest-France redakciniame straipsnyje.
41-rių Jevgenijus Titovas yra vienas iš vis skaitlingesnių Rusijos piliečių, kurie stengiasi gauti politinį prieglobstį Lietuvoje, kuri anksčiau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o vėliau tapo ryžtinga ir provakarietiška ES ir NATO narė, atvirai kritiškai nusiteikusi Krymo atžvilgiu, rašo straipsnio autoriai.
„Kai aš atlikau žurnalistinį tyrimą apie (Rusijos pastatytą) Krymo tiltą, mano draugai gavo laiškelį, kad aš nužudytas“, – pasakoja Jevgenijus Titovas Vilniuje.
Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.
Gavęs draugo patarimą, jis 2016 metais atvažiavo į Lietuvą po to, kai sulaukė daugiau grasinimų mirtimi už savo straipsnius apie korupciją, susijusią su to tilto, jungiančio Krymą su Rusija, statyba. Liepos mėnesį „Novaja gazeta“ žurnalistas gavo ten politinio pabėgėlio statusą, sakoma straipsnyje.
32-jų metų Vsevolodas Černozubas vienas iš pirmųjų atvyko į Lietuvą 2013 metų gruody, rašo redakcija. Opozicinės partijos „Solidarnost“ vadovybės narys nusprendė išvažiuoti dėl šiurkščių represijų, prasidėjusių po masinių protestų prieš Vladimiro Putino iškėlimą trečiam prezidento mandatui 2012 metų gegužės mėnesį.
Lietuva atvirai remia rusų opoziciją ir priima disidentus. „Vienas iš principų mūsų santykiuose su Rusija – remti pilietinę visuomenę“, – pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Nuo 2013 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija kiekvieną pavasarį rengia forumą Rusijos opozicijai. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, laikomas vienu iš aršiausių Kremliaus kritikų, irgi ten organizuoja forumą žmogaus teisių tema, rašo redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sulaukus Lietuvos parlamento paramos, disidentams pavyko skverą priešais Rusijos ambasadą Vilniuje pervardyti 2015 metų vasario 27 dieną nužudyto rusų opozicijos lyderio vardu, – dabar skveras vadinasi „Boriso Nemcovo aikštė“, praneša redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien Jevgenijus Titovas dirba labai populiaraus trijose Baltijos šalyse naujienų portalo Delfi rusiškoje tarnyboje. Vsevolodas Černozubas kartu su draugais įkūrė saitą Russia tomorrow („Rusija rytoj“), ironizuodamas Rusijos valstybinį kanalą RT, anksčiau žinomą kaip Russia Today („Rusija šiandien“), sakoma straipsnyje.
Disidentai bendradarbiauja ir su rusakalbe bendruomene, kuri kartais gina Kremliaus poziciją. Ši bendruomenė sudaro 6% tos mažos Baltijos valstybės su 2,9 mln. gyventojų, pažymi straipsnio autoriai. „Keista, bet tie žmonės, čia gyvenantys dar nuo sovietinių laikų, kartais didesni Putino šalininkai, nei patys Rusijos piliečiai“, – apgailestaudamas sako Vsevolodas Černozubas.
Krymo aneksija iš Ukrainos pažadino trijų Baltijos valstybių, nutraukusių ryšius su Sovietų Sąjunga 1991 metais, gyventojų nuogąstavimus dėl galimos naujos agresijos, pažymi Ouest-France. Ir „lietuvių baimės visiškai pagrįstos“, primygtinai tvirtina Vsevolodas Černozubas.
Europos Sąjungai pirmadienį dar metams pratęsus Rusijos aneksuotam Krymo pusiasaliui ir Sevastopolio miestui taikomas ekonomines sankcijas, Prezidentės patarėjas užsienio politikai Nerijus Aleksiejūnas sako, kad ekonominės sankcijos yra pačios svarbiausios, žiūrint poveikio prasme. Agresyvios Rusijos užsienio politikos sankcijos nesustabdo.
,,Sankcijos Rusijai yra tam tikras reguliarus pratimas – kas šešis mėnesius šalių vadovai diskutuoja, sprendžia pratęsti ar nepratęsti sankcijas. Tai, ką mes matome dabar, situacija iš tikrųjų nesikeičia, jokio pasikeitimo iš Rusijos pusės nėra“, – antradienį ,,Žinių radijui“ sakė patarėjas.
Pasak Prezidentės patarėjo, agresyvios Rusijos užsienio politikos sankcijos nesustabdo. Ji ir toliau pažeidinėja tarptautinę teisę, ir tai kelia susirūpinimą Europos valstybėms. Per laiką ekonominių sankcijų poveikis Rusijai mažėja, bet jos įgauna politinį bei psichologinį poveikį.
,,Tolesnis tarptautinės teisės pažeidinėjimas ir jos nesilaikymas negali būti pagrindas panaikinti sankcijas, nes per tą laiką nuo paskutinio pratęsimo įvyko ir tam tikrų papildomų dalykų, kurie priverčia mus susirūpinti. Kaip Skripalio atvejis, tai iš tiesų didelis dalykas, manau, niekas neturėtų apie tai diskutuoti, kad būtų galima sankcijas kažkaip mažinti. (…) Sankcijos turi ne tik ekonominį poveikį, bet ir politinį bei psichologinį poveikį Rusijai“, – teigė N. Aleksiejūnas
Europos Sąjunga pirmadienį dar metams pratęsė Rusijos aneksuotam Krymo pusiasaliui ir Sevastopolio miestui taikomas ekonomines sankcijas, kurios galios iki 2019 metų birželio 23 d.
Sankcijos, kurios draudžia ES piliečiams ir kompanijoms investuoti į Krymą ir Sevastopolį bei importuoti Krymo ir Sevastopolio kilmės prekes, buvo įvestos 2014 metų kovą Rusijai neteisėtai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį ir Sevastopolį.
Įvedus sankcijas, draudžiama eksportuoti tam tikras prekes ir technologijas Krymo kompanijoms arba naudojimui Kryme transporto, telekomunikacijų ir energetikos sektoriuose. Europos turizmo operatoriai taip pat negali veikti šiose dviejose teritorijose, Europos kruiziniai laivai gali ten prisišvartuoti tik esant skubiam atvejui. Be to, ES piliečiai ir kompanijos negali investuoti ir pirkti nekilnojamojo turto Kryme ir Sevastopolyje.
„Praėjus ketveriems metams nuo neteisėtos Krymo autonominės respublikos ir Sevastopolio miesto aneksijos, kurią įvykdė Rusijos Federacija, ES pakartojo, kad nepripažįsta ir toliau smerkia tarptautinės teisės pažeidimą“, – teigiama ES pranešime.
Rusijos ir ES santykiai labai pablogėjo 2014 metais, daugiausiai dėl įvykių Kryme bei Maskvos paramos prorusiškiems separatistams konflikte Rytų Ukrainoje.
Dvi didžiosios šventės – Vasario 16-ji ir Kovo 11-oji – jau už mūsų pečių.
Bet visus metus dar švęsime Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, nors penkiasdešimt jos metų ir prašapo, palikę gilius randus ir žaizdas mūsų kūnuose ir sielose.
Tos žaizdos gyvos ir šiandien, – tai trumpam užsitraukia, tai vėl atgyja. Visokiais pavidalais.
O laikas bėga pašėlusiai greitai. Tokiu pat pašėlusiu greičiu randasi ir naujos pasaulinės technologijos, bei greitai ir nenuspėjamai vykstanti pasaulio sandaros kaita. Kaip miražas, – tai priartėjantis, tai vėl nutolstantis -, prieš akis.
Ir nuolatinis spėjimas: kas toliau?
Iki 2014 – ųjų sąlyginai gyvenome ramiai. Daug kas šaipėsi, ir ne tik mūsų kaimyniniuose rytuose, bet ir pas mus, Lietuvoje, kam perkame tuos kelis tankus, su kuo ruošiamės kariauti. Net tokie žmonės, kaip režisierius Rimas Tuminas, iš Maskvos varpinės panašiai kalbėjo… Gan skeptiškai į mus žvelgė ir snūduriavusios, užliūliuotos senosios Vakarų Europos politinis elitas: ko ta Lietuva gyvena seniai išnykusių baubų fobijomis?
Gal tik vienintelis politikas Vytautas Landsbergis bandė įspėti: meška snūduriuoja, bet ji anksčiau ar vėliau nubus.
Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos 2014-aisiais, invazijos į Rytų Ukrainą daug kam atsivėrė akys. Per daugelį Rusijos propagandinių kanalų jau ketverius metus atvirai kalama mintis, jog ukrainiečių siekis susigrąžinti Krymą yra tiesiog tušti pamišėlių kliedesiai. To niekada nebus, net jeigu Vakarai ir toliau įvedinės naujas sankcijas Rusijai. Rusai neleis antrąsyk parklupdomi ant kelių (suprask, esą devyniasdešimtaisiais klastingieji Vakarai juos buvo parklupdę…).
Ir tai ne pabaiga: reikia susigrąžinti visas sovietinės imperijos ribas. Nors tokias mintis skleidžia lyg ir tik patys radikaliausi Rusijos politikai bei kitokie marginalai, imperatyvą tam tokiam mąstymui davė pats caras Putinas, andai viešai prisipažindamas, jog didžiausia katastrofa jam pačiam 20-ajame amžiuje buvo sovietų sąjungos subyrėjimas.
Džinas iš butelio paleistas.
„ … Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava… širdis netelpa krūtinėj… Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją…“
Taip tvirtina Nobelio literatūros premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.
Ir ji visiškai teisi.
Rusija negali nekariauti. Jai reikia atkuri savo didybę, savo civilizaciją, parodyti savo išskirtinumą (koks jis, žinome, kokia tai išskirtinė civilizacija, neaišku).
Reikia rasti priešų, kurie tai didybei atkurti nuolat trukdo.
Ji jau trečius metus kariauja Sirijoje, demonstruodama savo raumenis. Atrodo, ilgam įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje.
Savo metiniame pranešime Putinas su piktdžiuga kalbėjo apie naujus Rusijos superginklus, prieš kuriuos bejėgiai bus NATO priešraketiniai skydai. Iš jų liks tik kiauras rėtis…
Kas tai, jeigu ne akivaizdus grąsinimas visam pasauliui?
Net ir prieš pat prezidento rinkimus nepasibodėjo pademonstruoti savo galios ir nesiskaitymo su pasaulyje įsitvirtinusiomis normomis – Didžiojoje Britanijoje buvo ciniškai „Novičioku“ nunuodytas buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Šekite, mes galime bet ką ir bet kur daryti, ir dar šaipytis!
Jeigu iki vakar dienos, kai, niekam pasaulyje neabejojant, ketvirtajai šešerių metų kadencijai vėl buvo išrinktas Putinas, dar ruseno nedidelė viltis, jog prie balsadėžių ateis negausi dalis rusų (Kremlius to labiausiai ir bijojo) ir taip bus galima suabejoti naujojo senojo prezidento legitimumu, net ir opozicijai raginant boikotuoti rinkimus, – atsitiko visiškai priešingai.
Atėjo rekordinė dalis rusų, ir balsavo už Putiną.
Nes tai daugumai nesvetimas kraujo skonis. Jie jį atsimena nuo Čečėnijos karo laikų, Gruzijos užpuolimo…
Dabar galima tik spėlioti, kaip gyvensime nuo Putino ligi Putino, alsuojančio visam civilizuotam pasauliui į pakaušį, likusius šešerius metus, tačiau aišku viena: Rusijos ambicijos yra nepažabojamos, ir todėl viskam turime būti pasirengę.
Ukrainos parlamentas ketvirtadienį šalies rytuose vykstantį karą oficialiai pripažino „laikina Rusijos okupacija“, taip sukeldamas separatistų ir Maskvos įniršį.
Naująjį įstatymą, apibrėžiantį Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų konfliktą, Kijevas priėmė praėjus bemaž ketveriems metams nuo kovų, jau pareikalavusių daugiau kaip 10 tūkst. gyvybių, pradžios. Jis kilo netrukus po to, kai per protestus Kijeve buvo nuversta Kremliui palanki šalies vadovybė.
Ukraina ir Vakarų sąjungininkės ilgą laiką kaltino Rusiją konfliktą Rytų Ukrainoje pradėjus kaip atsaką į Kijevo sprendimą palaikyti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga (ES).
Naujajame įstatyme Rusija, be kita ko, kaltinama agresija. Tačiau Kremlius, nepaisydamas daugybės įrodymų, kad jo kariai ir ginkluotė kirsdavo Ukrainos-Rusijos sieną ir patekdavo į konflikto zoną, tokį kaltinimą neigia.
Be to, pagal ketvirtadienį priimtą įstatymą vadovavimas kampanijai Ukrainos rytuose iš saugumo tarnybos rankų pereina šalies kariuomenei.
Kad įstatymas įsigaliotų, ji dar turės pasirašyti prezidentas Petro Porošenka, pats pateikęs ji parlamentui.
„Ir toliau dėsime pamatus, kurie leistų okupuotas Ukrainos teritorijas reintegruoti (į šalies sudėtį) pasitelkiant politines ir diplomatines priemones“, – po balsavimo, kuriame už įstatymo projektą pasisakė 280 deputatų, prieš – 36, rašė P. Porošenka.
Vykstant Čekijos prezidento rinkimams, moterų teisių organizacijos „Femen“ aktyvistė penktadienį sukėlė sumaištį balsavimo punkte, į kurį savo balsą atiduoti atvyko dabartinis šalies vadovas Milošas Zemanas. Jauna moteris, ant kurios apnuogintos krūtinės švietė užrašas „Zemanas – Putino šliundra“, metėsi prezidento link, tačiau buvo sustabdyta jo asmens sargybinių, pranešė agentūra ČTK.
73-ejų rinkimų favoritas po kelių minučių atidavė savo balsą ir pareiškė, jog jaučiasi „pagerbtas“ aktyvistės akcijos.
M. Zemanas laikomas prorusišku. Jis lapkritį Rusijos Sočio mieste susitiko su Kremliaus lyderiu Vladimiru Putinu.
Ukrainos moterų judėjimas „Femen“ kovoja už moterų teises ir jau tapo pasauline organizacija.
Vykstant Krymo krizei, „Femen“ aktyvistės protestavo prieš Rusijos įvykdytą Krymo pusiasalio okupaciją. M. Zemanas spalį pavadino aneksiją užbaigtu faktu.
Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.
Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.
Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.
Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.
Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.
Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.
Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.
Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.
Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.
Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.
Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.
Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.
Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.
Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.
Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.
„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.
FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.
Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.
H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.
Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.
Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pastarosiomis dienomis Premjeras Saulius Skvernelis neįprastai daug kalba apie užsienio politiką. Nesvarbu, kad tik vienu klausimu, tačiau, panašu, jog to vieno pakako, kad apžvalgininkai ir politikai teigtų: Premjeras prisišnekėjo.
Nors Lietuvos užsienio politikoje kalbos, kad su Rusija reikia kalbėtis „pragmatiškai“ nėra naujiena, Premjero mėginimas jas po nemažos pertraukos vėl inicijuoti tikriausiai baigsis nesėkme. Ministras Pirmininkas, tik prabilęs apie pribrendusį reikalą pradėti, jo teigimu, nutrauktus ir dėl to Europoje „unikalius“ santykius su Rusija, susilaukė didžiulės kritikos.
Netruko pasisakyti ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija atkuriant tarpvyriausybinę komisiją nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Pasak D. Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.
Panašu, kad viešojoje erdvėje nelabai gelbėjo „racionalumo“ ir „pragmatiškumo“ tonas, kurį bandė savo argumentams suteikti S. Skvernelis. Jau ne kartą aiškindamasis dėl savo ketinimų, Premjeras akcentavo, kad politinių kontaktų nebuvimas tarp Lietuvos ir Rusijos pirmiausia kenkia Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. S. Skvernelis vardino transporto, energetikos, prekybos ir kultūros sritis, kurioms pragmatiškas šalių bendradarbiavimas turėtų labai pasitarnauti. Anot jo, būtini tarpvalstybiniai kontaktai, per kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti ir apginti šalies ekonominius interesus.
Premjeras taip pat tikino, kad aptariamo dialogo su Rusija pradžia nėra nei mėginimas „perkrauti“ Vilniaus ir Maskvos santykius, nei atsitraukimas nuo pamatinių užsienio politikos vertybių.
Kitaip tariant, Premjeras mėgina pasakyti, kad, reikalui esant, tiesiog iš pragmatinių sumetimų, V. Putinui ne tik galima, bet ir reikia spausti ranką. Jei tik tai turės kažkokios naudos. Anot jo, tai yra įprasta praktika. Juk Rusijos Prezidentui, ranką spaudžia Vokietijos kanclerė, Prancūzijos lyderis ir Skandinavijos valstybių premjerai. Kodėl Lietuva turėtų būti „unikali“?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Būtent šiame komunikacijos kontekste Premjeras svarsto ir apie ketinimus atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. Tarsi užtektų tik Lietuvos apsisprendimo ir valios kažką keisti.
Reikia pripažinti, kad šis Premjero žingsnis, nors ir buvo nelauktas, tačiau nebuvo neįprastas. Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką vyravo dvi požiūrio į Rusiją tradicijos.
Pirmoji, vedama konservatorių, akcentavo, kad santykiuose su Rusija pirmiausia reikia vadovautis principais ir tuo, kad gerų santykių su Rusija nereikia grįsti savo orumo sąskaita.
Svarbiausia, kalbantis su Maskva, yra nepamiršti, kokias skriaudas ši valstybė padarė. Kitaip tariant, praeitis, už kurią dar nėra nei tinkamai atsiprašyta, nei atlyginta, yra svarbiau nei gerų ekonominių ar politinių santykių ateitis. Konservatorius Audronis Ažubalis, 2007 m. pateikęs diskusijas dėl galimos neigiamos Rusijos reakcijos sukėlusį rezoliucijos projektą „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, teigė, kad dėl to, kaip reaguos Maskva jis mažiausiai jaudinasi. „Nesu Rusijos advokatas ir nesijaudinu, ar Rusija, tiksliau sakant, Kremliaus vadai, įsižeis“, – tuomet kalbėjo konservatorius.
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho – Kremliaus intrigų pasekmėSausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antroji, daugiausiai socialdemokratų ir liberalų atstovaujama, tradicija oponuoja konservatoriams, teigiant, kad pastarųjų nuostatos pernelyg emocingos ir neduodančios jokių apčiuopiamų rezultatų. Jų nuomone, santykių su bet kokia valstybe principas turėtų būti ateitis ir pragmatiškumas.
2007 m. liberalas Eligijus Masiulis, oponuodamas konservatoriaus A. Ažubalio parengtam rezoliucijos projektui, teigė, kad kuriant santykius su Rusija „ne tik praeitimi, bet ir šiandiena turime gyventi“, kad nematant rezultatų neverta „aklai aiškinti savo tiesą.“
Tuomet alternatyvią rezoliuciją parengęs socialdemokratas Justinas Karosas pridėjo, kad santykiuose su kitomis valstybėmis esmę sudaro ne principai, bet tai, kaip jie yra įgyvendinami realybėje.
Panašios diskusijos Lietuvos užsienio politikoje vyravo ilgą laiką. Net po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir atplėšė dalį valstybės teritorijų, diskusija tarp šių stovyklų nesiliovė. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat (iki kol Rusiją pavadino „teroristine valstybe“) bandė į Lietuvos ir Rusijos santykius žiūrėti pragmatiškai bei negailėjo kritikos Lietuvos sprendimu blokuoti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Diskusijos sustojo 2014 metais Rusijai okupavus Krymą. Nuo tada niekas iš Lietuvos politinių lyderių net neužsiminė apie poreikį kalbėtis su Rusija. Iš esmės niekas nekritikavo ir griežtos Prezidentės ar socialdemokratams priklausiančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus retorikos Kremliaus atžvilgiu.
Įprasta tapo šalies užimta principinga pozicija – su agresiją rodančia ir tarptautines normas laužančia valstybe ne tik nėra apie ką, bet apskritai negalima kalbėtis. Todėl Premjero kalbos apie jau primirštus pragmatiškus Lietuvos ir Rusijos santykius pasirodė it nelauktas balsas iš tyrų.
Ir nors sujudinti nusistovėjusį vandenį iš principo nėra labai blogai, reikia pripažinti, neretai tam reikia drąsos, labai girti Premjero nėra už ką.
Pirmiausia su Prezidentūra ir užsienio reikalų ministru nesuderinta, spontaniška iniciatyva keisti santykių pobūdį nėra geras pasirinkimas. Dėl kilusių trinčių su Prezidentūra tik pradėta diskusija, ko gero, dėl paties Premjero kaltės, užges ir turės tik neigiamų pasekmių. Juk yra ne vienas būdas inicijuoti diskusijų pradžią.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Šiuo atžvilgiu teisus yra buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris, reaguodamas į S. Skvernelio pareiškimus, teigė, kad tokie su kitomis už užsienio politiką atsakingomis struktūromis nesuderinti pasisakymai destabilizuoja šalies politiką ir į nepatogią padėtį valstybę pastato partnerių atžvilgiu.
Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Antra, S. Skvernelio bandymas formuoti savo, kaip pragmatiško ir racionalaus politiko, veidą, akcentuojant ažiotažą keliančius klausimus užsienio politikos srityje (kurioje jis kompetencija kol kas negali pasigirti), nėra patogus pirmiausia jam pačiam.
Visuomenė, kuri su S. Skvernelio pragmatizmu dažniausiai susiduria šiam ciniškai ir įžeidžiai prakalbus mokytojų, dėstytojų ar medikų atžvilgiu, tiesiog siunčiamų signalų gali nebesuprasti. Todėl S. Skvernelis, neturėdamas rimtesnio užnugario bei „reputacijos būnant pragmatišku politiku“, patenka į nepatogią padėtį.
Savo neparuoštomis ir nesuderintomis kalbomis mesti iššūkio nusistovėjusiam Lietuvos ir Rusijos santykių pobūdžiui jis nesugebėjo. Todėl, panašu, politinių dividendų, reikalingų nusipirkti bilietą iki Daukanto aikštės, Premjeras gali negauti. Tik nepatogių replikų ir komentarų.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Rusijos užpulta Čečėnija
Galiausiai, nesutinkant Prezidentei, jokia komisija dialogo su Maskva nepradės.
Kitaip tariant, iš tokių kalbų išeis tik apskritas nulis, o pragmatiškumu spalvinta retorika – tiesiog ne itin racionaliu šūviu sau į koją. Taigi kol kas užsienio politika yra ne tik mažai pažįstama, bet ir užkeikta žemė Lietuvos Premjerui.
Tekstą pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas
Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.
Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.
Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.
Kodėl jiems turime padėti?
Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.
Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.
Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.
Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…
Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…
Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams
Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.
Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.
Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform” su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais”.
Trišalė brigada suerzino Maskvą
Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.
Ukrainietė mergina
Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…
Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…
Žodžiai, svarstymai, abejonės…
Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin” ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.
Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias”.
„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
***
Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?
Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.
Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.
Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.
Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.
Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.
Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.
V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.
„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.
V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.
Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.
„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.
Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.
„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.
Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.
Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.
„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.
„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.
Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.
„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.
MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.
„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“
Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.
„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.
V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.
„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.
Suomija laikosi pozicijos, kad sankcijos, įvestos Rusijai dėl padėties Rytų Ukrainoje, turi būti taikomos tol, kol bus įgyvendinti Minsko susitarimai. Tai antradienį paskelbtame interviu Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ pareiškė Suomijos prezidentas Saulis Nynistė (Sauli Niinisto).
„Suomija buvo viena iš ryžtingiausių šalių, jei kalbėsime apie ES politiką ir sankcijas. Mūsų valstybė labiau už kitus nukentėjo nuo sankcijų, bet mes nekeičiame savo pozicijos“, – pažymėjo jis.
„Jeigu Minske numatyti kriterijai bus įvykdyti, tada tos sankcijos, kurios buvo įvestos dėl situacijos Rytų Ukrainoje, gali būti panaikintos. Bet mes prie šito net nepriartėjome, esame aklavietėje“, – sakė Suomijos prezidentas. Jis pabrėžė, kad kol kas negirdėjo oficialių kitų ES šalių pasiūlymų panaikinti sankcijas Rusijai.
Paklaustas, ar Suomija bijo Rusijos agresijos Europoje, S. Nynistė pareiškė: „Dabar tik nedaugelis suomių bijo, kad čia ateis rusai. Aš pats tuo netikiu. Taip pat netikiu, kad jie užpuls Lenkiją ar Baltijos šalis“.
Ukrainos aktyvistai surengė prie Čekijos ambasados Kijeve protesto akciją prieš prezidento M. Zemano pareiškimą dėl Krymo. Čekijos vadovas vadintas proputinišku ožiu. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį Čekijos Senatas (parlamento aukštieji rūmai) atsiribojo nuo šalies prezidento Milošo Zemano pareiškimo dėl Krymo, nuskambėjusio Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).
Bet, kaip pranešė interneto leidinys „aktualne.cz“, senatoriai nepritarė nutarimo projektui, kuriame būtų teigiama, kad valstybės vadovas padarė žalą Čekijos interesams.
Senatas, pasak leidinio, „atsiribojo nuo šalies prezidento pareiškimo Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje“, kadangi jis prieštarauja tarptautinės teisės normoms, kurių laikosi Čekija.
Antradienį Čekijos prezidentas M. Zemanas, atsakydamas į Ukrainos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje nario Oleksijaus Hončarenkos klausimą, pareiškė, kad „Krymas – jau įvykęs faktas“, o Rusija ir Ukraina galėtų susitarti dėl Krymo, jeigu Maskva sumokėtų Kijevui kompensaciją „finansiniu pavidalu arba nafta ir dujomis“.
Čekijos premjero Bohuslavo Sobotkos ministrų kabinetas trečiadienį taip pat atsiribojo nuo šalies prezidento Milošo Zemano žodžių.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija jau pareiškė protestą dėl Čekijos prezidento pareiškimo.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.
Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.
Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.
Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.
Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną.
Užrašas skelbia, jog užeiti – leidžiama
Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.
Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.
Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.
Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.
Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.
Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.
Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.
Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.
„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).
Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.
Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.
„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.
Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.
Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.
2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.
Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.
Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.
Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos 2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.
Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.
