Dabar, kai Rusija įklimpo Ukrainoje, prarasdama ypatingai daug karinės ginkluotės ir karių, susiklostė unikali situacija. Kariniu požiūriu Kremlius nebegali garantuoti visų savo sienų apsaugos taip, kaip iki šių metų vasario 24-osios. Tiesiog jai trūksta žmonių, ginklų.
Pasak Ukrainos prezidento atstovo, karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, Vladimiras Putinas permeta link Ukrainos karinius pastiprinimus iš visur, iš kur tik įmanoma: iš Kamčiatkos, Sibiro, Čečėnijos, Kaliningrado srities, Armėnijos… O tai reiškia, kad Rusija šiandien beveik nesaugo savo sienų. Jei saugo, tai labai silpnai. Valstybės, kurios kadaise kentėjo nuo Rusijos agresijų, prarasdamos teritorijų, turi unikalią galimybę bent jau labai garsiai reikšti pretenzijas. Žinoma, toks žingsnis – rizikingas. Įtampos kėlimas – tokia veikla, kai niekas, net išmintingiausi analitikai, nežino, kuo ji baigsis. Neramiais laikais – daug nežinomųjų.
Tačiau 2022-ųjų pavasaris – tai tas metas, kuomet Moldova turi teisę bent susimąstyti, gal gi susiklostė palankios aplinkybės susigrąžinti Padniestrę? beje, taikiai susigrąžinti. Panašių minčių turėtų kilti ir gruzinams, jei tik Sakartvele (Gruzija) nūnai nesėdėtų daug prorusiškų politikų. Japonija vėl garsiai supyko, primindama Rusijai, jog ši privalanti grąžinti jai keturias Kurilų salas, užgrobtas kaip trofėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvai verta permąstyti savo ligšiolinę politiką dėl Kaliningrado sities. Nejaugi šis Rusijos užgrobtas anklavas taip ir liks amžiams Kaliningradu? Koks tai Kaliningradas, jei tai – lietuviams itin giminingos prūsų tautos žemė, jei tai – Mažoji Lietuva, neturinti nieko bendro su Rusija? Juolab kad šios žemės, remiantis Antrojo pasaulinio karo laimėtojų parėdymais, atiduotos Maskvai administruoti tik laikinai. Beje, toks bent jau žodinis moldavų, gruzinų, japonų, lietuvių spaudimas daug svetimų teritorijų tebevaldančiai Rusijai būtų … parama Ukrainai. Rusijai būtų baugu visus karinius resursus mesti į Ukrainą paliekant nepridengtą nugarą. Šią mintį viešai leidinyje „Ukrainskaja pravda“ išdėstė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
Tačiau šiandien vienintelis Azerbaidžanas iškrėtė Rusijai rimtą akibrokštą. Azerbaidžaniečiai prieš keliolika valandų susigrąžino Karabache esančio Farrucho kalno ir aplink išsidėsčiusių gyvenviečių kontrolę. O juk Farruchą dar visai neseniai valdė Armėnijos separatistams pataikaujantys vadinamieji rusų „taikdariai“. Bet kadangi V.Putinas, neturėdamas kitos išeities, daug Karabache neva tvarką palaikančių rusų karių permetė į Ukrainos frontą (rusų karinė bazė Armėnijos mieste Giumri taip pat beveik tuščia dėl Kremliaus nesėkmių ties Kijevu, Charkovu ar Mariupoliu), Azerbaidžanas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Teisėtų veiksmų.
Per 2020-ųjų rudenį surengtą 44 dienų trukmės karinę operaciją Baku susigrąžino ne visą Karabachą (maždaug tris ketvirtąsias). Neapibrėžtumas dėl Karabacho tvyrojo visus pastaruosius dvejis metus. Šio laikotarpio užteko, jog Azerbaidžanas dar sykį įsitikintų – armėnų separatistai nerimsta, nesudeda ginklų, nuolat rengia bjaurias diversijas, apšdaudymi azerbaidžaniečių karius (pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio mėnesį armėnų teroristas Norair Mirzojan metė granatą į azerbaidžaniečių karius). Oficialusis Jerevanas ignoravo Azerbaidžano prašymą geranoriškai, savo valia, iš viso Karabacho išvesti visas savo pajėgas. Jerevaną priešintis netiesiogiai skatino į Karabachą permesti „rusų taikdariai“.
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Azerbaidžanas nelinkęs daugiau laukti stebuklų. Jei tik aplinkybės – palankios, kodėl nesusigrąžinus Farrucho? Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas apimtas panikos. Azerbaidžaniečiai gali bet kada įžengti ir į Hankendį, Karabacho sostinę.
Beje, Rusijos valdžia pasipiktino tokiu Baku įžūlumu. Rusijos gynybos ministerija nusiuntė į Baku griežtą notą. Tačiau Baku neišsigando – nusiutė savąją notą, kurioje išdėstė savo priekaištus: rusų “taikdariai“ neatliko jiems skirtos misijos, armėnų separatistai tebepuldinėja azerbaidžaniečių pajėgas, Armėnija nesilaiko duotų įsipareigojimų ir t.t. Dar priminė, kad Kalnų Karabachą dabar privalu vadinti tik Karabachu. Azerbaidžaną belieka pasveikinti: jis vaduoja iš armėnų separatistų jungo savas teritorijas. Lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savas žemes nuo rusų okupantų.
Azerbaidžaną derėtų pasveikinti dar ir dėl to, jog Ukrainai teikia humanitarinę pagalbą, nepripažįsta Krymo okupacijos. O Armėnija šiandien nusipelno paniekos. Kiek Jerevane jau surengta antiukrainietiškų mitingų? Kiek sykių protestuotojai Jerevane šaukė norintys kariauti prieš ukrainiečius? Vienas iš įžūliausių Armėnijos intrigų: oficialusis Jerevanas perdavė Rusijos kariuomenei keturis modernius savo naikintuvus ir apmokytų lakūnų, kad šie, vadovaujami Rusijos generolų, pultų Ukrainą.
Šią Armėnijos išdavystę būtina įsiminti visiems proarmėniškai nusiteikusiems lietuviams. Mes turime puikią patarlę: draugą pažinsi nelaimėje.
Įsidėmėtinas ir Lenkijos generolo, kadaise vadovavusio Lenkijos sausumos pajėgoms, Valdemaro Skšipčako pareiškimas, esą visa dabartinė Kaliningrado sritis Rusijai priklauso neteisėtai – ji turi atitekti Lenkijai. Esą oficialioji Varšuva privalo pareikšti pretenzijas į šias žemes („Evropeiskaja pravda“ ir „Do Rzeczy“). Taip – Kaliningrado žemes Kremlius valdo neteisėtai. Bet kodėl jos turi atitekti Lenkijai, jei tai – Mažoji Lietuva? Kaliningrado sritis – tai prūsiškos, lietuviškos žemės, neturinčios nieko bendro su Lenkija. Gal pirma šis lenkų generolas tegul atsiprašo Lietuvos už Vilniaus okupaciją, pareikalauja, jog Lenkija gražiuoju grąžintų Lietuvai bent Punską, Seinus?
Taigi: būkime budrūs. Ne visuomet besidedantys draugais yra nuoširdūs bičiuliai. Šiuos žodžius pirmiausia adresuoju Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris palaiko šiltus santykius su Lenkijos prezidentu ir Armėnijos premjeru.
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (www.draugas.org)
2022.03.29; 09:00
