Armėnija nesikeičia. Nepaisant akivaizdžios tiesos, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, Armėnija griebiasi pačių įvairiausių gudrybių, tuo pačiu – ir bjaurių gudrybių, kad tik ilgiau užtruktų Karabacho regiono grįžimas tikriesiems šeimininkams. Lietuviškai tariant, skęstantysis griebiasi šiaudo.
Štai tik keletas paskutiniųjų Jerevano akibrokštų, kurie nedaro garbės Armėnijai.
Išniekino vėliavą
Europos sunkiosios atletikos čempionate armėnai išniekino Azerbaidžano valstybinę vėliavą. Nutiko, remiantis filmuotais kadrais, štai taip: kai į salę oficialaus iškilmingo atidarymo metu buvo įnešta Azerbaidžano vėliava, vienas armėnas pribėgo prie vėliavą nešusiojo, išplėšė vėliavą iš rankų ir spruko į užkulisius. Po kelių sekundžių apsauga grąžino į sceną Azerbaidžano valstybės simbolį – vėliavą. Jau nustatytas ir barbaras, kuris viešo europietiško sporto renginio metu surengė antiazerbaidžanietišką provokaciją. Pasirodo, tai buvo oficialiai akredituotas asmuo.
Po šio incidento Azerbaidžanas atšaukė savo sportininkus iš čempionato. Oficialiame pranešime teigiama, jog sąžiningos sporto varžybos neįmanomos šalyje, kuri patalogiškai nekenčia savo kaimynės.
Apšaudė karinį postą
Balandžio 11-ąją karinės Armėnijos pajėgos apšaudė Azerbaidžano karius Lačino rajone. Incidento metu žuvo trys azerbaidžaniečių kariai ir keturi armėnų kariai.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Kodėl Jerevanas pradėjo šaudyti? Esama kelių priežasčių. Armėnijos pajėgos desperatiškai siekia užimti keletą strategiškai svarbių teritorijų – trokšta savo žinioje išlaikyti bent keletą Karabacho teritorijų. Armėnijai dar svarbu apsimesti kankine (neva ne ji pirmoji pliekė iš sunkiųjų pabūklų), kad jos sponsoriai ir lobistai Vakaruose turėtų progų „kaltinti Baku nebūtomis nuodėmėmis“. Dar Armėnija tikisi sulaukti pagalbos iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos KSSO, kuriai priklauso, beje, Rusija ir Baltarusija.
Beje, Armėnija į Azerbaidžano karių postą pliekė iš Indijos įsigytomis 155 mm haubicomis (pirktos haubicos 2022-aisiais už 150 milijonų dolerių). Įsidėmėtina, kad Armėnija atakuoja azerbaidžanietiškus postus ir iranietiškais dronais Shahed 136.
Sumušė karo belaisvį
Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė
Balandžio 14-ąją buvo pranešta, kad Nachičevanės regione Šachbuzo rajone dėl tamsos ir prastų oro sąlygų į Armėnijos teritoriją netyčia nuklydo du Azerbaidžano kariai. Jie neturėjo ginklų. Tai – Babirovas Agšinas Gabilis ir Achundovas Guseinas Achlimanas.
Armėnijos specialiosios tarnybos juos sulaikė. Viešumoje pasirodžiusios nuotraukos byloja, kad vienas iš jų buvo žiauriai sumuštas. Taip tvirtina Azerbaidžano karinės struktūros.
Armėnija kol kas nepateikė savo versijos. Vakarų diplomatai, reziduojantys Azerbaidžane, tvirtina, jog žiaurus elgesys su nelaisvėn patekusiais kariais, – nepriimtinas civilizuotame pasaulyje.
Oficialus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos internetinis puslapis. LR Prezidento kanceliarijos nuotr.Oficialus Lietuvos prezidento internetinis puslapis lrp.lt. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Atidesni portalo slaptai.lt gerbėjai pastebėjo, jog sausio 18-ąją paskelbėme žinią apie Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą Davose.
Trumpai priminsime, kas buvo rašoma oficialiame LR Prezidento internetiniame portale lrp.lt. Skelbiame be sutrumpinimų:
„Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaujantis Šveicarijoje vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume, susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu ir aptarė daugiašalius bei dvišalius valstybių santykius ir saugumo situaciją regione.
Prezidentas pabrėžė Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo svarbą ir akcentavo, kad naujas ES ir Azerbaidžano susitarimas išlieka prioritetu.
„Tikimės, kad derybos netrukus bus baigtos. Šis susitarimas yra svarbus siekiant ekonominių santykių tarp ES ir Azerbaidžano plėtros bei remiant Azerbaidžano vyriausybės siekį diversifikuoti šalies ekonomiką“, – sakė Prezidentas, taip pat pasveikinęs ES ir Azerbaidžano susitarimą dėl dujų importo ir akcentavęs Azerbaidžano svarbą diversifikuojant dujų tiekimą Europos Sąjungai ir atsisakant Rusijos energetinių išteklių importo.
Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konfliktų sprendimo galimybes.
Lietuvos vadovas pakvietė Azerbaidžano Prezidentą kartu su verslo delegacija atvykti atsakomojo vizito į Vilnių. Lietuvos Prezidento vizito Baku 2022-aisiais metu įvyko Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, kuriame abiejų šalių universitetų ir įmonių atstovai pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.”
Tik ar lietuviškasis pranešimas objektyvus, išsamus? Norėdamas atsakyti į šį klausimą peržiūrėjau Azerbaidžano prezidento spaudos tarnybų pranešimus apie G. Nausėdos ir I. Alijevo susitikimą Davose azerbaidžanietiškuose leidiniuose.
Azerbaidžanietiškame variante aptikau informacijos, kurios neradau G. Nausėdos komunikacijos grupės viešai išplatintame tekste. Štai ko pasigedau lietuviškame variante:
„Pokalbio metu pasikeista nuomonėmis dėl regioninių klausimų, dėl Armėnijos ir Azerbaidžano santykių normalizavimo, Jerevano ir Baku derybų perspektyvos. Taip pat aptarta įtampa, tvyranti kelyje Lačinas – Hankendis.
Azerbaidžano lyderis pareiškė, kad Armėnija manipuliuoja nutikimais Lačino kelyje siekdama klaidinti tarptautinę bendruomenę prakišdama savo melą, neva šis kelias uždarytas aklinai. Prezidentas I. Alijevas pabrėžė, jog Lačino kelias, einantis į Hankendį, atviras visiems civiliams asmenims ir visoms civilių transporto priemonėms, jei jomis gabenami civilinės paskirties daiktai. Azerbaidžano lyderis akcentavo, kad azerbaidžaniečiai netrukdo šiuo keliu važiuoti ir automobiliams, kuriuos globoja Raudonojo Kryžiaus komitetas.
Azerbaidžaniečiai budi Lačino – Hankendžio kelyje, kad juo Armėnijos separatistai negalėtų išvežti naudingųjų iškasenų, gabenti karinės amunicijos. Trend News Agency foto
Ilhamas Alijevas atkreipė dėmesį, kad iš Azerbaidžano teritorijų, kurias laikinai kontroliuoja „rusų taikdariai“, vis dar neteisėtai išvežamos naudingosios iškasenos. Ten, kur šeimininkauja „rusų taikdariai“, esama kriminalinio pobūdžio grupuočių, kurias privalu kuo greičiau iš ten išprašyti lauk.
Prezidentas I. Alijevas atkreipė dėmesį ir į tai, kad armėnų pusė jau daugiau nei dvejis metus išnaudoja Lačino kelią karinėms reikmėms: juo gabeno įvairiausio kalibro kovines minas, sviedinius artilerijai ir kareivius“.
Mano požiūru, ši informacija, kurią ką tik pacitavau, – labai svarbi. Jei mums rūpi objektyvumas, ji turėjo būti įtraukta į oficialųjį lietuviškąjį Prezidento G. Nausėdos komunikacijos grupės parengtą pranešimą.
Tačiau lietuviškajame variante apsiribota vienui vienu neutraliu, nieko nesakančiu sakinuku:
„Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konflikto sprendimo galimybes“.
Regis, turime dar vieną įrodymą, kokia tendencinga Lietuva, vertindama trintis tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Į savo viešąją erdvę mes vis dar neįsileidžiame nė vieno Armėnijai nepalankaus žodelio. Esame tokie tendencingi, kad drįstame nutylėti net tai, ką tarptautiniame renginyje viešo, oficialaus susitikimo metu Azerbaidžano prezidentas atvirai išdėstė Lietuvos prezidentui.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Perprasti, kodėl Iranas bičiuliaujasi ne tik su Rusija, bet ir Armėnija, o štai Azerbaidžaną laiko savo priešu, – nėra lengva. Tačiau šias subtilybes Europai būtina suprasti. Kitaip tarptautinėje arenoje įmanoma pridaryti grubių klaidų.
Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie sudėtingus Irano, Azerbaidžano, Turkijos, Rusijos ir Armėnijos tarpusavio santykius. Tai – 3-ioji dalis.
XXX
Iranui priklausančioje Kiš saloje gruodžio pradžioje buvo surengta 11-oji tarptautinė aviacijos paroda, į kurią savo naujausius orlaivių modelius atgabeno ne tik Irano kompanijos, bet ir Rusijos, Kinijos, Etiopijos lėktuvų gamintojai, verslininkai. Šioje parodoje rusai su iraniečiais tarėsi dėl bendrų projektų kuriant ir statant modernius lėktuvus bei sraigtasparnius.
XXX
Antivyriausybinių protestų nariams Irane – mirtinas pavojus. Suimtiesiems gresia mirties bausmė už tai, kad jie „pradėjo karą prieš Dievą“. Pavyzdžiui, gruodžio 10 dieną Irano leidinys Eternad pranešė, kad mirties bausmės laukia net 25 protestuotojai. O štai reperis Mohsenas Šakari buvo nužudytas viename iš Irano kalėjimų dar gruodžio 8-ąją. Jam mirties nuosprendis įvykdytas neva dėl to, kad jis protestų metu užpuolė Irano pareigūną iš karinės struktūros „Basidži“.
Užsienyje gyvenantys iraniečiai socialiniuose tinkluose skelbia pranešimus, jog Irano valdžia „sulauks jų keršto“.
XXX
Iranas šiandien baiminasi dėl trijų salų Persijos įlankoje likimo. Trys salos – Didysis Tombas, Mažasis Tombas ir Abu-Musa – šiandien priklauso Iranui. Šias salas Iranas 1971-aisiais metais atėmė iš besikuriančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE). Manė, kad salos jam priklausys amžinai. Bet štai kas nutiko: Saudo Arabijos sostinėje gruodžio mėnesį viešėjo Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Pekinas ir Abu Dabis sutarė, kad stiprins prekybos ryšius. Štai tik keli skaičiai: nuo 36,7 milijarų dolerių 2004 metais prekyba išaugo iki 330 milijardų dolerių 2021-aisiais metais. Panašiai klostosi Kinijos santykiai su Saudo Arabija. 2017 metais Kinijoje viešėjo Saudo Arabijos karalius Salmanas ibu Abdula – Azizas. Akivaizdu, jog Kinija iš Artimųjų Rytų mėgina išstumti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Europos Sąjungą bei JAV. O štai Irano, kurį dar visai neseniai vadino strateginiu partneriu, nė neprisimena. Todėl Teheranas baiminasi, kad Kinijos ir arabų pasaulio draugystė ilgainiui taip sustiprins JAE ir Saudo Arabiją, kad šios pajėgs tris salas susigrąžinti jėga.
XXX
Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Armėnija kuria Išorės žvalgybą. Ši slaptoji tarnyba priklausytų šalies premjerui. Šį Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sprendimą dar turi patvirtinti Armėnijos parlamentas.
Armėnijos žvalgyba
Jei Armėnijos parlamentas parems premjerą dėl Išorės žvalgybos, tai bus ženklas, jog Armėnijos slaptosios tarnybos, iki šiol veikusios po vienu stogu, dabar skaidomos į kelias nepriklausomas struktūras. Dabartinė Armėnijos žvalgyba, remiantis Jerevano ekspertais, nėra efektyvi. Ten viskas susimaišę: ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir pasienio kariuomenė, ir asmeninė premjero apsauga. Per daug struktūrų – vienose rankose. Vienose rankose – per daug galios.
Iki šiol Armėnijos išorės žvalgyba buvo silpna. Ji labai priklausė nuo armėnų diasporų užsienio šalyse. Ką JAV, Prancūzijos, Irano, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos armėnų diasporų lyderiai papasakodavo, tą Armėnijos išorės žvalgyba težinodavo. Pati gauti konfidencialių žinių, verbuoti įtakingų agentų, surengti dezinformacinių ir klaidinimo operacijų nepajėgdavo. Beje, trūkdavo lėšų, specialistų. Tačiau diasporų lyderiai, trokšdami dėmesio bei garbės, dažnai priskaldydavo malkų. Persistengdavo, todėl kitoms pasaulio žvalgyboms gretai paaiškindavo, ką armėnų „džeimsai bondai“ sugalvoję.
Bet ar naujoji Armėnijos žvalgyba sugebės tapti įtakinga organizacija? Neatmetama versija, jog Armėnijos Išorės žvalgyba iš tiesų dirbs tik kaip Rusijos, Prancūzijos ar Irano žvalgybų padalinys, priklausantis ne tiek Jerevanui, o Maskvai, Paryžiui ar Teheranui.
XXX
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Prieš keletą dienų turėjau pokalbį su valstybinėje įstaigoje dirbančiu pažįstamu inteligentu, manančiu, jog NATO neprivalo padėti Ukrainai, nes ukrainiečiai nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. O jei kolektyviniai Vakarai vis tik talkina ukrainiečiams, tai šie privalo džiaugtis tuo, ką gauna. Kalbant griežtai, Kijevas neturi nė menkiausios teisės piktintis, esą per mažai sulaukia HIMARSŲ, habicų ar tankų.
Ginčijomės dėl Ukrainos viename iš Pilaitės rajono miškelių. Čia visuomet gausu žmonių – bėgikų, motinų su mažais vaikais, išėjusių grynu oru pakvėpuoti senjorų. Tačiau tą popietę – nė gyvos dvasios. Kaip tik tada iš proskynos išniro gausus būrys agresyviai nusiteikusių paauglių. Jie iškart puolė kabinėtis prie mano pašnekovo, nes šis mažesnio ūgio, akivaizdžiai silpniau sudėtas. Susiklostė pavojinga situacija. Laimė, padaužos nesiryžo peržengti ribos. Pasitenkino tuo, jog kaulino cigarečių, tardė, kiek dabar valandų, kurioje pusėje – miestas.
Kai piktai nusiteikę nepilnamečiai pradingo už medžių kamienų, pašnekovas ėmė džiūgauti, kaip vis tik „mes juos šauniai pravijome“. Tada ištariau žodžius, kurie jį nustebino. Paaiškinau: tavęs nebūčiau gynęs, nes ne prie manęs, prie tavęs jie kabinėjosi…
Kaip, kodėl, ar tikrai? – išpūtė akis iš nuostabos pašnekovas?
Tuomet dar konkrečiau kalbėjau: ko tu nori iš manęs, mes juk neturime pasirašę jokių gynybinių sutarčių.
Žinoma, dėstydamas šias mintis ironizavau. Bet mano kolega, regis, suprato maniškius argumentus, kodėl NATO … privalo ginti Ukrainą tarsi save pačią.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Taigi padėtis Ukrainos fronte – įtemta. Egzistuoja dvi kardinaliai priešingos pozicijos. Vieni įsitikinę, jog NATO šalys siunčia Ukrainai užtektinai rimtos ginkluotės, tad narsūs, profesionalūs ukrainiečių kariai dar iki pirmųjų žiemos šalčių išvys Rusijos karines gaujas iš savo žemių (Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams Oleksijus Arestovičius). Kiti baiminasi, jog Vakarai tiekia Ukrainai per mažai ginklų, todėl Ukraina pajėgi tik gintis, ir karas gerokai užsitęs. Tokios nuomonės laikosi, sakykim, į Vakarus pasitraukęs ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, JAV karininkas Gari Tabaxas. Galų gale, į kokią lentyną dėsime laišką tų kelių dešimčių JAV karininkų, politikų, kurie reikalauja sustiprinti Ukrainai tiesiamą pagalbos ranką?
Klausiate, kokia mano nuomonė? Ginklų tiekimo tema karo metu – per daug sudėtinga diskusija, kad būtų galima drąsiai atsakyti į visus klausimus. Galbūt Ukraina ir jos sąjungininkai specialiai slepia tikruosius duomenis, jog supainiotų Kremliaus planus? Gal viskas – labai gerai, tik mes šito nežinome? Santūrusis O.Arestovičius savo videokomentaruose dažnokai pergyvena, jog Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta vos kelių dešimčių rimtų toliašaudžių artilerijos pabūklų, bet jis vis tiek nusiteikęs optimistiškai. Tarsi būtų tikras, jog reikalingos ginkluotės artimiausiomis dienomis turės užtektinai.
Kijevo centre – eksponatu po atviru dangumi tapęs pamuštas rusų armijos tankas
Jei taip – džiugu. Bet kur pradingusi lendlizo tema? Ko vertas amerikietiškasis lendlizas, jei šių metų gegužės 9-ąją JAV prezidento pasirašytas, jis vis dar neveikia? Gausu aiškintojų (Vakaruose gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas), jog lendlizas negali įsigalioti nuo pat pasirašymo dienos. Esą reikia atkreipti dėmesį, kaip veikia amerikietiški įstatymai. Kiti šaukia, jog pasiteisinimai dėl neprasidėjusių naujųjų finansinių metų – melas, apgaulė. Tretieji įtaria, jog ginklų tiekimo Ukrainai tempai susiję su vidinėmis priešrinkiminėmis intrigomis Vašingtone. JAV prezidentas Joe Bidenas norįs paleisti lendlizo konvejerį taip ir tada, kad būtų garantuotos jo asmeninės ir jo partijos pergalės rinkimuose.
Mano asmenine nuomone, tiek policijos, tiek greitosios medicinos pagalbos, tiek ugniagesių ekipažai į avarijos vietą privalo atlėkti kuo greičiau. Jei policininkai, medikai ir ugniagesiai teatskuba po keturių valandų, – tuomet iš tokių pagalbų jokios naudos. Tokiais atvejais nepriimtini jokie pasiteisinimai.
Vienintelė išeitis iš dviprasmiškų situacijų – kalbėti atvirai, be užuolankų. Mane žavi Ukrainos politikai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, kurie drąsiai taria aštresnį žodį, aštresnį palyginimo. Vakarų politikai per stipriai susipančiojo vadinamojo politkorektiškumo mazgais. Politkorektiškumas patogiausias ne tiems, kurie trokšta tiesos ir teisingumo, o politikams, siekiantiems išvengti nepatogių klausimų.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Praėjusią savaitę Azerbaidžanas susigrąžino dar vieną Karabacho regiono miestą – Lačiną. Azerbaidžanas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Ukraina. Jis vaduoja savo žemes nuo okupacijų. Tik vienu atveju agresorius – Rusija, kitu atveju – Armėnija. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda turėjo puikią progą pasveikinti teisingu keliu einantį Azerbaidžaną. Bet peržiūrėjęs oficialius šių valstybinių įstaigų pranešimus jokių Azerbaidžanui nusiųstų sveikinimų neaptikau.
Klaipėdoje viešėjo vienas galingiausių JAV karo laivų. Labai džiaugiausi. Kai toks laivas prisišvartavęs Klaipėdos uoste, Lietuva saugi kaip niekad. Vašingtono sprendimas šitaip pademonstruoti paramą Lietuvai – kas gali būti maloniau? Bet JAV gyvenantis atsargos karininkas G.Tabaxas nusistebėjo: karas – prie Juodosios jūros, o amerikiečiai savo galingiausią karo laivą, kuriam nėra lygių pasaulyje, siunčia ne prie Ukrainos krantų, bet Baltijos jūron, kur nėra jokių karų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Šiandien savo dienoraštyje surašiau nusistebėjimą net Popiežiumi Pranciškumi, kuris savo dėmesiu pagerbė „nekaltą karo auką Marją Duginą“ (Maskvoje susprogdinta Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino duktė; ją greičiausiai nužudė į Vladimiro Putino intrigas įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos) ir pamiršo (nepanorėjo?) užjausti Ukrainoje žuvusių tikrų tikro karo aukų – vaikų, motinų, laisvės karių.
Draugas.org
Prisimindamas argumentus, jog Šventasis Tėvas turi teisę reikšti savo nuomonę, tuo pačiu prisimenu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat turi teisių. Viena iš jos privilegijų – iškviesti ant kilimėlio Vilniuje reziduojančius Vatikano atstovus ir pareikšti griežtą protestą, nes Popiežius Pranciškus jau nebe pirmą sykį dviprasmiškais pareiškimais stoja agresoriaus pusėn, ignoruodamas auką.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Baku, rugpjūčio 3 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas trečiadienį paskelbė, kad perėmė kelių strategiškai svarbių taškų Karabache kontrolę.
Azerbaidžano kariuomenė teigė įvykdžiusi operaciją pavadinimu „Kerštas“, reaguodama į „teroristinius neteisėtų Armėnijos ginkluotų grupuočių veiksmus Azerbaidžano teritorijoje“, kurie anksčiau trečiadienį pareikalavo vieno azerbaidžaniečių kario gyvybės.
Senos priešės Armėnija ir Azerbaidžanas yra kariavusios du karus dėl Karabacho regiono – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis pratrūko 2020 m. Prieš dvejus metus vykusios, šešias savaites trukusios kautynės iš viso pareikalavo daugiau kaip 6,5 tūkst. gyvybių ir baigėsi tarpininkaujant Rusijai pasiektomis paliaubomis.
Po pastarojo karo Armėnija grąžino Azerbaidžanui daugybę teritorijų, kurias iki tol kontroliavo kelis dešimtmečius, o Rusija dislokavo maždaug 2 tūkst. taikdarių, skirtų prižiūrėti trapias paliaubas. Nepaisant to, dvišalė įtampa iki galo nenuslūgo.
Trečiadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pareiškė, kad Armėnijos kariai apšaudė Baku ginkluotųjų pajėgų pozicijas Rusijos taikdarių prižiūrimoje Lačino apygardoje ir pražudė vieną azerbaidžanietį šauktinį.
Azerbaidžano vėliava
Azerbaidžanas sekmadienį sutiko pratęsti terminą armėnams pasitraukti iš Kelbečero rajono, kuris pagal neseniai sudarytą taikos susitarimą su Armėnija turi būti perduotas Azerbaidžanui.
„Azerbaidžanas sutiko iki lapkričio 25 dienos pratęsti terminą Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms ir neteisėtiems armėnų naujakuriams išvykti iš Kelbečero“, – teigė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hadžijevas.
Pasak jo, I. Alijevas dėl humanitarinių priežasčių sutiko patenkinti Armėnijos prašymą.
Pagal anksčiau sudarytą taikos susitarimą armėnai jau šį sekmadienį turėjo užbaigti pasitraukimą iš Kelbečero.
H. Hadžijevas pridūrė, kad terminas pasitraukti iš Agdamo ir Lačino rajonų nesikeičia – iš Agdamo išvykti iki lapkričio 20 d. o Lačino – iki gruodžio 1-osios.
Ginčijamas Kalnų Karabacho regionas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Azerbaidžano dalis, bet po karo, kuris baigėsi 1994 metais, regioną valdė etniniai armėnai.
Įnirtingos kovos tarp Azerbaidžano ir armėnų atsinaujino rugsėjo pabaigoje.
Pagal šią savaitę Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano ir Azerbaidžano prezidento I. Alijevo sudarytą susitarimą Armėnija turi perleisti Azerbaidžanui kelių rajonų kontrolę.
