Azerbaidžano vėliava
Baku, rugpjūčio 31 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ketvirtadienį iškvietė Prancūzijos ambasadorių ir pasmerkė šalies „tiesioginį kišimąsi“ į Karabachą po to, kai kelios Prancūzijos vietos tarybos nusiuntė humanitarinės pagalbos konvojų anklave užblokuotiems armėnams.
Baku kaltinamas nuo gruodžio mėnesio blokuojantis Lačino koridorių – vienintelę kelio jungtį tarp anklavo ir Armėnijos, ir taip atkirtęs nuo pasaulio armėnų gyvenvietes ginčijamame separatistiniame regione. Azerbaidžanas teigė, kad trumpame kalnuotame kelyje įrengė kontrolės postus „saugumo sumetimais“, o Jerevanas pareikalavo, kad įsikištų Jungtinės Tautos ir užkirstų kelią „humanitarinei katastrofai“.
Trečiadienį keli Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo 10 sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į anklavą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ parašė, kad „jokia humanitarinė pagalba negali patekti“ į Karabachą, taip „visiškai pažeidžiant žmogaus teises“. „Tai humanitarinė krizė“, – teigė ji.
Ši konfliktinė situacija suerzino Azerbaidžaną ir šis ketvirtadienį iškvietė Prancūzijos ambasadorių. „Ambasadorius gavo protesto notą dėl transporto priemonių, siunčiamų į Lačino pasienio postą… prisidengus „humanitariniu konvojumi“, – sakoma Baku pareiškime. Baku taip pat pasmerkė „provokacinius (Prancūzijos politikų) pareiškimus prieš Azerbaidžaną“, kuriuos, pasak jų, kursto „melo ir manipuliacijų kampanija, kurią vykdo Armėnija“, istorinė Prancūzijos sąjungininkė. „Tai yra tiesioginis Prancūzijos kišimasis į Azerbaidžano vidaus reikalus“, – sakoma pareiškime. Paryžiaus merė Anne Hidalgo. EPA-ELTA nuotr.
Kaukazo kaimynės nuo devintojo dešimtmečio kovoja dėl anklavo, kuris tarptautiniu mastu pripažintas Azerbaidžano dalimi, ir dėl šios teritorijos kariavo du karus. Antrajame jų 2020 metais Armėnijos pajėgos pralaimėjo, o Azerbaidžanas įgijo daug teritorijų.
Susidūręs su tarptautine kritika, Baku primygtinai tvirtina, kad Lačino koridorius nėra blokuojamas civiliams gyventojams, o šios savaitės pradžioje pareiškė, kad pats siunčia pagalbos konvojų į Karabachą.
Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.
Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.
Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.
Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.
Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus
Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.
Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.
Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.
Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?
Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis
Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.
Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Jerevanas, liepos 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas penktadienį įspėjo, kad esama didelės naujo karo su Azerbaidžanu tikimybės, ir apkaltino Baku vykdant genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
Baku ir Jerevanas dėl šio daugiausiai etninių armėnų apgyvendinto anklavo vaidijasi jau kelis dešimtmečius ir yra kariavę du karus – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis įsiplieskė 2020 m. Abi šalys nėra sudariusios taikos sutarties. Derybose, surengtose tarpininkaujant Europos Sąjungai (ES), JAV ir Rusijai, nebuvo pasiekta didelės pažangos.
„Kadangi taikos sutartis nebuvo pasirašyta, o jos neratifikavo abiejų šalių parlamentai, žinoma, (naujo) karo (su Azerbaidžanu) tikimybė yra didelė“, – interviu naujienų agentūrai AFP teigė N. Pašinianas.
Liepą dvišalė įtampa paaštrėjo, kai Azerbaidžanas laikinai uždarė Lačino koridorių – vienintelį sausumos kelią, jungiantį Armėniją su Kalnų Karabachu. Toks Baku žingsnis sukėlė nuogąstavimus dėl galimos humanitarinės krizės regione, kuris jau susiduria su maisto, vaistų ir energijos stygiumi.
„Kalbame ne apie rengimąsi genocidui, o jau vykstantį genocido procesą“, – pabrėžė N. Pašinianas. Jis nurodė, kad Vakarai ir Rusija turi padidinti spaudimą Azerbaidžanui, jog šis nutrauktų Kalnų Karabacho blokadą.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.
„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave. 2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.
Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės. Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.
„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.
Azerbaidžano pasienio punktas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.
Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.
Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.
Azerbaidžano pasienio punktas
Jerevanas/ Baku, gegužės 11 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas ketvirtadienį apkaltino viena kitą dėl pasienyje įvykusio susišaudymo, per kurį vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti likus kelioms dienoms iki ES rengiamų taikos derybų.
Šios Kaukazo kaimynės jau dešimtmečius kovoja tarpusavyje dėl Azerbaidžano Karabacho regiono, ir pastaraisiais mėnesiais tos kovos atsinaujino.
Po mirtį nešančio apsikeitimo ugnimi Rusija paragino šalis mažinti įtampą, tačiau jos, kaip tarpininkės, įtaka regione susilpnėjo po to, kai ji pernai pradėjo invaziją į Ukrainą.
Armėnija pirmoji pranešė, kad keturi jos kariai buvo sužeisti paleistos ugnies. „Azerbaidžano pajėgos apšaudo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi Armėnijos pozicijas Sotko regione“, – pranešė Armėnijos gynybos ministerija.
Tuo tarpu Baku apkaltino Armėniją „provokacija“, per kurią žuvo vienas Azerbaidžano karys, ir pareiškė, kad Armėnijos kariai „vėl pažeidė paliaubų susitarimą“ naudodami „didelio kalibro ginklus“, turėdamas omenyje 2020 metų lapkričio mėnesio susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas šešias savaites trukęs karinis konfliktas.
„Labai maža“ tikimybė
Ketvirtadienio kovos įsiplieskė likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu Briuselyje.
Be to, abu lyderiai susitarė kartu susitikti su Prancūzijos ir Vokietijos vadovais birželio 1 dieną Moldovoje vyksiančio Europos aukščiausiojo lygio susitikimo metu, praneša ES.
Azerbaidžano pasieniečiai
N. Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną siekiu „sužlugdyti derybas“ Briuselyje. „Aš nepakeičiau savo nuomonės dėl vykimo į Briuselį“, – sakė jis. – Tačiau tikimybė, kad susitikime bus pasirašyta taikos sutartis su Azerbaidžanu, „labai maža“.
Susitarimo projektas „vis dar yra labai preliminarioje stadijoje, todėl kalbėti apie galimą pasirašymą per anksti“, sakė N. Pašinianas.
ES rengiamas susitikimas vyks po gegužės pradžioje JAV surengtų derybų. Po to susitikimo JAV diplomatijos vadovas Antony Blinkenas kalbėjo apie „apčiuopiamą pažangą siekiant ilgalaikio taikos susitarimo“ tarp abiejų šalių.
Tačiau Baku ir Jerevanas po derybų paskelbė tariamai panašius pareiškimus, kuriuose pažymėjo pažangą, tačiau pripažino, kad jų nuomonės esminiais klausimais skiriasi.
Dešimtmečius trunkantis ginčas
Vakarų tarpininkavimo pastangos dedamos tuo metu, kai pagrindinė regiono galybė Rusija sunkiai išlaiko savo įtaką, iš dalies dėl karo Ukrainoje.
Armėnija tradiciškai pasikliauja Rusija kaip savo saugumo garantu, tačiau vis labiau nusivilia. Ji apkaltino Rusiją, kad ši nesugebėjo atlikti savo taikos palaikymo vaidmens, kai Azerbaidžano aktyvistai užblokavo Lačino koridorių, vienintelį sausumos kelią į Armėniją.
Abi šalys du kartus kariavo dėl ginčijamų teritorijų, daugiausia dėl Karabacho regiono, kuriame gyventojų daugumą šiuo metu sudaro armėnai. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Per abu karus dėl šio regiono žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pirmasis karas truko šešerius metus, iki 1994 metų. Antrasis, vykęs 2020-aisiais, baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis.
Pagal Rusijos tarpininkautas 2020 metų paliaubas Azerbaidžanas privalo užtikrinti saugų judėjimą Lačino koridoriumi, kuriame patruliuoja Rusijos taikdariai.
Balandžio pabaigoje Azerbaidžanas pareiškė, kad po Armėnijos „grasinimų ir provokacijų“ koridoriuje pastatė kontrolės postą. Armėnija pasmerkė šį žingsnį kaip paliaubų pažeidimą ir sakė, kad šie teiginiai yra „išgalvotas ir nepagrįstas pretekstas“.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.
Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.
2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.
Bet pereikime prie straipsnio.
Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.
Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.
Melagis ilga nosimi
Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?
Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!
Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.
Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.
Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.
Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.
Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.
Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.
Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.
Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.
Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.
Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.
Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.
Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.
Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.
Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius
Nikolos Pašiniano karikatūra
Jerevanas, gruodžio 29 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Armėnija apkaltino Rusijos taikdarius negebėjimu apsaugoti etninių armėnų kaimyninio Azerbaidžano Kalnų Karabacho regione ir paragino įsikišti daugianacionalines taikos palaikymo pajėgas.
„Rusijos taikdarių elgesys mums nepriimtinas. Jie tapo tyliais stebėtojais (Karabache)”, – sakė Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas.
Maskva kritiką atmeta.
Rusija dislokavo taikdarius Karabache pagal 2020 m. jos tarpininkautas paliaubas, kuriomis baigėsi šešias savaites trukęs Armėnijos ir Azerbaidžano karas dėl seniai ginčijamo anklavo. Anksčiau šį mėnesį Armėnija apkaltino Azerbaidžaną blokuojant vienintelę kalnuoto anklavo sausumos jungtį su Armėnija ir taip sukėlus humanitarinę krizę Karabache.
120 tūkst. Karabacho gyventojų yra daugiausia etniniai armėnai ir priklauso nuo gyvybiškai svarbios sausumos jungties, vadinamos Lačino koridoriumi. Dėl blokados anklave, kurį nuo 1991 m., kai teritorija atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kontroliuoja armėnų separatistai, pritrūko maisto produktų ir vaistų.
„Armėnija ir Kalnų Karabachas tikisi, kad Rusija pasakys, kaip ji planuoja atblokuoti Lačino koridorių“, – ketvirtadienį per vyriausybės posėdį sakė N. Pašinianas. Jo teigimu, Rusija „įsipareigojo garantuoti Kalnų Karabacho žmonių saugumą“.
Tarsi numanydamas, kad Maskva negali arba nenori vykdyti savo įsipareigojimų, N. Pašinianas pareiškė, kad Armėnija turėtų siekti Jungtinių Tautų mandato pasiųsti taikdarius, kurie turėtų daugiau įgaliojimų veikti, arba įleisti į regioną „daugiašalį taikos palaikymo kontingentą“.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova atmetė N. Pašiniano kaltinimą. „Rusijos taikdarių kritika šioje situacijoje yra nepriimtina, – sakė ji. – Rusijos taikdariai daro viską, kas įmanoma, kad pagerintų padėtį vietoje“.
Azerbaidžano aplinkosaugos aktyvistai daugiau nei dvi savaites blokuoja Lačino koridorių, protestuodami prieš, jų teigimu, nelegalią kasybą Karabache. Azerbaidžano vyriausybė teigia, kad protestas yra spontaniškas ir netrukdo civiliniam transportui laisvai judėti tarp Armėnijos ir Karabacho abiem kryptimis. Tačiau Jerevanas kaltina Baku, kad šis režisuoja demonstracijas.
Ketvirtadienį armėnų separatistų valdžia Karabache pareiškė, kad stabdo Armėnijos pramonės grupės aukso ir vario bei molibdeno gavybą anklave.
Karabachas atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kai 1991 m. subyrėjo Sovietų Sąjunga. Per kilusį konfliktą žuvo maždaug 30 tūkst. žmonių.
2020 m. rudenį Armėnija ir Azerbaidžanas dėl šios teritorijos vėl kariavo. Mūšiai pareikalavo daugiau nei 6 500 gyvybių ir baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis, o Jerevanas turėjo atiduoti Baku dešimtmečius kontroliuotas teritorijas.
