Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Nuo šeštadienio įsigaliojo draudimas Rusijos laivams įplaukti į Europos Sąjungos uostus. Tai numato 5-asis Europos Sąjungos sankcijų paketas karą prieš Ukrainą vykdančiai Rusijai.
„Uostų veikla turi didžiulę reikšmę tarptautinei prekybai. Laivų su Rusijos Federacijos vėliava įplaukimo sustabdymas yra dalis poveikio šios šalies ekonomikai ir valdžios sprendimams“, – sako Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas.
Uosto direkcija pabrėžia, kad draudimas galioja ir visiems laivams, kurie po vasario 24 d., kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, pakeitė Rusijos vėliavą arba registraciją į bet kurios kitos valstybės vėliavą arba registrą.
Uosto direkcijos duomenimis, praėjusiais metais Klaipėdos uoste lankėsi 122 laivai su Rusijos Federacijos vėliava. Iš viso pernai į Klaipėdos uostą atplaukė 6 552 laivai iš įvairių pasaulio valstybių.
Sueco kanalas incidento metu. EPA – ELTA nuotr.
Trečiadienį pradedamas oficialus tyrimas dėl to, kaip Sueco kanale įstrigo ir jį bemaž savaitei užblokavo milžiniškas konteinerinis laivas „Ever Given“, agentūrai „Reuters“ sakė kanalo operatorius.
Sueco kanalo tarnybos (SCA) pirmininko Osama Rabie’io teigimu, kovo 23 d. įvykusiame incidente vaidmenį galėjo suvaidinti oro sąlygos, įskaitant stiprų vėją, ar žmogiškoji klaida.
Siekiant nustatyti incidento priežastis, tyrimo metu bus vertinamas laivo tinkamumas plaukioti ir jo kapitono veiksmai, „Reuters“ sakė O. Rabie’io patarėjas kapitonas Sayedas Sheasha.
„Ever Given“ kapitonas yra pasiryžęs bendradarbiauti su tyrėjais, teigė S. Sheasha.
Šešių dienų trukmės kanalo blokavimas sukėlė sumaištį pasaulinėse tiekimo grandinėse, kai 400 metrų ilgio laivas kanale įstrigo šonu ir visiškai sustabdė laivų judėjimą vienu judriausių pasaulyje prekybos kelių.
Manoma, kad po incidento kils kreditorinių reikalavimų banga. Draudimo rinka „Lloyd’s of London“, pasak jos pirmininko, tikisi „didžiulių nuostolių“, kurių bendra suma gali viršyti 100 mln. dolerių.
„Ever Given“ laivo savininkai teigė nesulaukę atskirų reikalavimų atlyginti žalą ar ieškinių.
Daugiau nei prieš 150 metų iškastas Sueco kanalas yra vienas svarbiausių pasaulyje prekybos kelių, pro jį praplaukia 10 proc. visų jūra gabenamų krovinių.
SCA duomenimis, pernai kanalu praplaukė beveik 19 tūkst. laivų, kartu plukdžiusių daugiau nei 1 mlrd. tonų krovinių.
Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.
Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.
Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.
Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.
Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.
Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.
Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.
Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.
„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi, negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.
„O gal iš tiesų Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.
Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.
Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!
– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.
Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:
– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.
Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.
Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne, bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.
Senovės filosofas Platonas
Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.
Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.
Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.
Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.
Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.
Sokratas
Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?
Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:
– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.
Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:
– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.
Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:
– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?
Friedrichas Niezsche
Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?
– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.
Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.
Australijos policija ir kariuomenė artimiausiu metu pradės skraidinti gydytojus į kelis netoli Sidnėjaus įstrigusius kruizinius laivus, kad patikrintų juose esančių beveik 9 tūkst. įgulos narių sveikatą ir atliktų tyrimus dėl COVID-19.
Karinio pobūdžio operacija, prasidėsiančia šią savaitę, tikimasi išspręsti nesutarimus tarp kruizinių linijų operatorių ir valdžios institucijų, kurios baiminasi, kad naujai įvežtų užsikrėtimo koronavirusu atvejų banga perkraus vietos ligonines.
Kovo viduryje Australija uždraudė visus kruizus, tačiau vėliau leido australams išsilaipinti iš Sidnėjuje prisišvartavusių keturių kruizinių laivų. Dėl šio sprendimo Australijoje užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius šoktelėjo net 450.
„Aš ėmiausi šito reikalo“, – sakė Naujojo Pietų Velso, į kurį įeina Sidnėjus ir kur yra daugumas įstrigusių kruizinių laivų, policijos komisaras Mickas Fulleris.
„Bijau, kad perkėlę 9 000 žmonių iš kruizinių laivų į izoliaciją ir nežinodami, ar jie turi virusą, ar jiems gali pasireikšti simptomai, tai visiškai perkrautų mūsų ligoninių sistemą“, – teigė M. Fulleris.
„Nuleisime gydytojus į aštuonis laivus, 9 000 žmonių – savaime didelė užduotis“, – tikino jis.
M. Fullerio teigimu, visi, kuriems reikia skubios medikų pagalbos, bus perkelti į ligonines sausumoje, tačiau esą bus tikimasi, kad laivai su likusia įgulos dalimi plauks atgal į savo šalių uostus.
„Laikomės protingo ir kartu pragmatiško požiūrio šių kruizinių laivų atžvilgiu“, – sakė M. Fulleris, pabrėždamas, kad derybos su laivų savininkais tebevyksta.
Vietos žiniasklaidos žiniomis, Australijos teritoriniuose vandenyse ar uostuose yra iš viso 18 užsienio valstybėse registruotų laivų, kuriuose yra apie 15 000 įgulos narių.
Laivų savininkai esą ne kartą prašė, kad laivuose įstrigusiems įgulos nariams būtų leista lėktuvų reisais sugrįžti į gimtąsias šalis.
Nors Vakarų Australijos tarnybos praeitą savaitgalį leido maždaug 800 kruizinių laivų keleiviams vokiečiams atskristi namo, pareigūnai skeptiškai vertina galimybę tokiu būdu sugrįžti tūkstančiams įgulos narių.
Australijoje patvirtinta daugiau nei 5 000 COVID-19 atvejų, ši liga pasiglemžė 23 žmonių gyvybes.
