Mamos kapas. Joniškio kapinės. Slaptai.lt nuotr.
Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvoje vyrauja susikaupimo ir rimties nuotaikos. Pagerbiant mirusiųjų atminimą, už jų vėles meldžiamasi, lankomi kapai.
Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, švenčiama pagerbiant visus žinomus ir nežinomus Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie paliko žmonijai kilnaus krikščioniško gyvenimo pavyzdį.
Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai – krikščioniškos dvasios programa. Po šventės pamaldų pradedamas maldų už mirusiuosius aštuondienis: giedamos psalmės, einamos procesijos su degančiomis žvakėmis, tvarkomi ir puošiami kapai – rengiamasi Vėlinėms.
Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės – nuo seniausių laikų minimos lapkričio 2-ąją. Katalikų bažnyčiose meldžiamasi tik už mirusiuosius, giedamos psalmės, kalbamos maldos, lankomi kapai. Joniškio kapinėse. Prie Mamos, Senelės ir Senelio kapo. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet Lietuvoje daugėjant susirgimų COVID-19, o valstybei ėmusis papildomų priemonių gyventojų sveikatai apsaugoti, bažnyčios pasilieka atvertos tiek asmeninei, tiek bendruomeninei maldai. Tačiau Lietuvos vyskupų konferencija ragina dalyvaujant Šv. Mišiose dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir išlaikyti saugų, bent 2 metrų, atstumą.
Lietuvoje ilgai tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis. Devynioliktojo amžiaus viduryje Lietuvos kaimuose buvo paprotys Vėlinių išvakarėse gerai iškūrenti pirkią, kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Joms būdavo paliekama ir vandens bei maisto. Prie Tėvo ir Senelių kapo Alytuje
Lietuvoje tvirta tradicija Vėlinių išvakarėse ir per pačias Vėlines lankyti ne tik savo artimųjų kapus, bet gėlės žiedu ar žvakute pagerbti labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių atminimą.
Vilniaus Rasų kapinėse žvakelės uždegamos ir ant tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų garsių žmonių kapų, pasimeldžiama prie žuvusių Tėvynės laisvės gynėjų memorialo Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Žmonės raginami uždegti žvakeles ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko, nes Vėlinės – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo šventė.
Šiandien – 2019-ųjų lapkričio 1-oji. Susikaupimo, rimties, liūdesio diena. Šį žvarbų rudens rytą prisimename tuos, kurie mums labai artimi ir brangūs. Prisimename tuos, kurie nusipelnė Lietuvai. Prisimename visus, kurie paliko pėdsaką mūsų širdyse.
Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų.
Nors įprasta manyti, kad lapkričio 1–oji yra Vėlinės ir šią dieną lietuviai tradiciškai lanko artimųjų kapus, ši diena iš tikrųjų yra Visų Šventųjų diena. Tai bažnytinė šventė, skirta pagerbti šventųjų atminimą.
Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais. Tikima, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės.
Jau ankstyvieji krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą. Dabartinė Visų Šventųjų dienos data siejama su popiežiumi Grigaliumi III. Jis 731 m. Švento Petro bazilikoje paskyrė atskirą erdvę „šventųjų apaštalų, visų šventųjų ir kankinių, visų, kurie gyveno teisingai ir ilsisi visame pasaulyje“ relikvijoms kaupti, pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų dieną bei perkėlė šventės datą į lapkričio 1 d. Pamažu šventė paplito po visą krikščioniškąjį pasaulį.
Bažnyčia po nuodugnaus tyrimo kai kuriuos savo narius iškilmingai kanonizuoja, t. y. paskelbia turėjus didvyriškų dorybių, išlaikius ištikimybę Dievo malonei ir pasiekus meilės tobulybę bei vienybę su Kristumi – Bažnyčios Galva. Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia tikintiesiems sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu.
Katalikų Bažnyčioje kol kas yra tik vienas lietuvių kilmės šventasis – karalaitis Kazimieras, kurio žemiškieji palaikai ilsisi Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Lietuva taip pat turi tris palaimintuosius (kandidatus į šventuosius): Jurgį Matulaitį, Teofilių Matulionį ir Mykolą Giedraitį.
Prasidėjus atgimimui, Lietuvoje 1990 m. priimtas įstatymas, pagal kurį būtent Visų Šventųjų diena vėl paskelbta nedarbo diena.
Lapkričio 1–ąją lankyti artimųjų kapus ir deginti žvakeles tradicija yra Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje.
Įvairūs, netikėti išėjusiųjų Amžinybėn literatų sugrįžimai į aktualųjį literatūros procesą. Pavyzdžiui, kad ir poeto, prozininko, žurnalisto Jono Miniaus (1895–1951). Prisipažinsiu – nežinojau apie tokio literato egzistavimą. Neatkreipiau dėmesio ir į Atgimimo metu „Dienovidyje“, „Katalikų pasaulyje“ išspausdintus kelis jo eilėraščius, apsakymus. Nedidelis jo kūrybos palikimas, ne itin garsus ir vardas: romanas „Moterys, kurios mane bučiavo“(1933), poezijos rinkinys „Gyvenimas be kaukės“ (1933), krūvelė apsakymų, eilėraščių rankraščiuose.
