Šių metų pradžioje latvių poetas, Baltijos asamblėjos ir daugelio kitų literatūros premijų laureatas Janis Ruokpelnis Latvijos dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ paskelbė skandalingą išpažintį: „Aš buvau KGB agentas“.
Tai ilgos istorijos finalinis akordas. Šio atviro pasipasakojimo pradmenys veda į bohemiškąjį poeto gyvenimo tarpsnį praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet jį dukart tardė saugumas. Pirmąkart pagal nežinomo asmens skundą. Antrąkart – už siautėjimą viešbučio „Ryga“ bare, kur jis girtut girtutėlis vartė žmones iš kėdžių ir šaukė: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“
Poeto neįkalino tik dėl vienintelės priežasties – jo tėvas Fricis Ruokpelnis buvo gerai žinomas rašytojas, Latvijos TSR himno bendraautoris, Kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t.t.
Anot J. Ruokpelnio, jo tikrasis nuopuolis prasidėjo dirbant savaitraštyje „Literatūra un Māksla“. Tenai jis buvo priverstas stoti į komunistų partiją, o po to už CK nuimto vyr. redaktoriaus ryžtingą rėmimą jį apklausinėjantis KGB karininkas pasiūlė bendradarbiauti. Jam šis karininkas pasirodė normalus žmogus, palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie jį dukart tardė saugume. Ir jis pasirašė kortelę pasižadėdamas neišduoti KGB darbo metodų. Tada jam, kaip kūrėjui, toptelėjo mintis: kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų, kad po to galėtų demaskuojančiai aprašyti.
Su karininku susitikinėdavo konspiraciniame bute. Saugumą domino kolegų literatų planai, mąstysena. Jam buvo pasiūlyta nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietos saugumiečiai negalintys užmegzti su juo kontaktų. J. Ruokpelnis atsisakė.
Pasak poeto, per tą bendradarbiavimo laikotarpį jis nieko neįskundęs, provokatoriumi nedirbęs. „Mano darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas, – tvirtina poetas. <….> Aš net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Aš save demaskuoju todėl, nes mane graužia sąžinė. Aš regiu tokį tarsi gilų išdžiuvusį šulinį, dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiu esąs žmogžudys savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Aš didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu.<…> O kodėl aš prisipažįstu? Todėl kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?“
J. Ruokpelnis latvių literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezija versta į dvidešimčia kalbų, 2005 metais rinktinę „Lyrika“ (vertė V. Braziūnas) išleista lietuvių kalba.
„Liustracijos laikas pavėluotas, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais“, – mano poetas.
Būtent tuo metu maišai jau buvo „atrišinėjami“. Į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ užėjo vienas karininkas ir pasiūlė pirkti KGB agentų sąrašą, kuriame buvo apie devyniasdešimt žymių žmonių. Laikraštis paskelbė šį sąrašą, uždažęs tikruosius vardus ir pavardes, palikdamas tik slapyvardžius. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šios publikacijos, poetas J. Ruokpelnis ištarė: „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis“. Tuomet šis jo slapyvardis buvo paviešintas.
J. Ruokpelnis po išpažinties aiškino: „Jokio pavyzdžio aš nenorėjau parodyti. Iš pradžių galvojau, kad sulauksiu pasekėjų. Kaip girdėjo mano ausys – daugelis žmonių yra sutrikę, kad taip bus diskredituojami didieji Atgimimo darbininkai ir darbininkės, rašytojai ir taip toliau. Ši akcija yra labai pavojinga.“
Šis J. Ruokpelnio atvirumas labai nustebino jo artimą bičiulį poetą Knutą Skujenieką, patyrusį sovietinio režimo represijas: „Kaip buvome draugai, taip ir liekame draugais. Tačiau tie, kurie lauks iki to laiko, kol juos demaskuos, mano požiūris į juos bus kitoks“.
Dailininkei Džemai Skulmei J. Ruokpelnio išpažintis priminė sunkią praeities nuodėmių naštą. Ji nepritartų atrišti šiuos nuodėmių maišus – su tokia akcija negalima pasitikti valstybės nepriklausomybės šimtmečio.
Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė pasisako už išsamų KGB palikimo medžiagos tyrimą. Jo vadovaujama kūrybinė organizacija kviečia Latvijos piliečius, institucijas ir politikus parodyti aiškią, nedviprasmišką laikyseną, kad „metų metais nespręstas ir paliktas skausmingas klausimas būtų sutvarkytas pagal šių dienų visuomenės interesus, kad seni skeletai netrukdytų valstybės vystymuisi ir ateičiai“, būtų rasti civilizuoti sprendimai iki šiolei neatsakytiems klausimams, vengti paviršutiniškos raganų medžioklės, o visuomenė būtų supratinga tiems žmonėms, kurie nusprendžia atvirai prabilti apie savo praeitį.
Rašytojai totalitarizmo palikimo klausimus analizuoja daug rūpestingiau, kvalifikuočiau nei Latvijos bendruomenė.
Išleistos kelios studijos, kuriose įvairiais aspektais skausmingai gvildenamos ideologinės kūrėjų nuostatos. Bėda ta, kad tai kol kas tik privačios iniciatyvos, būtina aktyvesnė valstybės parama.
Saeimos nutarimu 2014 m. buvo sukurta speciali tarpžinybinė komisija KGB dokumentams tirti. Nurodyta, kad prieš skelbiant KGB dokumentus privalu moksliškai ištirti ir įvertinti medžiagą ir moralinę žalą, kurią Latvijai ir jos gyventojams padarė KGB. Tai įpareigojama padaryti iki 2018 metų gegužės 31 d. Šioje komisijoje dirba 50 akademinės bendruomenės narių, tarp jų 15 istorijos mokslų daktarų. Išleisti 4 raštų rinkiniai, dar du paruošti spaudai.
Komisijos vadovas Karlis Kangeris atskleidžia, kad šiame darbe teko patirti ne tik valstybės institucijų nevienareikšmio požiūrio dėl duomenų apsaugos, bet ir bandymų šantažuoti. Be to, totalitarinės valstybės režimas neregistravo pilna apimtimi informacijos apie konkrečios operacijos turinį, KGB agentus, rezidentus, konspiracinių butų savininkus ir patikimus asmenis, todėl visa medžiaga be apribojimų atiduodant visuomenės vertinimui privalo būti patikima, pilna, teisinga. KGB agentų kartoteką reikia viešinti kaip TSRS okupacijos įstaigų dokumentų rinkinį, be išimčių ir komentarų, nes Latvijos Respublika neatsako už eventualią žalą.
Darbų apimtis labai didelė: 52 tūkstančiai KGB baudžiamųjų bylų. Viename tome iki 500 puslapių, o byloje gali būti net 40 tokių tomų. Laukiama prieigos prie duomenų bazės „Delta“, kur daugiau nei 10 tūkst. agentų pranešimų ir daugiau kaip 40 tūkst. stebimų asmenų įskaitos kortelių. Latvijos valstybės archyve saugoma 152 tūkst. bylų, siejamų su sovietiniu saugumu, milijonas kortelių apie represuotus žmones ir represijų vykdytojus.
Konstitucijos apsaugos biure saugomi ypatingo slaptumo dokumentai – 4 300 agentų kortelių. Iki šiolei viešai prisipažino tik 8 asmenys, bendradarbiavę su KGB.
Po išviešinto J. Ruokpelnio pokalbio komentatorių vertinimai viešojoje erdvėje buvo labai skirtingi:
pagrindinių agentų maišuose nebėra, jie jau „švarūs“; KGB agentų maišus su kortelėmis reikia atiduoti archyvui; kortelės gali tapti manipuliacijos instrumentu, nes čekistai paliko specialiai padirbtų dokumentų, kad nepriklausomybės metais pagal juos būtų galima inicijuoti politinio linčo teismus; dalis KGB dokumentų išvežti iš Latvijos; po 2018 m. gegužės gali paaiškėti, kad ta kartoteka nepilna ir informatorių kortelės negali tarnauti kaip bendradarbiavimo faktas su sovietų laikų represine struktūra; kažkokios jėgos bando kurti mitą apie latvius, kaip išdavikų tautą ir t.t.
Pasigirdo viena kita sąšauka su gana skandalingai baigtu KGB agentų išviešinimu Lietuvoje, kuomet dėmesys buvo sukoncentruotas į žymiausias praeities asmenybes.
Sovietmety saugumiečiams užduotis formulavo komunistų partija, jos „krištoliniai“ komunistai, deja, jų nebus toje kartotekoje, o patys kalčiausi pasirodys vietiniai „stukačiai“ – eiliniai girtuoklėliai… 60 proc. agentų buvo nepartiniai. Jei agentai įstodavo į komunistų partiją ir pradėdavo nomenklatūrininko karjerą, buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, jų įskaitos korteles išimdavo.
Pasak Latvijos Tautos fronto lyderio Dainio Ivano, kol tie maišai slapti, čekistai gyvena ir manipuliuoja žmonėmis, juos būtina paviešinti. Liko neįgyvendinta nepriklausomybės pradžioje iškelta idėja – pradėti tautos apsišvarinimą arba tautos moralinę reabilitaciją pasipasakojant apie bendradarbiavimą su KGB.
Valstybės prezidentas Valdis Zatleras vienoje diskusijoje perspėjo: jei taip paprastai išmesime visuomenei šiuos maišus, kiekvienas prie šio „švediško stalo“ pasiims tik tai, kas jam patiks, kas papildys jo fantazijas. Negalima Latvijos šimtmečio sutikti ginčuose, nes šiame atvirume bus ir negatyvių pasekmių.
Ginčai, nuomonių įvairovė, gal net nauji sprendimai lydės šiuos kol kas slaptus nuodėmių maišus iki vasaros pradžios, kol jie bus atrišti.
2018.01.27; 03:00
