laužai

Aktualijos

Atminimo laužų uždegimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienio vakarą liepsnojančiais atminimo laužais prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato bei Nepriklausomybės aikštėje pagerbtas žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimas.
 
Laisvės gynėjų 31-ųjų metinių minėjimo renginiuose, skirtuose prisiminti 1991-ųjų akimirkas, dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kiti ministerijos ir kariuomenės atstovai, kariai.
 
1991 m. sausį Lietuva patyrė sovietų karinę agresiją, kurios metu tūkstančiai Lietuvos žmonių drąsiai gynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Dvasios stiprybe ir nenugalimu ryžtu beginkliai žmonės stojo prieš sovietų agresoriaus tankus ir automatus. Nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos Laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeista. Svarbiausia tomis dienomis buvo žmonių susitelkimas šio pavojaus akivaizdoje.
 
Sausio 13-oji. Atminimo laužai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vienybės simboliu tapo Nepriklausomybės aikštė, kurioje prie laužų, daugelį dienų ir naktų budėjo iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Kasmet Sausio 13-oji mena iškovotą pergalę už Lietuvos laisvę ir jos didvyrius – Laisvės gynėjus ir teikia tikėjimą Lietuvos ateitimi, pažymima KAM pranešime.
 
Minint Laisvės gynėjų dieną, ketvirtadienio pavakarę bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o Antakalnio kapinėse bus pagerbtas palaidotų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas.
 
Pagerbiami Laisvės gynėjai, palaidoti Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.01.13; 09:18 
Aktualijos

Kariūnai budėjo prie Vilties laužo. Ievos Budzeikaitės (KAM) nuotr.

Šiais metais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kariūnai pasitiko kitaip – pakvietę žinomus Lietuvos atlikėjus budėjo ir kūreno Vilties laužą Karo akademijos teritorijoje. Prie jo savo istorijomis dalijosi kariai, šauliai Gabrielius Liaudanskas – Svaras ir Justina Ragauskaitė.
 
Su kariūnais dainavo Andrius Mamontovas, savo dainas pristatė Vidas Bareikis ir kiti žinomi atlikėjai.
 
„Mes nelaukiame ryto, kad nubudę suprastume, kad jau atėjo Kovo 11-oji – mes patys ją pasitinkame, laukiame jos su laužais ant Stalo kalno Vilniuje, kviečiame ją dainomis, svečių istorijomis ir prisiminimais, istoriniais faktais, garsių žmonių apsilankymais“, – pasakoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai, jau dvyliktus metus prie Nepriklausomybės laužo minėdami vieną reikšmingiausių valstybės švenčių. Kariūnų kartos keičiasi, tačiau tradicija išlieka ta pati.
 
Pasitikti Kovo 11-ąją išliko tradicija ir tarp buvusių kariūnų, prie laužo susirenkančių karininkų, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime. Pirmąjį laužą uždegę karininkai kpt. Kazimiras Bogdanas, kpt. Daugirdas Antulis, kpt. Algirdas Navasaitis ir kpt. Alminas Sinevičius, prisimindami, kaip gimė idėja surengti šiltą ir jaukų vakarą, sako, kad laukiant laisvės, kaip ir aušros, kariui svarbu budėti sargyboje: „Parodome, kad mes saugome iškovotą nepriklausomybę, ir tai tampa amžinos nepriklausomybės sargybos simboliu“. Būsimi karininkai simboliškai ir budi prie laužo iki vidurnakčio – iki pat Kovo 11-osios.
 
Karo akademijos absolventai pasakoja, kad pirmaisiais metais Nepriklausomybės laužai būdavo tik kariūnų renginys, bet jį organizuojant sulaukdavo vis didesnio Akademijos bendruomenės palaikymo ir vis daugiau prisijungdavo karininkų, dėstytojų.
 
Kariūnai kiekvienais metais į renginį kviečiasi draugus, kitų universitetų studentus, jaunimo organizacijas. Švente susidomi vis daugiau žmonių.
 
Karininkai patvirtina, kad laužų tradicija „keliauja“ ir į kitus miestus – pradėję tarnybą karininkai šią šventę organizuoja ir tame Lietuvos kariuomenės dalinyje, kuriame tarnauja.
 
Pirmųjų Nepriklausomybės laužų organizatoriai neužmiršta renginio ir baigę studijas Lietuvos karo akademijoje. Į Nepriklausomybės laužus sugrįžtantys karininkai sako, kad naujosios kariūnų kartos taip pat mato ir ieško prasmės šiame renginyje, kurio pagrindinė mintis liko gyva ir plečiasi, sutelkia vis didesnę visuomenės dalį. Karo akademijos absolventai kariūnams linki ir toliau išlaikyti tą dvasią – nepriklausomybę švęsti ir budėti, t. y. ją saugoti, branginti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.11; 15:05
Fotoreportažai

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.17

Aktualijos

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį jau penkioliktą kartą ant piliakalnių, minint Baltų vienybės dieną, sužibs vienybės ugnys.
 
Baltijos jūros rytų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų (aisčių) genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo savastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje ar tremtyje.
 
1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
 
2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena tapo gera proga lietuvių ir latvių draugystei bei bendriems renginiams.
 
2005 metų rugsėjo 22 dieną buvo surengta Baltų vienybės ugnies sąšauka Žemaitijoje tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Šios sąšaukos pradininkai buvo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Žemaičių kultūros draugija, Varnių regioninio parko direkcija. Kitais metais, minint Saulės mūšio 770-ąjį jubiliejų, prie sąšaukos prisijungti buvo pakviesta daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje – uždegti ugnis ant piliakalnių bei kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Vienybės ugnys plėtėsi pereidamos Lietuvos sienas ir sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas žemes. Kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėja. Sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu.
Baltų vienybės dieną. Vytauto Visocko nuotr.
 
2019 metais Baltų vienybės ugnys nušvietė virš 200 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose šalyse. Lietuvos-Latvijos vienybės draugijai pasiūlius, sutarta Vienybės ugnis uždegti rugsėjo 22 d. tarp 20.00-21.00 val. (Lietuvos laiku). Dalyviams siūloma tinkamai paruošti ugniavietę, uždegti ugnį, iškelti vėliavas, sugiedoti tautines giesmes, prisiminti baltų gentis, istoriją, kalbas, papročius. Jei yra netoliese kitų kalvų, ant kurių renkasi bendraminčiai, siūloma iškelti degančias kartis, iššauti fejerverką ar paleisti ugnies žibintus, kad matytume vieni kitų ženklus.
 
Sąšaukos dalyviai praneša, kur bus uždegtos ugnys. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame matosi, kur degs vienybės ugnys ir kas jas uždegs.
 
Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant piliakalnių ar kitose su baltų istorija, kultūra susijusiose vietose ir sujungti baltų genčių palikuonis bei žemes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.22; 07:34
Aktualijos

Uždekime ugnies žiburius Tautos didžiavyrių atminimui, kad jų šviesoje pasijustume vieningi beesą, stiprybės iš praeities besisemią, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu pasiryžę Tėvynę Lietuvą stiprinti, kad neišsivaikščiotume iš jos, o visi ir visada jon sugrįžtume – vieningi ir meilės vieni kitiems kupini. Nes Tėvynė – tai mes patys, mūsų vienybė. Tegul piliakalnių ugnys „atveria mūsų akis šviesop, širdis Dievop“.

Tegul būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu išmintinga ir tvirta“.

Continue reading „Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų!” →