Prancūzijos teisėsauga nurodė pradėti procesą prieš dešiniąją populistę Marine Le Pen. Tai susiję su žiaurių „Islamo valstybės“ (IS) nuotraukų viešinimu, trečiadienį pranešė teisėsauga. M. Le Pen gresia iki trejų metų kalėjimo ir 75 000 eurų piniginė bauda.
Nacionalinio sambūrio (buvusio Nacionalinio fronto) lyderė IS propagandinėmis nuotraukomis 2015 metų gruodį pasidalijo tviteryje. Ji teigė taip norėjusi atkreipti dėmesį į islamistų, kurie prieš tai per išpuolius Paryžiuje nužudė 130 žmonių, pavojų.
M. Le Pen tviterio žinutė sukėlė pasipiktinimą ir Prancūzijoje, ir JAV. Vienoje nuotraukoje buvo amerikiečių žurnalisto Jameso Foley’io, kuriam IS narys nukirsdino galvą, kūnas.
M. Le Pen kaltinama „smurtinių nuotraukų“ platinimu, o tai yra uždrausta pirmiausiai dėl nepilnamečių apsaugos. Politikė teisėsaugos veiksmus vadina politiškai motyvuotais. Proceso terminas dar nenustatytas.
Prancūzijoje rinkimus į Europos Parlamentą laimėjo Marine Le Pen vadovaujama partija „Nacionalinis sambūris“. Tai pirmadienį patvirtino šalies Vidaus reikalų ministerija, kuri savo tinklalapyje paskelbė preliminarius balsavimo rezultatus.
Jos duomenimis, pirmąją vietą užėmė „Nacionalinis sambūris“, surinkęs 23,31 proc. balsų, antra liko prezidento Emmanuelio Macrono partija „La Republique En Marche“ („Pirmyn, Respublika!“) – 22,41 proc.
Trečiojoje vietoje – kairiųjų radikalų partija „Europe-Ecologie-Les Verts“ (EELV, Europa-Ekologija- Žalieji), surinkusi 13,47 proc. balsų.
Ketvirtoji vietą atiteko partijai „Les Republicains“ (Respublikonai), kurią parėmė 8,48 proc. rinkėjų. Jeano Luco Melenchono partija „La France insoumise“ („Nepasiduodanti Prancūzija“) užėmė penktąją vietą – 6,31 proc. Socialistų partija liko šešta, ji surinko 6,19 proc. balsų.
Kitos partijos neįveikė 5 proc. barjero ir negali pretenduoti į vietas Europos Parlamente.
Kaip pabrėžia VRM, rinkėjų aktyvumas siekė 50,12 proc. (2014 metais – 42,43 proc.).
Galutinius rinkimų į EP rezultatus Prancūzijoje paskelbs Nacionalinė balsų skaičiavimo komisija.
Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijos turėtų gerai pasirodyti gegužę vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą ir padvigubinti savo vietų skaičių Parlamente, rodo nauja Vokietijos laikraščio „Bild“ paskelbta apklausa.
Remiantis šešiose šalyse atliktos apklausos duomenimis, per Europos Parlamento rinkimus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų frakcija „Tautų ir laisvės Europa“ (ENF), kuriai priklauso Marine Le Pen vadovaujama Prancūzijos partija „Nacionalinis susibūrimas“ ir Austrijos laisvės partija (FPO), gali užsitikrinti 67 vietas Europos Parlamente. Šiuo metu ENF turi 37 vietas.
Trijose iš šešių apklausoje dalyvavusių šalių pirmavo euroskeptiškos kraštutinių dešiniųjų partijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje M. Le Pen „Nacionaliniam susibūrimui“ prognozuojama 23 proc. balsų. Italijoje Matteo Salvinio vadovaujama partija „Lyga“ turėtų laimėti 33 proc. balsų.
Tuo tarpu pagrindinių partijų pozicijos gali šiek tiek susilpnėti. Apklausos duomenys rodo, kad konservatyvi Europos liaudies partija (EPP), kuriai priklauso Vokietijos kanclerės Angelos Merkel krikščionys demokratai, turėtų prarasti 43 vietas ir užsitikrinti 174 vietas.
Progresyvus socialistų ir demokratų aljansas (S&P) gali netekti 45 vietų ir užsitikrinti 141 vietą. Remiantis apklausos rezultatais, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) vietų skaičius parlamente išaugs 33 vietomis iki 101, o Žaliųjų frakcija neteks 8 vietų ir turės 44.
Apklausa buvo atliekama Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.
Likus pusmečiui iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje dešiniosios populistės Marine de Pen partija aplenkė prezidento Emmanuelio Macrono judėjimą „Respublika, pirmyn“. Remiantis sekmadienį paskelbtais „Ifop“ instituto apklausos rezultatais, pritarimas M. Le Pen Nacionaliniam sambūriui (buvęs Nacionalinis frontas) šoktelėjo iki 21 proc. – nuo 17 proc. rugpjūčio gale, informuoja agentūra „Reuters“.
E. Macrono judėjimas tuo tarpu prarado 1 proc., pritarimas jam smuko iki 19 proc. Iš viso dešinės pakraipos partijos, anot apklausos, drauge turi 30 proc. rinkėjų pasitikėjimą.
Europos Parlamentas bus renkamas 2019 metų gegužę.
E. Macrono populiarumas pastaruoju metu smarkiai sumenko. Remiantis praėjusią savaitę paskelbtais „YouGov“ instituto apklausos rezultatais, prezidentu buvo patenkinti tik 21 proc. respondentų. Tai yra žemiausias rodiklis nuo E. Macrono išrinkimo 2017-aisiais.
Neverta kartoti pereksploatuotą JAV prezidento rinkimų „sagos“ precedentą, nors jis yra ir 21 amžiaus istorijoje išliks kaip chrestomatinis atvejis, be abejo, kartu su kitais pavyzdžiais, kurių artimiausias „ištiks“ gegužės 7-ąją Prancūzijoje.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Taigi. Globalizacijos laikais politikoje kariauja ne tradiciniai kairieji ir dešinieji (kad partijjų programos kuo toliau, tuo mažiau skiriasi, regime ir Lietuvoje), bet už planetos vienijimąsi ir sienų naikinimą pasisakantys liberalai ir kategoriškai priešingo politikos vektoriaus besilaikantys konservatoriai-protekcionistai. Toks yra aktualusis politinis pasirinkimas – vieni tiki ateitimi, kiti žaidžia baimėmis bei apeliuoja į praeitį. Ir taip veikiausiai bus bent pirmą 21 amžiaus dalį.
Konservatorių-protekcionistų stovyklą ypač tinkamai reprezentuoja Donaldas Trumpas, kurį deramai papildo 2-ame rinkimų ture Prancūzijos prezidento postą mėginsianti pelnyti kraštutinė dešinioji „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen. Prancūzijoje Europos Sąjunga laiko eilinį egzistencinį testą. Į šalies lyderius pretenduoja kraštutinumai – nacionalistė M. Le Pen po pirmo turo kategoriškai eilinį sykį pakartojo (beje, paradoksaliai apeliuodama į visus piliečius, nepriklausomai nuo jų nacionalinės ir religinės priklausomybės) inicijuosianti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES, atribosianti šalį nuo „laukinės globalizacijos“ (politikės pavartotas terminas), nesąžiningos tarptautinės konkurencijos, nevaržomo teroristų (sunku pasakyti, kaip bus su piliečiais neteroristais) judėjimo bei sieksianti susigrąžinti Prancūzijos sienų kontrolę. Žodžiu, jokios vieningos Europos – Prancūzijos. Civilizacija svarbiausia.
Logiška, kad „Nacionalinio fronto“ lyderė per rinkimų kampaniją apeliavo į 15 amžiaus prancūzų nacionalinę heroję Jeanną d’Arc, taigi dominuojančiu šalies piliečius turėjusiu suvilioti retorikos vektoriumi rinkosi praeitį.
M.Le Pen konkurentas, centristinių pažiūrų Emanuelis Macronas paskutinės rinkimų kampanijos savaitės pradžioje, gegužės 1-ąją interviu BBC pareiškė, kad ES turi būti reformuota arba Bendrija susidurs dar ir su „Frexito“ perspektyva. Pasak E.Macrono, Europos idėja ir jos politika buvo labai svarbios Prancūzijai, bet pridūrė, kad jo šalies visuomenė šiandien labai pikta bei nekantri dėl ES neveiksnumo bei nestabilumo. Simptomiškas pareiškimas politiko, kuris vienintelis iš 11 kandidatų į prezidentus yra aiškus vieningos Europos šalininkas.
Mentalinę kandidatų skirtį atspindi ir rinkimų pirmo turo rezultatas – didžiuosiuose šalies miestuose (išskyrus marga demografine sudėtimi pasižymintį Marselio uostą) išlošė eurointegracijos šalininkas, buvęs prezidento François Hollandeo vyriausybės ekonomikos ministras bei judėjimo „Pirmyn!” („En Marche!“) steigėjas. Paryžiuje „Nacionalinio fronto“ lyderė tegavo 4,9 proc. balsų ir užėmė 5-ą vietą (laimėjo E.Macronas su 34 proc. balsų). Pralošė pagrindiniam kandidatui ji ir Bordo bei Tulūzoje, užtat su 30 proc. laimėjo Prancūzijos šiaurėje.
Dar vienas skiriamasis, beje, ir simptomiškas, rinkimų Prancūzijoje bruožas – visiška tradicinių partijų devalvacija. Dešiniųjų kandidatas François Fillonas bei socialistas Benoît Hamonas (kairiųjų susiskaldymas buvo beprecedentis, kandidatavo šeši šiai ideologijai atstovaujantys politikai) pirmą kartą istorijoje nepateko į antrą turą.
Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Kaip nurodo prancūzų politologas Christophas Gully, Prancūzijos tradiciniai kairieji ir tradiciniai dešinieji buvo sukurti viduriniosios klasės tenkinti tos klasės poreikius. Dvipartinė sistema veikė, kol du iš trijų prancūzų viduriniajai klasei priklausė. Tradicinės partijos ir dabar mėgina ja remtis, bet vidurinioji klasė Prancūzijoje atsidūrė ant išnyklimo ribos. Ir tai globali tendencija, milijardierius D. Trumpas JAV prezidento rinkimuose pirmas „išjojo“ ant viduriniosios klasės baimių dėl savo ateities globalizacijos epochoje.
„Nesisteminis“ centristas E.Macronas pirmą kartą Prancūzijos istorijoje „laužė ledus“ ypač įtikinamai – centristų vaidmuo iki šiol visada buvo toks nežymus, jog jie net neturėdavo galimybės daryti beveik jokios įtakos rinkimų antrojo turo rezultatui, šįkart centristas vadinamas jų favoritu.
Beje, savo organizaciją „Pirmyn!” E.Macronas per metus sugebėjo išplėsti tiek, kad ji tapo rimčiausiu ramsčiu jo rinkimų kampanijoje. Taigi ir formali reikalo pusė nurodo į tai, jog prancūzai įnirtę ir geidžia permainų šalies politinėje sistemoje. Geidžia tiek, kad nemaža dalis balsuoja ne už, bet prieš – antro turo išvakarėse gana garsiai skambėjo rinkimų ignoravimo šalininkų balsai. Du trečdaliai „Išdidžios Prancūzijos“ šio judėjimo interneto puslapyje skelbė liksią namuose arba balsuosią prieš abu kandidatus, nes nenori savo balso atiduoti proeuropietiškam kandidatui vien todėl, kad neleistų į šalies lyderes prasibrauti nacionalistei. Be to, kad būtent E.Macrono bei jo šalininkų politika didina „Nacionalinio fronto“ populiarumą.
Panašu, jog rinkimų tiesiojoje M.Le Pen tą jautė (būtent, rėmėsi politiniu instinktu) – nors 60 proc. gegužės 3-ąją vykusius televizijos debatus sekusių prancūzų balsavo už E.Macroną kaip šaltakraujiškesnį bei kompetentingesnį diskutantą (kaip nurodė politologas, universiteto „Paris-XI“ dėstytojas Gideonas Kutzas, nors šio kandidato rinkimų programoje neapsieita be populizmo, lyginant su kitais pretendentais, toji dalis buvo, pavadinkime, nuosaiki), debatų tonas daugeliui nepatiko, o jį uždavė būtent „Nacionalinio fronto“ lyderė, demonstravusi ypatingą agresyvumą ir grubumą. M. Le Pen tai buvo paskutinė galimybė apjuodinti favoritą, bent taip skelbė visos ikirinkiminės sociologinės apklausos.
Bet apklausos 21 amžiuje – ypač permainingas, vis labiau būrimą primenantis mėginimas prognozuoti rezultatą, taigi it Prancūzijos rinkimuose turime Vladimiro Putino mentalinio tipo autoritarus neabejotinai džiuginantį politinį trilerį, ir kitaip demokratijos pusėje apžvelgiamoje ateityje vargu ar bus.
Kaip minėta, tai globalizacijos realijas atitinkančių liberalinio ir konservatyvaus-protekcionistinio mentalinių tipų, už kuriuos autoritarai stato, kur tik gali, susidūrimas.
Ideologijos tradicine to žodžio prasme infliaciją signalizavo ir tai, kad žiniasklaida rinkimų kampanijos metu ypač noriai graibstė psichologinių kandidatų portretų niuansus, tokius kaip įtakingo prancūzų ekonomisto bei intelektualo Jacqueso Attali įžvalgos interviu italų „La Repubblica“, jog jis pažįstas E.Macroną nuo labai jaunų dienų, kai šis dar dirbo banke „Rothschild“, jog kandidatas centristas nėra provincialas, o proto bei „nekantrios ambicijos“ žmogus. Viešųjų ryšių besąlygiško dominavimo laikais tokios užuominos būtinai papuošia bet kurią viešą kampaniją.
Prancūzija kaip populizmo testas Europai, kitas, gal dar įspūdingenis testas laukia rudenį per rinkimus Vokietijoje. Belieka viltis, kad inteligentiški prancūzai pasimokė iš D.Trumpo rinkimų kampanijos „serijalo“ ir suprato, jog skambiais pažadais ir skambiomis frazėmis gyvenimo nepakreipsi į jokią pusę, atgal taip pat.
Lietuvai, kuri paribio valstybės saugumo „malonumus“ išgyvena tiesiogiai ir visą laiką, rinkimai Prancūzijoje kaip ir bet kur Europoje yra ypač svarbūs. Autoritarai ne tik lūkuriuoja, bet ir stato už naudingus sau bei geidžia revanšo.
Prancūzijoje finansinės draugystės su Kremliumi varžybose Marine Le Pen partija įgijo galimą konkurentą, buvusį prezidentą Nicola Sarkozy.
Po pralaimėjimo socialistų partijos lyderiui François Hollande, po įtarimų partine korupcija, N. Sarkozy š.m. geguės 30 d. sukūrė naują partiją, „Les Républicains“ (Respublikonai), su kuria tikisi laimėti 2017 m. prezidento rinkimus. Ši partija sukurta buvusios centro dešinės partijos „Union pour un mouvement populaire“ (Liaudies judėjimo sąjungą) pagrindu (su ja N. Sarkozy laimėjo prezidento rinkimus 2007 m.) ir šalia dabar valdančios Socialistų partijos yra viena iš pagrindinių pretendenčių laimėti bet kokius rinkimus.
