Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Lenkijos užsienių reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius, atvykęs į „Sniego susitikimą“ Lietuvoje, ketvirtadienį susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Po susitikimo Lenkijos ministras pabrėžė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino istorijos interpretacijos turi būti užkardytos, ir pasidžiaugė, kad abi kaimyninės šalys šią problemą supranta vienodai.
Lenkijos ministras teigė, kad Lenkija ir Lietuva turi panašius saugumo iššūkius, o vienas iš jų – Rusijos skleidžiama dezinformacija bei tikslingas istorijos falsifikavimas.
„Vis didesni dezinformacijos bandymai iš Rusijos pusės, arba asmeniškai iš V. Putino. Mes matome pavojų, kad bus falsifikuojama mūsų šalių istorija. Turime kartu pasipriešinti šioms grėsmėms“, – pabrėžė J. Czaputowiczius.
L. Linkevičius teigė, kad Lietuva su sąjunginėmis nuoseklia užsienio politika stengiasi užkirsti kelią Rusijos diktatūrai ir agresyvios šalies politikos stiprėjimui.
„Mus vienija istorija ir šia prasme, kad mes tikrai neleisime taip lengvai falsifikuoti mūsų istorijos. Mūsų strateginiai komunikacijos ekspertai bendradarbiauja ir jau duoda atkirtį melui, kuris vėl bandomas skleisti perrašant istoriją, atgaivinant Stalino, kaip teigiamo veikėjo, įvaizdį, ar pateisinant Ribentropo ir Molotovo paktą (…) Noriu pasakyti, kad dirbame glaudžiai ir efektyviai, tai tęsime toliau“, – sakė L. Linkevičius.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Pasak jo, nepaisant Rusijos vidaus politikos pokyčių, ši šalis vis dar nepaiso tarptautinių susitarimų.
„Dėl pokyčių Rusijos valdžioje – tai Rusijos vidaus reikalas, ir labai anksti daryti bet kokias išvadas apie pokyčius politikoje. Mes ne kartą esame pabrėžę, kad tikimės iš Rusijos elgesio pagal galimybes, potencialą kurti stabilumą pasaulyje. Kol kas Rusija pasirinkusi kitą kelią ir kuria konfliktus. Per konfliktus daro įtaką įvairiems regionams ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. (…) Kokia bus Rusijos vyriausybė, su tokia mes ir pasiruošę bendradarbiauti. Tačiau tikime, kad tai turi vykti pagal taisykles, pagal tarptautinius įsipareigojimus ir tai yra svarbi sąlyga tam, kad kažkokie santykiai apskritai pagerėtų ir būtų konstruktyvesni. Kol kas jie tokie nėra, todėl belieka apgailestauti“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Lietuvos ministrui pritarė ir J. Czaputowiczius, pažymėdamas, kad teigiamų pokyčių Rusijoje kol kas nematyti.
„Sutinku su ministro nuomone, Lenkija taip pat stebi, kas vyksta Rusijoje. Mums sunku dar komentuoti Rusijos vidaus politikos pokyčius (…) Mes norėtume, kad Rusijos politika būtų labiau susijusi su tarptautinės teisės paisymu, taip pat su tiksliu tikrovės istorijos vertinimu“, – sakė J. Czaputowiczius.
Ministrai susitikimo metu aptarė ir besivystančius dvišalius santykius, regiono saugumo iššūkius, energetikos ir transporto infrastruktūros projektų įgyvendinimą, Europos Sąjungos darbotvarkės aktualijas. Susitikimo metu taip pat buvo skirta dėmesio tautinių mažumų bendruomenių sąlygų gerinimui abiejose šalyse, aptarti 2020 metų susitikimų planai. Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
J. Czaputowiczius taip pat susitiks su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, padės gėlių ant Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse bei aplankys 1863-1864 metų sukilimo vadovų ir dalyvių kapus.
Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat dalyvaus sausio 16-17 dienomis Trakų rajone vyksiančiame „Sniego susitikime“, kuriame bus aptarti regiono saugumo iššūkiai.
Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?
Plungės variantas
Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.
Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.
Nutikimas Širvintose
Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).
Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.
Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.
Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!
Varėnos mero akibrokštas
Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.
Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas. Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.
O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.
Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.
Kam priklauso Aušros vartai?
Lenkijos parlamentas
Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.
Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.
Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…
Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org
