Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. 

Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.

1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma

Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 1”

4. Liūdnas  Kristaus priesakų likimas – dešimtoji formulė

Būtent dešimtoji formulė apibendrina galutinį rezultatą visų svarbiausios ir iki šiolei pirmiausiai istorikų akcentuojamos idėjos, kuo tampriausiai nuo seno jungiamos su kilniu pagonies Jogailos pažadu „priglausti“ Lietuvą prie Lenkijos po vedybų su lenkų Piastų dinastijos palikuone Jadvyga 1386 m. pavasarį.

Turiu galvoje Lietuvos krikšto idėją, formaliai pradėtą masiniais Jogailos ir Vytauto atliktais 1387 m. pradžioje lietuvių krikštais Aukštaitijoje.

Kaip žinome, lietuviai pagonys anuomet buvo būreliais suvaromi į upę ir masiškai krikštijami iš Lenkijos atvykusių katalikų dvasininkų, netgi nemokančių lietuvių kalbos. Koks gi buvo finalinis Lietuvos krikšto ir ilgaamžės – ketverių šimtų metų ! – christianizacijos rezultatas XVIII a. pabaigoje prieš galutinį unijinės lietuvių ir lenkų valstybės žlugimą?

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 4”

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3”