Pasidairius po Lenkijos šiaurryčiuose žemėlapyje nusidriekusias Varmę ir Mozūrus, pastebėsime, kad čia apstu lenkų kalbai nebūdingų vietovardžių. Mūsų ausis junta, kaip tie vardai ją traukia prie savęs, nors šiandien jie jau gerokai pridengti paslapaties šydo, apnešti užmaršties dulkių.
Ne visur lengvai ir mūsų klausa, tegu ir pratusi prie baltiškųjų vietovardžių, iki galo suvokia ežerų, upių, miestų ir kaimų ar dar kokių nors geografinių objektų vardų prasmę. Jie atsiskleidžia pirmiausia, žinoma, mums, kadangi tai mūsų arba labai artimų kalbų paliktuose vietovardžiuose įstrigę žodžiai, išlikę jiems svetimoje – vokiečių kalboje, vėliau transformuoti į lenkų kalbą, stovi įamžinti tarsi kokia musė ar uodas gintaro laše. Žiūrime į skrydžiui pakeltus žodžių sparnus.
Ar pajėgsime suprasti, ką jie nori mums išsakyti, kokią žinią pasišovę nešti per amžių amžius? Ar įspėsime protėvių užmintą mįslę? Ar atpažinsime nuo kažkurios žvaigždės atsispindėjusią ir į mūsų žemę vėl sugrįžusią minties šviesą?
Alna (lk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti” arba „smarkiai tekėti, gurgėti”. Toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga –n– rodo to gurgėjimo, alėjimo vietą. Tai ir yra upė.
Kita Alna (lk. Łyna) teka per Olštiną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt ir toji upė buvusi srauni. Tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – (mūsiškai būtų Alnai arba Alnamūris), lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais.
Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš sandrinių smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. Upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį. Ant upės pastatytos vandens elektrinės.
Alstra – istorikų ieškomos upės, sutapusios su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, vardas galėjęs kilti iš veiksmažodžio al-ėti (žiūr. Alna) ir turėti kažką bendro su būdvardžio stra-v-us, strau-j-as „sravus, sraunus”. Būtų šis vardas sudurtinis, kaip turime daugelį sudurtinių asmenvardžių: Vy-taut-as, Jo-gail-a, Vid-mant-as, Al-vyd-as… ir reikštų „sravi tėkmė“. Tik nežinia, ar tokia upė išvis yra buvusi, nes galėjo būti metraštininkų klaidingai pateikta.
Ančia [Baltoji ir Juodoji] (lk. Biała Hańcza ir Czarna Hańcza).
Juodoji Ančia – kairys Nemuno intakas, išsrūva ir Ančios (žr.) ežero. Lietuviškai ančia reiškia “kanalą” – griovį, kuriame vanduo stovi, nebeteka, kaip upėje. Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. O lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to pačio hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero varde Alnas (žr.). Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km, toliau teka per Baltarusijos teritoriją). Nuotako plotas apima 1916 km2 (iš jų 1612 km2 Lenkijoje). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina), Wierśnianka, Pawłówka, Vėtrolūža, ir dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas, Maleszówka, Wołkuszanka. Lenkiški intakų vardai yra, matyt, nauji. Ši upė teka per Suvalkų miestą.
Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė yra gan greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė. Jodoji Ančia patenka į Suvalkų miesto teritoriją ir Vygrių pargą bei Augustavo girią. Toje vietoje įsikūrę šeimininkauja bebrai.
Baltoji Ančia – 60 km ilgio upė pietų Lietuvoje. Jos baseino plotas 791 km2. Išteka iš Ančios ežero Lazdijų rajone, teka į pietus pro Kapčiamiestį, po to pasuka į rytus, kur prieš vandens jėgainę yra patvenkta. Už jėgainės upė teka pietvakarių kryptimi, o prie pat sienos su Baltarusija įteka į Nemuną. Vidutinis nuotėkis – 5 m3/s.
Baltosios Ančios slėnis 0,3- 0,5 km pločio, šlaitų aukštis 10-20 m. Vagos plotis 15-20 m. Vidutinis nuolydis 0, 94 m/km. Pavasario potvynių metu dens lygmuo pakyla iki vieno metro.
Apie 12 km nuo žiočių iš kairės įteka Neviedės upė ir prasideda Baltosios Ančios tvenkinio patvanka. 15 km nuo žiočių – Menciškės kaimas. Pačiame tvenkinyje daug įvairių įlankėlių, užutekių, pusiasalių. Į šią užtvanką įteka daug įvairių upelių.
Kelis kilometrus iki žiočių Baltoji Ančia srauniai bėga giliu kanjonu. Plaukia per miškus ir kaimus. Ties Paančios viensėdžiu Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Dešiniajame upių tėvelio krante – Baltarusija, pasienio zona.
Angarapė – (lk. Angrapa, rus. Анграпа, vok. Angerapp), upė, ištekanti iš Lenkijos teritorijos į Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Išteka iš Mamrų ežero, vinguriuoja per Vengoževą ir susijungusi su Įsručiu sudaro Prieglių. Jos ilgis 139,9 km, iš jų 44 km Lenkijos teritorijoje, o 95,9 km Kaliningrado srity. Į ją tarp kita ko įteka Galdapė.
1996 metų gegužės 30 dieną 1247 valandą Lenkijos televizijos 1 programa perdavė laidą Mūsų upių abėcėlė. Joje buvo kalbama apie upę Angarapę (lk. Węgorapa), tekančią per Vengožavo miestą. Kažkoks prieš kameras pasirodęs vyriškis aiškino šios upės vardo kilmę. Jo teigimu, šiai upei vardą suteikę prūsai. Upės vardą sudaro du dėmenys. Prūsiškai angurgis “ungurys”, kuris ir yra giminingas su lietuviškuoju unguriu. Antruoju dėmeniu einanti lenkų tariama apa arba mūsiškiau apė “upė”. Todėl šiandien šią upę vietos gyventojai lenkai vadina dar Węgorapa arba Rzeka Węgorna “Ungurių upė” arba “Unguringoji upė”. Mat šitoks vardas daug kam yra parankesnis ir suprantamesnis.
Tikslumo dėlei reiktų priminti, kad minėtoje televizijos laidoje kalbėjęs informatorius nusakęs tik vieną analizuojamos upės vardą – Angrapą. Ji vokiečių buvo dar vadinama ir pilnesne forma – Angerapp. Mat dialektuose buvusios ir šalutinės ungurio formos *angarias ar *angerias “ungurio”. Pastaroji su vietovardžiu ir pateko į vokiečių kalbą. Ją perėmė net ir suomiai – ankerias “ungurys” [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 ir 810 p.]. Jos krantuose įsikūrusį apskrities miestą vokiečiai vadino Angerburg (Ungurpilė). Lietuviškoje literatūroje buvo nusistovėjęs šio miesto ir upės vardas Ungura.
Požiūris, kad Angarapės ar Angerapės (liet. Unguros) vardas yra kilęs iš prūsiško žodžio angurgis [angurgis = angurjis – K. Būga “Rinktiniai raštai”, II t., 325 p. (liet. ungurys)], eina, matyt, nuo minėto lenkų kalbininko Jano Otrębskio laikų. Todėl Angerburgo – Unguros miestas lenkiškai ir buvo pavadintas Węgorzewo (lenk. węgorz “ungurys” – labai sumaniai priderintas prie lenkiškojo vardyno, siekiant išlaikyti senąjį baltiškąjį mąstymą. Tik kad tas mąstymas nebuvo iki galo atskleistas, nes lenkų węgorz jų kalboje neturi nieko bendro su vingrumu, nes vingrus ar ungrus – lenk. kręty.
Niekas, kas upės vardą kildina iš žodžio ungurys, nekalba, kad šioje upėje ypatingai gausu būtų kada nors buvę tokių vingrių žuvų, o tuo kaip tik ir reikėtų pagrįsti savo išvadą. Antra – nebūdinga buvo baltams kokių nors gyvūnų vardais vadinti upes ar ežerus. Lygiai sunku yra patikėti, kad Galdapė (žr.) yra buvusi Gulbupė, gulbių upė, o Ančia (žr.) – ančių upė ar ežeras, kaip sunkiai yra įtikėti, kad Šešupė (žr.) būtų pavadinta nuo to, jog joje šešės (juodieji strazdai) kitados veisęsi. Veikiausiai ir šiuo atveju ieškota upei kurios nors kitos, tik jai būdingos savybės. Juk ungurių galėję būti kiekvienoje švarioje upėje, vargu ar tai bus šios upės išskirtinė pastovi savybė. Trečia – prūsų, o gal ir jotvingių? [pagal prof. Z. Zinkevičiaus sudarytą žemėlapį (“Lietuvių kalbos kilmė”, 341 p.) šis miestas esti ant jotvingių-prūsų ribos) – anguris turi priebalsį g, kurio nėra nei upės, nei miesto varde. Mat angurgis yra išvestas žodis iš pirminio *angurys, kilusio turbūt iš būdvardžio *angra-, esančio panašaus į angį, žaltį, taigi esančio vingraus, besiraitančio, kuris savo ruožtu išvestas iš *angis “angis, žaltys” (Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 p.). Turime žuvį vijūną, kuri vejasi, vyniojasi, raitosi, ji primena ungurį, tik esanti mažesnė. Veiksmažodis angytis tarp kitko reiškia ir “raivytis, rangytis”. Išeitų, kad ieškoma upės savybė yra jos vingrumas, raitymasis. Unguriai taip pat šitaip vadinami, kad labai jie raitosi.
Šie faktai rodo, kad ir žymaus kalbininko J. Otrębskio, aiškinant Angarapės vardą, galvota lyg ir ne iš to galo. Kiti lenkų kalbininkai labai lengvai šiai teorijai pritarė. Šitaip atsitiko, matyt, todėl, kad baltų kalbos yra jiems labai svetimos. Lenkijos televizijos 1 programos auditorija yra labai gausi, ir paleista neapdairi informacija labai plačiai sukeroja. Ją atitaisyti bus kaskart sunkiau, juo labiau, kad į lenkų kalbą miesto vardas Węgorzewo yra jau klaidingai įteisintas, tai savotiškas nenuovokumas. Tai ungurys yra išvestas nuo būdvardžio, iš kurio ir upė turėjo gauti vardą, ne atvirkščiai.
Lietuviškoji upės forma Ungra rodo, kad toji upė esanti ne unguringa, bet ungri, vingri, besiraitanti, primenanti ir ungurį, ir vijūną. Šią savybę žymėti upėvardžiuose yra visai įprasta. Tai patvirtina (žr.) Lenkupė (lanksti, besiraitanti upė, tik ne lenkų upė – kur fonetinis panašumas yra visai atsitiktinis). Ši savybė į vardo rangą buvo iškelta ir (žr.) Vaiponios upėvardyje (vaipytis – kraipytis, vingiuoti, šaipytis). Panaši mintis yra išsakyta ir (žr.) Vygrių ežero vardu, kuris rodo ežero krantų vingrumą.
Ar vingrus gali būti tapatus su žodžiu ungrus ir jo variantu angrus? Pažiūrėkime į dar ir šiandien išlaikytą mūsų balsių kaitą: slanka:slenka:slinko:slunkius, lankas:lenkti:linko:lunkas, rantyti:renčia:rintė, ganau:gena:ginė:gunčė… Pradžios priebalsio v atsiradimą rodo tokie pavyzdžiai: amsėti:vamsėti, ambryti:vambryti, tarm. undens:vandens ar net pauosto:pavuosto…
Angarapės vardas yra baltiškos kilmės, jį sudaro du kamienai – angrus: vingrus ir apė: upė. Vengožavo apylinkėse Angarapė suskyla į dvi šakas – Malūno Kanalą ir Angarapę, kuri už kelių kilometrų vėl susijungia. Už Medūniškių upė kertą valstybinę sieną ir teka šiaurės link, kol įsilieja į Įsrutį. Miestas Vengožavu pavadintas per klaidą – manyta, kad angara reiškia ungurį (lenk. Węgorz).
Angarapė išnaudojama elektros energijos gamybai.
Babantà (lenk.Babant) – dešinysis didžiausias (107,1 km ilgio) Krutynios intakas…. Babanta išteka iš Mažojo Babanto (lenk. Małe Babięta) ir Didžiojo Babanto (271 ha) ežero. Trūksta žinių nusakyti upės bei ežerų vardų kilmę. Galbūt galima sieti juos su prūsų babo „pupos”?
Baudė (lenk. Bauda, vok. Baude) upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Upė plaukia per Varmės lygumas ir ties Fromborku įsilieja į Vislos marias. Vardo kilmė nėra aiški. Galbūt galima jį sieti su baltų bauda „priverstinis darbas”. Išteka iš Góra Maślana (Milejevo apylinkėse) – 197 m v.j.l. Upės ilgis – 54 km. Nuotako paviršius – 339,7 km².
Blindė (lenk. Błędzianka, vok. Blinde Fluss, Rominte, rus. Красная) – sudaro Priegliaus upyno dalį. Upės ilgis apie 90 km, bet tiktai pirmi 24,6 km teka per Lenkijos teritoriją (Lenkijos pusėje jos nuotaką sudaro 260,2 km2), po to Romintos girioje kerta valstybės sieną ir teka Karaliaučiaus srities teritorija. Ten (vadinama Krasnaja) įsilieja į Pisą ties Gusievu. Upė pradžią gauna mažame Verselio ežerėlyje (252,1 m v.j.l.) į šiaurę nuo Verselio kaimo, o Lenkiją palieka apie 150 m v.j.l. aukštyje. Dėl tokio ryškaus nuopuolio upė daugelyje atkarpų primena kalnų upokšnį (gausūs sraumenys, akmeningas dugnas, gilūs slėniai). Upė palieka draustinį landšaftą Palenkės ir Varmės-Mozūrų vaivadijų pasienyje netoliesie nuo garsiųjų Stančikų. Nuo šios vietovės iki valstybės sienos plaukia per Romintos girios miškingus kompleksus, pavirsdama žemumoms būdinga vangia upe. Aukštupyje laikosi šlakiai ir kiršliai.
Tik vokiečių kalba buvo išsaugojusi upės autentišką vardą – Blindę. Blindė lietuvių kalboje reiškia gluosnių rūšį. Tuo žodžiu dar vadinama tam tikra paukščio rūšis. Veiksmažodis blindenti „judinti, pleventi” ir galėjęs suteikti lygumų ruože tekančiam upeliui vardą.
Blizna (lenk. Blizna) – nedidelis Suvalkų krašto upelis, ištekantis iš Blizno ežero ir kiek aukščiau Augustavo įtekantis į Raspūdos upę. Bene pusė vagos nusidriekę per Augustavo girią, kita dalis per Strenkoviznos kaimą ir apydrėgnes lankas. Jos vardą galbūt galima sieti su lietuvių veiksmažodžiu blyž-o-ti [geografiniame varde vietoje šaknies ž yra išlikęs jotvių buvusis priebalsis z] „gulėti paslikam”, arba liet. blizgėti „atsispindėti saulei ramiame vandenyje”. Priesaga n nurodo erdvėje nusidriekusį objektą – upę.
Būgas (lenk. Bug) – didysis kairysis Narvės intakas. Ilgą laiką visaip kraipydamasis teka Lenkijos-Baltarusijos siena šiaurės link, kol pagaliau lyg ko pabūgęs kiškis staiga metasi į kairę ir ieško vakaruose esančios Vislos, bet jos neradęs sutinka (žr.) Narvę, kuriai puola į glėbį, ir drauge abu visus sutelktus plačius savo vandenis perduoda Vislai.
Būgo vardas rodo, kad ir senovės žmonės žemę matę ne vien po savo kojomis, bet kad turėję platų akiratį, jeigu tokios plačios teritorijos pažintį gebėjo apibendrinti vienu gražiu žodžiu ir taip taikliai nusakyti didžiosios upės esmę.
Būgas teka per Lenkijos (587 km), Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją. Visas upės ilgis siekia 772 km, nuotako paviršius apima 39 420 km², iš jų Lenkijai atitenka 19 284 km². Vidutinis žemupio nuotėkis – 158 m³/s. Būgas yra ketvirta pagal dydį Lenkijos upė.
Būgo ištakas surandame Verchobužo kaime šalia Zločovo, Podolės aukštumoje, Ukrainoje, įteka į Zegžino salpą ir sudaro kairį intaką Narvės, kuri iki 1962 metų oficialiai buvo laikoma dešiniuoju Būgo intaku. Toji Narvės ir Būgo bendra iki Vislos tėkmė dažnai yra vadinama Būgonarve. 363 km ruožas (Gołębie-Niemirów) sudaro sieną su Ukraina ir Baltarusija. Karališkuoju kanalu jungiasi jis su Pripete. Kaip įdomybę galima pateikti faktą, kad jeigu intaku laikytume iki dviejų upių susiliejimo tą, kuri iki santakos yra trumpesnė, tuomet pasirodytų, kad Visla yra kairysis Būgo intakas (mat Būgo ir Būgonarės aukštupis iki santakos yra ilgesnis). Tačiau didesnis Vislos nuotėkis lemia, kad ji ir teka iki Baltijos.
Būgas visuotinai laikomas pavojinga upe, kadangi joje vietomis esti „dvigubas dugnas”, be to, plaukikams dažnai grėsmingi esti vandens sūkuriai. Jeigu ir ši priežastis būtų lėmusi upės vardą, tai vis vien ji būtų pavadinta baugą keliančią upe. O šitų paslapčių žinojimas vėlgi rodytų gyventojus nebuvus tokiais nemokšomis. Jeigu suskaičiuotume šios upės ilgį nuo ištakų iki žiočių jūroje, gautume 1213 km, kai tuo tarpu Vislos ilgis siekia 1047 km, taigi 166 km būtų trumpesnė už visą Būgo tėkmę.
Daina (lenk.Dajna) – tai Mrongovo ežeryno ir Sempopolės Žemumos upė, kairysis (žr.) Gubros intakas. Ilgis 55 km. Teka per Mrongovo ir Kentšino apskritis. Nuotako paviršius 345,5 km². Ištakų ieškoti reikia Mozūrų Kraštovaizdžio parko vakariniame pakrašty. Dainos vardą sieti tektų su veiksmažodžiu dainuoti. Matyt jos gurgėjimas sukėlė žmonėms dainos įspūdį. Čia dar reiktų sugretinti ir jotvingių Dainavos etnonimą. Dainava turėjusi reikšti upės Dainos apylinkes ir kraštą. Tos pačios –av– priesagos variantas –uv– yra ir Lietuvos varde.
Dauspūda (lenk. Dowspuda). Senovėja priklausomai nuo atkarpos upė buvo vadinama Raspūda, Dauspūda ir dar kitaip. Prof. Knuto Olofo Falko manymu ežero ir upės vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda “daug spausti, didelė spūda”. Taip upė pavadinta todėl, kad pavasariais joje vandens lygis pakyla beveik metru, dėl ko intakuose atsiranda spaudimas atgal ir susidaro vadinamos “grįžmės”, kuomet vanduo teka prieš srovę.
Teritorija, per kurią teka Dauspūda, kitados priklausė Jotvai. Čia yra išlikusi ramovė, vadinama Šventąja Vieta – senųjų laikų kulto vieta. Nuo XV amžiaus Dauspūda sudarė Lietuvos ir Prūsijos ribą.
Dauspūdos kaime, į pietus nuo Ročkų, išsilaikė vaizdingi Paco neogotikinių rūmų griuvėsiai. Rūmų savininkas Liudvikas Mykolas Pacas 1824 metais užsakė Dauspūdos upės 3 km ruože tarp Ročkų, Dauspūdos ir šiek tiek žemiau 12 akmeninių slenksčių, kurie sudarydami krioklius turėjo papuošti apylinkę. Užtvaros, lygiai kaip ir rūmai, vėliau buvo išardytos, o šiuo metu vienintelis jų likęs pėdsakas yra akmeninė sekluma.
Didžiulė (lenk. Dziedziulka) – upelis išteka iš Akuočio ežero. Jeigu upelis buvo taip pavadintas, matyt, artimose apylinkėse prieš melioracijas buvę gausu mažesnių upelių. Lenkų literatūroje dėl mažumo šis upelis gavo mažybinę formą. Vardas Didžiulė esti giminingas su būdvardžiu didžiulis ir yra jo vedinys. Jos ilgis 11 km. Teka per Pelelių, Navininkų, Didžiulių ir Vilkapėdžių kaimus ir įteka į Klevio ežerą Klevuose.
Druvinčia (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) – Vislos dešinysis intakas. Ilgis siekia 253 km, nuotako plotas 5.536 km2. Ištakos 191 m v.j.l., teka pietvakarių linkme ir į Vislą įsilieja 36,6 m v.j.l., 10 km aukščiau Torunės – Zlotorijos kaime. Upės vardo prūsišką kilmę Druvinta pateikė V. Mažiulis ir sieja jį su baltų šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti” (Prūsų kalbos etimologijos žodynas I t. 226-227 p.).
Druvinčia, tipiška ežeryno upė, su Vislos mariomis jungiasi Elbingo kanalu. Ši upė nuo 1961 metų per visą savo vagą yra paskelbta draustiniu ir sudaro ilgiausią Lenkijoje ichtiologinį parką. Tai specialus apsauga apimtas „Druvinčios slėnis”, kurio plotas 444,38 ha. Kadangi tarp Druvinčios ir jos intakų yra dideli lygmens skirtumai, daugelyje atkarpų turime pakalnių pobūdžio upokšnius. Todėl susidaro palankios sąlygos laikytis retai faunai. Čia veisiasi nėgės (lenk. minogi) bei retos žuvys: lašišos (lenk. łososie), žiobriai (lenk. certy), margieji upėtakiai (lenk. trocie), šlakiai (lenk. pstrągi), kurie mėgsta deguonimi prisodrintus vandenis.
Varmės Druvinčia (lenk. Drwęca Warmińska) – upė Senprūsių Žemumoje ir Varmės Lygumoje, dešinysis Paslankos intakas. Ilgis 48,4 km, nuotakio plotas 327 km2; didžiausia vietovė, per kurią teka, yra Orneta.
Elbinga (lenk. Elbląg) – tai palyginti trumpa, bet vandeninga upė. Pradžią gauna (žr.) Družno ežere. Kitados iki jo siekė marios. Upės tėkmė trumpa. Jos keliolika kilometrų siekianti vaga baigiasi Vislos mariose. Visa upė priskiriama prie jūros vandenų, o 13 km ilgis sudaro Elbingo uosto vandenis, kurie yra kanalizuoti.
Dėl vardo kilmės V. Mažiulis minėtame žodyne (243-4 p.) Elbingą sieja su Lietuvos upe Elbentu ir mano, kad ir Elbing daiktavardis yra baltų kilmės, kur *elb–/*alb– reiškia „lenkti, linkti”. Ir iš tikrųjų tas dėmuo yra ir mūsų žodyje alkūnė.
Vidutinis upės gylis siekia 2,5 m, nors jis labai įvairuoja, o mieste prieina net iki 7 m. Plotis svyruoja nuo 70 iki 200 m. Visos vagos dugnas smėlėtas, tiktai Družno ežere yra dumblinas.
Elka (lenk. Ełk, seniau Łek) – Mozūrijos ežeryno upė, dešinysis Bebros intakas. Ilgis 113,6 km. Nuotako (baseino) plotas apima 1524,5 km2.
Elko ištakas randame prie Seskos kalno netoli Galdapės. Teka per Lazno, Lasmiadų, Stradūno ir Elko ežerus. Didžiausia gyvenvietė prie jos krantų yra Elko, Prostkių ir Grajavo miestai. Upė Elkos vardą gauna tik nuo Elko ežero, ankstesni ruožai turi kitokisu vardus.
Ką reiškia Elka? Tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir mūsų alk-ūnė, kuris yra šaknies alk– priesagos –ūnė vedinys. Ar šaknys alk– ir elk– tai tas pats? Taip santykiauja mūsų gerai žinomi žodžiai: aketė:eketė, akėti:ekėti.
Alkūnės pavadinimas sietinas su ide. šaknies *elei-, *lei– “lenkti” [Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbnos leksika 8 p.].
O štai šiek tiek digresijos. Slavų kalbose aptinkamas šios šaknies žodis su formantu –t-, tai lenk. łokieć, rus. lokotj… Jie atitinka lietuviškąjį uolektį „ilgio matą apie 70 cm. Tai senas ilgio matas, jau gal net ir nevartojamas, bet dar ir šiandien ilgį neretai matuojame sprindžiais, sieksniais, žingsniais. Anglai oficialiai ilgį matuoja pėdomis, o iš Vokietijos paplito ilgio matas colis (25,4 mm); vok. tarmėse der Zoll „kruplys”. Taigi ilgį matuota įvairių žmogaus kūno dalių dydžiu ar atitinkama jų padėtimi. Sakome dar: per plauką, per nagą, per juodymo nagą, piršto storumo…
Bet grįžkime prie mus dominančios Elkos. Tai upė, kuri lankstosi, kaip ir alkūnė, sukasi, vyniojasi, raitosi, vinguriuoja… taigi surandame dar vieną (žr. Angarapės, Lenkupės ir visai šalimais Punsko esančios Vaiponios sesę. Visų šių upių vardus sieja bendra charakteristika. Visi tie vardai rodo upes esančias vieno temperamento. Visos jos vyniojasi kaip vijūnai, kaip unguriai, jos amžinai lankstosi, kraiposi ir vaiposi.
Galdapė (lenk. Gołdapa) – pavadinimas rodo, kad šia upe senjotviai galėjo didžiuotis, nes jų upė ne bet kokia, o didžioji, svarbiausia iš visų upeliukų, kadangi ji turi intakus. Tai rodo jos vardo šaknis gald- iš veiksmažodžio galdoti – „rinkti vandenis, telkti juos iš kitų upelių”. Taigi Galdapė yra vandenis renkanti, kitaip sakant intakus turinti upė. Tik upes jotviai vadindavę apėmis.
Nei veiksmažodis galdoti, nei senasis upės vardas niekur nebuvęs užrašytas, jis mūsų dienas pasiekęs per vokiečių (Goldap – atseit “auksinė upė”), vėliau – lenkų kalbas. Todėl ir kelia galvosūkį – kaip galėję baltai vadinti vokiškai užrašytą Goldap. Spėliojimų taikęsi visokių. Vieni manę ją buvus Geltupė (geltona upe), kiti krikštija ją Gulbupe, dar kiti Geldupe. Net K. Būga vartojo formą Guldapė (“Rinktiniai raštai”, III t. 113 p.) Tik prof. V. Mažiulis pateikia upės vardą Galdapė ir kildina ją iš vakarinių baltų šaknies *gald- “Prūsų kalbos etimologinio žodyno” 1 t. 318 p. Seinų-Punsko krašto žmonių tarmėje yra dar gyvas žodis, tiesa, su svetima priesaga – gald-av-oti < gald-oti “rinkti” [Padegėlis gerai prisigaldavojo gyvuliams šieno ir grūdų]. Kad galdoti nėra svetimybė, mano ir prof. V. Mažiulis (Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1 t. 317 p.).
Gubra (lenk. Guber, vok. Guber arba Gubrio) teka per Varmę-Mozūrus, ilgis 73 km. Išteka iš Gubrio ežero. Ištakų aukštis – 126 m v.j.l. Tai kairysis Alnos intakas. Pirmą kartą upės vardas vokiečių paminėtas 1326 m. Gobrio vardu, kuris kildinamas iš prūsų gubans, gubas “nueiti, pasišalinti, dingti” – taip teigia vokiškoji Vikipedija, cituodama Jurgį Gerulį (Gerullis, Georg: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig 1922).
Juodupė (lenk. Czernica, vok. Joduppe, rus. Čiornaja arba Vištinka) – išteka iš Lenkijos. Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Maudos ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Karaliaučiaus srities sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos- Karaliaučiaus srities-Lenkijos sienų sankirta daro ji vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Raitydama kilpą rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenvietę Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjusi gyvenvietę Sausleszowen įsilieja į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką, keli šimtai metrų nuo ežeru einančios Lietuvos-Karaliaučiaus srities sienos, kur truputį ryčiau ežerui savo vandenis atiduoda ir Vižainė.
Kirsna (Lt) – upė, tekanti per Lazdijų rajoną. Jotvių kirsnan „juodas“. Gal todėl taip pavadinta, kad upės vaga driekiasi per durpynus.
Kirsna (lenk. Kirsna) – dešinysis Alnos intakas. Ilgis 25 km.Nuotakas apima 118,9 km² ir yra Olštino ežeryno ribose. Teka per Olštino ir Lidzbarko apskritis. Kirsnos slėnis įrėžtas iki 30 m. Gylio.
Dėl vardo kilmės žiūr. Kirsna (Lt).
Krutynià (lenk. Krutynia) – upė, supama įvairaus reljefo moreninėmis kalvomis. Krutynios srava yra labai lėta – vanduo joje vos kruta, todėl, matyt, upė ir tokiu vardu puikinasi. Upės vaga gan vingiuota, ypač pelkėtu rezervatu slenkanti jos vidurinė tėkmė. Upės nuopuolis per 10-ies kilometrų rezervato ilgį siekia vos 1,3 m. Krutynės plotis – 30-40 m, o gylis svyruoja nuo 1,5 – 2,5m iki 3-7 m.
Krutynià pradžią gauna Varpaus (lk. Warpuskie) ežerą supančioje teritorijoje. Senosios Jotvos ežeryne upės paprastai keičia vardus, kuomet teka per ežerus, kurie kaupia (jotviškai sakant – galdoja – žr. Galdapė) vandenis iš kitų, papildomų upelių ir srautų. Turint šitai omeny reikia sakyti, kad Krutynià išteka iš Krutynio ežero, ir savo kelią baigia įsiliedama į Beldonų (lk. Bełdany) ežerą, kur patenka į Mozūrų Didžiųjų ežerų sistemą. Bet Krutynià savo įvairiuose ruožuose gauna skirtingus vardus. Tarp pirmųjų ežerų ji vardo visai neturi, vėliau yra vadinama naujais lenkiškais vardais: Sobiepanka, Grabówka, Dąbrówka, Babięcka Struga, Struga Spychowska, kol pagaliau gauna Krutynios vardą.
Lenkupė (lenk. Lenkupie) – upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Taip vadinama dėl savo vagos lankstumo, vingiuotumo. Labai dažnai ji lenkiasi tai į dešinę, tai į kairę. Jos vardo negalima painioti su besiperšiančia mintimi, kad tai, atseit, lenkų upė. Tai dėl paprasčiausio atsitiktinio sutapimo tos dvi sąvokos labai panašiai skamba.
Lukta (lenk. Łukta) yra dešinysis Morongos intakas, su kuriuo iš kairės savo vandenis įlieja į Pasargės (Paslankos) upę. Galbūt vardas tokios pat kilmės, kaip ir Lietuvoje esanti upė Lukna (pg. la. lukna “mikli beržo šakelė”), kurių vardai tik priesagomis skiriasi.
Marangà (lenk. Morąg) – šiandien tokį vardą turi upė ir ežeras (Marangas) Ostrudos apskrity ir čia įsikūręs miestas. Vardą vokiečiai rašę įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen, ir ši pastaroji forma buvo vartojama iki 1945 metų. Lenkų kalbininkai laikosi hipotezės, kad šis vardas yra prūsiškos kilmės, nes taip vadinamas buvo ežeras: Mawrin, Maurin arba Morin (taip interpretavęs XIV a. Petro Dusburgiečio kronikos priedo anoniminis autorius). Weyde – vokiečių monografijos apie Morongą autorius – iškėlė hipotezę, girdi, vardą suteikę pirmi miesto gyventojai, kurie atsikėlę iš pietų Harco (ten esąs miestas Mohrungen, seniau Morungen). Tačiau šaltiniuose niekur nepatvirtinta, kad naujakurius XIII ir XIV amžiuose kreipta būtent iš Harco rajonų. Prūsišką vardo kilmę liudytų ir lenkų kalboje išlaikyta priesaga -ąg (palygint Elbląg, Bartąg, Wadąg, Skiertąg ir kt.). Vardo baltiškumą ypač primena ir vardo formos Maronis (pg. maras) arba Maurin, kurio vardas susišaukia su mūsų žodžiu maurai.
Kai apie 1280 metus kryžiuočiai užkariavo pagudėnus, pradėjo čia statyti medinę pilį ant nusausintų Marango ežero krantų. Spėjama, kad toji pilis iškilo senoje prūsų Marino gyvenvietėje. Miestą įkurta gynybos požiūriu patogioje vietoje. Iš pietų pusės gynė jį Maurino ežeras, iš vakarų upė, iš šiaurės – tvanka, tuo tarpu iš rytų pusės iškasti buvo du grioviai ir užleisti vandeniu.
1410 metais Marangą užėmė Jogailos kariuomenė, kai iš Žalgirio žygiavo į Malborką.
Mara (lenk. Marycha) – tai per Seinus tekančios (žr.) Seinos upės tolimesnės tėkmės, ištekančios iš Mario ežero, vardas. Lenkai visą šią upės tėkmę – nuo pradžios iki pabaigos – vadina vienu Marychos vardu.
Montava (lenk. Mątawa, Mława, Mtława) – upė šiaurės Lenkijoje. Ilgis 62,2 km, nuotako paviršius 456,5 km2. Lenkų kalboje vardas nenusistovėjęs, nors dažniausiai vartojama pirmoji jo forma. Gal šis vardas turi su prūsais bendrą šaknį, pg mantus „sumanus, guvus”, kas rodytų gyvą besiraitančią upę. Priesaga –ava– rodo vietą. Montava įteka į Vislą.
Narvė (lenk. Narew) – tai Lenkijos šiaurryčių upė, dešinysis Vislos intakas. Jos ilgis 484 km. Ištakas turi ji Baltarusijoje ir pirmus 36 km teka jos teritorija. Vieną kilometrą teka išilgai valstybinės sienos. Labai panašu, kad vardas siejasi su lenkų veiksmažodžiu rwać “rauti” ir lietuvių rauti. Tačiau einant gilyn į indoeuropiečių prokalbės laikus lenkų kalbininkų teigimu rasime žodį nur, reiškiantį “vandenį” ar “upę” (gal srautą?). O tasai nur turi ir mūsų kalboje atitikmenį nerti “judėti į priekį, srūti”. Šitai labai įtikina, kad ir Narvės vardas yra baltiškas.
Lietuviškoje literatūroje ši upė vadinama Narevu, tačiau lenkų kalboje Narew yra moteriškosios giminės ir nebūtų reikalo jos vardą vyriškinti. Kadangi šis vardas yra neabejotinai baltiškas, nereikėtų Narevo formos laikyti šio upėvardžio ištaka. Imant iš lenkų kalbos šitą vardą geriau būtų lietuvinti į Narevà. Tačiau manant, kad šis vardas yra baltiškos kilmės, reiktų veikiau galvoti, iš kokios vardo formos lenkai turi Narevą. Jeigu upė būtų vadinusis Nareva, tuomet taip ją būtų perėmę ir lenkai. Jeigu baltai būtų vadinę Narvà, to vardo ir lenkai būtų neiškraipę. Yra kita Narvos vardą turinti upė, tekanti tarp Estijos ir Rusijos teritorijų, taigi ir ši Narvė nėra vienintelis tos šaknies vardas. Būtent iš Narvės lenkai, neturėdami balsio ė ir turėjo tą vardą prisiimti kaip Narew arba Narwia. Jau vienaskaitos kilmininko ir kiti linksniai rodo buvus čia kamieną Narv- (Narwi), o vardininke intarpas –e– atsiranda dėl nepatogaus tarimo (Narw). Be to, forma Narw būtų vyriškosios giminės. O žmonės, kurie perėmė upės vardą iš baltų, matyt, suvokė, kad upėvardis yra moteriškosios giminės, ir tai tik dar labiau patvirtintų, kad atstatytoji forma turėtų būti Narvė.
Jeigu šita išvada nėra galutinai teisinga, tuomet reikėtų surasti tą tikrą upės vardo formą. Tačiau lietuviškoje literatūroje primygtinai vartojama Narevo forma mūsų ausiai skamba labai svetimai. Juo labiau, kad ir senoji Lenkijoje gyvenančių dzūkų karta tą upę vadindavo Narve, ir Lomžą vadindavo – miestas prie Narvės.
Tiesa, lietuviškoji Vikipedija dar pateikia upės vardą Narevas arba Naurà. Pastaroji forma gali būti dar senesnė ir už Narvę, tik kad ji nepaaiškina, kodėl lenkai šią upę vadina Narew, o ne Naura. Lenkai šios formos nebūtų iškreipę. O jeigu Naurà, tai kodėl prieš šią formą pateikiamas dar Narevo vardas?
Neta (lenk. Netta) – iki Neto ežero aukštutinė upės tėkmė vadinama Raspūda (lenk. Rospuda). Netos vardo kilmė neaiški. Galima tik paskui Sigitą Gedą nurodyti, kad upės vardas yra pakartotas kunigaikščio Netimero varde, kurį sudaro dvi šaknys: net- ir mer- (upė Neta ir gal upė Merkys ar upė Mera?).
Nida (lenk. Nida, prūs. Neidā) – prūs. nedati “tekėti” [K. Būga “Rinktiniai raštai” III 241 p.]. Taigi Nida reiškia tėkmė. Kuršių nerijoje yra įsikūręs kurortinis miestas Nida. Nidos gyvenvietė kūrėsi prie mažo Nidos upokšnio.
Nida yra ir pietų Lenkijoje, tai kairysis Vislos intakas. Šios upės ilgis siekia 151 km (su Baltąja Nida), jos upynas apima 3862 km2. Šią upę sudaro susiliejusios Baltoji ir Juodoji Nidos. Siauriausioje vietoje upės plotis – 6 m, plačiausioje – 79 m. Gylis svyruoja tarp 0,4 ir 2,6 m. Tai bene šilčiausia Lenkijos upė. Vasarą vandens temperatūra pakyla iki 27°C.
Nidos vardas atsikartoja ir dar vienoje Lenkijos upėje – tai Vkros (lenk. Wkra) aukštupis. Prie šios upės įsikūręs nuo upės vardą gavęs miestas Nidzica (seniau Nibork, vok. Neidenburg) – Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje. Yra šiame regione ir Nidos ežeras (lenk. Jezioro Nidzkie), ir prie to ežero įsikūręs miestas Ruciane-Nida.
Omulvė (lenk. Omulew) – upė Lenkijoje, dešinysis Narvės intakas. Jos ilgis siekia 114 km, nuotako plotas 2 053 km². Teka per Mozūrų ir Kurpių lygumas. Vardo etimologija nežinoma.
Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas. Pradžią gauna Ilavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar išliko prūsiškų. Osa įteka į Vislą šiauriau nuo Grudziondzo. Ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto 5 km į šiaurę nuo miesto centro išlikusi Grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.
Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Visloje vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamos “grįžmės”, dėl ko net kyla upės potvyniai.
Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė (žr.) Kulmo Žemės siena. 1918-1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.
Be šio Vislos intako Osos vardas paplitęs labai plačiai. Žemėlapyje kažkokia Ossa yra į pietus nuo Tilžės prie Skaisgirių (vok. Skaisgirren).
Graikijoje yra kalnuota sritis – Ossa, o Italijoje – to paties pavadinimo upė. Dar sritis tokiu pavadinimu yra sorbų gyvenamoje teritorijoje Vokietijoje. Aplamai, pavadinimas Ossa, Osa yra populiarus nuo Sibiro iki Viduržemio jūros. Galbūt hidronimuose įtakos turi ide. šaknis *ois-, *eis-, *is- “eiti, skubėti, judėti, tekėti”. (Lenkų Vikipedija Rzeka Osa).
Pasargė (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) – du šimtai vienuolika kilometrų ilgio (pagal kitus šaltinius 169 km) tingi laukų upė, vingri, neprieinama, vietomis dinamiška, nelyginant kalnų upokšnis – vietomis daubinga. Upės tėkmė nevienoda – čia greita, čia vangi, lėta. Dėl to, matyt, ir du vardus turėjusi. Vokiečiai užfiksavo ją Pasarge, lenkai perėmė iš baltų Paslanka (lėtai slenkanti). Kraštovaizdis nepaprastai įvairus ir vaizdingas. Krantų apylinkėse egzistuoja gausybė faunos ir floros rūšių. Upė teka per Olštino, Mrangavo ežerynus ir pakliūva į Vislos marias. Ištakos 153 m v.j.l., nuotakio paviršius užima 2295 km². Ant upės veikia kelios elektrinės.
Pisa (lenk. Pisa) – Dešinysis (žr.) Narvės ar gal Nauros (lk. Narew) intakas. Ši upė anksčiau buvo vadinama Galinda (nuo Galindos krašto). Išteka iš piečiau nuo Sniardvų esančio Rasio (lenk. Roś) ežero (115 m. v.j.l.) ties Piso (lenk. Pisz) miestu. Aukštupys teka per Pisos girios rytinę dalį. Upės ilgis siekia 79 km. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis 30 m3 per sekundę. Ši upė sudaro valstybinį tarpužemio vandens kelią, sujungtą su didžiaisiais ežerais. Upės srautas ramus. Svarbiausią intaką sudaro Turtulio perkasas.
“Pisos vardas plačiai paplitęs prūsų ir jotvių kraštuose: [1) iš Vištyčio ištekantis upelis, 2) Alnos intakas ties Piestkaimiu, 3) ežeras Raselio (lenk. Raszel) apskrity, 4) Narvės intakas]. Pisa yra gimininga su latvių pīsā `klampus gruntas, drėgna pelkė’, kur tik beržai ir eglės auga” [K. Būga “Rinktiniai raštai”, t. 1, 510 p.]. Tai atskleidžia ir upės vardo reikšmę – ji teka per drėgnas vietas.
Raspūda (lenk. Rospuda) – žr. Dauspūda. Tos pačios upės dviejų atkarpų vardai panašūs, tik, matyt, pirmosios tas spūdis buvęs silpnesnis, todėl šią pirmą atkarpą ir vadinta Raspūda (rasos spūda).
Reslio upė (lenk. Cyna) turi kelis vardus, kurie šiandien dar tik pradeda nusistovėti. Įvairiose literatūros rūšyse galima sutikti tris upės vardus: Izerà (lenk. Izera), Sainà (lenk. Sajna) ir Cinà (lenk. Cyna). Pagal 1967 m. „Wielkia Encyklopedia Powszechna PWN” (9 t.) per Reslio miestą teka Sainà – Gubro intakas. Panašiai teigia ir Jan Chłosta 2002 metų Littera leidyklos žodyne „Słownik Warmii”. Savo ruožtu 1996 metų „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.) teigia, kad per Reslį teka Cina, priklausanti Alnos upynui. Tuo tarpu internetiniame informatoriuje „Informator Turystyczno-Przyrodniczy – rzeki i źródła” sakoma, kad per Reslį teka upė Izera – dešinysis Sainos intakas. 2004 metų Didžiojoje internetinėje multimedialioje enciklopedijoje „Wielka Internetowa Encyklopedia Multimedialna” rašoma, kad Reslis išsidėstęs ant Sainos upės krantų. Lygiai tokią pačią informaciją pateikia leidykla “Wydawnictwo Prószyński i S-ka S.A. internetowa mapa okolic Reszla”, kurią galima rasti ties antrašte „pilot + miasto + reszel”. Ir tuo ši netvarka nesibaigia.
Jaceko Borkowskio gvildoje „Reszel – przewodnik po dziejach zamku i miasta” wydanie II popr., Warszawa 2003 (Reslis – vadovas po pilies ir miesto vyksnius), sako: “Pirmi kryžeivių daliniai jau 1240 metais pasiekė bartų žemę. Vedė juos Otonas, Brunšviko kunigaikštis. Ordino metraštininkas Petras Dusburgietis pažymėjo, kad 1241 metais paimta prie Izeros upės esančią Reslio pilį”. Toje gvildoje pateiktame XIV ir XV amžių Reslio miesto plane upė pažymėta Izeros vardu, tuo tarpu dabartiniame plane ta pati upė vadinama Saina.
Turistiniame žemėlapyje „Wielkie jeziora mazurskie”, kurį 1998 metais išleido Polskie Przedsiębiorstwo Kartograficzne w Warszawie, Reslio upė vadinama Cina, ir taip pažymėta dviejose vietose. O tekstiniame apraše ten pat teigiama, kad per Reslio miestą teka Izera. Topografiniuose Poznanės (1984 m.) ir Krokuvos (1985 m.) išleistuose žemėlapiuose aiškėja, kad Sainos upė aplenkia Reslį 1 km atstumu. Šitai atkartoja ir 1996 m. „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.).
Tai kaipgi iš tikrųjų turi toji upė vadintis? Mat ją sudaro du susibėgantys srautai – Reslio Izera ir Legino Saina. Kuris jų daugiau pateikia vandens, tą ir reiktų priimti svarbesniu. 1959 metais Mokslo bičiulių draugijos Poznanės filologų komisija prie Sainos upės pateikia du vokiškus vardus: Says (1326 m.), Saynfluss, (1339 m.), bei vėlesnius Zaynfluss, Zain (1595 m.), Zaine (1928 m.). Gustawo Leydingo žodynas teigia, kad Leginas (ežeras) anksčiau buvo vadinamas Sprohe (1331 m.), Sproyn (1353 m.), Sproge (1359 m.), Sprogen (1404 m.), Sproyen (1656 m.). Tuo tarpu G. Hennebergo Rytprūsių žemėlapis, įdėtas Abrahamo Orteliuso „Theatrum orbis terrarum” 1595 m. išleistame atlase, rodo, kad iš Legino per Reslį tekanti upė buvo dar vadinama Sproyfluss. Paaiškėjo, kad Reslio srautas yra gerokai mažesnis, todėl negali perimti pagrindinės upės vaidmens, jis yra tik Sainos intakas. Svarbesnis yra Legino srautas – Saynfluss. Iš čia, matyt, tiek maišaties įsivėlė.
Šiuo metu Reslio upė yra jau vadinama Cina – kaip skambėjo XIV a. O Izeros upės vardas, galimas daiktas turintis prūsišką kilmę, šiandien yra jau tiktai istorinės reikšmės faktas. Šitaip teigia lenkų internetinė Vikipedija. O mes matome, kaip Saina per vokiečių kalbos fonetiką ir rašybą – iš Saynfluss per Zaynfluss, Zain ir Zaine tapo nieko nereiškiančia Cina.
Saina – (lenk. Sajna) – istorinis per Reslį tekančios (žr.) Cinos vardas.
Seinà (lenk. Maryha) – iš Seino, šiandien jau dažniau vadinamo Seinų ežeru (lenk. Jezioro Sejny), ištekanti upė.
Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie:ei kaitą, palygink dievas ir deivė, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti: seiti bei siena: seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kažkuo sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja “jungia”. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n-à (pavardė) – kas vainoja “baria”, kar-n– à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis, rašomas didžiąja raide. Tie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà yra kildintina iš žodžio sieti “jungti”, ne “skirti, atitverti, atriboti”. Todėl klaidinga yra galvoti, atseit čia buvus lietuvių-lenkų siena “riba”.
Seinà išteka iš Seino ežero. Tiesą sakant ta pati upė išteka dar gerokai prieš Seino ežerą, tiktai ji vadinama kitais vardais: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią vadinama Šalčià, kuri įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino toliau teka Bokšos arba Juodosios vardu. Seinà, įsiliejusi į Mario ežerą ir jau iš jo ištekėjusi buvo vadinama Marè. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu. Bet tai jau vėlesnis kalbinis faktas, sukurtas žmonių, kurie buvo girdėję, bet nesuvokė tikrojo šių geografinių reiškinių ryšio. O miestas Seinai rodo gardą, kuris buvo įsikūręs ant Seinos upės krantų.
O štai kokią informaciją apie šią upę pateikia Lietuviškoji vikipedija”:
Seina (lenk. Marycha) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km Lenkijoje. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Pavadinimas jotvingių kilmės, jis minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę – (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).
Seina prasideda prie Punsko ir įvairiose vietovėse vadinama skirtingais vardais:
atkarpoje tarp ežerų Punia – Meldinis – Bebrutis – Juodelis – Seivys vadinama Seivos vardu;
susijungusi su Šalčia, upelis pakeičia vardą į Juodąją, kuri teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą;
iš Seino išteka jau Seinos (Marycha) vardu ir teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą į Mario (Pomorze) ežerą;
žemupyje Seina tampa Mara ir įteka į Juodąją Ančią prie Čertoko kaimo Baltarusijoje.
Svarbiausi intakai: Šalčia (13 km, ištakos Ramonų kaime), Akuotė (11 km, ištakos Akuotės ežere), Rubežanka (6 km, ištakos Skarkiškių kaime), Kunisjanka.
Seiva pakankamai užteršta upė (III klasės švarumas) – į vandenis patenka žemės ūkio trašų liekanos, miestų nutekamieji vandenys.
Seiva (lenk. Sejwa) – iš Seivio ežero ištekantis mažas upelis. Jo vardo daryba panaši kaip ir Seinos. Jų vardai skiriasi tik priesagomis n:v. Tačiau reikšmė gali skirtis. Lietuvių kalboje seivà reiškia tą patį, ką ir šeivà “į šaudyklę dedamas virbalas, dažnai būdavęs tuščiaviduris”.
Skardupiai (lenk. Skardupie) – upė aukštais krantais, skardžiais.
Skroda (lenk. Skroda) – vardas tapatinamas su veiksmažodžiu skrosti “rausti”. Vardas rodo giliai prasiraususią upę.
Supraslė (lenk. Suipraśl, anksčiau lenkų vadinama Sprząśla) upė rytų Lenkijoje (Palenkės vaivadijoje). Narvės dešinysis intakas. Upės ilgis 93,8 km, nuotakio paviršius – 1,8 tūkst. km². Aukštupys teka per Knišino girią. Ant upės krantų išaugęs Supraslio miestas (lenk. Suipraśl). Toliau upė kabina net Balstogės pakraščius ir maitina miestą geriamu vandeniu.
Upės vardo kilmė nėra aiški, bet skamba labai baltiškai.
Skarpava (lenk. Szkarpawa) – tai viena iš Vislos deltos atšakų. Atsišakoja iš Vislos ir įteka į Vislos Marias, sudarydama su kitomis Vislos deltos atšakomis – Nogatu ir Elbingu – tarpužemio vandens kelią. Vardo kilmė nėra aiški.
Skva (lenk. Szkwa, Skwa, Rozoga) – šiaurryčių Lenkijos upė, dešinysis Narvės intakas. Upės ilgis – 103 km, nuotako paviršius 482 km². Upė pradžią ima aukščiau Šventaino ežero ir pradžioje neturi jokio vardo. Vėliau nuo Rozogų vadinama Rozoga, o toliau jau teka Skvos vardu. Vardo kilmė neaiški, tačiau jo baltiškumu abejoti negalima. Jos senumą rodo vietoje lenkų priebalsio sz išlikęs baltų priebalsis s.
Svenčius? (lenk. Święcek) – išteka iš ežero Borowo ir įsilieja į Rasio ežerą. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau ją sieti galima su būdvardžiu šventas.
Šalčià (lenk. Marycha) išteka iš Šaltėngiro šaltinių (pavasarį jos vaga praatįsta net iki Ramonų kaimo). Jos vanduo yra labai skaidrus, bet šaltas. Iš čia ir upės vardas Šalčia. Jos srovė savo vandenis atiduoda Bokšio ežerui. Iš Bokšio toliau jau upė teka kitu – Bokšos (Juodosios) – vardu.
Šešupė (lenk. Szeszupa, vok. Scheschupe) ištakas turi netoli Suvalkų prie Šešupėlės kaimo, tik 500 m nutolusio nuo Juodosios Ančios slėnio. Šešupė čia surenka vandenis iš gausių durpėtų srautų. Lenkijos teritorijoje tėkmė labai vangi, pakrypusi šiaurryčių link. Tik pačiame aukštupy pasižymi sraunumu. Jos vaga įsirėžusi giliame tarpeklyje, kuris vadinamas Šešupės Dauba. Slėnys apima apie 50 km2 ir yra 40-70 m iki jį supančių aukštumų. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi čia du stambesnius intakus – Vygrą (žr.) ir Potopką.
Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 Lenkijos teritorijoje, toliau vandenys gurga Lietuvos teritorija bei per Krasnoznamensko (Lazdynų) rajoną Kaliningrado srityje, kur iš kairės pusės kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.
Upės nuotakas apima 6,1 tūkst. km². Šešupė teka per Kalvariją, Marijampolę, Kudirkos Naumiestį. Ji neša II ir III kategorijos švarumo vandenis. Ją kažkiek teršia Rudkos komunalinės samplovos.
Nuo XV a. Šešupė su savo intakais Širvinta ir Liepona sudaro vieną stabiliausių sienų Europoje – iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau – tarp Prūsijos bei Vokietijos ir Rusijos imperijos, dabar tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos.
Vokiškai upė vadinta Scheschupe, tačiau nacionalsocialistams pradėjus pervadinti Rytprūsių vietovardžius šis pavadinimas kaip ir daugelis kitų, turėjusių lietuviškas, prūsiškas ar mozūriškas-lenkiškas šaknis, neįtiko ir 1938 m. Šešupė buvo pervadinta į Ostfluss.
Šešupės vardas iš pirmo žvilgsnio rodosi labai aiškus – tai Šešios upės, kurios neva subėga į vieną ežerą, o iš jo išteka viena Šešupė. Tokią versiją palaiko ir lenkų internetinė Vikipedija. Dar žinoma yra versija, kad Šešupė yra šešių (šešė “juodasis strazdas”) upė.
Net keista, kad apie šią upę nieko neužsimena didysis žodžių ir vardų etimologijos meistras Kazimieras Būga. Jo dėmesys nesiekė ir kitų mūsų krašto vietovardžių. Tačiau Šešupė iki Nemuno plaukia per Lietuvos teritoriją. Kaip galėjo jos akylus kalbininkas nepastebėti, jei pateikė įdomią Nemuno upės etimologiją.
Nesant patikimos šio upėvardžio etimologijos į galvą peršasi štai tokia hipotezė.
Jotvių, kaip ir prūsų, kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima nugirsti tariant kaimo vardą Zãbariškės (Punsko vlsč.), kai jau dauguma vis drąsiau tariama Žãbariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, kai tuo tarpu lenkai vadina juos Sztabinki, lygiai kaip ir miestą Balstogės link – Sztabin (jotv. stabis “akmuo”).
Pasidairykime, kaip šitie priebalsiai kaitaliojasi baltiškuose vietovardžiuose:
Apšakalnis (Kreivėnai) – la. apsė “epušė”,
Želva (upė) – Zelva (upė),
Mūša (upė Lietuvoje) – Mūsa (upė Latvijoje),
Pelyša (upė) – Pelesa (upė Gudijoje),
…………… – Siesartis (Šešupės d. int.),
Šaka (upė) – Saka (Dauguvos k. int.),
Šekšta (upė) – Seksta (upė),
Širvinta (upė) – pr. Sirvinta,
Tilžė (upė, mst.) – vok. Tilsit, pr. Tilze,
Vešeta (upė) – Veseta,
Viešinta (upė) – la. Viesyta,
Šešuva (Neries k. int.) – la. Sesuva (Lielupės k. int.),
…………… ? – sėliai (etnonimas),
Šešupė – ?
Minėtosios upių poros Želva:Zelva, Mūša:Mūsa, Šaka:Saka, Širvinta:Sirvinta, Tilžė:Tilzė, Vešeta:Veseta, Viešinta:Viesyta ir ypač Šešuva:Sesuva leidžia iškelti Šešupės antrąjį variantą – Sesupė. Tai būtų upė, kuri turi seserį.
Tokią upės vardo etimologiją palaiko ir geografija. Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės. Jas tą nuo tos teskiria vos pusė kilometro. Ir Šešupė galėjo būti įvardinta kaip Juodosios Ančios sesuo – Sesapė > Sesupė > Šešupė. Kuomet atėjo čia lietuviai, žinodami, kad jotviai neturėjo priebalsio š ir jo vietoje tardavo s, tą priebalsį ėmę “atstatė”. Šitaip, matyt, turime oficialų hipernormalizmą.
Ūla Lt – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.
Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.
Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakìškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.
Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.
Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingieji tulžiai, gyvena žalvarniai, lėliai, ligutės, tetervinai. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandžių šilagėlių taurėmis, vėliau žydi smiltyniniai laibeniai, Gorskio pūteliai, geltonus graižus kelia kalninės arnikos, žydi penkialapiai dobilai, raudonuoja tamsialapiai skiautalūpiai. Kiti saugomi augalai: žvilgančiosios riestūnės, plačialapės klumpaitės, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, plikažiedžiai linlapiai. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės. (Lietuvos Vikipedija)
Vardo etimologija neaiški. Fonetiškai artimiausias žodis yra būdvardis ùlas “kuris lėtai ką daro”. Prisiminkime veiksmažodį al-ėti ir upę (žr.) Al-na, ir pamatysime, kad Ūlos ul– būtų bene priešingybė Alnos al– (garsiai tekėti) reikšmei. Dar ir ančiukus šaukiama garsais ul ul ul. Upė iš tikrųjų yra vangi, o tyliai gurgantis vanduo gali priminti ančiukų šaukimo garsus.
Ungura (lenk. Angrapa, rus. Angrapa, vok. Angerapp) – žr. Angarapė.
Vadanga (lenk. Wadąg) – upė Lenkijoje, Alnos (lenk. Łyna) intakas. Upės ankstesnės atkarpos turi kitus vardus. Vadanga pradžią gauna Vadango ežere. Į Alną įteka Olštino miesto administracinse ribose. Upės vardo kilmė nėra aiški, tačiau kad tai baltiškas vardas, abejonių nekelia.
Vaiponia (lenk. Wojponia) – maža upelė nuo Punsko į šiaurę apie 6 km, prie kurios krantų įsikūręs Vaiponios kaimas.
Per kaimą teka mažas, šiandien veikiau griovį primenantis, vasarą išdžiūstantis upelis, kuris iš seno nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Vaiponia arba Vaiponė. Lietaus lašas, užklydęs į šį kraštą, pasijusti gali nelyginant kalinys karalių labirinte. Kur surasti jam kelią į Šešupę? Kur žemyn risdamasis, kraipydamasis, vyniodamasis, vinguriuodamas visgi pagaliau patenka upeliu į Orijos ežerą, telkšantį šalia Kalvarijos, o iš čia ieško kelio į svajonių upę, su kuria pasiekia ir galutinę laisvę – Baltijos jūrą.
Vaiponios vardas sietinas su veiksmažodžiu vaipytis “kraipytis, maivytis, šaipytis”. Dar sakome – minkštas dalgis vaiposi “kraiposi”, o kietas ištrupa, kai užgauna akmenį. Apylinkių reljefas ten labai kalvotas, upelės vaga (šiuo metu po melioracijų vasarą išdžiūsta) labai vaipyta, kraipyta. Kai žmogus lūpas kraipo ir bando šypsotis, sakome: “Ko vaipaisi?” Vaiponios vardas ir rodo, kad upė tekėdama visaip vaipėsi.
Tačiau čia dar yra priesaga –on-. Ką ji gali reikšti, reikia žiūrėti į kitus žodžius, turinčius tą pačią priesagą. Jų yra ir mūsų krašte, jie pabirę ir po visą Lietuvą. Tai Pristavonys, Vaiponiškės (kaimas prie Sangrūdos), Vaiduloniai (Radviliškio rajone), Vaidžionys (Kaišiadorių rajone), Vaikantonys (Alytaus rajone), Vainikoniai (miestelis Vilniaus rajone), Miškonys (kaimai Vilniaus ir Kupiškio rajonuose), Piktakonys (Vilniaus rajone), Petronys (Panevėžio rajone), Stanionys (Ignalinos rajone), Ožionys (Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose) ir daugelis kitų. Visi jie yra asmenvardiniai vietovardžiai, taigi priesaga rodo kažkokį asmenį ar veikėją, kaip ir kitos pavardės: Janonis r kt… Taigi Vaiponia yra ta veikėja, tekanti kraipyta, vaipyta vieta, taigi mūsų upė. Apžvelgę panašios savybės upių ar ežerų vardus pamatysime, kad vienos jų vinguriuoja (Angarapė), kitos lankstosi (Lenkupė), vingruoja (Vygriai), ir suprasime, kokia buvo turtinga kalba sinonimų. Šiandien, po melioracijų, ir upės vaga ištiesinta, ir vanduo nusekintas. Bet kitados buvo ant jos vandens malūnas, kuris pajėgė sukti girnas.
Valdpušė (lenk. Wałpusza, vok. Waldpusch) – upė Lenkijoje, Ščitno apskrity. Omulvijos kairysis intakas. Upės ilgis 65,7 km. Teka ji iš šiaurės į pietus. Pradžią gauna Valpušo ežere. Žymi upės dalis yra reguliuota.
Vardo etimologija neaiški. Gal čia kalbama apie ežerą ir upės vagą gaubiantį pušų mišką?
Kitados ant upės veikė malūnas ir liejyklos kalvė. Ten esančios Rudkos apylinkėse kasta velėnos rūdą. Bet jai išsekus malūnas su kalve sudegė ir nebuvo atstatyti.
Veprà (lenk. Wieprz) – Upė rytų Lenkijoje, dešinysis Vislos intakas. Upės ilgis siekia 303 km, o jos nuotakas apima 10,4 tys. km² plotą. Jo ištakas randame Vepro ežero apylinkėse. Vislą pasiekia ties Demblino miestu. Ši upė kanalu yra sujungta su Kžnos (lenk. Krzna) upe.
Šios upės vardą galima sieti su nuo seniausių laikų žinomu lietuvių žodžiu vepris “laukinis paršas, tekis”. Lietuvoje, Ukmergės rajone yra Veprio ežeras ir Vẽprių miestelis.
Vygrà (lenk. Wigra) išteka Vygreliuose, Vilkaviškio apskrity, iš Lietuvos atiteka į Lenkiją, Pašešupių kaime iš kairės pusės įsilieja į Šešupę ir su ja vandenys grįžta į Nemuną. Upės vaga labai vinguriuoja. Dugnas nusėtas akmenų. Vagoje guli ir paminklinis riedulys, vadinamas “Ūdros akmuo”.
Vislà (lenk. Wisła, lot. ir ang. Vistula, vok. Weichsel) – svarbiausia ir ilgiausia Lenkijos upė, turinti 1047 km. ilgio. Tai ilgiausia upė visame Baltijos jūros baseine.
Vìslos ištakas rasime Pietų Lenkijoje, 1106 m v.j.l, vakariniame Barania Góra kalno šlaite Silezijos Beskide, tai: Baltopji Viselka ir pirminiu šaltiniu laikoma Juodoji Viselka, bei dar tėkmė Malinka. Vislà savo vandenis iš esmės lieja lygiagrečiai su dienovidiniais. Ji teka per daugelį stambių miestų, kaip tarkime Krokuva, Sandomiras, Pulavai, Varšuva, Plockas, Vloclavekas, Torunė, Bydgoščė, Świecie, Grudziondzas, Tčevas ir Gdanskas. Žiotyse upė turi deltą ir įsilieja į Gdansko Įlanką, o kai kurios atšakos maitina Vislos marias.
Vidutinis vandens nuotėkis siekia 1054 m³/s, o vandens lygmens maksimalus skirtumas – 10 m.
Antikiniais amžiais Visla buvo žinoma ir geografų aprašinėjama kaip tarkime Vistla ir Vistula, o jos svarbiausią formą galima rekonstruoti kaip *Wīstlā. Anksčiau bandyta vardą kildinti iš keltų, germanų ar slavų, arba bandyta rodyti ryšį su šaknimi *weys „tekėti”, tačiau stokojant ryšių su toponimija ir nesuradus morfemos *Wīstl- istorinėse kalbose, galima daryti prielaidą, kad upės indoeuropietiškos tautos vardas yra perimtas iš ankstesnių gyventojų. Wincenty Kadłubek Vislą vadindavo Vandalus, vesdamas upės vardą nuo Vandos vardo, o tą iš lietuvių kalbos žodžio vanduo. Tuo tarpu Jan Długosz in Annales seu cronicae incliti … Vislą vadino Balta Upe „a nationibus orientalibus Polonis vicinis, ab aquae condorem Alba aqua … nominatur”. Tokią etimologiją paduoda lenkų Vikipedija.
Patikimesnė etimologija atrodytų taip:
Vislą (lenk. Wisła – vok. Weissel, Weichsel ~ weiss „baltas” (15-17 a. lenkai vadinę Biała Woda „Baltasis Vanduo”); plg. liet., jotv., pr. veis-ti – visti), – kai vandens privista ir jis išsilieja, bet dar reiškia ir „plaukti, tekėti” (apie vandenį). Antai Veis-iejis – “pratakus ežeras”; Vies-muo ir Vieš-muo – „srautas”; Veis-l-a -> Vis-l-a -> Vislà – didelė tėkmė, didelė upė (priešdėlis –l– pabrėžia objekto didumą, jį pastebėję ir vokiečiai, todėl vadina Weichsel).
Jeigu tokia etimologija pasirodytų pagrįsta, nesuprantama, kodėl lietuvių literatūroje laikomasi vardo formos Vysla (šaknyje ilgoji y). Gal tik todėl, kad nereikėtų kirčiuoti vardininko galūnėje (Vislà).
Vislos nuotakas užima 194.424 km² (Lenkijoje 168.700 km²). Aukščiausias baseino taškas yra iškilęs 2655 m v.j.l. (Gerlacho viršukalnė Tatruose).
Vižaina (lenk. ) – įteka į Vištyčio ežerą. Vižaina – upė Lietuvoje ir Lenkijoje. Išteka iš Vižainio ežero Lenkijoje, įteka į Vištyčio ežerą, didžiausias Vištyčio intakas. Ilgis – 6,6 km, iš jų 3,7 km Lenkijoje ir 2,9 km Lietuvoje. Vižainos vardas rodo, kad upė teka vizomis apaugusia vaga. Jotviškai vizos – karklų rūšis. Daug kur jų baltiškuose plotuose augta ir daugelyje vietovardžių jie yra įamžinti (žr. Vižainio ežeras).
Zelvà (lenk. Zelwianka) – Lietuvos teritorijoje gausu upių Želvų. Tačiau prie Augustavo yra išlikusi senu jotvišku vardu upė Zelva, kuri įsilieja į Neto (lenk. Necko) ežerą. Vardas veikiausiai sutapęs su būdvardžiu žalias.
Zelva yra tipiška žemumų upė, kurios srovė lėta ir mišku apaugusi sukyta vaga. Po maždaug 6,5 km įteka į Neto (lenk. Necko) ir Raspūdo (lenk. Rospuda) ežerus jungiančią sąsmauką.
Zirgūnė (prūs. Sirgune, lenk. Dzierzgoń) – Upė Zirgūnė pradžią gauna Ilavos ežeryne ir įsilieja į Drużno ežerą. Upės ilgis siekia 57,2 km, o jos nuotakas apima – 427,6 km2. Upę dėl jos pobūdžio galima suskirstyti į dvi atkarpas. Aukštupio atkarpa su dideliais nuopuoliais bei žemumos pobūdžio atkarpa, tekanti tarp pylimų, saugančių nuo potvynių, žemiau Dziežgonio miesto. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis siekia apie 2,5 m3/s.
(Bus daugiau)
2017.06.02; 18:00
