Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį prasideda brandos egzaminų sesija. Abiturientai laikys lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinį arba valstybinį brandos egzaminą. Egzaminas truks 4 valandas, per kurias dvyliktokams teks parašyti 500 žodžių rašinį.
Abiturientams egzamino metu bus pateiktos 2 samprotavimo rašinio ir 2 literatūrinio rašinio temos, iš kurių teks pasirinkti tik vieną. Prie kiekvienos temos pateikiami 2 rekomenduojami autoriai, o dvyliktokams reikės pasiremti bent vienu privalomu autoriumi.
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, egzamino metu bus galima pasinaudoti suskaitmenintais privalomų autorių kūriniais. Tam mokiniai turės 20 minučių – jie galės pasirinkti, ar duotą laiką išnaudoti iš karto, ar du kartus po 10 minučių.
Dvyliktokai taip pat galės neribotai naudotis lietuvių kalbos žodynu.
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, prašymus laikyti egzaminus šiemet pateikė 27,5 tūkst. moksleivių. Egzaminų sesija baigsis birželio 27 d. muzikologijos mokykliniu egzaminu. Pagrindinės egzaminų sesijos rezultatus planuojama paskelbti iki liepos 13 d.
NŠA duomenimis, brandos egzaminai bus vykdomi 2596 centruose. Abiturientų valstybinių brandos egzaminų darbus vertins daugiau nei 1000 vertintojų elektroninio vertinimo aplinkoje.
Pakartotinė brandos egzaminų sesija vyks birželio 28 d. – liepos 13 d. Jos rezultatai bus paskelbti ne vėliau kaip iki liepos 17 d.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzaminą išlaikė 94,3 proc. mokinių, praneša Nacionalinė švietimo agentūra, penktadienį paskelbusi šio egzamino rezultatus.
Šiais metais lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinį brandos egzaminą laikė 7550 abiturientų. Aukščiausius 9–10 balų įvertinimus gavo 2,85 proc. mokinių. Praėjusiais metais lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinį brandos egzaminą laikė 8352 abiturientai. Jį išlaikė 93,5 proc. mokinių. Aukščiausius 9–10 balų įvertinimus gavo 2,5 proc. laikiusiųjų egzaminą.
Taip pat skelbiami lietuvių kalbos ir literatūros kurtiesiems ir neprigirdintiesiems mokyklinio brandos egzamino rezultatai. Jį laikė 13 abiturientų. Visi egzaminą išlaikė.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokykliniame brandos egzamine mokiniai galėjo rinktis samprotavimo rašinio temas „Kas žmogui suteikia laimę?“ (rekomenduojami autoriai: Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas) ir „Ar literatūra padeda žmonėms suprasti save ir pasaulį?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius).
Nusprendusieji rašyti literatūrinį rašinį galėjo imtis „Santykis su kitokiu žmogumi literatūroje“ arba „Kaltė ir atgaila literatūroje“ temų bei remtis šiais rekomenduojamais autoriais: Vincas Krėvė ir Jurgis Savickis (pirmoji tema), Jonas Biliūnas ir Salomėja Nėris (antroji tema).
Mokiniai turėjo remtis bent vienu privalomu autoriumi, tačiau jį galėjo rinktis ne tik iš tų, kurie buvo nurodyti prie temos, bet iš visų 26 šio dalyko bendrojoje programoje nurodytų privalomų autorių, kurie buvo pateikti užduoties sąsiuvinyje.
Per lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą kandidatai galėjo naudotis suskaitmenintais privalomų programos autorių kūriniais kompiuteryje, atjungtame nuo interneto tinklo.
Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatus numatoma paskelbti iki liepos 16 dienos.
Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra vienintelis privalomas siekiant gauti brandos atestatą. Tai ir vienintelis egzaminas, kurį neišlaikę per pagrindinę sesiją abiturientai gali perlaikyti pakartotinės sesijos metu. Pakartotinėje sesijoje bus galima perlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą liepos 20 dieną.
Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!
Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!
Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.
Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.
Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?
Bet ar jis vienas toks?
Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria politikų svaičiojimams.
Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.
Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.
Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!
Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…
Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.
Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra.
Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui.
Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“
Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…
Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.
Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.
O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.
Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti. Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?
Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.
Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…
O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…
Balandžio 17 dieną Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) viešu laišku kreipėsi į visus aukščiausius šalies pareigūnus ir visus Lietuvos žmones. Laiške reiškiamas susirūpinimas dėl Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pasirašyto įsakymo, kuriuo neribotam laikui nustatomos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio egzamino vertinimų lengvatos tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.
„Reiškiame didelį nusivylimą Švietimo ir mokslo ministerija bei valdančiąja Seimo koalicija dėl neapgalvoto sprendimo, kuriuo yra diskriminuojami lietuviškų mokyklų abiturientai ir yra panaikinamos lygios teisės, stojant į aukštąsias mokyklas. Po tokio abiturientų likimą ,,statančio ant kortos“ įsakymo dar labiau padidėja jaunų žmonių nepasitikėjimas dabartiniais Lietuvos politikais, kurių veiksmai, mūsų akimis, griauna valstybės demokratijos pamatus “, – kategorišką požiūrį į valdančiųjų veiksmus išsakė Lietuvos moksleiviai.
