Liudvikas Jakimavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad rugpjūčio 1 dieną, eidamas šešiasdešimt trečiuosius metus, mirė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas Liudvikas Jakimavičius.
L. Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988-1998 m. dirbo „Šėpos” teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas”, „Metai” redakcijose.
Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų” redakcijoje, prodiuserių firmose, taip pat Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno” redakcijoje, 2007-2008 m. – laikraščio „Verslo žinios” redakcijoje, 2009-2011 m. – interneto dienraščio „Bernardinai.lt” redakcijoje, nuo 2011 m. – laisvas menininkas. Nuo 1993 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
L. Jakimavičius išleido eilėraščių rinkinius: „Kitoj miško pusėj“(1989), „Dusenos“ (1998), eilėraščių rinktinę „Medinė-Wooden“ (lietuvių ir anglų kalba, 2001), eilėraščių apysaką „Elio (2007), „Paliktos paletės“ (2021). Kartu su poetais Eugenijum Ališanka bei Sigitu Geda sudarė almanachą „Poezijos pavasaris“ 2002, parengė Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo poetų antologiją „Mylėjau“ (2012). Jo poezija spausdinta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, kitose rinktinėse, antologijose. Jo kūrinių išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų, latvių, slovėnų, albanų kalbas. Liudvikas Jakimavičius. Poetas, dramaturgas, rašytojas. Vytauto Visocko nuotr.
L. Jakimavičius parašė keletą pjesių – „Milžino širdis“ (1985), „Gaisrininkų legendos“ (1989). Pastaroji knygos pavidalu pasirodė tik 2011 metais ir, anot jos leidėjų. ji „yra puikus, chrestomatinis sovietizmo saulėlydžio kūrinys, prisodrintas ironijos, grotesko ir absurdo elementų, kurie labai prasmingai žaižaruoja ir šiandien.
L. Jakimavičius rašė ir literatūros kritikos straipsnius, ir recenzijas, ir publicistiką, ir humoro kupinas knygas vaikams.
Už savo kūrybą L. Jakimavičius pelnė ne vieną premiją. 2003 m. jam buvo paskirta Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2007 m. eilėraščių apysaka „Elio“ įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2008 m. už šią knygą skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2011 m. už knygą „Vamzdis“ paskirta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o 2021 m.. už poezijos knygą „Paliktos paletės“ poetas buvo apdovanotas Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrine Vlado Šlaito premija.
Šiais metais L. Jakimavičius tapo „Poezijos pavasario“ laureatu – jam buvo įteikta Maironio premija už poezijos rinkinį „Paliktos paletės“.
Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos.
Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.
Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15-20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms, skirtų “Mokinio skaitinių”.
