Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakau tai šiandien jums, daugybę metų smirdintys Seime, ir jums, „profesionalai“, šviežiai nutūpę, ir tamstai, ponas Skverneli, su visa vyriausybe, ir tamstai, ponia Jurgita Petrauskiene, ir mums, visiems, taip taip, mums visiems rinkėjams. Lietuvos pertekliniame biudžete nebėra pinigų lituanistikai – ne tik universitetams, bet ir vienintelėms vien mokslu užsiimančioms įstaigoms – Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutui.

Berods trečiojo pasaulio šalyse surandama pinigų nacionalinėms mokslo šakoms. Net sovietmečiu ši įstaiga darbavosi, ir dar kaip… Jei pareikalautumėt išvardinti darbus ir pavardes, užimtų daug laiko. Tai, kad atidarę LKŽ randate viską, ko reikia, yra daugiausia to laikotarpio mokslininkų milžiniško triūso vaisius. Tik vienas pavyzdys.

Tiesa, gūdžiu sovietmečiu buvo reikalaujama įžangose paminėti Leniną (niekas vis tiek tų „privalomų litanijų“ neskaitė) ir vėliau disertacijas (bent VAK-ui vieną egzempliorių) parašyti rusiškai, bet iki tiek, kaip dabar, nusirista nebuvo. Taip, būta nuožmios kovos, išmestų „nelojalių“ dėstytojų, per geležinę uždangą sunkiai skverbėsi kolegų darbai, bet atsirado autoritetingų vadovų, kurie suvokė lietuvių kalbos tyrinėjimų svarbą. „Baltisticos“ žurnale publikavosi žymiausi pasaulio indoeuropeistai. Tada niekas neklausė jokių prestižinių duomenų bazių, nes prestižą lėmė straipsnių kokybė, o ne kažkokiomis vadybinėmis gudrybėmis sukurtos virtualios lentynos.

Dabar mūsų pragmatiškai strateguojantys tvarkytojai skuba kuo greičiau kažką su kažkuo suvienyti, sunaikinti, išvaikyti, nes tam yra gauta ES lėšų. Ir jeigu iki vasario nepateiks susinaikinimo plano, lėšų neduos, t. y. naikintojai (visokių naikinimo projektų autoriai ir jų ekspertai) savo banko sąskaitų negalės pasipildyti. Tuoj pasipils dosniai finansuojami „optimizavimo projektai“. Vakar Jovaiša aiškiai per televiziją tai pasakė, man pasirodė, kad žmogus net nesuvokia, kas jo rankomis daroma.

Beveik visas mokslo finansavimas buvo ir tebėra paliktas ant ES pečių, finansuota krūva kažkam pelningų, efektyvių ir šiandien valgomus produktus gaminančių projektų (neginčysiu, kad dalis taikomųjų projektų tikrai vertingi), bet mokslo esmė nėra patenkinti šiandienos užsakymus. Patogu „taupyti“ ir atidėti sprendimus, kaip sukurti ilgalaikę ir perspektyvią subalansuotą mokslo finansavimo sistemą, tarsi ES būtų amžinai melžiama karvė. Kaip papildyti tą kišenę, kuriai ES neduos pinigų, niekam nerūpėjo. Kas bus, kai tie ES pinigai baigsis – dar mažiau rūpi. Baigsis pinigai, baigsis žmonės, uždus ir mokslas, nes jį kuria žmonės, o į juos nebuvo investuojama. Niekam nerūpėjo sukurti nenutrūkstamą kartų kaitos sistemą. Jokia ES neprivalo duoti nacionalinių kalbų ir kultūrų tyrinėjimui pinigų, savaime suprantama, kad tai kiekvienos valstybės garbės ir brandumo reikalas. Nenorim susinaikinti, turime rasti pinigų, valios, žmonių patys.

Priminkite, kaip žadėjo finansuoti mokslą, kai buvo priimtas biudžetas? Niekaip. Mokytojus ir gydytojus išvadino sąmokslininkais, o į mokslininkus iš viso nereaguoja, nes jų streikai nieko nereiškia. Gėdos nė lašelio – juk mes važiuojame į tarptautines konferencijas ir ten kaip yla iš maišo kyšo mūsų bėdos, ypač atlyginimai. Kai manęs paklausia, kas dėl to kaltas, aš vardiju dabartinės ir buvusios valdžios žmonių pavardes. Tegu žino. Taip taip, nes „aplinka kalta“ manęs neįtikina.

Kaip privilioti į mokslą jaunimą? Nereikia jų žinių čia? Prašom, reikės kitur. Pasilikite, nevykėliai, savo tamsybėse. Mokslo finansavimo biudžete, kuris sumažintas per krizę (dabar išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį), Lietuvos valstybės šimtmečio proga – špyga lituanistams. Ar jums, aukščiau išvardintieji ponai, nesisapnuoja Basanavičius?

Humanitariniams mokslams vargšė valstybė ieško privačių rėmėjų.:) Gal koks Dargis nori paremti, arba Maksima (kaip ten baigėsi su tuo milijonu, kurį žadėjo už Nepriklausomybės akto suradimą?). Greičiau dar ne vienas Maksimos stogas ant žmonių galvų užkris, negu grašį savo tautos labui iš kišenės iškrapštys.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.13; 03:03

Vilniaus universiteto profesorius Donatas Sauka – lietuvių tautos ir literatūros tyrinėtojas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, ypatingos charizmos pedagogas, ugdęs ne vieną lituanistų kartą.

Gimęs 1929 metų spalio 13 dieną Mažeikiuose, gimnaziją baigęs Telšiuose. 1948 – 1953 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi.

Nuo 1956-ųjų iki 1993-ųjų – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, profesorius.

Donatas Sauka dėstė lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, vedė specialiuosius literatūros seminarus, įsiminusius ypatinga erudicija, pedagoginiu meistriškumu, literatūrinėmis įžvalgomis.

Lietuvių literatūros katedroje aplink profesorių būrėsi Filologijos fakulteto kūrybingasis jaunimas – būsimi mokslininkai ir rašytojai.

Gausus profesoriaus mokslinis palikimas. Parašyti lietuvių humanitarinei kultūrai ypatingos svarbos turėję ir turintys darbai: Tautosakos savitumas ir vertė (1970), Vestuvių lyrinės dainos (1980), Lietuvių tautosaka (1982), Salomėjos Nėries kūryba (1957), Žemaitės stebuklas (1988), Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras (1994), Fausto amžiaus epilogas (1998).

Fausto amžiaus epiloge Donatas Sauka taip nusakė savo mokslinio darbo paskirtį: „Archaikos segmentas turi organiškai įsiterpti į šiuolaikinės karščiuojančios sąmonės mozaiką. Ir tada vienokiu ar kitokiu būdu liudysime savo tautą kaip gyvą, nestokojančią garbės ir orumo. Tokiam liudijimui esu skyręs savo knygas Tautosakos savitumas ir vertė bei Lietuvių tautosaka“.

Profesorius Donatas Sauka yra Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.05.19; 17:31

maironis_2

Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos.

Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.

Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15-20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms, skirtų “Mokinio skaitinių”.

Continue reading „Apie Maironį, kurio nėra knygose”