Generolas Gintautas Zenkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pareiškė užuojautą dėl vieno iš šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvusio Gynybos štabo viršininko, atsargos generolo majoro Gintauto Zenkevičiaus mirties.
Pasak prezidento, Lietuva neteko aukščiausios moralės, kompetencijos ir atsakomybės kario, kuris garbingai nešė Lietuvos vėliavą eidamas įvairias pareigas Tėvynėje ir užsienyje.
„Generolas Gintautas Zenkevičius paliko ištikimos tarnystės savo šaliai ir pasiryžimo ginti ją negailint savo gyvybės pavyzdį jauniesiems karininkams ir deramo savo pareigų atlikimo pavyzdį kiekvienam Lietuvos piliečiui“, – sakė šalies vadovas.
Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų G. Zenkevičius tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1991-aisiais. Savo nepriekaištingos tarnybos metu G. Zenkevičius vadovavo Goro provincijos atkūrimo grupei Afganistane, tarnavo NATO vyriausiosios sąjungininkų jungtinių pajėgų vadavietės Europoje štabe, dirbo Lietuvos kariniu atstovu prie NATO ir ES, vadovavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabui.
Generolas G. Zenkevičius už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Praėjusiais metais išėjo Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”) apie itin tragišką tarpukario Lietuvos kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio šeimos likimą.
Atrodytų, jau bemaž viską žinome apie generolą Stasį Raštikį. Paskelbta daugybė straipsnių, atsiminimų, istorikų darbų. Bet mažai kam žinomi itin asmeniški St. Raštikio ir jo žmonos Elenos Smetonaitės bei per stebuklą dviejų gyvų likusių dukterų Laimutės ir Meilutės (mažoji Aldutė mirė Sibire) išgyvenimai.
Apie praeitą sovietinių barbarų pragarą, meilę ir ilgesį, artimųjų atskirtį ir begalines dvasines kančias bei stebėtiną šių neeilinių žmonių stiprybę ši knyga.
Ji sudaryta tarsi ir iš dviejų dalių. Pirmoji – tai pasakojimas apie šių žmonių vaikystę, jaunystę, jų tėvus ir senelius, tetas ir dėdes, jų likimus okupantams užgrobus Lietuvą. Antroji, gražiai persipynusi su pasakojimu, – tai Elenos ir Stasio laiškai savo dukroms bei dienoraščiai.
Kaip teigia autorė, pristatydama šią unikalią knygą, “Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai, ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų (…)”.
Ko dažniausiai tikisi skaitytojas iš memuarų žanro knygų? Tikrumo, kad galėtų patikėti. Nuoširdumo. Nesumeluoto, nepagrąžinto žodžio.
Visa tai šioje knygoje yra. Tas visų keturių šeimos narių tylusis kalbėjimas iš tiesų labai autentiškas ir dramatiškas, tarsi įpintas į vieną erškėčių vainiką, nutapytas daugybe neišgalvotų gyvenimų spalvų ir atspalvių.
Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrityje, Kuršėnuose; mirė 1985 m. gegužės 3 d. JAV, Los Andžele. Tai viena žymiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jam, dar būnant jaunam, teko kovoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais 1919 – 1920-aisiais metais. Buvo sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę, buvo kankinamas.
Tiems, kurie šiandien verkia, kad Lietuvoje sunku gyventi, pacituosiu ištrauką iš to meto savanorio St. Raštikio atsiminimų.
Pilvas buvo tuščias, apetitas didžiausias, bet nebuvo ko dėti į burną. Kaip tik tuo metu pamačiau nedidelį šuniuką, koridoriaus kampe nenorom įsėdujusį plutą duonos. Pasidarė graudu: šuva sotus ir nenori ėsti net duonos, tik laižoją, o tuo tarpu visų gyvių karalius, protingas sutvėrimas – žmogus neturi net trupinėlio įsidėti į burną. Ir, bado priverstas, tas žmogus dar kartą nusileido žemiau šunies. “Ciu, ciu, ciu!..“ pašaukiau šuniuką. Dar vienas kitas meilinimasis šuniui, o kada tas nepadėjo, puoliau jį, jėga ištraukiau iš šunies snukio apseilėtą duonos plutą ir čia pat, net neapsišluostęs, šuniškai suvalgiau. Suvalgiau ir susigėdau. Kas tai buvo? Nusižeminimas, moralės netekimas, gyvuliškumas ar kova dėl būvio? Tai alkano žmogaus elgesys, kurį sotus žmogus vargu ar galėtų suprasti.
Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”)
Jau būdamas Lietuvos kariuomenės vadu, krašto apsaugos ministru St. Raštikis gyveno kuklų gyvenimą nuomojame bute, nors buvo vedęs Antano Smetonos dukterėčią. Kukli buvo ir jo žmona Elena Smetonaitė.
Jų meilės istorija, kuri iš tikrųjų neprimena blizgučiais puošto gyvenimo, tikrai verta gilaus apmąstymo šiandieninio Lietuvos jaunimo gyvenimo kontekste.
Skaitytojas knygoje nusikels į tuos tragiškus 1940 – 1941-uosius visai Lietuvai įsimintinus metus, skaudžiai palietusius ir Raštikių šeimą. Šaltis, badas, skurdas, brangiausių žmonių netektys, tėvų ir vaikų širdį veriantis išsiskyrimas…
Tai istorija, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kad žmonės, kurie neturėjo nieko – 50 laipsnių šaltyje dalijosi vienais batais, valgė tai, ką rado šiukšlynuose, laidojo brangius žmones, – dėl praeities šiandien nesiskundžia.
Generolas mirė, kai Lietuvoje dar nedvelkė Nepriklausomybe, jis taip ir neišvydo savo suaugusių dukrų, nematė anūkų; jo žmona Elena šį pasaulį paliko Kovo 11-osios priešaušryje…
Ši istorija, tarsi didžiulis viso neišgalvoto gyvenimo nutapytas paveikslas, manau, vertas ir meninio filmo.
Knygos pamoka. Iki Lietuvos okupacijos (ir jai įvykus) Raštikiai, sprendžiant iš jų dienoraščių, laiškų sunkiai galėjo patikėti, kad 20-ajame amžiuje (civilizuotame) taip galėjo atsitikti: žudomi, tremiami, persekiojami visiškai nekalti žmonės!..
Raudonojo maro šmėkla, deja, ir šiandien klaidžioja visai šalia mūsų.
