Mokymų ciklą pradėjo Lietuvos kariuomenės rezervo kariai. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Šeštadienį įgūdžių atnaujinimą šiemet pradėjo Lietuvos kariuomenės rezervo kariai.
Į Lietuvos kariuomenės Sausumos, Karinių oro pajėgų bei kitus karinius vienetus atvyko daugiau kaip 750 aktyviojo rezervo karo prievolininkų, pranešė Lietuvos kariuomenė.
Pašaukti į mokymus parengtojo rezervo kariai tobulins individualius karinius įgūdžius ir teorines žinias ginkluotės, šaudymo, topografijos, taktikos ir kitose karybos srityse. Taip pat rezervo kariai atliks ir skyriaus lygmens bei kitas užduotis.
Kaip ir kasmet, kariai atnaujina ankstesnes karines teorines žinias ir bazinius bei pagal jų turimą specialybę įgytus įgūdžius, susipažįsta su modernios Lietuvos kariuomenės naujovėmis, kad, prireikus, galėtų efektyviai dalyvauti šalies gynyboje.
Aktyviojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas ar mokymus, įstatymų nustatyta tvarka aprūpinami apranga, maistu bei gyvenamąja patalpa, jiems mokamas atlyginimas už tarnybos rezerve dienas, taikomos socialinės garantijos.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai skaičiau, kad JAV atlikta apklausa nustatė, jog dauguma jų piliečių pasiryžę pritarti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos agresijos. Per pastaruosius trejus metus šis procentas išaugo aštuoniais procentais ir dabar siekia 52 proc.
Lietuvoje situacija dėl pasiryžimo gintis taip pat pagerėjo ir net 88 proc. Lietuvių pasisako už būtinybę gintis ir 42 proc. tai darytų asmeniškai, t. y. patys ginklu gintų savo valstybę.
Kyla natūralus klausimas, kaip ir kokiu būdu bus panaudojamos piliečių pajėgos esant tikrai grėsmei ir ką daryti kitiems piliečiams grėsmės atveju?
Buvo daug ir įvairiuose formatuose kalbėta bei diskutuota apie šios gynybinės grandies silpnąsias vietas ir kaip jas spręsti. Visuotinis pilietinis pasipriešinimas yra viena iš svarbiausių valstybės gynybos grandžių ir vyriausybės atlikti „namų darbai“ palengvintų kariuomenės ir visuomenės integracinį procesą į teritorinę gynybą.
Šis procesas – tai ne vienadienė akcija, o ilgametė ir kryptinga veikla, reikalaujanti mažiau materialinių resursų nei kariuomenės gausinimas ar modernios karinės technikos įsigijimas, tačiau daugiau reikalaujantis planavimo bei koordinavimo su civilinėmis institucijomis darbo, žinių ir, svarbiausia, politinės valios. Politikams visada lengviau priimti sprendimus, kai yra visuomenės palaikymas. Lietuvoje šiandien susiklostė labai palanki geopolitinė situacija, kurią reikėtų tinkamai išnaudoti. Mūsų politikų „trypčiojimas“ vietoje tik atitolina (ar net žlugdo) Lietuvos piliečių ryžtą gintis ir ginti savo kraštą.
Nieko nėra baisesnio už nežinojimą, ką ir kaip reikia ar reikės daryti? Prieš keletą dienų įvykęs susitikimas su KAM (krašto apsaugos ministerija) ministru jokio regimo „proveržio“ šioje kryptyje neatnešė – dar vis žadama. Eilinį kartą buvo pažymima, kad viskas yra žinoma ir daroma, tačiau rezultatų teks dar palaukti. Ir taip jau – dvidešimt šešeri metai.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes tai galime palaukti, bet ar neatsitiks kaip jau buvo 1940 metais, kai Lietuvos kariuomenė buvo paruošta ir pasiryžusi gynybai, tik tuometiniai politikai ne. Žinant, jog istorija turi tendenciją vystytis spirale, kyla pavojus įvykiams kartotis. Ketinimai stiprinti patriotinį jaunimo auklėjimą mokyklose bei kitose mokymo įstaigose yra sveikintina ir pažangu, tačiau svarbiausia yra tinkamai išnaudoti ir panaudoti jau turimus žmogiškuosius bei materialinius resursus, kuriuos reikia tinkamai įregistruoti ir suplanuoti efektyviausią jų panaudojimą.
Dabartiniu metu parengtos piliečiams elgesio taisyklės karinės grėsmės atvejais yra gerai, tačiau tai tik didelio ir kruopštaus darbo „viršūnėlės“. Tai kaip moters makiažas, gerinantis jos išvaizdą, bet ne turinį (lai atleidžia man moterys). Šiuolaikiniai geopolitiniai pasaulio įvykiai nieko gera nežada, o atvirkščiai, kaskart tampa aštresniais ir mažiau kontroliuojamais. Gerai, jei politikams užteks „sveiko proto“ spręsti konfliktines situacijas taikiais, (derybų ar konsultacijų metodais) ir nepradės politinių konfliktų spręsti karinėmis priemonėmis.
Kaip teigė prūsų karo teoretikas Karlas Filipas Gotlybas fon Klauzevicas – karas tėra tik diplomatijos įrankis. Nuo savęs norėčiau pridurti, jog karas – tai prastos ar nemokšiškos diplomatijos įrankis. Jeigu „diplomatija“ reiškia, tarptautiniai ar tarpvalstybiniai santykiai, tai „politika“ yra platesnės reikšmės žodis, apimantis visas valstybės vidaus bei santykiais su užsienio valstybėmis klausimus, t. y. valdymo menas.
Vadovaujantis šią teorija manau, jog sovietų ideologinis teiginys (kiekviena melžėja gali valdyti šaly) nėra tinkamas šiuolaikinėje demokratinio valstybės valdymo grandinėje. Perfrazuodamas šį teiginį manau, jog kiekvienas „valstietis“ taip pat nėra tinkamiausias valstybės valdytojas. Kada pagaliau paruošime reikiamus gynybai užtikrinti mobilizacinius planus ir informuosime piliečius kur, kaip ir kokiu būdu jie bus panaudoti grėsmės atveju?
Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – JAV kariuomenės atstovai
Nesvarbu ar kada nors to prireiks, bet pasiruošti ir paruošti visus dalyvius bei priemones tam tikslui įgyvendinti – privalome. Idealiausia būtų retkarčiais, organizuoti pratybas, kurių metu galėtume praktiškai patikrinti, kaip viskas veikia. Pratybų metu galėtume praktiškai išbandyti įvairių suplanuotų scenarijų variantus.
Nesu didelis karinių operacijų scenarijų specialistas, bet iki įstojant į NATO aljansą Lietuvos kariuomenėje vykdavo pratybos imituojant įvairius karinės grėsmės scenarijus. Nors tai buvo tik teorinės gynybos operacijos, tačiau jos mokė mus mąstyti konstruktyviai ir skatino priimti nestandartinius sprendimus kovojant su gausesnėmis menamo priešo pajėgomis ir pasikliauti tik savais resursais.
Šių dienų perspektyvoje tokios pratybos ir planai atrodo utopiški ir mažai realūs, tačiau anuomet buvo tikėjimas ir ryžtas bet kokia kaina nugalėti.
Lietuvos kariuomenės rezervo kariai pasiruošę organizuoti teritoriniu gynybos principu paremtą šalies gynybą regionuose, tačiau tam tikslui reikalingas politinis sprendimas ir praktinis šio sprendimo įgyvendinimas per savivaldą. Tam tikslui reikia paruošti atitinkamus šį procesą reglamentuojančius įstatymus. Tokie provincialūs sukarinti padaliniai galėtų talkinti Lietuvos kariuomenei arba savarankiškai gintis savo regione, t. y. kiekvienas provincijos gyventojas pagal savo išgales ir kompetenciją būtų panaudotas visuotiniame šalies pasipriešinimo galimos agresijos ar stichinės nelaimės atvejais.
Manau, jog čia ne tas humoras, kuriame pašiepiama tinginystė „nedaryk šiandien to, ką gali padaryti rytoj, gal rytoj to jau ir nebereiks“.
Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.
Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.
Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“
Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.
Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.
Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.
Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.
Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.
Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.
Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.
Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.
Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.
Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.
