Baltų vienybės diena. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos Pirmininkė Inara Mūrniecė. Palangos savivaldybės nuotr.
Šeštadienį Palanga tarpvalstybiniu lygiu minėdama Baltų vienybės dieną, tapo tiltu, jungiančiu dvi baltų valstybės – Lietuvą ir Latviją.
Baltų vienybės diena šiemet Palangoje švęsta tarpvalstybiniu lygiu, tad šventėje, kurioje visą dieną įvairūs renginiai keitė vienas kitą, sulaukta ir itin garbių svečių – Baltų vienybės dienos iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai Viktoras Pranckietis ir Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministerijų atstovai, Lietuvos Seimo nariai.
Žinią apie baltus, baltų vienybę, kultūrą bei istoriją plačiau po Europą paskleis ir į šventinius renginius atvykę Palangos miestų-partnerių iš Latvijos, Rusijos ir Vokietijos atstovai.
Dar vienas itin garbingas svečias – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Žozė Mendesas Bota (Jose Mendes Bota). Jis į Palangą atvyko su ypatinga misija – įteikti Palangai skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą.
Kurortas savo svečius pasitiko specialiai Baltų vienybei skirtais miesto papuošimais. Svarbiausi jų akcentai, kaip ir galima tikėtis, yra susiję su baltų – lietuvių bei latvių – kultūra, kalbomis bei tradicijomis, kadangi rengiantis šventei siekta, kad kiekvienas, šią dieną apsilankęs Palangoje, širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiškąja kilme.
Baltų vienybės dienos pradžią paskelbė šventiška dalyvių eisena – joje, lydimi Palangos orkestro muzikantų bei šokėjų, dalyvavo Palangos miesto vadovai, oficialūs miesto svečiai, meno kolektyvai bei visi norintieji. Nuotaikinga eisena pajudėjo nuo Palangos miesto simbolio Kurhauzo, pasuko Grafų Tiškevičių alėja bei šventinę nuotaiką praeiviams dovanojo eidami Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis iki Jūratės ir Kastyčio skvero.
Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.
Čia vykusio šventės atidarymo metu miesto meras Šarūnas Vaitkus, kreipdamasis į susirinkusiuosius, linkėjo, kad kiekvienas Baltų vienybės dienos dalyvis šiandien širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiška kilme. „Kartu su mūsų broliais latviais, taip pat – ir Palangos miestų-partnerių iš įvairių užsienio valstybių atstovais bei visais palangiškiais ir šiandieniniais Palangos svečiais švęsdami Baltų vienybės dieną mes ne tik sau, bet ir kitoms valstybėms skelbiame žinią, kad mes, baltai, esame, ir esame vieningi, taip pat – kad puoselėjame savo tradicijas ir kultūrą“, – sakė Palangos meras.
Baltų vienybės dienos atidarymo metu Palangos ir palangiškių laukė ypatinga dovana – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Ž. M. Bota miesto merui Š. Vaitkui įteikė didžiausiam Lietuvos kurortui skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą. Europos prizo apdovanojimai vietos bendruomenei skiriami už nuveiktus darbus skleidžiant Europos vienybės idėjas, už aktyvų bendradarbiavimą su užsienio partneriais.
Pasak Palangos savivaldybės pranešimo, šis apdovanojimas Palangai yra jau trečiasis garbingas apdovanojimas Europos mastu – prieš trejus metus pirmą kartą įvertinta Palanga gavo Europos diplomą, 2015 m. – vėliavą, o šiemet Lietuvos kurortas pasiekė priešpaskutinę pakopą – Garbės ženklą. Iki paties Europos prizo liko tik vienas žingsnis.
Baltų vienybės dienos Šventės atidarymo renginį praturtino ir pirmą kartą Palangoje koncertavusio jungtinio Lietuvos ir Latvijos diplomatinių chorų bei Palangos orkestro pasirodymas. Choristai – Lietuvos bei Latvijos diplomatai, ambasadų darbuotojai – kartu su Palangos orkestru publiką pradžiugino keletu kūrinių: sugiedojo „Tautišką giesmę“, Latvijos himną, Europos Sąjungos himną „Odė džiaugsmui“, taip pat – populiarią latvišką dainą „Lec, saulite“ bei lietuviškąją „Mūsų dienos – kaip šventė“.
Sulig šia daina šventė Palangoje įsibėgėjo – po visą kurortą pasklido lietuvių ir latvių liaudies melodijos – Palangoje vyko tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Palangos miestely“, subūręs apie 400 dalyvių iš Lietuvos bei Latvijos, o vienas lietuvių kolektyvas atvyko net iš Vokietijos.
Lietuvos – Latvijos bičiulystės ženklas
Renginių šią dieną mieste buvo gausu – šurmuliavo kermošius, kurio dalyviai taip pat pasistengė kurti išskirtinę nuotaiką – palapinės padabintos latviška ir lietuviška simbolika. Palangos centre, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėse, išsirikiavo arti pusantro šimto kermošiaus dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų, Latvijos, Ukrainos bei Rusijos, Kaliningrado srities. Čia buvo galima ne tik įsigyti originalių tautodailininkų dirbinių, bet ir pasmaguriauti – Vytauto gatvėje išsirikiavo kulinarinio paveldo meistrai.
Jūratės ir Kastyčio skvere įsikūrę grilio meistrai – čia vyko Baltų patiekalų barbekiu turnyras Lietuvos Seimo ir Latvijos Saeimos pirmininkų taurėms laimėti. Gardūs kvapai sklido ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje – čia vyko maisto vagonėlių festivalis „Food Park Palanga“. Toks renginys Palangoje surengtas pirmą kartą.
J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje bei Jūratės ir Kastyčio skvero pradžioje smalsuolių laukė senųjų baltų amatų demonstruotojai – čia galima pamatyti, kaip patyrusių meistrų rankose „gimsta“ kalvystės gaminiai, karpiniai, rištinės bei vytinės juostos, nėriniai, odos dirbiniai, kaip drožiami mediniai šaukštai, apdirbamas gintaras ar vilna ir kita.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Šventinę programą praturtino ir nekasdienis įvykis – visai šalia jūros, Meilės alėjoje, Palangos miesto vadovai kartu su miestų-partnerių atstovais pasodino Draugystės medį – tulpmedį. Šis simbolinis veiksmas tapo Palangos miestų-partnerių Skulptūrų parko įkūrimo pradžia.
Pasak Palangos miesto savivaldybės pranešimo, Baltų vienybės dieną renginių Palangoje vyko ir daugiau. Vakare į įspūdingą koncertą pakvietė Koncertų salė – čia žiūrovai scenoje išvydo klasikinės muzikos grupę „Dagamba“ (Latvija) ir naujųjų idėjų kamerinį orkestrą „NIKO“ (Lietuva). Alternatyvios muzikos gerbėjai laukti kultūros bare „Kablys: Jūra. Kultūra“, kur vakare vyko maisto vagonėlių šventės „Food Park Palanga“ uždarymo koncertas. Jo metu pasirodys grupės „Flash Voyage“ ir „Baltasis Kiras“.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistringas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Tad šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau ir išsamiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Lenkams tikriausiai labai nepatinka, kad lietuviai ieško rimtesnių kontaktų su latviais? Oficialiai Lenkija tokios nuostatos, be abejo, nerodo. Savo tikruosius ketinimus slepia. Tačiau užkulisinių žaidimų pagalba greičiausiai kurpia ypatingai gudrias intrigas…
Galima taip tvirtinti. Tokia nuomonė – galima. Bet pirmiausiai aš noriu pagirti lenkus už tai, kaip jie atkaklia plečia lenkų kalbos ir kultūros arealą. Lenkai turėtų tapti mums puikiu pavyzdžiu, kaip dera ginti ir stiprinti savąją kalbą.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Pateiksiu tik vieną, ne itin į akis krentantį atvejį. Lenkų institutas Vilniuje skiria vienkartines stipendijas kiekvienam VDU studentui, kuris renkasi lenkų kalbą kaip discipliną. Kiekvienam studentui. Stipendija – 150 litų dydžio.
Ši politika byloja, kad lenkai rodo ypatingą dėmesį tiems, kurie tik pareiškia norą mokytis jų gimtosios kalbos.
Tokį lenkišką įžvalgumą mums derėtų perimti bendraujant su latviais. Jei lietuvis studentas mokosi latvių kalbos – jam irgi skirkime stipendiją. Jei latvis mokosi lietuvių kalbos – toks studentas taip pat tegul bus vertas finansinės paramos. Nejaugi Latvija ir Lietuva nepajėgios surasti tokių nedidelių pinigų, kokius suranda Lenkija? Nejaugi abi šalys žymiai skurdesnės už Lenkiją?
Dar privalau pastebėti, kad Lenkijos ambasada labai aktyvi čia, Lietuvoje. Ji aktyvi ir Kaune. Būtent Lenkijos ambasados pastangomis Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Adomo Mickevičiaus lenkų studentų klubas.
O štai dabartinė Latvijos ambasada Lietuvoje negali pasigirti tokiu aktyvumu kaip lenkų diplomatai. Kodėl Lietuvoje lenkų ambasadoriai darbštesni nei latvių dabartiniai ambasadoriai, – nežinau.
Beje, atsakydamas į klausimą, ar Lenkijai paranki Lietuvos ir Latvijos bičiulystė, raginu į šį reiškinį pažvelgti lenkų akimis. Akivaizdu, kad Varšuvai nepriimtina rimtesnė Lietuvos – Latvijos draugystė, nes būtent Lenkija nori mus priglausti po savo lenkišku sparnu.
O dabar privalau atskleisti itin nemalonų dalyką. Pastebiu, matau, kaip į prolenkiškąjį vajų įtraukiama ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Pavyzdžiui, VDU dėstoma Lietuvos tapsmo disciplina. Šį dalyką mūsų studentai gali pasirinkti kaip vieną iš privalomųjų. Tą discipliną kuruoja mūsų Istorijos katedra. Sykį pasidomėjau, kas gi tų paskaitų metu dėstoma. Ogi vienas docentas, jau liūdnai pagarsėjęs dėl lietuviams nepalankių paskaitų Baltarusijoje, tvirtina, esą 19-ame amžiuje Lietuvoje nebūta grožinės literatūros. Nors tose pačiose VDU auditorijose dėstoma 19-ojo amžiaus lietuvių literatūros disciplina. Daliai tų pačių studentų.
Be kita ko, tas pats docentas teigia, kad anuometinė valdžia protegavo lietuvių valstiečius lenkų sąskaita. Galiu tik retoriškai nusistebėti: kaip protegavo – Kražių skerdynėmis, spaudos draudimu, lietuviškų mokyklų uždarymu, draudimu viešai kalbėti lietuviškai? To docento paskaita užbaigiama itin originaliai. Esą per pastaruosius du dešimtmečius Estija ir Latvija nutolo nuo Lietuvos, užleisdamos vietą Lenkijai. Ir Lietuva, tik pamanyk, tampa jau nebe Baltijos šalimi, o Rytų ir Vidurio Europos kraštu. Net ne valstybe, o kraštu.
Tokie atvejai – pavieniai, ar jau galima manyti, kad jie tampa masiški? Ar daug tokių dėstytojų turi mūsų universitetai ir aukštosios mokyklos?
Laimė, kol kas tokie atvejai, man regis, pavieniai. Daugumos dėstytojų pažiūros tikrai ne tokios kaip liūdnai pagarsėjusio docento. Bet kartas nuo karto yla iš maišo išlenda.
„Facebook“o erdvėje susidūriau su Istorijos katedros doktorantu, kuris mane nei iš šio, nei iš to apšaukė neonaciu. Esą visiems žinoma, kad aš esu neonacis. Buvau šokiruotas, sulaukęs tokio įvertinimo. Teko tarpusavio santykius aiškintis Katedros vedėjos ir prodekano akivaizdoje. Nei jis, nei aš savo pozicijų nepakeitėme. Aš jį apkaltinau vartojant bolševikinę leksiką. Tada jis perspėjo, kad atsiminčiau, jog abu vaikščiojame tais pačiais koridoriais. Tokie jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą. Bent jau man pasirodė, jog grasinimo elementų vis tik esama. Taip ir išsiskyrėme, neradę sutarimo.
Beje, aš nuoširdžiai bandžiau suprasti, kodėl jis mane laiko neonaciu. Pasirodo, jis įsitikinęs, kad visi, kas priklauso Tautininkų sąjungai, yra fašistuojantys. Tautininkai esą tarpukario metais kolaboravo su Kremliumi, buvo Kremliaus finansiškai remiami. Vadinasi, jo akimis žvelgiant, šiandieniniai tautininkai tęsia tą pačią politiką. Esą jie siekia, kad į Lietuvą ateitų Vladimiro Putino valdžia.
Nesiginčiju, tarpukario Lietuvoje buvo tautininkų, kuriuos rėmė Rusija, nes ji buvo suinteresuota Lenkijos sukeltu konfliktu dėl Vilniaus. Bet ar tai leidžia manyti, jog visi, kurie puoselėja tautiškas vertybes ir papročius, dabar yra Kremliaus šalininkai?
Ar esama pavojaus, kad prolenkiška kryptis stiprės?
Sunku pasakyti. Nežinau. Bet VDU turi prolenkiška kryptimi pagarsėjusių dėstytojų ir padalinių vadovų. Pasidomėkit, kokių politinių pažiūrų žmonės vadovauja Politinių mokslų ir diplomatijos fakultetui, Politologijos katedrai. Orientacija Lenkijos pusėn gal ir nėra labai stipri, bet nėra ir silpna.
Kodėl reikalingos Dieveniškių stovyklos? Kodėl tokio pobūdžio stovyklų turėtų būti daugiau?
Pirmiausia papasakosiu apie juodąsias informacines technologijas. Esu liudininkas to garsiojo skandalo, esą stovyklos organizatoriai neva viešai pagrasino ūkišku muilu plausią burnas tiems, kurie Dieveniškėse kalbės rusiškai ir lenkiškai. Dalyvavau stovyklos atidaryme ir girdėjau instruktažą. Buvo pasakyta, kad stovyklos tikslas – populiarinti latvių ir lietuvių kalbas. Todėl stovyklos metu būtina stengtis kalbėti vien lietuviškai arba latviškai.
Stovyklos taisyklės taip pat bylojo, jog negalima vartoti alkoholio, rūkyti bei keiktis. Sparnuotasis posakis apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ buvo taikomas būtent keikūnams, o ne tiems, kurie nesilaikys susitarimo kalbėti tik latviškai ir lietuviškai.
Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje šis perspėjimas buvo perteiktas iškraipytai. Esą vaizdingojo posakio apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ autoriai šiuos žodžius skyrę tiems, kurie kalbėsią rusiškai ir lenkiškai. Šią „antį“ tą pačią stovyklos atidarymo dieną paleido Delfi.lt. Apmaudu, bet dezinformaciją kaip tikrą informaciją priėmė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus tarnybos. Suklaidintas premjeras paskubėjo pasmerkti tokius neva Dieveniškių stovyklos organizatorių ketinimus, o Rusijos žiniasklaida šį pasmerkimą netruko išplėtoti dar savaip: „Lietuvos premjeras pasipiktino lietuvių nacionalistų ketinimu ūkišku muilu plauti burnas lenkams ir rusams“.
O Dievieniškių stovyklos turėjo ir turi didelį pasisekimą. Pabendrauti su stovyklaujančiais lietuviais ir latviais noriai atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir lenkai, ir baltarusiai. Jokių kivirčų, nesusipratimų. Stovykloje puikiai visi sutardavo. Dar daugiau – vietiniai lenkų ir baltarusių vaikai labai domėdavosi Dieveniškių stovykla. Jiems ši stovykla patiko. Jie norėtų daugiau tokių stovyklų.
Tačiau apie Dieveniškių stovyklą buvo paskleista ypač daug iš piršto laužtų gandų, prasimanymų…
Tautiškumo kritikai vartoja tą pačią leksiką ir laikosi tų pačių nuostatų, kurių, prisimenu, laikėsi sovietinė bolševikinė valdžia. Tautiškumo puoselėtojams bandoma prikergti tas pačias etiketes, kurias sovietmečiu bandė klijuoti sovietiniai politrukai. Kuo gi buvo kaltinami lietuvybę puoselėjantys žmonės? Jie buvo traktuojami kaip prakeikti nacionalistai, fašistai, „nesuprantantys internacionalizmo būtinybės“.
O dabar prisiminkime, kas gi iškovojo Lietuvai nepriklausomybę 1990-aisiais? Kosmopolitai, liberalai, sovietiniai politrukai? Nepriklausomybės idėją puoselėjo kitokių nusiteikimų žmonės. Šito negalima pamiršti.
Ano meto sovietiniai politrukai mums trukdė ateiti į Kovo 11-ąją, o dabartiniai kosmopolitai ir liberalai trukdo stiprinti lietuviškumą. Tokia tendencija mane ir neramina. Šias bėdas labai taikliai aprašė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė knygoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“.
Portalui Slaptai.lt rūpi išgirsti Jūsų nuomonę, kaip derėtų vertinti Imanto Meliano publikacijas? Ko jis siekia?
Jį labai gerai suprantu. Žmogus rengė savąjį tautinių bendrijų įstatymo projektą. To projekto nepavyko įgyvendinti. Dabar šį darbą iš jo perėmė dar radikalesnis Edvardas Trusevičius. I.Melianui apmaudu, kad bandoma įgyvendinti ne jo, o kito žmogaus projektą. Nors didelio skirtumo tarp I.Meliano ir E.Trusevičiaus variantų nėra. I.Melianą ir E.Trusevičių vienija bendras tikslas: sudaryti sąlygas Lietuvos lenkams dar labiau izoliuotis nuo Lietuvos. Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi reikalavimai – turėti lenkiškus gatvių, įstaigų užrašus, suteikti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą ir t.t.
Apie tai daug rašiau, nekartosiu, kas jau buvo išguldyta viešai. Bet ši jų politika – tai valstybės skaldymas iš vidaus. Toks būtų trumpas apibendrinimas.
Jei, neduok Dieve, bus priimtas I.Meliano ar E.Trusevičiaus tautinių bendrijų įstatymo projektas, mes netiesiogiai išduosime Latviją?
Būtent – šitaip nuolaidžiaudami mes nusispjauname į savo brolius latvius. Latviai labai sunerimę dėl Lietuvos neprincipingos laikysenos Lietuvos lenkų atžvilgiu. Kol kas oficialioji Ryga savo nerimo garsiai nereiškia. Nenori kištis į Lietuvos vidaus reikalus.
Bet jei I.Meliano – E.Trusevičiaus proteguojamas įstatymas, plačiai atveriantis vartus dvikalbystei, įsigalės Lietuvoje, mes išduosime ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Palaiminę šių vyrukų brukte brukamus antilietuviškus potvarkius, išprovokuosime Latvijos rusakalbius radikaliai siekti tokios pat tvarkos Latvijoje. Vaizdžiai tariant, pakenksime visam regionui, nes tokios pat lietuviškos tvarkos gali paprašyti ir Latvijos, ir Estijos rusakalbiai. Ir rusakalbiai būtinai prašys. Ne tik prašys, bet ir reikalaus.
Beje, šitokio posūkio Kremlius kaip tik ir siekia. Kremliaus tikslai akivaizdūs – ilgainiui sukurti rusakalbes Baltijos valstybes nuo Kaliningrado iki pat Talino.
Baltų kalbos silpsta ir dėl migracijos, ir dėl menko gimstamumo, o slavų rezervas – milžiniškas. Ilgainiui jie sieks įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą visose trijose Baltijos valstybėse. Rusų kalba de facto jau yra antroji valstybinė kalba tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Rusai puikiai išsiverčia Estijoje ir Latvijoje nemokėdami nei latviškai, nei estiškai. Jiems užtenka rusų kalbos.
Rusai, kaip bebūtų skaudu, pagrįstai svarsto, kam jiems mokytis estų, latvių ir lietuvių kalbų, jei visose trijose valstybėse visur įmanoma susišnekėti vien rusiškai. Jie kelia gudrius klausimus: ar ateiviai britai mokėsi Australijos aborigenų kalbos? Jie taip pat klausia, ar britai, prancūzai, ispanai, portugalai, atvykę į Ameriką, mokėsi vietinių indėnų kalbų? Žodžiu, slavai save laiko aukštesnės kultūros nešėjais ir yra įsitikinę, jog mes privalome taikytis prie jų gyvenimo taisyklių.
Štai kodėl pavojingas įstatymas, kurį parengė arba E.Trusevičius, arba I.Melianas. Skirtumų tarp abiejų variantų – mažai. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Galėčiau dar priminti viešą paslaptį – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai noriau bendrauja ne su Latvijos lenkais, bet su Latvijos rusais. Kas jungia Lietuvos lenkus su Latvijos rusais apeinant Latvijos lenkus, kurie yra lojalūs Latvijos valstybei? Vienija bendri tikslai ir tų tikslų siekimo metodai bei argumentai.
Ko galėtume pasimokyti iš latvių ginant gimtąją kalbą?
Mane žavi latvių principingumas. Imkime pavyzdį iš latvių, kaip galima savo interesus ginti remiantis kad ir įstatymų baze. Po rusakalbių surengto referendumo 2012 m. vasarį, kurio įkvėpėjai akivaizdžiai troško rusų kalbą įteisinti kaip antrąją valstybinę kalbą, latviai suskubo stiprinti savo įstatyminę bazę. Pavyzdžiui, latviai parengė ir neseniai apsvarstė Konstitucijos išplėstą preambulę, užkertančią kelią bet kokioms dvikalbystėms. Tuo tarpu Lietuva kažkodėl nestiprina įstatymų, ginančių lietuvybę.
Lietuviai ir latviai turėtų laikytis išvien: užkabinai lietuvį – vadinasi, įžeidei ir latvį, įžeidei latvį – vadinasi, įskaudinai lietuvį. Kartu, drauge su latviais, mes jau galime tapti kietu riešutu mus asimiliuoti siekiančios jėgoms.
Latviai nuoširdžiau, draugiškiau švenčia net savo Nepriklausomybės dieną?
Nepriklausomybės dienos Latvijoje švenčiamos tikrai įspūdingiau, nuoširdžiau nei Lietuvoje. Paskutinioji Latvijos nepriklausomybės šventė Rygoje buvo ypač didinga. Tądien Rygoje būta išties didingo renginio ir didingo reginio. Taigi iš latvių galime pasimokyti, net kaip privalu švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo -11-ąją – nuoširdžiai, visiems susibūrus į vieną kumštį, neskirstant savęs nei į valdžios elitą, nei į prastuomenę. Latvijos gimimo diena prisimenama ne valdžios tribūnose, o sostinės gatvėse ir aikštėse, drąsiai skanduojant šūkį „Aš esu latvis”. Mums gi koją kaišioti bando neokomjaunuoliai, isteriškai sapaliojantys apie kažkokį lietuvišką nacionalizmą ar fašizmą.
Atvirai kalbant, Latvijos politinis, ekonominis, kultūrinis elitas sąmoningesnis nei mūsiškis. Mūsų elitas verkšlena, esą dabartinė Lietuva susikūrė atmetusi savuosius intelektualus ir inteligentus. Tik pamanyk – dabartinę Lietuvą sukūrė valstiečiai! Bet ar tai – rimtas trūkumas? Estai ir latviai seniai nebeturėjo savosios diduomenės – jų kunigaikščiai buvo išnaikinti dar 13-14 amžiuje. Bet ar tai reiškia, kad valstiečių sukurta dabartinė Latvija ir Estija – neperspektyvios, stovinčios ant silpnų pamatų?
Priklausomybė tik vienam – valstiečių – luomui latvius ir estus konsolidavo labiau nei lietuvius, kurios aristokratija buvo šizofreniškai susidvejinusi. Na ir kas, kad mes turėjome bajorus, kurių didelė dalis po 19-ojo amžiaus lūžio lenkiškumo pusėn nebesusigaudė, kas esą – lietuviai ar lenkai. 20-ojo amžiaus pradžioje, kai visur aplink kūrėsi nacionalinės valstybės, šie retrogradai stengėsi gaivinti 16 a. zombį – Abiejų Tautų Respubliką, kurios gyvavimas, beje, baigėsi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu. Lenkiškos konstitucijos, įteisinusios lenkų tautos hegemoniją ir luominę santvarką, Prancūzijos revoliucijos tuo metu jau išmestą į istorijos šiukšlyną.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
Rugsėjo 22-ąją, Lietuvai ir Latvijai švenčiant Baltų vienybės dieną, Patriotai.lt kūrėjai sveikina visus baltų ainius ir pristato filmą „Nekas nav aizmirsts“ – „Niekas nėra užmiršta“.
Pirmąsyk internete jis pateikiamas su lietuviškais subtitrais.
Šį filmą 2007 metais sukūrė Latvijos etnokultūros centro narių komanda. Idėjos autorius ir režisierius – Janis Puntulis. Filme išvysime mums jau pažįstamą Martyną Kukurą bei kitus jaunuosius baltiškos kultūros puoselėtojus.
Atėjęs ruduo atnešė pasakiškai gražų miško peizažą iš gelstančių lapų, vargus ir malonumus mokslo žinių siekiantiems mokinukams ir studentams, taip pat darbymetį politiniams ekstremistams, siekiantiems panaikinti pagrindines pozityvias naujoves naujajame Švietimo įstatymo variante.
Tačiau rugsėjis kasmet atneša ir dar vieną dalyką, tai jau daugiau kaip šimtmetį kai kurių šviesuomenės atstovų propaguojama baltų vienybės idėja. Kasmet rugsėjo 22-ąją švenčiama Baltų vienybės diena. Deja, ši šventė neranda atgarsių ir daug palaikytojų valstybių valdžios kuluaruose.
