Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai Vilniaus rotušėje. LRV/Laimos Penek nuotr.
Vilniaus rotušėje trečiadienį pagerbti nusipelnę Lietuvos gydytojai, slaugytojai, sveikatos apsaugos darbuotojai bei savanoriai. Po dvejų metų pertraukos vyko tradiciniai Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuoti Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai. Už sunkų ir pasiaukojamą darbą bei nuopelnus sveikatos apsaugos sistemai, taip pat kovą su COVID-19 pandemija ministras Arūnas Dulkys garbės ženklus įteikė beveik aštuoniasdešimčiai šalies gydytojų, slaugytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų, praneša Sveikatos apsaugos ministerija.
„Tokie momentai yra ne mažiau svarbūs nei kasdienė pareiga ir gerai atliktas darbas“, – sveikindama medikus sakė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. – Tokios dienos, kai galima vertinti kolegas, kai jus įvertina kolegos, yra pačios savaime labai didelė dovana. Kalbant apie pastaruosius dvejus metus, visa tai atlaikyti, toliau dirbti savo darbą ir atlikti pareigą taip, kaip jūs tai darote, reikalauja kažkokios net dieviškos savybės sugebėti nustumti įtampą ir tiesiog suprasti, kad aš, kaip sakė Martinas Liuteris Kingas, tiesiog darau savo darbą, ir darau jį geriausiai, kaip sugebu.“
Prisimindama medikų darbą COVID-19 pandemijos laikotarpiu, premjerė teigė, kad yra įdomu ir galbūt net savotiškai sukrečia, kad mes pandemijos metu sakėme, jog didvyriškai kaunamės su nematomu priešu.
„Ir taip jau atsitiko, kad gyvenimas mus iš retorikos įmetė į aplinkybes, kur tie žodžiai yra labai tikri. Tie žodžiai reiškia tikrą kovą, tikrus žmones fronte, su tikrais ginklais, tikrais priešininkais, kurie nesirenka taikinių, dėl ko žūsta žmonėms, žūsta moterys, vaikai… Ir vėl susiklostė tokios aplinkybės, kai medikas yra labai svarbus. Yra tikrai nuostabu, kad į kvietimą padėti Ukrainos medikams jūs atsiliepėte fenomenaliai ir gausiai. Visa tai, ką mes dabar išgyvename, ta bendrystė, tai, kad 50 proc. Lietuvos žmonių vienaip ar kitaip prisideda prie pagalbos Ukrainai, rodo, kaip stipriai mes užaugome per tuos trisdešimt dvejus metus“, – sakė I. Šimonytė.
Sveikindamas vakaro svečius, sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys sakė, kad ši šventė yra žvilgsnių, žodžių ir minčių šventė.
„Šiandien matau jūsų šypsenas – jos yra gydančios. Jos gali nubraukti visus sunkumus, kuriuos patyrėte per pastarąjį laiką. O jis nebuvo paprastas: penkios pandemijos bangos, trys viruso atmainos, migrantų krizė, karas Ukrainoje… Tokiose situacijose sakoma: mažiau žodžių, daugiau darbų. Tačiau medikų pasaulyje žodžiai negali dingti – iškilus lietuvių mąstytojas Justinas Mikutis teigė, kad mediko žodžiai išgydo visas žaizdas, dar prieš joms atsirandant“, – sakė ministras.
Visiems medicinos darbuotojams dėkojo ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Paulė Kuzmickienė.
Simboliška, kad šventė vyksta dviejų medikų bendruomenei reikšmingų datų kontekste: Lietuvos medicinos darbuotojų dienos balandžio 27-ąją ir Lietuvos slaugytojų dienos gegužės 13-ąją. Ši graži tradicija pasveikinti šalies medikus gyvuoja jau 18 metų. Per tą laiką, SAM duomenimis, nusipelniusių Lietuvos medikų vardai suteikti 311 gydytojų, 368 sveikatos apsaugos darbuotojų bei 83 slaugytojams.
Renginyje ypatingo dėmesio sulaukė medikai savanoriai, vykę į karščiausius Ukrainos taškus teikti pagalbos kariams ir civiliams, nukentėjusiems nuo Rusijos karo agresijos. Į Ukrainos pagalbos šauksmą nedelsdami atsiliepė keli šimtai lietuvių medikų. Pirmoji jų grupė jau atliko savo misiją – dalis į Lietuvą grįžo praėjusį sekmadienį, likusieji šiuo metu yra pakeliui namo.
Gerų žodžių bei plojimų negailėta ir medikų bendruomenei pandemijos metu padėjusiems savanoriams, dirbusiems ligoninių COVID-19 skyriuose, mobiliuosiuose punktuose, talkinusiems visose situacijose, kuriose jų labiausiai reikėjo: Lietuvos šaulių sąjungai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, Lietuvos Caritui, Nacionaliniam savanorių koordinavimo centrui „Stiprūs kartu“, Gedimino legionui, VšĮ „Vilnius sveikiau“ bei daugybei kitų organizacijų ir pavienių savanorių.
Viso renginio metu koncertavo ir apdovanojimus papuošė VU kamerinis orkestras, kuris per savo veiklos dešimtmečius ne tik tapo svarbia Lietuvos muzikinio gyvenimo dalimi, bet kartu pritraukė koncertuoti ir šalies medikus: gydytojus, slaugytojus ir sveikatos apsaugos darbuotojus.
Nusipelniusių gydytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų vardai suteikiami nuo 2004 metų, nusipelniusių Lietuvos slaugytojų vardai – nuo 2015-ųjų.
Premjerė I. Šimonytė susitiko su Lietuvos medikais, vyksiančiais į Ukrainą. Laimos Penek (LRV) nuotr.
Trečiadienį Vyriausybės rūmuose Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė susitiko su Lietuvos medikais, vyksiančiais į Ukrainą.
„Šiandien nesinori pompastikos ir skambių žodžių. Ukrainoje vyksta tai, kas neturėtų vykti niekur, kas pribloškia ir yra sunkiai apsakoma.
Prieš kelias dienas lankiausi Ukrainoje, savo akimis mačiau tas skaudžias žaizdas, kurias palieka Kremliaus neapykanta ir agresija. Bet taip pat mačiau ir šios tautos drąsą, ryžtą bei savosios Tėvynės meilę. Ukrainiečiai mums yra tvirtybės pavyzdys, tačiau jiems gyvybiškai reikia pagalbos“, – sakė Vyriausybės vadovė.
I. Šimonytė pasidžiaugė, kad Lietuvos žmonės nuo pat pirmųjų klaikaus karo akimirkų nuoširdžiai ir aktyviai sureagavo norėdami pagelbėti ukrainiečiams. Tai mums padėjo suprasti, kad sugebame padėti, atjausti ir kiekvienas galime prisidėti visais įmanomais būdais. Premjerė I. Šimonytė susitiko su Lietuvos medikais, vyksiančiais į Ukrainą. Laimos Penek (LRV) nuotrauka
„Esu labai dėkinga jums, kad sureagavote į galimybę padėti kenčiantiems Ukrainos žmonėms. Tikiu, kad padarysite viską, ką mokate ir galite – žinokite, kad jūsų ten labai laukia. Geriau nei aš suprantate, kokie pavargę Ukrainos medikai, baigiantis septintajai karinės agresijos savaitei. Jiems labai reikia bendražygių, kurie leistų bent kiek pailsėti ir prisidėtų prie kovos už kiekvieną sužeistą, sergantį, kenčiantį žmogų“, – kalbėjo premjerė.
Vyriausybės vadovė pažymėjo, kad įvairiausių negandų ir išbandymų akivaizdoje gali pasikliauti medikais ir jų ryžtu. Tiek vykstant COVID-19 pandemijai, tiek prasidėjus karui Ukrainoje medikai rodo nepaprastą stiprybę ir lyderystę, už tai premjerė sakė esanti nepaprastai dėkinga.
Premjerė į Ukrainą vykstantiems medikams įteikė marškinėlius su Lietuvos ir Ukrainos simbolika.
Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.
Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?
Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.
Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.
Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.
Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.
Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.
Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.
Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.
Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.
Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.
Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.
Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.
Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.
Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?
Etikos klausimai
Ar Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus, labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.
Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?
Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.
Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Teisinga – klaidinga
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.
Kvailumas
Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.
Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar prieš Velykas Lietuvos medikams, kovojantiems su koronaviruso infekcija, išvežiota dar viena dalis iš Kinijos atskraidintos apsauginės aprangos, kurioje apsauginiai akiniai, vienkartinės medicininės kaukės, apsauginiai chalatai ir kombinezonai, skelbia Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
Penkioms pagrindinėms šalies ligoninėms – Santaros klinikų, Kauno klinikinės ligoninės, Klaipėdos universitetinės ligoninės, Respublikinės Panevėžio ligoninės ir Respublikinės Šiaulių ligoninės medikams – nuvežta daugiau nei 12 tūkst. apsauginių akinių, 20 tūkst. vienkartinių medicininių kaukių, 1850 apsauginių chalatų ir 9400 apsauginių kombinezonų.
Taip pat penkioms didžiųjų miestų greitosios medicinos pagalbos stotims pristatyta 6600 apsauginių akinių, 10 tūkst. vienkartinių medicininių kaukių, 1500 apsauginių chalatų ir 9800 apsauginių kombinezonų.
Siunta šią savaitę Lietuvą pasiekė padedant Susisiekimo ministerijai, o į ligonines juos išvežioja valstybės valdoma akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“.
SAM kiekvieną savaitę gauna patikslintus gydymo įstaigų poreikius asmens apsaugos priemonėms ir, skirstydama gautas siuntas, atsižvelgia į pačių įstaigų įvardintą asmens apsaugos priemonių trūkumą, taip pat į pagrindinius sveikatos priežiūros specialistų aprūpinimo prioritetus.
Siekiant užtikrinti racionalų asmeninių apsaugos priemonių naudojimą, SAM, bendradarbiaudama su ekspertais, nustatė penkis saugumo lygius, apibrėžiant, kokiais atvejais ir kokias konkrečiai asmens apsaugos priemones turėtų naudoti mūsų šalies gydymo įstaigose dirbantys medikai. Saugumo lygiai nustatyti atsižvelgus į medikų darbo specifiką, t. y. pacientų, su kuriais jie dirba, grupes, taip pat teikiamų paslaugų, patiriamo kontakto pobūdį ir kitus aspektus. Vadovaujantis šiais lygiais taip pat bus lengviau įvardyti asmens apsaugų poreikį.
Šalies medikų atlyginimai ateinančiais metais kils. Vyriausybei pavyko susitarti su Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) atstovais dėl nuo kitų metų 20 procentų didinamo gydytojų atlyginimo. Atlyginimai medikams bus padidinti vėliausiai nuo kitų metų gegužės 1 dienos, antradienį Vyriausybėje po susitikimo su LMS atstovais pranešė Premjeras Saulius Skvernelis.
Ministro Pirmininko teigimu, buvo įvertintos realios galimybės ir pasiektas susitarimas, galimai dar pakrypsiantis medikų naudai.
„Džiaugiuosi, kad turime nebe pirmą susitikimą, elgiamės taip, kaip elgiamasi civilizuotoje valstybėje. Mes aiškiai perteikėme, kokios yra realios galimybės. Medikams jau numatyta 170 mln. eurų daugiau, nei planuota pastaraisiais metais. Atlyginimus numatoma pakelti 20 procentų iki gegužės 1 d. Ši data dar gali keistis medikų naudai“, – žurnalistams sakė S. Skvernelis.
Premjeras anksčiau antradienį teigė, kad dialogas tarp Vyriausybės ir medikų vyksta nuolat ir yra ieškoma nepolitizuoto sveikatos sistemos problemų sprendimų būdo, tačiau rimtesnes diskusijas dėl medikų atlyginimų kėlimo vertėtų perkelti kitiems metams. Vyriausybės vadovas taip pat pažadėjo, kad kompromisas anksčiau ar vėliau bus surastas.
„Svarbiausia yra išspręsti visas bėdas, kurios kamuoja sveikatos sistemą. (…) Kompromisas ieškomas, tikrai vienokį ar kitokį rezultatą turėsime“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Prieš daugiau nei dvi savaites Vilniuje buvo sukurtas Lietuvos medikų sąjūdis (LMS), kuris rūpinasi medicinos darbuotojų ir pacientų interesais. Sąjūdį kuriantys medikai įsitikinę, kad be žymiai didesnių asignavimų sistemai pokyčių nebus. Iš valdžios reikalaujama per artimiausius metus medikų atlyginimus padidinti 50 procentų ir iš esmės reformuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) formavimo principus, atitinkamai didinant visų sveikatos priežiūros paslaugų įkainius.
Praėjusią savaitę Sveikatos apsaugos ministerijos ir medicinos darbuotojų profesinių sąjungų atstovų derybinėje grupėje buvo suformuluoti trys pasiūlymai, kaip didinti medicinos darbuotojų atlyginimus, kurie turėjo būti pateikti Vyriausybei.
Sveikatos apsaugos ministerija siūlė nuo gegužės 20 procentų didinti atlyginimus visiems sveikatos darbuotojams, tačiau prieš tai reikia rasti papildomus apie 20 mln. eurų prie jau turimo maždaug 70 mln. eurų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto rezervo. Lietuvos gydytojų sąjunga siūlė susitarti dėl trejų metų perspektyvos ir fiksuoti sumas, kad 2020 metais vidutinis gydytojo darbo užmokestis būtų 2,5 tūkst., slaugytojo – 1,2 tūkst. eurų, pasirašant susitarimą trejiems metams su konkrečiais įsipareigojimais.
Susitikime buvo vertintas ir trečiasis – Lietuvos medikų sąjūdžio – siūlymas nuo sausio 1-osios visų medikų atlyginimus didinti 30 proc., kas biudžetui papildomai kainuotų mažiausiai 204 mln. eurų, tačiau po antradienį vykusio susitikimo skaičiai ir lūkesčiai buvo pakoreguoti.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie Lietuvos medikų profesinės sąjungos vadovų vargus ginant savo teisėtus teises.
Videostudijoje “SLAPTAI” šiandien vieši (iš kairės į dešinę) Violeta SEILIUVIENĖ, Lietuvos medikų profesinės sąjungos tarybos narė, Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos profesinės sąjungos pirmininkė, Albina KAVALIAUSKAITĖ, Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė, ir Karolis KURAPKA, advokato padėjėjas.
Artimiausiu metu bus paskelbtas videointerviu, kuriame smulkiau informuosime apie pavojus, su kuriais susiduria Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Svarbios informacijos pateiks Vilniaus apskrities greitosios medicinos pagalbos vyriausiasis dispečeris Igoris LUKAŠEVAS.
