Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Facebook” ir Europos žurnalistikos centras steigia fondą, kuris rems Europos vietinę žiniasklaidą per koronaviruso krizę. Į šio fondo paramą galės pretenduoti ir vietinė Lietuvos žiniasklaida.
Europos žurnalistikos COVID-19 paramos fondą įsteigė „Facebook” žurnalistikos projektas ir Europos žurnalistikos centras (EŽC) – ne pelno organizacija, bendradarbiaujanti su viso žemyno leidėjais. Fondas padės Europos šalių žurnalistams šiuo sudėtingu laikotarpiu, kad jie galėtų ir toliau skelbti svarbias naujienas.
EŽC paskirstys fondo lėšas, tarp jų ir „Facebook” investuotus 3 milijonus dolerių, smulkioms ir vidutinėms žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams labiausiai nukentėjusiose Europos šalyse. Taip siekiama paremti vietinę žiniasklaidą ir prisidėti prie patikimų su COVID-19 susijusių naujienų sklaidos.
EŽC dėl finansavimo skyrimo spręs remdamasis nustatytais kriterijais ir administruos dotacijas nepriklausomai nuo „Facebook”. Dotacijų paskirstymui nedarys įtakos tai, kaip žiniasklaidos priemonės naudoja „Facebook” įrankius ir produktus. Parama galės būti panaudota tokioms iniciatyvoms, kaip, pavyzdžiui, specialūs COVID-19 naujienlaiškiai, darbo užmokesčio didinimas, laisvai samdomų žurnalistų samdymas, bendruomenės grupių steigimas, konkrečiam regionui aktualių duomenų skelbimas, virtualių renginių organizavimas ir kita.
„Visoje Europoje vietinė žiniasklaida kovoja dėl išlikimo, – sakė Europos žurnalistikos centro direktorius Adamas Thomas. – Žurnalistus smarkiai paveikė koronaviruso sukelti ekonominiai veiksniai, nepaisant to, turėdami minimalius išteklius jie ir toliau skaitytojams pateikia svarbiausias naujienas. Be skubios paramos vietinė ir bendruomeninė žiniasklaida negalės kovoti su dezinformacija ir efektyviai informuoti piliečių. Europos žurnalistikos COVID-19 paramos fondas yra skirtas apsaugoti žurnalistus, kurie per šią krizę glaudžiai bendradarbiauja su savo bendruomenėmis.”
Norintys pretenduoti į šią paramą kviečiami sekti europeanjournalism.fund tinklapį, kuriame bus skelbiama, kur ir kada bus galima teikti paraiškas.
Šis „Facebook” įsipareigojimas yra viena iš daugelio kompanijos iniciatyvų COVID-19 krizės akivaizdoje. Kompanija jau skyrė 100 mln. dolerių paramą pasaulio žiniasklaidai koronaviruso krizės metu, taip pat 1 mln. dolerių vietiniams naujienų kanalams, 1 mln. dolerių faktų tikrinimo organizacijoms ir 1 mln. dolerių Tarptautiniam faktų tikrinimo tinklui. „Facebook” žurnalistikos projektas taip pat skyrė 300 mln. dolerių žurnalistams visame pasaulyje per įvairias programas ir partnerystes.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.
Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.
„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.
Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.
„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.
Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.
Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.
Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.
VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.
Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.
Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kultūros ministerija pateikė Vyriausybei Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama padėti pamatus atviros visaapimančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos sukūrimui.
Kultūros ministerija įsitikinusi, kad tokia sistema sujungs atskirai teikiamus duomenis, juos papildys ir tuo padidins viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos skaidrumą bei sustiprins korupcijos prevenciją ir šalies vidaus saugumą.
Lietuvoje iki šiol nėra vieningos viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos, kurioje būtų renkami, kaupiami, stebimi, analizuojami ir nemokamai visuomenei bei suinteresuotoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms skelbiami duomenys apie Lietuvoje visuomenės informavimo veiklą vykdančius informacijos rengėjus ir skleidėjus.
Pasak kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson, žiniasklaidos skaidrumas aktualus visoje Europos Sąjungoje. Šiuo metu peržiūrimos ES Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos įžangoje deklaruojama, kad žiniasklaidos nuosavybės skaidrumas tiesiogiai susijęs su saviraiškos laisve – demokratinių sistemų kertiniu akmeniu. Visuomenės informavimo priemonių svarba Lietuvoje didėja, todėl procesų, susijusiu su visuomenės informavimo skaidrumu, suaktyvinimas yra būtinas.
Gegužės pradžioje Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas buvo pateiktas suinteresuotų institucijų (ministerijų, komisijų, tarnybų bei asociacijų) pastaboms derinti. Po kelių savaičių Kultūros ministerijoje vykusios diskusijos metu buvo aptartos valstybės institucijų, žiniasklaidos sektoriaus dalyvių pateiktos pastabos ir vertinimai, susiję su minėta teisėkūros iniciatyva. Diskusijoje dalyvavę žiniasklaidos priemonių ir asociacijų nariai bei atstovai pasisakė už biurokratinės ir administracinės naštos mažinimą, išreiškė norą skatinti didesnį duomenų integralumą tarp skirtingų informacinių sistemų ir valstybės registrų.
Su tuo susijęs ir rugpjūčio pradžioje Kultūros ministerijoje vykęs konsultacinis susitikimas su žiniasklaidos sektoriaus dalyviais dėl planuojamos steigti Medijų tarybos. Numatoma, kad tai bus Kultūros ministerijos patariamoji institucija, kuri galėtų prisidėti prie medijų politikos formavimo krypčių nustatymo, taip pat tapti diskusijų platforma visuomenės informavimo srities klausimams aptarti.
Visuomenės informavimo įstatymo projekto svarstymas planuojamas Seimo rudens sesijoje.
Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 19-24 d.)
Vėjai. Seime inicijuota dar viena tyrimo komisija, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar socialdemokrato Artūro Skardžiaus šeima gauna pajamas iš asmenų, susijusių su vėjo energetika, ir ar politikas dėl šios priežasties ėmėsi proteguoti vėjų energetiką. Apie tai praeitą savaitę rašė „Vakaro žinios“. O pasak paties A. Skardžiaus, inicijuojant komisiją pateikti menami klausimai ir iškart – atsakymai, kad jis esąs kaltas. Faktų, kad jis proteguoja kam nors naudingas pataisas, nepateikta.
Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.
Asmenvardžiai. Nelietuviškų raidžių lietuviškuose pasuose epopėja tęsiasi. Praeitą pirmadienį Vyriausybėje palaimintas projektas, kuris atvertų kelią pirmajame paso puslapyje rašyti asmenvardžius su trimis lotyniškomis raidėmis – W, X ir Q, skelbė „Lietuvos žinios“. Tačiau tai dar nereiškia, kad sprendimą palaimins ir Seimas. Antrasis projektas, kuriuo asmenvardžių rašybą nelietuviškai rašmenimis siūlyta įteisinti antrajame asmens dokumento puslapyje, Vyriausybės pritarimo nesulaukė. Suprantama, antrojo projekto vienas iš autorių konservatorius Audronis Ažubalis dienraščiui apie palaimintąjį pirmąjį projektą nieko gero nepasakė. Esą, nėra neko blogiau, kai politikai pradeda kištis į kalbos reikalus.
Lobizmas. Seimas galų gale ėmėsi ir patobulino daugiau kaip dešimtmetį veikiantį Lobistinės veiklos įstatymą. Nauja įstatymo redakcija, pasak rengėjų, nors nėra tobula, bet vis tiek – žingsnis skaidrumo link. Tačiau konservatorė Agnė Bilotaitė, kuri vienintelė nepritarė pateiktam įstatymo variantui, mano, kad priimtant šį įstatymą pritrūko politinės valios atlikti esminius pakeitimus – nepritarta, kad politikai registruotų ryšius su lobistais, tarp lobistų nebeliko nevyriausybinių organizacijų, nepritarta politikės pasiūlymui, kad lobistu būtų laikomas ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Apie tai rašė „Lietuvos žinios“.
Sukčiavimas. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė ir vėl įtariama įsivėlus į sukčiavimo skandalą, rašė „Lietuvos rytas“. Parlamentarė svarstant Sveikatos priežiūros įstatymo pataisas pateikė esą galimai suklastotas Socialinių reikalų ir darbo komiteto išvadas šiam projektui. Tokiais įtarimais pasidalino „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis ir konservatorius Antanas Matulas. Jie kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertintų minimus A. Širinskienės veiksmus.
Priekabiautojas. Seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Seimo narys Kęstutis Pūkas, kai norėjo išsakyti savo poziciją, buvo išprašytas apkaltos komisijos, o kai teismas susiruošė išklausyti jį – neatvyko į posėdį. Bet atsiuntė porą advokatų. Dabar K. Pūkas stengiasi įrodyti, kad apkaltos komisija pažeidė jo teisę į gynybą, nes posėdžiuose neleista dalyvauti nei jam, nei jo advokatams. Apie tai rašė „Lietuvos rytas“.
Nulis. Paklaustas, kaip vertina daugiau nei pusmetį dirbančio Seimo darbą, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis „Vakaro žiniose“ jį prilygino nuliui. Pasak profesoriaus, šis Seimas tesugeba tik sukelti chaosą lygioje vietoje. Ypač aukštojo mokslo srityje. V. Daujočiui ir Švietimo ir mokslo ministerijos darbas atrodo chaotiškas, ir Premjeras kišasi ten, kur nieko nesupranta. O parlamentarai tik ginčijasi, ar galima rūkyti balkonuose, iki kelintos valandos pardavinėti alkoholį parduotuvėse, ir net apie šlapimo nelaikymo problemą. Profesoriaus nuomone, tokiomis diskusijomis seimūnai tik dangsto savo neišmanymą, nežinojimą, ką daryti.
Pabėgėliai. „Lietuvos žinių“ duomenimis, iškart keli valdančiosios frakcijos „valstiečiai“ žvalgosi prieglobsčio kitose frakcijose. Nes stringa reformos, krinta partijos reitingai, didėja ideologinė takoskyra. Dienraščio šaltinių teigimu, artimiausiu metu frakciją gali palikti iškart trys ar keturi nariai. Iki šiolei LVŽS frakciją jau paliko du nariai – Bronislovas Matelis ir Dovilė Šakalienė. Konservatorių lyderis bei frakcijos Seime seniūnas Gabrielius Landsbergis liūdesio nedemonstravo, teigė nieko pas konservatorius neviliojąs, tačiau paliekantis atviras duris.
Paslaptis. Pasklido žinia, kad mirusį parlamentarą Roką Žilinską nualino ŽIV, rašė „Lietuvos rytas“. R. Žilinsko imunitetas buvo labai nusilpęs, organizmas nekovojo su plaučių uždegimu ir sepsiu, todėl tikėtina, kad jį anksčiau buvo užklupęs koks nors virusas ar infekcija. Dienraščio teigimu, politikas nuo draugų neslėpė, kad nešioja klastingą virusą, tačiau didžioji visuomenės dalis apie tai nežinojo.
AMB. Algirdas Mykolas Brazauskas – daugiausia Lietuvai nusipelnęs prezidentas. Tokius visuomenės apklausos rezultatus internete rado „Respublika“. Pasak laikraščio, apklausa gerokai nustebino Prezidento brolį Gerardą Brazauską – ne tiek padaryta išvada, kiek apskritai tokios naujienos viešinimu. G. Brazauskas mano, kad pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės prezidentą norima kuo greičiau pamiršti, dėl to tendencingai iškraipomi istoriniai faktai. Jo teigimu, pagrindinis politiko vertinimo kriterijus turėtų būti, ar politikas dirba Lietuvai, ar tik grobia iš biudžeto kažkokiais būdais.
Smūgis. Į valdžią atėję „valstiečiai“ rengiasi smogti lemiamą smūgį nustekentai provincijai: jeigu valdantieji patvirtins siūlomą mokesčių pertvarką, per artimiausius metus žemės ūkyje gali nelikti smulkiųjų ir vidutinių ūkių, karaliaus tik stambieji ūkininkai, didelės bendrovės ir koncernai. Valdžia pasiruošusi visus registruotus ūkininkus, neatsižvelgdama į ūkio dydį, įtraukti į valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio mokėtojų sąrašą. Siūloma VSD įmokoms apmokestinamųjų pajamų „lubas“ pakelti 4 kartus. Taip pat norima naikinti VSD įmokų mokėjimo lengvatas ūkininkams, gaunantiems pensiją (Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų pradžioje buvo apie 67 tūkst. ūkininkaujančių pensininkų), dirbantiems pagal darbo sutartis ir asmenims iki 29 metų amžiaus. Apie tai rašė „Valstiečių laikraštis“.
Šnipas. Vilniaus apylinkės teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą Rusijos žvalgybininkui Nikolajui Filipčenko, kaltinamam šnipinėjimu, rašė Latvijai skirtas rusų k. analitinis portalas „Rubaltic.ru“. Nusprendis bus paskelbtas liepos 7 d. Prokuratūra siūlo 10 metų laisvės atėmimo – 5 metus kalėjime, likusius 5 – kolonijoje. N. Filipčenko areštuotas 2015 m. balandį. Teigiama, kad jis mėgino verbuoti VSD pareigūnus, kad šie įmontuotų Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete pasiklausymo įrangą. Pats N. Filipčenko savo kaltę neigia.
Manevrai. Ir NATO, ir rusų kariškiams reikia išlaikyti šaltakraujiškumą, nes karinių lėktuvų manevrai virš Baltijos jūros pastarosiomis dienomis gali baigtis didelėmis bėdomis, estų „Postimees” citavo premjerą Saulių Skvernelį. Premjeras Rusijos karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros pavadino prasilenkiančiais su elementariu saugiu elgesiu, artėjančiu prie tokios ribos, už kurios gali įvykti skaudi nelaimė. Praeitą savaitę tiek NATO, tiek Rusija buvo pranešusios apie rizikingus karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros.
Nuvilnijo 50/50 triukšmelis. Nepasisekęs bandymas sutramdyti žiniasklaidą dingo iš pirmųjų puslapių. Įstatymas numirė mažai kieno ir perskaitytas. Gal buvo geras, gal blogas, nežinia, bet parlamentarės pasiūlymą matyti per pusę gerų ir blogų naujienų priešininkai negailestingai sutaršė.
Ar labai dideli ir neįgyvendinami buvo jos norai? Pasidairius po Pasaulį, galima sakyti, kad siekiai buvo realūs, netgi kuklūs. Į Rytus nuo mūsų žiniasklaida apie savo šalį ir vidinius reikalus skleidžia tik geras naujienas. Ten negatyvi informacija – tik apie Vakarus, Ukrainą, “Pribaltiką” ir kitus priešus. Kriminalinės kronikos apie pagautus nusikaltėlius ir išaiškintus nusikaltimus, pabrėžiant, kaip šauniai tvarkosi pareigūnai. Saviplakos nėra nė trupinėlio.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Į Vakarus nuo mūsų negatyvios informacijos yra, bet ji balansuoja ties 20 proc. riba. Laidas apie policijos, muitininkų, transporto kontrolierių darbą net nepriskirčiau prie neigiamos informacijos. Nors rodoma daug nusižengėlių, blogų emocijų šios programos nesukelia. Vakarietiška žiniasklaida stengiasi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes realybėje pozityvių naujienų žymiai daugiau negu negatyvių.
Paskaičius lietuviškus informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, susidaro įspūdis, kad name, kur kas penktas badauja, apšniurkštoje laiptinėje turėtum pakliūni į maldaujantį pinigų girtuoklių būrį, išėjęs į lauką, kur visada blogas oras, sutiksi tik elgetas, nelaimėlius, girdėsi iš bado klykiančius vaikus, po keleto minučių turėtų apiplėšti narkomanai ir, galiausiai, prastumdęs mažametes prostitutes, turėtum atsistot į begalinę eilę prie šiukšlių konteinerio, kur alkani pensininkai su ašaromis akyse aprauda laimingus tarybinius laikus. Alkoholikai kas dieną turėtų paskandinti po kūdikį, narkomanai užmušti po nekaltą mergelę. Vagys šeimininkautų apleistuose emigrantų butuose, ir tūkstančiai stovėtų eilėse prie aerouosto bilietų kasų, svajodami greičiau iš čia pabėgt. O kas darosi kaime, apie tai bijotume net pagalvot.
Bet ar taip yra? Kiekvienas mintyse permąstykite vieną savo gyvenimo dieną, savaitę ar mėnesį ir suskaičiuokite, kiek sutikote gerų, kiek neutralių ir kiek blogas emocijas sukėlusių žmonių. Taip pat suskaičiuokite teigiamus ir neigiamus įvykius. Prisiminkite nusikaltimus, kuriuose nukentėjote. Neužmirškite kelyje sutiktų šimtų eismo dalyvių. Ar daug pasitaikė suklydusių ir sukėlusių pyktį, ar daug sutikote chamų, kiek matėte avarijų?
Padarius asmeninę statistiką, ją galima palyginti su žiniasklaidos naujienomis ir susidaryti nuomonę, kiek ji atspindi tiesos. Kiekvienas gyvenimą vertiname pagal individualų sugedimo laipsnį, bet kaip bedėliok, kaip beieškok blogybių, rezultatas bus negatyvių įvykių nenaudai.
Žurnalistams nustatytos labai abstrakčios padorumo ribos, o jeigu kalbama apie Lietuvą ir lietuvius, ribų visai nėra. Įsibėgėjo lenktynės, kas labiau mus apdergs. Televizijoje be jokio saiko brukama tik negatyvi informacija, rodomas visuomenės dugnas, kriminaliniai nusikaltėliai, nelaimės, avarijos, gaisrai, netiesiogiai bandant įteigti, kad daugiau nieko nevyksta.
Internetiniuose portaluose dar baisiau, o atsivertus komentarus visiška anarchija. Tiesa, yra žmonių grupė, save vadinanti kitokiais, už kurių paminėjimą iš blogosios pusės nedovanojama, yra tautybių, kurių geriau nekliudyt, nes už tai baudžiama. Dar jeigu viešai pasiūlyčiau pagaut ir užmušt po langais kniaukiančią katę, visuomenė ir teisėsauga tikriausiai taip pat netylėtų.
Bet kai kažkam prisireikia išsivemt ant lietuvių – leidžiama viskas. Tada jau laikykitės. Niekas nereaguoja, kai šlykščiausiuose komentaruose skatinama tautinė nesantaika, grasinama susidorot, mes paskelbiami pasauliniais alkoholikais, paskutiniais žodžiais skleidžiamas melas apie Tėvynę, su purvais maišomi visi lietuviai, vyksta atviras žeminimas ir patyčios tautiniu pagrindu, klastojama istorija.
Šiais laikais lietuvis Lietuvoje – tai kaip silpnas mokinukas, pakliuvęs į iš kolonijos grįžusių peraugusių banditėlių klasę. Jo dar nemuša, nemeta žemyn galva nuo laiptų, bet nepaliaujamai morališkai gniuždo, su kiekviena diena atiminėdami po gabalėlį savigarbos, žlugdo valią, slopindami bet kokią mintį nepaklust. Tokiam vienintelis išsigelbėjimas iš esamos padėties – kaip nors išsiprašyt į kitą mokyklą. Tik konkrečiu atveju lietuvis – tai ne mokinukas, o pilietis, ieškantis naujienų, o terorizuojantis banditėlis – tai žurnalistas, iš paskutiniųjų besistengiantis viską nušviesti taip, kad gyvenimas namuose taptų nemielas.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių paversti dejuojančiais, vaitojančiais, rypaujančiais zombiais. Garantuoju, kad nė vienas niekada taip sočiai negyveno, nepirko tiek maisto, neturėjo tiek daiktų, nesinaudojo tiek paslaugų, kaip dabar. Bet metai po metų į smegenis pumpuojamas negatyvas, sočius piliečius pavertė kiekviename žingsnyje vienas kitam bėdas kraunančiais nelaimėliais. Bet ant jų pykti negalima, kaip negalima pykti ant invalido. Pastarasis turi fizinę negalią, o informacinio karo aukos suluošintos morališkai. Jiems reikalinga skubi pagalba, kurios niekas nesuteiks. Kiekvieną dieną jų žaizdos negalestingai plėšomos ir barstomos druska.
Kas suskaičiuos, kiek tautiečių susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę ieškoti laimės, nebeištvėrę ašaringos televizijos teroro ir internete prisiskaitę apie “kitur” ant medžių augančius dolerius.
Sunku nustatyt, kokia dalimi žiniasklaida prisideda prie alkoholizmo skatinimo (čia mintis ne apie pastaruoju metu užplūdusią degtinės reklamą). Bet daugeliui dvejojančių ir besistengiančių atsikratyti stikliuko beviltiškai nušviečiama šalies realybė padeda apsispręst. Juk aplink taip blogai, kad nelieka nieko kita, tik girtuokliauti.
Neįrodoma, kad prie nužudymų šeimyninių kivirčų metu prisidėjo įtampą keliančias laidas kuriantys žurnalistai. Bet kad gyvenant nepritekliuje, nedirbant ir ištisai žiūrint agresiją ir įsiūtį demonstruojamas laidas, tampama agresyviu, – tai faktas. Garantuoju, kad dažniausiai mušamos moters ar vaiko garsinis ir vaizdinis fonas yra bomžinė komercinės televizijos programa.
Ir baisiausia, kad niekam neįdomu, koks procentas savižudžių, ieškančių nors menkiausio šviesos spindulėlio, depresinės žiniasklaidos pastumti padarė išvadą, kad vilties nebėra ir nebebus.
Iškyla klausimas, kodėl taip išsigimė komercinės informacinės struktūros ir kodėl visa tai leidžiama? Atsakymas paprastas. Todėl, kad už tai gerai atsilyginama. Valdžia nieko nemato, nes tokia padėtis tenkina. O jei kažko netenkina, tai tie bijo cyptelt, nes, papūtus prieš vėją, ištiks Kubiliaus likimas, maištininko pavardę žiniasklaida pavers keiksmažodžiu.
Keista, kai apie savo šalies Prezidentę gali daugiau sužinoti svetur negu namuose. Nesuprantama, kai reikšmingas prezidentūros iniciatyvas (kurias seimas ignoruoja) gali paskaityti tik pačios prezidentūros internetiniame puslapyje. Šiuo metu Prezidentė išspirta iš lietuviškos žiniasklaidos. Komersantams iš jos nėra naudos.
Bet mūsų kaimynei Rusijai ir jos carui dėmesio užtektinai. Net su kaupu. Putino atvaizdėlis darosi įkyriai atgrasus, kaip kadaise Brežnevo. Propagandinių straipsnių pavadinimai dažniausiai išskirtinai buki. Apytiksliai: “Putinas priėmė genialų sprendimą – vakarai pasimetimę”, “Perskaitę aiktelsite, Rusija duoda į kaulus Europai”, “EU šokiruota, nežino ką daryti su Putinu”, “Putinas vėl laimi, vakarai pakliuvo į savo pačių spąstus” t.t ir t.t. Jei pavadinimas ne bukas, tai tekstas vis tiek į tuos pačius vartus. Jei žinia neutrali, tai trolių komentarai, kaip visada, menkinantys Vakarus, Lietuvą ir šlovinantys rusų caro genialumą.
Keistoka, bet vakarietiško stiliaus, nevarginančios naujienos, kurias smalsu skaityt, liko toli nuo sostinės, kai kuriuose rajoniniuose laikraščiuose. Dar yra žurnalų, nepasidavusių “Lietuvoje viskas blogai” vaitonėms. Yra “Valstybė” nebijanti įvardyti tų, pagal kurių dūdelę kartu su visu seimu ir pagrindine žiniasklaida šoka Lietuva. Liko keletas nedidelių internetinių portalų, publikuojančių faktus, o ne emocijas.
Ir kaip visa tai matant, neužkibti ant minties apie informacinį karą, kurio niekas neneigia egzistuojant. Šis karas – tikro karo preliudija. Prieš užpuolant ginklais, norint sutikti mažesnį pasipriešinimą ir turėti minimalius nuostolius, priešas demoralizuojamas. Senovėje tai darė gandų skleidėjai. Ir dabar šnibždūnai niekur neišnyko, bet veikia kartu su žiniasklaida, kuri didžiąja dalimi tarnauja ne mūsų valstybei. Tėvynėje dar bombos nekrinta, nepokši šūviai, bet aidi informacinio karo aukų aimanos ir dejonės, skamba suluošintų piliečių prakeiksmai Lietuvai.
Iš pagrįstai ar nepagrįstai nepatenkintų savo gyvenimu žmonių ne sykį girdėjau frazę “kalta Lietuva”. Tai didelis melas. Mūsų šalis dėl nieko nekalta. Kalti tie, kas savo veiksmais daro gyvenimą nepakenčiamu, tie, kurie perka neturinčius moralės normų žurnalistus, apverčiančius viską taip, kad tikrieji nevidonai lieka nematomi. Išguiti iš namų jaunuoliai, tėviškės ilgesio kamuojamos raudančios mergaitės, neretai ištaria “Lietuvai mes nereikalingi”.
Jie irgi propagandistų aukos. Tėvynei reikalingas kiekvienas jos vaikas. Iš namų išvarė ne upės ir ežerai, ne tėvų trobelė, ne vaikystės kiemas, ne medis, augantis prie kelio, ne piliakalniai ir ne pievos, ne Lietuva, o žiniasklaidos dangstomi oligarchai ir valdžiažmogiai, kurie iš savo šalies skurdinimo turi naudos.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Europos Sąjungos institucijos kiekvieni metai siunčia rekomendacijas dėl emigracijos stabdymo, nurodo veiksmus, kaip tai daryt, skatina nevaikyt investuotojų, kuriančių darbo vietas, atvert tą nematomą sieną, kuri neleidžia Lietuvai vystytis lygiai su kaimynėmis. Prezidentūra turi daug konkrečių pasiūlymų, bet valžią ir žiniasklaidą įtakojančiai gaujai ant rekomendacijų nusispjaut. Jų planai kiti. Jiems reikia pigių, baikščių, užguitų baudžiauninkų.
Mums, eiliniams žmogeliams, reikia su tuo susitaikyt, nes 50/50 triukšmelis parodė, kad niekas nesikeis. Tarybiniais laikais partijos sekretoriai turėjo stebuklingą frazę “yra nuomonė”. Ją išgirdę aktyvūs partiečiai lenktyniaudavo, kas garsiau išklyks “asmeninę nuomonę”, kuri niekuo nesiskirdavo nuo primestos. Lygiai taip pat vieningai politologai, apžvalgininkai ir kiti “išminčiai”, mokinantys mus gyvent ir kiekviename žingsnyje kaišiojantys žodžio laisvę, išniekino idėją apsivalyt nuo informacinio purvo, užmušė šviesenio gyvenimo viltį. Jie laimėjo. Žiniasklaida ir toliau dergia Lietuvą, su purvais maišo lietuvius.
Brežnevo laikų apžvalgininkams ir reporteriams gyvenimas nepasikeitė. Sovietmečiu kūrė kvailiausias fantazijas apie “pūvančius” Vakarus, o kai Lietuva prisijungė prie Vakarų, dergia save. Komunistinio auklėjimo menkystėlės žodžio laisvę supranta taip pat, kaip ir prieš tris dešimtis metų. Tai teisė pataikaut stipresniam, žemint “priešus” ir iš to žertis asmeninę naudą.
O pataikaut, gražiai nušviest, šlovint “reikalingus” veikėjus jie puikiai moka. Tapo tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus ištraukiamas koks nors apipelijęs, apsimelavęs parazitas, rubliais pririštas prie Rusijos. Su viešųjų ryšių agentūrų pagaba iš jo nulipdomas gelbėtojas, žadantis išspręsti Lietuvos ir kiekvieno asmenines problemas. Kad niekas neperrėktų skiedžiamo melo, surenkama gausi, garsiai spygaujanti padlaižių partija. Vėliau, paaiškėjus, kad visa rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, kurių niekas nė nemanė vykdyt, sukuriamas konkretus priešas, kuris “trukdo dirbt” ir padaromas atpirkimo ožiu. Bet, baigiantis kadencijai, žmonėms absoliučiai praradus pasitikėjimą politikais, mesijas nurašomas kartu su visa partija ir partiečiais. O prieš kitus rinkimus užgimsta naujas gelbėtojas su nauja partija.
Artėja Prezidento rinkimai. Nebeužilgo televizijos reportažuose turėtų pradėt nekaltai vaidentis koks nors užmirštas, bet rusų politikai tinkamas veikėjas kvailu veideliu (šiuo metu ant bangos Brežnevo laikų milicininkai). Pamažu, iš lėto, tas veikėjas taps “populiariuoju”, neatsiejama naujienų dalimi, jo žmona pasijus įžymybe, o šunelis Guzikas su katytė Kalgotke – televizijos žvaigždėmis. Tokį pastebėjus yra tikimybė, kad tai realiausias kandidatas į prezidentas.
Labai keistas valdžios institucijų, privalančių rūpintis valstybės saugumu, požiūris į informacinį karą. Niekas nesidangsto, smegenų skalbėjai čia pat, gandų nešiotojai vaikšto tarp mūsų. Kas vakarą priperstas apatines kelnes ant galvų maunančių televizijos laidų kūrėjai ir vedėjai nesislapsto. Kryptingų komentarų rašinėtojai taip pat nesunkiai išaiškinami. Kieno pinigais apmokamas visas informacinis mėšlas, susekt įmanoma. Bet nieko nedaroma. Situacija komiška. Lyg žmona kas vakarą atsivestų meilužį, aistringai su juo smagintųsi, vyras dantis sukandęs kentėtų gulėdamas ant lovos kraštelio, o kitą dieną visiems dejuotų, kad jo žmonelę meilužis tratina, ir vis dėlto esamos padėties pakeist nesistengtų.
Esant tokiai anarchjai, propagandistai ir smegenų plovėjai su mūsų sąmone išdarinėja, ką tik nori. Tauta verčiama apsisnarglėjusiais nelaimėliais, negatyvu, griaunančiu savo ir vaikų ateitį. Norint neprarast savigarbos ir gyvent išdidžiai, vienintelė teisinga išeitis – visiškai atsisakyti televizijos ir interneto. Gyvenimas tikint tik tuo, ką matai savomis akimis, begalę kartų gražesnis už tą, kurį mums piešia. Išnešt televizorių į rūsį ir nusukt į sieną visai nesunku. Bet labai veiksminga.
Nematant, neklausant politikų, apžvalgininkų, politologų ir kitų primetinėjačių savo nuomonę veikėjų, gyvenimas tampa šviesesniu. O nenorom išgirdus, reikia netikėt jų pliurpalais. Sunku atsisakyt kompiuterio, bet įmanoma nesiknist tuose portaluose, kur nors kartą, tegu ir komentarų skiltyse, buvote įžeistas ar pažemintas. Yra būdų mandagiai pasiųsti tolyn gandų skleidėjus, savo fantazijomis besistengiančius pagadinti gerą nuotaiką. Visame informaciniame chaose reikia atsirinkti tik tai, kas suteikia sausas, nepabalintas, nepajuodintas žinias, paremtas skaičiais ir faktais, ir iš to susiformuoti savo nuomonę. BŪTI ASMENYBE SU SAVO TIESA.
Kuo Lietuvoje bus daugiau ASMENYBIŲ, kuo mažiau lengvai stumdomų varguolių, tuo sunkiau politikams bus meluot ir manipuliuot “liaudies masėmis”. Valdžią ir žiniasklaidą uzurpavusioms vidutinybėms ryškūs žmonės labai neparankūs. Bet tik tokie yra Pasaulio varomoji jėga.
Kasdieniniame gyvenime tampa madinga į daug ką žiūrėti iš gamtosaugos pusės. Gamtos apsaugai puoselėti yra susikūrę sąjūdžiai, vadinami ,,žaliųjų” vardu. Žmonija skatinama naudoti mažiau popieriaus, kad reikėtų mažiau popiermalkių pjauti ir t.t. Aš prie ,,žaliųjų” sąjūdžio priskirčiau ir lietuvišką spaudą, nes ji vis mažiau ir mažiau popieriaus sunaudoja savo laikraščiams spausdinti. Toks apsisprendimas nėra savanoriškas, bet gyvenimo diktuojamas.
