Lietuvos totoriai

Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra… 

Norint mušti dingstį rasi

Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko. 

Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).

1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.

Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II). 

Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.

Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.

Daug pinigų išleido Rusija…

„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.

Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.

Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).

1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).

Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.

Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).

Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.

Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.

Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai  įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).

Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.

Putinas meluoja geriausiai

Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…

Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.

Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.

2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).

Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…

Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).

Praėjus vieneriems  metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.

Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.

Naujas Potiomkinas ir jo komanda

Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).

Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.

2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.

Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis  naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas. 

Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).

2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.

Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.

Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai

Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.

Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.

Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis. 

Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.

Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.

Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.

Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.

2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.

2017.04.02; 06:52