Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybei antrą kartą pritarus koreguotam naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projektui, socialdemokratai sako esantys šokiruoti tokiu ministrų kabineto elgesiu.
„Vyriausybė jau trečią kartą teikia Seimui Valstybės tarnybos įstatymo projektą, kuriuo bus gerinama vadovų finansinė padėtis, jiems suteikiama daugiau laisvės“,- pranešime spaudai pabrėžia socialdemokratai.
Opozicinės Socialdemokratų partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad taip elgdamiesi valdantieji „rodo atsainų požiūrį į Konstituciją ir valstybės tarnybos ateitį“.
„Nors tik praėjusią savaitę parlamentarai atidėjo reformos svarstymą esą „neribotam laikui“, Ingrida Šimonytė ir Agnė Bilotaitė ūmai vėl neša į Seimą Valstybės tarnybos įstatymo projektą, dėl kurio Seimo Teisės departamentas buvo pateikęs grėsmingų išvadų apie prieštaravimą šalies Konstitucijai. Toks konservatorių elgesys – mažų mažiausiai neatsakingas“, – vertina V. Blinkevičiūtė.
Tuo metu Seimo narys socialdemokratas Gintautas Paluckas neabejoja, kad siūloma reforma bus pasiekta priešingų tikslų, negu deklaruojama.
„Jie [t. y. valdantieji] nori apkarpyti socialines garantijas valstybės tarnautojams, kurios egzistuoja visoje Vakarų Europoje. Tai – kompensacija už valstybei reikalingas kompetencijas. Iki šiol už tarnybos stažą, už ištarnautą laiką buvo numatytas papildomas procentas prie darbo užmokesčio. To nebeliks“, – paaiškina parlamentaras.
Jis primena, kad spalį parlamento teisininkai konstatavo, kad A. Bilotaitės inicijuotas įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, visų pirma todėl, kad reformoje nėra nustatyta maksimalių pareiginės algos koeficientų, vadovams paliekama laisvė.
„Vyriausybės projekte nenumatyti darbo užmokesčio rėžiai. Darbo užmokesčio dydį nustatys vadovai. Argi tai – ne tiesus kelias į visišką neskaidrumą, nepotizmą (t. y. draugų, giminių protegavimą) ir korupciją?“ – klausia G. Paluckas.
Parlamentaras taip pat kritikuoja valdančiųjų užmojį įvesti „dviejų greičių darbo užmokesčio sistemą“.
„Paprasti tarnautojai paliekami su baziniu dydžiu, o vadovai sulaukia malonės: jų darbo užmokestis susiejamas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir indeksuojamas pagal vidutinę algą. Šita dviejų greičių sistema yra visiškai atgrasi, nepriimtina morališkai ir politiškai“, – pažymi G. Paluckas. Pinigai. Slaptai.lt foto
Socialdemokratė Rasa Budbergytė siūlo „nedraskyti valstybės tarnybos sistemos“: jos vertinimu, valstybės tarnybos patrauklumas ir prestižas grėsmingai smunka.
„Susiformavo didžiulė takoskyra. Reikia nedelsiant didinti finansavimą ir numatyti tinkamus darbo užmokesčius visoms tarnybos grandims. Dabartinė teisinė bazė leidžia skatinti perspektyvius tarnautojus, bet tam nėra skiriama lėšų. Čia ne įstatymo problemos, tiesiog reikia skirti pinigų, jeigu norime kokybiško valdymo“, – įsitikinusi R. Budbergytė.
Komentuodami I. Šimonytės ir A. Bilotaitės planus, socialdemokratai pažymi, kad valdantieji nori „gelbėti“ vadovus, jiems suteikdami „neadekvačius įgaliojimus, kuriais jie galės laisvai piktnaudžiauti“: vieniems už tą patį darbą skirti vienokius darbo užmokesčius, kitiems – kitokius.
Seimo narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas yra išsakęs įtarimą, kad stiprindami vadovų galias konservatoriai „ruošia vietas „saviems“ tam atvejui, jeigu pralaimėtų rinkimus“.
„Kas visa tai seks ir sužiūrės, ar nėra piktnaudžiavimo? Galima sakyti, Valstybės tarnybos įstatymo kaip tokio išvis nebeliks, pereisime prie Darbo kodekso taikymo valstybės tarnybai – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kas norės eiti į tokią valstybės tarnybą?“ – įspėja K. Vilkauskas.
ELTA jau skelbė, kad pirmadienį Vyriausybė pritarė antrą kartą koreguotam Valstybės tarnybos įstatymo projektui. Atnaujintas reformos projektas vėl bus teikiamas Seimui.
Spalį parlamento teisininkai pateikė išvadą, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai.
Vyriausybė patvirtino Vidaus reikalų ministerijos teiktą atnaujintą Valstybinį gyventojų apsaugos nuo branduolinės ar radiologinės avarijos planą. Dokumentas atnaujintas atsižvelgiant į Lietuvos pašonėje Rusijos įmonės „Rosatom“ statomos ir saugumo reikalavimų neatitinkančios Baltarusijos atominės elektrinės keliamus iššūkius.
Vyriausybė laikosi pozicijos, kad statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Projektas plėtojamas vos 40 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus nesilaikant aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų. Tokios statybos saugos požiūriu niekaip negali būti priimtinos ir pateisinamos. Šias grėsmes dar labiau padidina Baltarusijos tarptautinių konvencijų pažeidimai, aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų nesilaikymas ir žema saugos kultūra, kurią rodo pasikartojantys incidentai elektrinės statybos metu. Lietuvos Vyriausybė siekia, kad nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai ir aplinkai grėsmę keliantis Baltarusijos AE projekto įgyvendinimas būtų nutrauktas. Vyriausybės institucijos, o ypač Užsienio reikalų, Energetikos ir Aplinkos ministerijos, dirba visais formatais ir darys viską, kad nesaugios Baltarusijos AE statybos būtų sustabdytos, jos keliamas pavojus būtų žinomas tarptautinei bendruomenei ir būtų imtasi daugiašalių priemonių padėčiai taisyti.
„Matydami nuolat pasikartojančius incidentus dar statomoje elektrinėje, turime imtis veiksmų apsaugoti mūsų piliečius. Tai mūsų žmonių saugumo klausimas. Atsižvelgdami į esamą situaciją atnaujiname ir tobuliname turėtą planą branduolinio incidento atveju. Privalome užtikrinti, kad visuomenėje būtų kuo daugiau supratimo ir žinių, ir kuo mažiau panikos bei netikrumo“, – teigia premjeras Saulius Skvernelis.
Lietuvos Vyriausybė parengė platų spektrą apsaugomųjų priemonių, siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų saugumą. Plane numatyti 24 institucijų veiksmai, apimantys gyventojų apsaugą, informavimą ir perspėjimą, evakavimą, jodo profilaktiką, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimą ir kitas priemones. 2017-2018 metais atnaujinta Lietuvos išankstinio perspėjimo apie radiacinį pavojų monitoringo sistema RADIS. Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje pastatyta 14 modernių ankstyvojo perspėjimo stočių. RADIS sistemos modernizavimas žymiai išplėtė Lietuvos galimybes aptikti radiacinę taršą. Šiandien patvirtintas Valstybinis gyventojų apsaugos nuo branduolinės avarijos planas atnaujintas atsižvelgiant į Radiacinės saugos centro, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Aplinkos apsaugos agentūros išanalizuotą ir pateiktą branduolinės avarijos Baltarusijos AE blogiausio scenarijaus vertinimą.
Trečiadienį vykusiame Vyriausybės pasitarime konstatuota, kad programinė įranga „Kaspersky Lab“ kelia potencialią grėsmę šalies nacionaliniam saugumui ir ją naudojantys ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros ir valstybės informacinių išteklių valdytojai artimiausiu metu privalės pakeisti ją kita saugia programine įranga.
„Privalome užtikrinti valstybės kibernetinį saugumą, todėl Vyriausybės priimtas sprendimas atliktas laiku ir atsižvelgiant į grėsmių ir pažeidžiamumo vertinimą. Kartu su kitomis valstybės institucijomis bendradarbiavome ieškodami įvertintai grėsmei atitinkančių sprendimų ir priemonių“, – sakė krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza. Pasak viceministro, nors sprendimas galioja tik kritinės infrastruktūros – energetikos, finansų sistemos, transporto ir kitų sektorių – bei viešojo sektoriaus valdytojams, verslo įmonės turi individualiai įsivertinti galimas programinės įrangos naudojimo rizikas.
Vyriausybės atstovai, įvertinę Lietuvos žvalgybos institucijų informaciją, pavedė ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojams per numatytą laiką pakeisti šią programinę įrangą kita analogiškas funkcijas atliekančia saugia įranga. Valstybės informacinių išteklių valdytojams, naudojantiems programinę įrangą „Kaspersky Lab“, pavesta atlikti šios programinės įrangos naudojimo rizikos analizę ir per suderintus su Nacionalinio kibernetinio saugumo centru (NKSC) terminus ją taip pat pakeisti.
„Nacionalinio kibernetinio saugumo centro specialistai dės visas pastangas konsultuodami institucijas ir teikdami joms metodinę pagalbą dėl sklandaus programinės įrangos pakeitimo“, – sakė Kibernetinio saugumo ir telekomunikacijų tarnybos, vykdančios NKSC funkcijas, direktoriaus pavaduotojas Rytis Rainys. Įgyvendindami Vyriausybės sprendimą, NKSC taip pat informuos Vyriausybę apie atliekamus institucijų veiksmus ir rezultatus.
Vyriausybei pripažinus „Kaspersky Lab“ keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui ir atsižvelgiant į tai, kad ribojimai naudoti šią programinę įrangą gali turėti įtakos rinkai ir viešųjų pirkimų procesams, numatomi teisės aktų papildymai ir pakeitimai.
Atitinkami Viešųjų pirkimų ir Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymų pakeitimai leistų iš viešųjų pirkimų konkursų pašalinti nepatikimus tiekėjus, o Kibernetinio saugumo įstatyme būtų nustatyti principiniai kriterijai, pagal kuriuos būtų sudaromas nesaugios ir draudžiamos naudoti ypatingos svarbos informacinių išteklių ir valstybės informacinių išteklių valdytojų valdomose informacinėse sistemose programinės įrangos sąrašas.
Vyriausybė nusprendė, kad valstybės institucijų derinimo veiksmai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekcijų turi būti stabdomi.
„Toks sąstingis šioje istorijoje jau tęsiasi per ilgai. Iš atsakingų institucijų nepavyksta sulaukti suderintų veiksmų, kurie būtų palankūs visoms pusėms – tiek gyventojams, tiek verslininkams. Tuo pačiu nevykdomi ir teismo sprendimai. Ši situacija turi pagaliau išsispręsti“, – teigė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Pasak premjero, bylose dėl žalos atlyginimo dėl nugriautų statinių turėtų atstovauti Aplinkos ir Kultūros ministerijos, kurių reguliavimo srities įstaigos nesusitarė dėl Kurčių nerijos tvarkymo plano korektūros. Valstybei patyrus žalą, turės būti kreipiamasi į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingų asmenų ir institucijų.
Prieš dvejus metus tuometinis ministrų kabinetas pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plano tikslinimui. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje numatyta nugriauti penkis objektus. Vienus iš jų sudaro keli statiniai. Aplinkos ministerija turėjo parengti minėtą planą ir pateikti tvirtinti Vyriausybei.
Iki šiol ministerijai pavaldžiai Valstybės saugumo teritorijų tarnybai tokio plano nepavyksta suderinti su teritorijų planavimo sąlygas išdavusia institucija – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriumi. Dėl to planą negali tvirtinti ir Vyriausybė.
Dabartinis ministrų kabinetas buvo nurodęs Kultūros ir Aplinkos ministerijoms dar iki spalio vidurio baigti derinti minėto plano korekcijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba siūlo nežymiai adaptuoti neteisėtus statinius, kad jie nebūtų griaunami. Tačiau tam prieštarauja Kultūros paveldo departamentas.
Pakoregavus KNNP tvarkymo planą, atsirastų galimybė sudaryti taikos sutartis ir užbaigti bylinėjimosi procesus dėl druskų sandėlio griovimo, nebūdingų jungčių tarp pastatų išardymo, priestatų griovimo, pastatų architektūros, būdingos Kuršių nerijai, pertvarkymo ir kt.
Pažymėtina, kad KNNP tvarkymo plano tikslinimas glaudžiai susijęs su teisminiais ginčais. Dėl neteisėtai išduotų leidimų, kurių pagrindu vykdytos statybos, teismas nusprendė šiuos statinius nugriauti arba perstatyti. Tai padarius gyventojai įgytų teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš savivaldybės, valstybės biudžeto lėšų.
Šis Vyriausybės nutarimas įsigalios 2018 metų vasario mėnesį.
Vyriausybė patvirtino Energetikos ministerijos parengtą veiksmų planą, skirtą apsisaugoti nuo Baltarusijoje statomos Astravo elektrinės keliamų grėsmių.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įsitikinęs, kad sprendžiant Astravo klausimą reikia ryžtingų veiksmų.
„Prie pat Lietuvos sienos statoma elektrinė kelia didelį susirūpinimą mums visiems. Tai visų pirma mūsų žmonių saugumo klausimas. Todėl turime veikti ryžtingai, ginti Lietuvos ir jos gyventojų interesus. Patvirtintos būtinosios apsaugos priemonės užkirs kelią nesaugiai Astravo elektrinės elektrai patekti į Lietuvos rinką“, – sakė S. Skvernelis.
Veiksmų planas padės užtikrinti, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijoje statomos nesaugios Astravo elektrinės, o Lietuvos akumuliaciniai elektros galios pajėgumai (pvz., Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė) negalėtų būti naudojami Astravo elektros akumuliavimo poreikiams tenkinti. Be to iki 2019 m. ketinama su regiono valstybėmis sutarti dėl bendro elektros patekimo į rinką ribojimo.
Būtinųjų priemonių planas skirtas apsisaugoti nuo nesaugios Astravo elektrinės, kol bus įgyvendinta Baltijos valstybių, Lietuvos elektros sistemos sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Kol pasaulio gyventojų skaičius kas valandą paauga maždaug po 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje per tą pačią valandą sumažėja trimis. Daugiausiai tokią Lietuvos patirtį lemia labai didelė emigracija. Vyriausybė iki šiol nieko nenori girdėti apie migracijos politiką ir gerąją kitų šalių patirtį, o lietuvių grįžimas atgal į istorinę Tėvynę valstybės politikams yra neįdomus.
Situacija bloga ir blogėja
Statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2017 m. pusmečio gyventojų skaičiaus ataskaitą. Nieko naujo, duomenys labai blogi. Panevėžyje gyventojų jau mažiau nei 90 tūkst., Šiauliuose šimtatūkstantojo gyventojo neliks rugsėjį. Gyventojų mažėjimas yra Lietuvos problema numeris vienas, tai patvirtina daugybė ekspertų, verslininkų ir tarptautinių ataskaitų, tačiau Vyriausybė šiuos duomenis ignoruoja.
Kodėl? Kai kurie patarėjai užsimena, kad pripažinus migraciją problema, reiktų jai skirti daugiau dėmesio, o rezultatai trumpuoju laikotarpiu vargu ar greitai pagerėtų ir tai taptų dar vienu pretekstu kritikuoti politikus. Tai nevalstybiškas požiūris, nes kitos šalys, kurios irgi buvo susidūrusios su didele emigracija, sugebėjo suvaldyti procesus.
Lenkija vykdo kryptingą politiką ir skatina ukrainiečių imigraciją, taip kompensuodami savo išvykusius tautiečius. Panašią politiką vykdo ir Čekija, kur ukrainiečiai jau tapo didžiausia tautine mažuma šalyje. Vokietija priima daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Airija priima anglakalbius, Izraelis kviečia į savo valstybę žydus. Lietuva – maža šalis, todėl daugėjant svetimšalių mūsų valstybės egzistavimui gali iškilti reali grėsmė. Todėl verta sekti Izraelio pavyzdžiu ir bandyti grąžinti lietuvius ar kiek įmanoma Lietuvai lojalius asmenis atgal į istorinę Tėvynę. Tai turėtų būti svarbiausias šalies uždavinys.
Izraelio pavyzdys
Izraelio vėliavos
Mums artimiausia sėkmės istorija yra iš Izraelio. Valstybė, kuri išsidėsčiusi nederlingoje dykumoje, be jokių gamtinių turtų, apsupta priešų, sugebėjo iš viso pasaulio sukviesti žydus naujos šalies statybai. Ir jiems pavyko! Kodėl Lietuva to negali pakartoti? Lietuvos pozicijos daug tvirtesnės nei XX amžiaus 5–ojo ar 6–ojo dešimtmečio Izraelio. Žydai vykdo sisteminę politiką kviesdami visus žydus atgal į Tėvynę. Visa kvietimo ir integracijos sistema remiasi dar 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu, kuris skelbia, kad kiekvienas žydas turi teisę gyventi Izraelyje, o valdžia darys viską, kad tokia teise būtų pasinaudota. Kodėl Lietuvai nepradėjus nuo reikiamo įstatymo priėmimo?
Seimas jau kelis kartus priėmė rezoliucijas, kad paskatintų Vyriausybę veikti, tačiau niekas nesikeičia. Dabar migracijos politika neegzistuoja. Tarp institucijų yra visiškas nesusikalbėjimas ir betvarkė. Ryšius su užsienio lietuviais palaiko Užsienio reikalų ministerija, integracijos klausimus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už migraciją atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o talentų pritraukimu turėtų rūpintis Ūkio ministerija.
Bus politika, bus ir rezultatai
Gyventojai globaliame pasaulyje tapo labai svarbūs. Daug šalių konkuruoja dėl gyventojų ir vykdo kryptingą politiką viliodami pas save. Lietuva yra ne išimtis. Lietuvius išviliojo turtingesnės Vakarų Europos šalys, bet ar tikrai mes neturime ko pasiūlyti? Dedame daug pastangų kviesdami turistus, skatindami užsienio investicijas – dirba pareigūnai, veikia institucijos, tam skiriami valstybės finansai, o štai dėl gyventojų pritraukimo nedarome nieko.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net dėl savo tremtinių ir politinių kalinių, kurie buvo nublokšti į Sibirą, padarėme labai nedaug. Per 27 nepriklausomybės metus į Lietuvą parsikvietėme vos per 2 tūkst. šeimų, o tokių Tolimojoje Rusijoje gali būti net 100 kartų daugiau. Ir čia jau akivaizdu, kad jie į Lietuvą neatvažiuoja ne dėl to, kad Rusijoje geriau gyventi, o todėl, kad čia niekas jų nelaukia.
Kas mėnesį Statistikos departamentas praneša naujus duomenis, kaip mažėja gyventojų skaičius Lietuvoje. Daug kas tikėjosi, kad pagerėjus ekonominei situacijai, tie skaičiai patys susitvarkys, bet taip gali neatsitikti arba procesai bus visiškai nevaldomi. Lietuva turi imtis pati planuoti ir vykdyti kryptingą migracijos politiką. Kol kas Vyriausybė vengia tos temos, todėl Seimas turi parodyti iniciatyvą ir priversti visą valstybės aparatą pamatyti didžiausią Lietuvos problemą.
Po Žolinių vasarai įžengus į paskutinių šiltų dienų gamtoje ir atokvėpio visuomenėje etapą, ramios atostogų mintys iš tolimų ramių ir neramių kraštų grįžta į dabartį ir į Lietuvą, rudens sezoną versle, visuomenėje, vidaus ir užsienio politikoje, visose gyvenimo srityse, numatomų permainų bei jų sukurtų naujų situacijų kryžkeles.
Valstybės gyvenime aktualiausiu tampa valdančiosios koalicijos klausimas, tačiau ar tikrai visiems jis toks svarbus?
Šalies piliečiai, kaip gyveno, taip ir gyvens, užsiims savais rūpesčiais ir iššūkiais, kuriuos turės įveikti, nepriklausomai kokia valdžia, partija, koalicija beįsitvirtintų abiejuose Gedimino prospekto valdžios rūmuose. Susireikšmina tik patys valdantieji.
Štai premjeras BNS naujienų agentūrai apie koalicijos ateitį aiškina: „<…> rimtai kalbant, mes tikrai negalime laukti ir nelauksime, kad būtume pastatyti prieš faktą. Turime daryti viską, kas susiję su Vyriausybės stabilumu ir tuo pačiu valstybės stabilumu, kad išvengtume tokių galbūt galimų politinių krizių“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Skambūs žodžiai, bet ne ant tanko pasilipus, net ne nuo statinės, o iš patogios vyriausybės vadovo kabinėto kėdutės, aidi neįtikinamai ir šiek tiek primena Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojaus Šarikovo pareiškimus, visų gerai prisimenamus iš Vladimiro Bortko filmo tokiu pačiu pavadinimu.
Išraiška, įtikėjimas savo teisingu reikalu akyse, odinė striukė, gūdus sovietmetis, šalia ryžtingai nusiteikusi tų laikų teisingumą ir policijos jėgą įkūnijanti NKVD smogikų grupė. Laimei – tai tik meno kūrinys, nors remiasi tikrais faktais, išskyrus patį šuns sužmogėjimo ir sušunėjimo procesą. Tačiau būtent jis taikliai ir atskleidžia esmę – žmogiškųjų silpnybių stereotipą, patyrus išbandymų valdžia, pinigais ir šlove gundymus. M. Bulgakovo kūrinys tapo nemirtingu, nes Šarikovas amžinas „herojus“ sutinkamas visų laikų civilizacijose.
Kam rūpi ir kam nerūpi koalicijos ateitis
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų paskutinių tyrimų duomenimis – 1/3 valstybės gyventojų galvoja, kad situacija šalyje gerėja, 2/3 – kad blogėja. Kaip jau įprasta – optimistai yra jauni, gaunantys didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turintys, dažniausiai didmiesčių gyventojai, o pesimistai – vyresnio amžiaus, skurdesnes pajamas ar iš viso jokių neturintys, žemesnio išsilavinimo, daugiausia regionų gyventojai. Kadangi į šį klausimą jau daug metų šios aiškiai išsiskiriančios dvi grupės atsako vienodai, tik retkarčiais kinta proporcijos, – tai rodo tą pačią jau daugelį metų besitęsiančią ir nuolat didėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų. Vieniems, kurie turi vilčių ir kol yra jauni, gyvenimas vis metai iš metų gerėja ir gerėja, o kitiems, kurie palaipsniui pereina į brandos ir senatvės amžių, vilčių stiklo pilaitė vis dažniau pradeda aižėti – gyvenimas metai iš metų blogėja ir blogėja.
Pasiruošęs emigruoti. Slaptai.lt nuotr.
Tai, ko gero, atitinka tikrovę, kadangi prie tų 66,66 proc. nepatenkintų iš 100 proc. Lietuvoje gyvenančių apklaustųjų, bemaž nesuklysime pridėję ir 23 proc. emigrantų, kurie šiuo atveju iš vietinės apklausos iškrenta, nors vis dar tebėra jei ir ne mūsų valstybės, tačiau šalies, lietuvių ir kt. pas mus gyvenančių tautų bendruomenės dalimi. Proporcijos grafike juos įskaičiavus tuomet kitaip persiskirstytų – maždaug 1/4 brėžtų gerėjimo kreivę, o 3/4 – blogėjimo, juk Lietuvą mūsų visų gerai pažįstami kaimynai, bičiuliai, giminės, bendradarbiai apleido ne nuo geresnio gyvenimo ir gražių ateities perspektyvų bėgdami.
Tačiau, ko gero, ir pesimistams, ir optimistams visiškai tas pats, kokia bus koalicija Seime ir kokių asmeninių ambicijų turi Lietuvos kelioliktos vyriausybės nariai ir pats Saulius 17-ąsis, Lietuvos premjeras, susirūpinęs, kad gali premjeru nebebūti ir dėl to nukentės valstybės stabilumas. Savo kėdutės sutapatinimas su valstybe, ant kurios galima atsisėsti, ne naujas reiškinys ir Lietuvos politikoje, o ir apskritai – žmogaus ir jo sėdimojo „sosto“ santykiuose.
Perspektyva – juoktis ar liūdėti?
Vis dėlto, paties S. Skvernelio ateities perspektyva – įdomus požiūrio rakursas koalicijos ateities kontekste, juolab, kad per bemaž metus trunkantį valdymą išryškėjo dabartinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančiosios daugumos suformuotos vyriausybės trūkumai ir privalumai bei atsiskleidė, kas yra kas, į politiką įžengusioje naujų žmonių stovykloje.
Pagrindiniai trūkumai – susiję su privalumais. Veržlumas ir entuziazmas, su kuriuo imtasi veiklos, be abejo, priskirtini prie pozityvių dalykų, o trūkumai – dėl vertybių nebuvimo ir kompetencijos stokos – veiklos rezultatai, prezidentės žodžiais tariant, – reformų karikatūros, kurios apima vis didesnes ir didesnes valstybės veiklos sritis. Jeigu karikatūrinio valdymo pradžią taikliai įvardino prezidentė, tai dabar pasekmes, ką reiškia pildyti komediantų užgaidas, patiria vis daugiau ir daugiau valstybės piliečių. Kad turinys, tempas, kryptis keistųsi – nederėtų tikėtis, juk matome premjero nusiteikimą – „negalime laukti ir nelauksime“.
Pokyčiai neišvengiami
Ryžtingumas ir nusiteikimas išduoda, kad jau ir premjero aplinka supranta, jog rudenį koalicija neišvengiamai sudrebės. Socialdemokratai vis labiau suvokia, kad tolimesnis jų buvimas koalicijoje su populistinės retorikos ir pragmatinių interesų sklidinoje marginalų kompanijoje, Europoje populiarių populistinių jėgų atitikmeniu mūsų „Šiaurės provincijoje“, apsiskelbusia „profesionalų“ vyriausybe, gresia partijos identiteto praradimu ir greitesniu ar lėtesniu susinaikinimu.
Pokyčius partijoje jau parodė tai, kad socdemų partijos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas. Kuo geras ar kuo blogas jaunasis partijos vadas, atskira tema, tačiau aišku, kad šios partijos viduje atsirado „protesto balso“ veiksnys, o tai rodo socialdemokratų partijos kaip demokratinės struktūros brandą. Galime palikti socialdemokratijos identiteto ieškoti pačiam partijos pirmininkui su jį palaikančia partijos dauguma, tačiau jau aišku, kad klausimas, kokia valdžios sudėtis Lietuvą valdys toliau, išties pribrendo, nes ta pati arba taip pat – nebevaldys.
Kubikas – Rubikas
Labiausiai tikėtini naujos koalicijos variantai: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga (ar/ir Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo partijomis) arba Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Liberalų sąjūdžio sąjunga (ir/ar Tvarkos ir teisingumo partija, Lenkų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjunga). Tačiau visų šių koalicijų dėlionei prireiktų keleto prie savo kėdžių priaugusių Socialdemokratų frakcijos atstovų, t.y. jei dėl koalicijos sutariama su lenkų frakcija, socialdemokratų reikia daugiau, nes lenkų frakcijoje tik 8 nariai, o jei su liberalais, socialdemokratų reikia tik vieno kito, nes liberalų – 14.
Papildomų frakcijų (partijų) įtraukimas į valdančiąją koaliciją reikštų ir papildomas derybas koalicijos viduje dėl kiekvieno vyriausybės „užsakyto“ sprendimo, o tai reiškia, kad tokia išsiplėtusi koalicija pačiam S. Skverneliui mažai kuo skirtųsi nuo darbo mažumos Seime palaikomoje vyriausybėje. Mažumos vyriausybė be formalios koalicijos sutarties, premjero veiklos laisvės atžvilgiu, gal net būtų patrauklesnė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija, kol jų tikrasis lyderis „išvykęs emocinių atostogų“, nuolankiai bėgioja ant pavadėlio paskui gelbėtoją premjerą, o tas gali tartis su kuo nori ir dėl ko nori, su bet kuria frakcija, po to vykdyti arba nevykdyti susitarimus, pritaikyti juos pagal sau naudingesnius modelius.
Konservatoriai „už minimumą“ pas valstiečiams nedirbs
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir konservatorių santuoka mažai tikėtina. Ji galėjo būti nuo pat pradžių, po Seimo rikimų, o dabar konservatoriai matydami socialdemokratų padėtį koalicijoje, trina rankas, kad likimas juos nuo identiškos nelaimės išgelbėjo. Šiuo metu eiti į valdžią konservatoriams jau ir nėra praktinių motyvų, nes strateginiai partijos tikslai koncentruojasi į prezidento, europarlamento ir savivaldybių rinkimus 2019 m., kur koalicija su šiuo keistu valdančiuoju politiniu dariniu jiems jokių dividendų neatneštų.
Tad mažumos vyriausybė, su bent vienu nepretenzingu partneriu (lenkais arba liberalais), jei visi socialdemokratų frakcijos nariai visgi nuspręstų apsidrausti ir pasilikti su partija, veikti galėtų, tačiau ją labai greitai ištiktų pirmas rimtas iššūkis.
Nors, kaip parodė urėdijų įstatymo ir PVM už šildymą didinimo derybos su konservatoriais – S. Svernelis puikus vertelga ir, kai nėra saistomas kokių nors vertybinių įsitikinimų, gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, tačiau tokia savo elgsena jis išsikasė gana gilią duobę – įkris, išlips ar pasiliks joje – tik laikas parodys, tačiau duobė jau egzistuoja. Mažumos vyriausybė pradėjusi veikti čia pat ir susvyruotų. Net ir oponuojančios Socialdemokratų ir Konservatorių partijos lengvai sutartų, kad laikas skelbti šiam energingajam premjerui interpeliaciją ir, jei nepašalinti, tai bent supurtyti, arba pašalinimą surepetuoti.
Rimtų pretekstų esama. Socialdemokratai įsižeidę dėl jų ignoravimo koalicijoje ir net paniekinančios išdavystės – koalicijos partnerių sutarties su opozicija, – be to, jiems tai būtų proga pozicionuoti save visuomenėje, kaip oponuojančią valdantiesiems politinę jėgą, o konservatorių opozicija – irgi yra įsižeidusi, nes S. Skvernelis pasirodė nesąžiningas derybų partneris – išsiderėtas PVM už šildymą mažinimas vis viena yra padidinimas, kad ir ne toks ženklus, bet nei kiek ne mažiau skausmingas, tad gyventojų, taip pat ir konservatorių elektorato, bus sutiktas nepalankiai.
Kitaip tariant, gudri konservatorių intrigėlė iš mažos pergalės gali tapti nemaloniu danties skausmu, tad interpeliacija premjerui būtų nebloga priemonė, jei danties sutaisyti nepavyks (PVM už šildymą sumažinti iki pradinio lygio), skaudamą dantį ištraukti. Nebent konservatoriai nuspręstų, kad kuo valstybėje blogiau, tuo geriau jiems, nes bus daugiau progų kritikuoti ir leis „valstiečiui“ ir „žaliajam“ S. Skverneliui valdyti ir išdarinėti ką tik tas sumano.
Valstiečių ir lenkų sąjunga
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, gana tikėtinas variantas, kurio atžvilgiu, panašu, kad palankiausiai nusiteikęs ir premjeras. Vis dar turėdamas vilčių pretenduoti į prezidento postą, jis turėtų parodyti save kaip įgalų veikėją kažką nuveikti tarptautiniuose santykiuose. O santykiai su Lenkija yra vienintelė sritis, kur jis gali pasireikšti – tai ir būtų koalicijos su lenkais sutarties pagrindu – pavardžių rašyba ir kt. lenkų tautinės mažumos keliami reikalavimai Lietuvoje.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai kuriems jų S. Skvernelis jau iš anksto, prevenciškai yra pritaręs, nes sprendimai, kai tokia koalicija jau egzistuotų, reakciją visuomenėje iššauks, tad premjeras, norėdamas atrodyti nuoseklus, tam ruošiasi – aiškins, kad „nuo pat pradžių sakiau ir sakau, kad turime daryti ir darome“. Tokia koalicija turi perspektyvą ir netgi ateityje galėtų vadintis Valstiečių ir lenkų sąjunga, vis vien tų „žaliųjų“ partijoje tik „1,5–2,5 žmogaus“, įskaitant veterinarijos gydytoją – Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadą.
„Žaliųjų“ dėmuo valstiečių partijoje kintamas, tad buvusius liaudininkus, vėliau naujuosius demokratus, o dabartinius žaliuosius, tiesiog pakeistų lenkai. Atrodo groteskiškai – tačiau groteskiškų reformų kūrėjams ir kitose srityse juodasis humoras leistinas reiškinys. Suprantama, ką tai reikštų Lietuvos valstybės perspektyvai – nelengvi klausimai. Norėdamas sutelkti maksimalias šalininkų gretas prezidento rinkimams, pretendentas turėtų derėtis ir su kita Lietuvos tautine mažuma – rusais, nors galbūt tai už jį atliktų koalicijos partneriai, kurie per anksčiau vykusius rinkimus, kaip visi prisimena, dalyvavo bendroje Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijoje. Pas lenkus „krikščioniškos šeimos“, kaip ir pas valstiečius „žalieji“, – kintamas dėmuo, skirtas tik rinkimų metu, mažiau politika besidomintiems piliečiams mulkinti.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
Tad kirvis kotą atitiks ir, nors kaip tai nepatraukliai atrodytų didelei daliai visuomenės – jos apatiškumu ir inercija gali pragmatiški Lietuvos politikai pasikliauti, juolab, kad neapatiška ir neinertiška nepatenkintųjų grupė iš Lietuvos jau yra emigravusi, tad nepatenkintieji ir šiuo atveju, ko gero, pasielgs taip pat – emigruos, ir dėl to šiai valdančiajai partijai tik geriau, o ne blogiau.
Valstybės aparato įtakingesni asmenys dėl vykdomos vyriausybės pertvarkos irgi yra eliminuojami, patys išeina, Konstitucijos garantas – prezidentė, ko gero, daugiausia ką darytų, pareikštų garsiai savo nuomonę, tačiau Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo dueto analogo jau niekas nebekvestionuotų.
Tai tik prognozė. Tačiau, kai S. Skvernelis mušasi į krūtinę dėl ne lietuviško raidyno įteisinimo, tokia versija turi teisę egzistuoti.
Valstiečiai ir liberalai – sutapimai ir skirtumai
Kitas variantas – galima Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Liberalų sąjūdžio sąjungos koalicija. Liberalai koalicijoje galėtų daryti tą patį, ką daro dabar, ruošti atsarginius įstatymų pakeitimų projektus valstiečiams ir žaliesiems, kai netyčia valdančių paruoštiems pritrūksta palaikymo, kaip prizą liberalai dar gautų valdyti 1–2 ministerijas – Užsienio, Teisingumo arba Ūkio. Visos jos ne pačios pelningiausios, bet įtakingos, tad perspektyvoje liberalų partijos žmonėms įdirbis praverstų.
Liberalų reputacija – susvyravusi, tačiau jie turi pastovų, ištikimą elektoratą ir – ar jie bus, ar nebus koalicijoje, visuomenės palankumo reitinguose nei daug laimės, nei daug praras. Gal kaip tik šios partijoms veidams būtų daugiau progų dažniau matytis viešajame eteryje, taip pat būtų galimybė išsiderėti iš S. Skvernelio smulkių dovanėlių liberalų merų valdomiems miestams, ypač Vilniui, kur Liberalų sąjūdžio pirmininkas baigia pasimiršti po „nušienautos“ Neries pakrantės gyvatvorių lapais. Vertybinių požiūriu, didžiųjų žemvaldžių ir neoliberaliai nusiteikusių verslininkų atstovų – „progresyvios visuomenės grupės“ požiūriai sutampa, tad tektų tartis tik dėl praktinių dalykų, o šioje srityje jie praktiškai ir sutartų.
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Tvarkos ir teisingumo partija yra galima, didelių skirtumų tarp jų nėra, tik premjerui nenaudingas Rolando Pakso, kaip galimo panašios į jį patį elgsenos politiko aktyvesnis pasirodymas Lietuvos padangėje, nes tokio tipo politikai mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, bet nemėgsta savo veidrodinio atspindžio savarankiškai žeme vaikštančio ir panašiu stiliumi viešai politikuojančio. Tad personalijų lygmenyje derybos tarp šių partijų turėtų strigti, ypač dar prisiminus S. Skvernelio ir Remigijaus Žemaitaičio viešus apsižodžiavimus, tad abiems politikams peržengti antipatijos ribą ir išsaugoti kažką panašaus į savarankiškų, principingų politikų veido kaukes, būtų pernelyg nepaprasta.
Tikslas – suskaldyti Socialdemokratų frakciją
Bėda tik ta, kad koalicija ir su liberaliais, ir su lenkų krikščioniškomis šeimomis, juolab neįtikėtinas susitarimas su Tvarkos ir teisingumo partijos atstovais, neturėtų reikiamos daugumos – 71 balso. Tad norint išvengti nemalonumo derėtis iš karto su dviem naujais koalicijos partneriais, S. Skernelio paakinti valstiečiai visomis išgalėmis stengiasi įtikinti socialdemokratų frakcijos narius žaliųjų teikiama nauda valstybės politikoje, o premjeras netgi pareiškė, kad kai kurie socialdemokratai galėtų išsaugoti postus vyriausybėje, jai socialdemokratų partijai nusprendus iš koalicijos pasitraukti, atskiri frakcijos nariai palaikys vyriausybės vykdomą politiką.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Galimybės, kad žaliųjų pagundoms kai kurie socialdemokratai pasiduos, nemenkos. Socialdemokratų frakcijoje Seime reikšmingą dalį sudaro dar nuo Lietuvos komunistų partijos veiklos tęsėjos – Lietuvos demokratinės darbo partijos laikų tebeveikiantys politikai – Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis ir kt., dar iki susijungimo su naujai įkurta Socialdemokratų partija ir po susijungimo, užėmę ir tebeužimantys aukštas pozicijas partinėje valdžios piramidėje.
Tad galbūt reikiama dauguma Seime, papildyta nors ir nebeturinčia realios atspirties visuomenėje ir rinkėjų palaikymo grupe, gali susidaryti. Koalicijos nutraukimui nepritariantys socialdemokratai Seime sudarytų atskirą ar įsijungtų į Mišrią Seimo narių frakcijos grupę ir turėtų joje daugumą. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sutarus su lenkais, jie išsaugotų bent 2, o gal ir visų 3 ministerijų valdymą savo rankose, o valstiečiams susitarus su liberalais – bent 1 ministerija jiems irgi pasiliktų.
Ar gali susitarti bet kas, su bet kuo?
Sunku spręsti kaip elgsis buvę komunarai, nes iš vienos pusės – tai tik jų asmeninio apsisprendimo reikalas, o iš kitos – nemaža tų pačių socialdemokratų partijos narių dalis, tikėtina, kad bent 20–30 proc., koalicijos nutraukimui nepritars ar apsiribos kompromisiniais pageidavimais – persiderėti koalicijos sutartį, nors ir žinodami, kad partnerių garantijos tik šakėmis ant ražienų paišomos. Nelengvi sprendimai lauks ir naujojo socialdemokratų pirmininko, kuriam jau neužteks turėti ir demonstruoti socialdemokratines vertybes, tačiau reikės subtilesnių, apgalvotų žingsnių – ar atsiriboti nuo partijos sprendimo nepaisančių frakcijos politikų, šalinti juos iš narių ir rizikuoti suskaldyti pačią socialdemokratų partiją, ar rinktis kompromisinius sprendimus, leistis į sudėtingesnes šachmatininkų varžybas.
Iškilminga rikiuotė Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą. Slaptai.lt nuotr.
Teoriškai dar įmanoma ir valstiečių – lenkų – liberalų koalicija, užbaigianti marginalijos Seime suformavimo etapą, tokio darinio privalumai ir trūkumai susidėtų į vieną visumą. Tačiau tuomet kalbant apie dvi Lietuvas atsirastų ne tik ekonominis–socialinis, bet ir teritorinis dviejų Lietuvų veiksnys. S. Skverneliui toks darinys, kaip ir bet kuris kitas, tiktų, tačiau iš jo naudos ir perspektyvos net ir jis vargu ar galėtų tikėtis, todėl šis koalicijos modelis, tikėtina, ir liks tik teoriniu, nebent bus naudojamas tik užsispyrusiems socialdemokratams ar konservatoriams pagąsdinti.
Lietuva Europoje
Tokia mozaika dėliojasi Lietuvos padangėje ir žemėje – socialdemokratų skyriai sprendžia fundamentalų savo partijos ir jos vaidmens valstybėje ateities klausimą, lenkų, krikščioniškų šeimų, liberalų teisingos ir tvarkingos jaunamartės laukia – ar žavingas ir turtingas jaunikis jas pakvies prie altoriaus, o valstiečiai spjaudosi, kad atėjus rudens derliaus nuėmimo sezonui, kruša telkiasi, nuostolių pridarys ir teks traukti žaliuosius iš kišenės, kad netektų per žiemos šalčius juodą plutą krimsti.
Kitame Europos Sąjungos gale, pietuose, situacija ne tokia rami ir problemos kitos. Pilkasis kardinolas turės susirūpinti teisėtos šeimos saugumu, gal net į Lietuvą ją persigabens, bet jam, kaip valstiečių ir žaliųjų partiečiams dėl jo, skirtingi, tačiau kiti rūpesčiai galvoje. Nebent premjeras prisiminęs, kad reikia rodyti iniciatyvą ir tarptautinės politikos supratimą, bandys savo profesinę ilgametės tarnybos policijoje patirtį pasiūlyti ES kolegoms, turintiems didesnių rūpesčių susijusių su naujomis terorizmo grėsmėmis, nei audros vandens stiklinėje prie Baltijos.
Per pastarąjį mėnesį labiausiai krito gyventojų pasitikėjimas komerciniais bankais (9 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 8 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Lietuvos banku, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, pasitikinčių Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei prokuratūra, 5 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių policija, Lietuvos žiniasklaida, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismais ir profsąjungomis, o 4 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Valstybės kontrole ir savivaldybėmis.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu liepos 7-17 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, lyginant su birželio mėnesio tyrimo rezultatais, gyventojų nuomonė apie visas tyrime analizuojamas institucijas pablogėjo, išskyrus vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (per mėnesį ja pasitikinčių padaugėjo 1 procentiniu punktu).
Apklausos duomenimis, nors pasitikėjimas ir sumažėjo 6 procentiniais punktais, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 82 proc.), Bažnyčia (69 proc.), Prezidento institucija (66 proc.), policija (65 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (64 proc.), Lietuvos kariuomene (64 proc.), Konstituciniu Teismu (61 proc.), Lietuvos žiniasklaida (60 proc.), Valstybės saugumo departamentu (56 proc.), Lietuvos banku (55 proc.) bei „Sodra“ (55 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų, dar yra keturios institucijos, kuriomis gyventojai daugiau pasitiki, nei nepasitiki (Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, savivaldybės ir prokuratūra).
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 69 proc.), Vyriausybe (58 proc.), teismais (51 proc.) bei komerciniais bankais (51 proc.).
Kitų institucijų vertinimai per paskutinį mėnesį pakito kiek mažiau (pasitikinčių jomis sumažėjo 1-3 procentiniais punktais).
Vyriausybėje valstybės valdoma AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Lenkijos naftos koncerno „Orlen“ valdoma bendrovė „Orlen Lietuva“ pasirašė partnerystės susitarimą. Taip baigtas ne vienerius metus trukęs ginčas dėl krovinių vežimo sąlygų bei įtvirtintos sąlygos bendradarbiauti ateityje.
Lietuvos Vyriausybė
Premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė bei Lenkijos koncernas „PKN Orlen“ svariai prisidėjo prie to, kad ilgai trukę nesutarimai pagaliau būtų išspręsti taikiai. Bendrovės susitarė dėl abi puses tenkinančių bendradarbiavimo sąlygų bei konkurencingų tarifų.
„Šis ginčas nebuvo naudingas nei Lietuvai, nei Lenkijai. Gaila, kad sugaišta tiek daug laiko santykiams aiškintis. Tačiau pagaliau galime sakyti, kad turime dar vieną sėkmingą Lietuvos ir Lenkijos verslo bendradarbiavimo pavyzdį. Šiandienos susitarimo pasirašymas įrodo, kad visus be išimties klausimus, net pačius sudėtingiausius ir jautriausius, ekonominius ir politinius, įmanoma išspręsti taikiai. Viskas priklauso nuo noro bendradarbiauti ir abiejų pusių geranoriškumo“, – teigia Saulius Skvernelis.
Susisiekimo ministras Rokas Masiulis atkreipia dėmesį, kad šiandien verčiamas naujas „Lietuvos geležinkelių“ bendradarbiavimo su „Orlen Lietuva“ puslapis: „Džiaugiuosi, kad šiandien „Orlen Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ vėl tampa partneriais, o ne priešininkais. Ankstesnės valdžios, regis, buvo pamiršusios, kad „Orlen Lietuva“ taip pat yra ir Lietuvos įmonė, veikianti ir mokesčius mokanti Lietuvoje“.
„Lietuvos geležinkeliai“ su svarbiausiu savo klientu šalies rinkoje išsprendė ginčus dėl tarifų, abi bendrovės taip pat sutarė nutraukti ginčus teismuose. Pasirašytas susitarimas galios iki 2024 metų.
„Taikiai išspręstas ginčas suteikia puikų pagrindą plėsti bendradarbiavimą su svarbiausiu mūsų partneriu. Norėtume plėsti teikiamų paslaugų skaičių, papildant jį vagonų nuoma, krovinių ekspedijavimu kitų šalių teritorijomis. Grįžus prie normalių verslo santykių atsiranda galimybė plėsti bendradarbiavimą ir su kitomis „PKN Orlen“ grupės įmonėmis“, – teigia „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška.
„Mano giliu įsitikinimu, mūsų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje yra didelė atsakomybė. Mes įsipareigoję atsakingai valdyti „Orlen Lietuva“ gamyklą. Ši bendrovė yra svarbi Lietuvos ekonomikos dalis, o jos sukuriama pridėtinė vertė svarbi visai šaliai – mokami mokesčiai, kuriamos darbo vietos ir generuojamos pajamos iš eksporto. Taigi mes labai džiaugiamės radę kompromisą su mūsų partneriais. Tai įrodo, jog visi mes turime bendrą tikslą ir galime bendradarbiauti vykdydami savo veiklas“, – tvirtina koncerno PKN „Orlen“ prezidentas Wojciech Jasiński.
„Lietuvos geležinkeliai“ ir „Orlen Lietuva“ nesutarė dėl 2009 metais pasirašytos krovinių vežimo sutarties, kuri galioja iki 2024 metų. Tuometinei Vyriausybei nustačius infrastruktūros rinkliavų už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra skaičiavimo metodiką, nuo 2014 metų padidėjo vežėjo sąnaudos gabenant naftos produktus.
„Lietuvos geležinkeliai“ padidino bendrovei „Orlen Lietuva“ krovinių vežimui taikomą tarifą. „Orlen Lietuva“ kitaip traktavo pasikeitusią tvarką, todėl su sprendimu padidinti tarifą nesutiko. Nepavykus susitarti abi įmonės savo interesus gynė teismuose.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Jau suformavus Vyriausybę 2012 m. buvo matyti, kad rezultatai po 4 metų bus kuklūs.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Lenkų rinkimų akcija rūpinosi tik siaurais bendruomenės klausimais, Tvarka ir teisingumas bei Darbo partija savo asmeniniais ar net korupciniais reikalais, o socialdemokratai buvo nepasiruošę valdžiai.
Premjeras Algirdas Butkevičius gavo Ministro Pirmininko postą nelabai žinodamas ką nori pasiekti, todėl trūko strateginio proveržio idėjų. Vyriausybės programa buvo sulipdyta formaliai, tik todėl kad tokia turi būti. Faktiškai nebuvo turinio, tik reprezentacinė kalbanti galva. Kokie nors pasiekimai ar nepasisekimai labai priklausė nebent nuo konkrečių žmonių ambicijų, vadovaujančių ministerijoms.
Ministrai, kurie pateisino lūkesčius
Gerai dirbusių ministrų buvo nedaug, bet apie juos kalbėti malonu. Tarp tų, kurie po truputį vedė Lietuvą į priekį, pirmiausia, galima paminėti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir abu buvusius energetikos ministrus. Gerų iniciatyvų išjudino buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, kol kas su atsakomybe susitvarko ir dabartinis sveikatos ministras Juras Požėla.
Kaip geriausią šios Vyriausybės ministrą galima įvardinti Liną Linkevičių, nors kažkodėl socdemų viršūnėse jis nėra labai mėgstamas. Karinis bendradarbiavimas, Lietuvos interesų gynimas Rytų partnerystės šalyse, Lietuvos pozicijų viešinimas buvo atstovaujamos labai gerai. Kitose srityse galima buvo parodyti daugiau lyderystės: ryšiai su lietuvių bendruomenėmis, lietuvių kilmės asmenų skatinimas grįžti, tremtinių repatriacija.
Apskritai vertinant, ministras visgi įrodė, kad yra profesionalas, sugeba suvaldyti nesutarimus tarp partijų ir politikų, o užsienyje pajėgia Lietuvą pristatyti kaip vieningą ir turinčią aiškią poziciją valstybę. L. Linkevičius įnešė sveiko požiūrio į užsienio politiką savoje partijoje, ypač į Rusiją ir jos politiką, ko socdemams visada trūko. Jam vadovaujant kairiųjų ir dešiniųjų politikų vizijos dėl užsienio politikos iš esmės suvienodėjo.
Abu energetikos ministrai, Jaroslavas Neverovičius ir Rokas Masiulis, nuosekliai dirbo įtvirtinant Lietuvos energetikos nepriklausomybę, nors, deja, nei vienas nesiryžo pradėti spręsti Lietuvos elektros gamybos trūkumo problemos.
Trumpai vadovaujantis Juras Požėla bent jau pabandė įnešti atviresnį požiūrį į priplėkusią ir siaurų interesų valdomą sveikatos sistemą. Aišku, dar sunku įvertinti, ar jam pavyks suvaldyti partinius interesus, atlaikyti medicinos lobistų spaudimą ir nepamiršti viešojo intereso.
V. Mazuronis sugebėjo drąsiai ištraukti ne vieną projektą, metų metus dūlėjusį biurokratiniuose stalčiuose, bet darbo nebaigė ir išvyko ieškoti geresnio uždarbio. Po jo išvykimo greit pasimatė, kad kadrų pasikeitimas ministerijoje patyrė fiasko ir ministerija vėl ėmė stagnuoti.
Ministrai, kurie nuvylė Lietuvą
Nesinori peikti žmonių, kurie galbūt stengėsi, jiems nepavyko, tačiau valdžios postai – ne meninės saviveiklos sritis, kurioje plojama už pastangas. Būtina pakalbėti apie mus nuvylusius ministrus ir ministerijas, bent jau tam, kad ateityje būtų galima pasiekti geresnių rezultatų. Tarp blogiausių vadovų galima paminėti socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, ūkio ministrą Evaldą Gustą, ankstesnįjį sveikatos, vidaus reikalų ir švietimo ministrus.
Vidaus reikalų sistemoje visi ministrai nuo pat 1990 m. nepateisino lūkesčių. Gal ir galima pagirti Saulių Skvernelį, kad jis parodė neblogų rezultatų policijos ir kitų statutinių tarnybų sferoje, bet juk VRM ne policijos ministerija. Ji kuruoja ir kitas labai svarbias sritis: valstybės valdymą, regionų politiką, migraciją. Čia jau daug dešimtmečių nematome jokio progreso, jokių esminių pokyčių. Valstybė biurokratizuota, regionai akyse nyksta, o migracijos sistema nepasiruošusi iššūkiams. Jokių bent kiek reikšmingesnių poslinkių per 4 metus neįvyko.
Dešimtmečius brendusių bėdų nepavyko pajudinti ir švietimo ministrams: daug kalbų, daug skambių pareiškimų, vizitai mokyklose, nuotraukos su pirmokais, o rezultatų jokių. Tas pats su sveikatos sistema.
Ūkio ministras Evaldas Gustas perėmė reformų kelyje jau įsibėgėjusią ministeriją su neblogai veikiančiomis eksporto ir verslo skatinimo agentūromis, tačiau viską sugadino. Jis įnešė stagnaciją, menkų partinių intrigėlių, o buvusios ambicijos išblėso, todėl nenuostabu, kad Lietuvos ūkis paskutiniais metais nusilpo ir teauga vos po porą procentų.
Algimanta Pabedinskienė akivaizdžiai pervertino savo galimybes. Griebė iš dangaus nukritusį šansą tapti ministre ir tiek, o rezultatai niekiniai. Niekiniai, tai reiškia, kad per tuos ketverius metus šalyje tūkstančiai prasigėrė, nusižudė, nuskurdo, pradėjo vartoti narkotikus, daugybė emigravo. Reiktų rodyti iniciatyvą sprendžiant šias problemas, o nebuvo daroma nieko. Ministrui neužtenka didėjant valstybės pajamoms didinti pensijas ir socialines išmokas, iš jo tikimasi lyderystės: socialinę atskirtį mažinančių įstatymų, naujų valdymo metodų ir ambicingo strateginio požiūrio.
Praėjo ketveri metai ir Lietuva vėl renka naują Seimą, bus sudaryta nauja Vyriausybė. Rinkėjams nelieka nieko kito, tik tikėtis, kad kitas Ministrų Kabinetas bus formuojamas atsakingiau ir bus galima pagirti daug daugiau vadovų. Ministrai ne tik atstovauja savo partijas ir bendražygius, bet dirba visai šaliai. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė.
