Lietuvos žemė

Neseniai vienas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų, Seimo narys Tomas Tomilinas portale Delfi publikavo straipsnį „Dar kartą apie žemės pardavimą, arba kodėl pjauti reikia tik devynis kartus pamatavus“.

Jame nuskambėjo atsakymas, koks esminis skirtumas skyrė prieš trejus metus vykusio Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorius nuo vangokai prie parašų rinkimo prisidėjusios, bet iš to milžinišką politinę naudą gavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Esminis skirtumas – tai intencija, kuri skatino rengti visuotinį Referendumą.

Kadangi buvau vienas iš Referendumo dėl žemės nepardavimo iniciatyvinės grupės koordinatorių, galiu drąsiai tvirtinti, kad didžiosios dalies visuomenininkų, kuriuos po viena vėliava suvienijo šviesios atminties ūkininkas Pranciškus Šliužas, pagrindinis tikslas buvo, kad Lietuvos žemė, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju, liktų lietuvių tautos nuosavybe. Kad jos nuosavybėn negalėtų įsigyti kitataučiai, kitų valstybių piliečiai. Kitaip tariant mus jungė šūkis „Lietuvos žemė tik lietuviams ir Lietuvos piliečiams!“

O LVŽS atstovas Tomas Tomilinas gana aiškiai savo straipsnyje išreiškė savo atstovaujamos politinės jėgos tikslus: „… vienas pamatinių mūsų, LVŽS, siekių – išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme bei sudaryti sąlygas žemės ūkiu užsiimti visiems to norintiems…“

Jaučiate intencijos skirtumą? Taip, ji yra esminė, vieniems svarbu žemė kaip tautos vertybė, krauju aplaistyta nuosavybė, kitiems tik spekuliacijos stabdymas ir galimybė visiems norintiems, gal net pabėgėliams iš Afrikos, ją įsigyti už prieinamą kainą. Tik dabar, prabėgus beveik ketveriems metams po Referendumo parašų rinkimo, paaiškėjo, kodėl LVŽS prie šios iniciatyvos prisidėjo tik simboliškai ir beveik nepanaudojo savo kaip politinės partijos administracinių resursų – nesutapo galutinis tikslas, intencija. Tačiau tai nesutrukdė šiai partijai sėkmingai pasinaudoti Referendumu kaip tramplynu į politinį Olimpą, pradžioje aktyviai savo rinkiminėje reklamoje naudojant žemės nepardavimo užsieniečiams temą rinkimuose į Europos parlamentą, taip padedant stiprų pamatą 2016 metų Seimo rinkimų sėkmei.

Bet apie viską iš eilės. Prieš ketverius metus šiuo laikotarpiu keli tūkstančiai Lietuvos patriotų darbavosi iš peties – buvo pats parašų Referendumo dėl žemės nepardavimo užsienio šalių piliečiams rinkimo įkarštis. Tuo metu valdžios žmonės tik patyliukais šaipėsi iš tokių paprastų žmonių iniciatyvų. Nes niekas nesitikėjo, kad marga tiek politinėmis pažiūromis, tiek socialine padėtimi iniciatyvinė grupė, vadovaujama skardžiabalsio ūkininko – žurnalisto Pranciškaus Šliužo, surinks mūsų Konstitucijoje numatytą parašų kiekį, reikalingą norint surengti referendumą „iš apačios“.

Iniciatyvinė grupė neturėjo nei lėšų, nei administracinių resursų, nei elementarios struktūros. Tačiau įvyko skruzdėlyno efektas, bendram tikslui susivieniję skirtingi žmonės atnešė po šapelį ir per tris mėnesius buvo surinkta daugiau kaip 320 000 Lietuvos piliečių parašų.

Vėliau sekė ilga kova dėl parašų pripažinimo teisėtais, parašų tikslinimas, panašus į pasaką apie piktą pamotę, išvariusią našlaitėlę viduryje žiemos rinkti žibučių. Tik pamotės vaidmenį šiuo atveju atliko nepakeičiamasis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, o našlaitėlės rolė atiteko Referendumo iniciatyvinei grupei ir šimtams jos pagalbininkų. Tačiau su Dievo pagalba stebuklas įvyko, parašus „piktoji pamotė“ Zenonas buvo priverstas pripažinti, tada Seimas po ilgų trypčiojimų paskelbė Referendumo datą – birželio pabaigoje.

Nepatogesnės datos referendumui tikriausiai nebuvo įmanoma sugalvoti – kaime šienapjūtės įkarštis, mieste atostogų laikotarpis, žmonėms ne politika galvoje. Ir kasdien per radiją, per TV ir internetinėje žiniasklaidoje visas politinis „elitas“ gąsdina tautą. Neikite į Referendumą, išmes mus iš Europos Sąjungos, ateis pikti rusai, supirks pusvelčiui žemę vietiniai žemgrobiai, tokius ir panašius baubus piešė ir politinė pozicija, ir opozicija, o nūnai neslepiantis ambicijų dalyvauti Prezidento rinkimuose laisvų pažiūrų ir elgesio jaunimėlio numylėtinis Andrius Tapinas net siūlė jaunimui savo pilietinį aktyvumą užkasti giliai į žemę su kvietimo į referendumą lapeliu.

Visuotinis gąsdinimas ir baubų piešimas pasiekė tokią stadiją, kad Referendumo priešininkai kaime žmonėms melavo, kad laimėjus referendumui nebus galima šulinių savo kiemuose kasti ir žvyro bei smėlio karjerai bus uždrausti, o iš karto po šio Referendumo Vilnijos lenkai paskelbs savo referendumą dėl atsiskyrimo nuo Lietuvos, kuriame kažkodėl didžioji dalis Lietuvos piliečių palaikys šią idėją. Dabar tai sukelia tik juoką, bet tada žmonės buvo sukiršinti, išgąsdinti ir nebežinojo, kuo čia jiems labiau tikėti.

Taigi tuometinei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei pasiūlius referendumą surengti vidurvasaryje, jis iš karto buvo pasmerktas, o kartu buvo iššvaistyta apie 13 milijonų litų, kuriuos buvo galima sutaupyti rengiant Referendumą su Europos parlamento rinkimais ir Prezidento rinkimų antruoju turu. Bet valdžia išsigando, į šiuos rinkimus susirenka daugiau žmonių, o jei jie sugalvos pareikšti savo valią ir Referendumo klausimais, gali įvykti tai, ko „elitas“ nelaukė.

Tačiau kad ir kaip džiūgavo tuometiniai Referendumo oponentai, kad jis neįvyko, bet Pranciškus Šliužas su bendraminčiais bent vieną savo tikslą pasiekė – apgynė lietuvių teisę į Lietuvos žemę. Seimas bijodamas, kad žmonės palaikys Referendumą, dar gegužės mėnesį priėmė griežtus įstatymus, kurie de facto apribojo užsienio šalių piliečių teisę įsigyti dirbamos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šie įstatymai buvo praminti saugikliais ir plačiai paviešinti viešose diskusijose su Referendumo iniciatoriais, teigiant, kad kai yra tokie saugikliai, Referendumas nebeturi prasmės. Referendumo iniciatoriai buvo pravardžiuojami paranojikais, kai bandė argumentuoti, kad Seimui priėmus saugiklius, Seimas juos bet kada gali ir atšaukti, o Referendumo priimti saugikliai būtų įrašyti Konstitucijoje, kurios taip lengvai nepakeisi, šią nuostatą būtų galima pakeisti tik surengus kitą Referendumą. Kokie jie buvo tada teisūs, galime įvertinti tik dabar.

Šiemet, rugsėjo 25-ą dieną, mįslingomis aplinkybėmis tragiškai žuvus pagrindiniam Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriui ir koordinatoriui Pranciškui Šliužui, jau kitą dieną, rugsėjo 26-ą, rytinio posėdžio metu Seimas balsų dauguma pritarė saugiklius, priimtus 2014 metų gegužę, naikinančiam įstatymui po pateikimo.

Tai reiškia, kad dar du balsavimai ir viskas, mūsų valstybės žemė bus pardavinėjama beveik liberaliausiomis sąlygomis visoje Europos sąjungoje.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugikliais vadinami dabar galiojančiame įstatyme nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties: fiziniam asmeniui – trejų metų žemės ūkio veiklos vykdymo, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo, registruoto ūkininko ūkio, žemės ūkio išsimokslinimo diplomo reikalavimas, juridiniam asmeniui – 50 procentų pajamų iš žemės ūkio veiklos, ekonominio gyvybingumo įrodymas. Europos Komisija būtent šias įstatymo nuostatas yra įvardijusi kaip prieštaraujančias įsisteigimo teisei, laisvam kapitalo judėjimui ir neproporcingai suvaržančias asmenų teises. Būtent šiuos saugiklius ir panaikina naujasis ir Seimo narių aktyviai palaikomas įstatymas. Likimo ironija, bet Referendumo iniciatyvos dėka Seimo priimti saugikliai bus panaikinti daugiausiai politinių veidmainių partijos, kuri ta iniciatyva tik ciniškai pasinaudojo, balsais.

Ir pabaigai norėtųsi paneigti nežinau ar sąmoningai ar dėl užsienio kalbų žinių spragų Tomo Tomilino skelbiamą netiesą apie tai, kad Latvija, gavusi perspėjimą iš Europos komisijos „besąlygiškai kapituliavo ir atšaukė visus saugiklius“. Latvija kaip tik pasielgė gudriau nei Lenkija ar Vengrija, kurios būdamos didelės ir turinčios savigarbą valstybės, nusprendė ignoruoti Europos komisijos grasinimus ir gudriau, nei nori pasielgti mūsų, kinkas prieš EK drebinantys, parlamentarai. Latvijos parlamentas, panaikindamas Europos komisijai neįtikusias žemės ūkio pardavimo saugiklių įstatymo nuostatas, įvedė daug efektyvesnį saugiklį, kuris dar rimčiau įtvirtina Latvijos žemės priklausymą latvių tautai. Latvijos Seimas šių metų vasarą priėmė reikalavimą, kad Latvijoje žemės ūkio paskirties žemę įsigyti gali tik asmenys, išlaikę valstybinės kalbos egzaminą ne mažesniu kaip B2 lygiu. Dar daugiau, ta pati nuostata galioja ir juridinių asmenų, kurie nori įsigyti žemės Latvijos teritorijoje, kontrolinį akcijų paketą valdantiems akcininkams.

Pagal Europos komisijos nustatytas taisykles B2 lygiu kalbą mokantis žmogus:

„Geba suprasti sudėtingų tekstų tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis temomis pagrindines mintis, taip pat ir specializuotas diskusijas profesinėmis temomis. Geba pakankamai spontaniškai ir laisvai bendrauti žodžiu ir raštu, todėl bendravimas su gimtakalbiais, nesukeliant jiems įtampos ir patiems jos nejaučiant, yra visiškai įmanomas. Geba kurti aiškų, detalų tekstą daugeliu temų ir paaiškinti savo požiūrį svarstomais klausimais, išdėstydamas įvairių pasirinkimų pranašumus ir trūkumus.”

Nežinau, kaip Tomas Tomilinas ir jo partiečiai, bet aš, taip gerai mokančiam lietuvių kalbą užsieniečiui siūlyčiau ne tik leisti nusipirkti žemės Lietuvoje, bet ir suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes taip gerai įvaldęs kalbą žmogus parodo, kad jam svarbus šis kraštas ir jo kultūra, kad tai nėra vienadienė spekuliacija, o labai rimti ketinimai ir ilgalaikė investicija.

2017.10.20; 05:00