Užsienio reikalų ministerija (URM) pirmadienį intensyviai konsultavosi su Europos Sąjungos kolegomis dėl Minsko režimo reikalavimo, kad Lietuva ir Lenkija sumažintų savo darbuotojų ambasadose Baltarusijoje skaičių. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefonu kalbėjo su ES vyriausiuoju įgaliotiniu Josepu Borrelliu, Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau bei Vokietijos užsienio reikalų ministru Heiko Maasu. Šiuo metu dėl situacijos taip pat tariasi ES ambasadoriai Minske.
“Mūsų tikslas maksimaliai išsaugoti diplomatinius kontaktus. Tokią žinią nusiuntėme ir Baltarusijos pusei, su kuria kol kas sutarėme, kad laikinas ambasadorių pakvietimas konsultacijoms pasitarnautų įtampos mažinimui ir padėtų išsaugoti diplomatinį atstovavimą ambasadorių lygiu. Kartu su lenkais jau priėmėme sprendimą kviesti ambasadorius iš Minsko konsultacijų”, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Pasak ministro, dėl personalo nemažinimo bent kol kas sutarti nepavyko, bet jei Baltarusija ir toliau reikalaus, bus imtasi adekvačių – „veidrodinių“ – priemonių. Esame dėkingi ES kolegoms už demonstruojamą solidarumą. Visus savo veiksmus URM toliau koordinuojasi su Lenkija ir su kitomis ES šalimis narėmis.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad pirmu etapu nutarta Baltarusijos pareigūnams taikomą „juodąjį sąrašą“ sinchronizuoti su Latvija ir Estija. Pasak ministro, būtent tai ir nulėmė, kad patvirtintame sankcionuotų asmenų sąraše yra tik 30 pavardžių.
L. Linkevičius mano, kad URM pateiktas papildytas sąrašas, kurį sudaro 118 asmenų, bus nagrinėjamas vėliau.
„Pasiūlymas yra pateiktas Vidaus reikalų ministerijai, manau, kad bus nagrinėjamas. Nutarta, kad pirmas etapas būtų sinchronizuotas su Latvija ir Estija“, – LRT teigė L. Linkevičius.
Ministras atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos „juodieji sąrašai“ yra labiau apčiuopiama reakcija į įvykius Baltarusijoje. L. Linkevičius taip pat pripažįsta kad Baltijos valstybių nacionaliniai „juodieji sąrašai“ nėra identiški.
„Gal šiek tiek sąrašai ir skiriasi, tai potencialiai rodo, kad vieni kitų sąrašą galėsime papildyti, bet esmė buvo, kad būtų tam tikra labiau apčiuopiama reakcija, ne tik įvykių vertinimai, pasmerkimas, bet ir tam tikras ženklesnis signalas, tai mes padarėme kartu su latviais ir estais“, – sakė ministras.
URM vadovas teigia, kad Lietuvos nacionaliniame „juodajame sąraše“ yra faktinis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka, jo aplinkos žmonės, KGB, Vidaus reikalų ministerija, OMON, taip pat ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakinga už rinkimų rezultatų klastojimą.
L. Linkevičius taip pat informuoja, kad Vyriausybė jau pradėjo svarstyti pagalbos Baltarusijos žmonėms paketą.
„Sankcijos neišspręs tos situacijos. Vyriausybėje pradėjome svarstyti ir paketą pagalbos Baltarusijos žmonėms priemonių, kas būtų susiję su represijų aukomis, pagalba švietimo klausimais, vystomojo bendradarbiavimo projektai, palengvintas, lankstesnis vizų išdavimo mechanizmas, kas aktualu daugeliui“, – sakė URM ministras, akcentuodamas, kad jau ne viena dešimtis baltarusių atvyko į Lietuvą, mėgindami pasislėpti nuo represijų.
Savo ruožtu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, reaguodamas į vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės patvirtintą 30 asmenų, kuriems paskirtos sankcijos dėl Baltarusijos prezidento rinkimų falsifikavimo ir smurto prieš protestuotojus Minske, sąrašą, stebisi, kad patvirtintas tik toks dokumentas, nors buvo siūloma „Magnickio įstatymo“ pagrindais sankcijas skirti daugiau nei 100 Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų.
ELTA primena, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) pastarąją savaitę pasiūlė įvesti sankcijas daugiau nei šimtui Baltarusijos asmenų, atsakingų už smurtą prieš taikius protestuotojus bei prezidento rinkimų klastojimą.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad būtina pasiųsti labai aiškią žinutę Rusijai, kad ši nesikištų į Baltarusijoje prasidėjusius procesus. Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, šiuo metu Baltarusijoje besirutuliojančiuose įvykiuose galima įžvelgti tam tikrų panašumų į procesus, kurie vyko 1956 metais Budapešte ir 1968 m. Prahoje. Tuomet Sovietų Sąjunga prieš vengrų ir čekoslovakų tautas, siekusias ištrūkti iš jos įtakos, panaudojo karinę agresiją.
„Matau tam tikras paraleles su 1956 metais Budapešte ir 1968 Prahoje, kuomet buvo suteikta karinė pagalba tuomet bundančioms visuomenėms Vengrijoje ir Čekoslovakijoje (nuslopinti – ELTA). Tikėtina, kad dabar ne 1956 ir 1968, nors ir daug analogijų šiame procese yra. Todėl, manau, kad jei Rusija ir svarsto šį variantą, turi būti labai aiškiai įspėta, kad pasekmės taip pat bus“, – po pasitarimo su prezidentu Gitanu Nausėda teigė L. Linkevičius.
„Kadangi yra viešas (Baltarusijos – ELTA) kvietimas suteikti karinę pagalbą, turi būti pasiųsta aiški žinutė Rusijai. Mūsų įsitikinimu, be jokios priežasties – nei praktinės, nei teisinės, nei politinės“, – spaudos konferencijoje Prezidentūroje.
„Nėra jokio pagrindo, jokios išorinės eskalacijos, kaip teigia buvęs Baltarusijos vadovas, kad iš NATO pusės kažkas grasina (…). Tam nėra jokių priežasčių“, – tvirtino L. Linkevičius.
„Kol kas mes matome tik blefą, realios grėsmės nėra ir kol kas nėra jokios situacijos eskalacijos prie sienų“, – pridūrė jis.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Po savaitgalį vykusio pokalbio su V. Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.
L. Linkevičius: kalbėti reikia ne tik apie ekonomines, bet ir apie politines sankcijas
Lietuvos diplomatijos vadovas tvirtina, kad Baltarusijos atžvilgiu turėtų būti pasitelktos ne tik ekonominės sankcijos, bet ir politinio spaudimo priemonės. Baltarusijos kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
„Dabartinė vadovybė priešakyje su buvusiu prezidentu praranda savo legitimumą – ne tik moraliai, bet ir teisiškai greitai tai įvyks. Todėl norėtume, kad ši pozicija būtų ir tarptautinėje arenoje akcentuojama. Mes siūlome tai daryti savo partneriams. Tai yra taip pat poveikio priemonė – politinė izoliacija“, – teigė L. Linkevičius.
Ministras L. Linkevičius dar kartą pakartojo, kad reikalui esant Lietuva, reaguojant į Baltarusijos valdžios agresiją prieš protestuotojus bei suklastotus rinkimus, gali pasitelkti ir nacionalines sankcijas. Visgi, jo teigimu, prioritetas turėtų būti teikiamas tarptautinėms priemonėms.
„Mes norėtume, kad sankcijos būtų kuo greičiau. Ne tik norime, bet ir teikiame savo pasiūlymus. Aš tikiu, kad ir kitos šalys tą daro. Tikrai neatmetame galimybės ir nacionalinių sankcijų. Jos viena kitoms netrukdo. Tokia pozicija“, – teigė jis, kartu sureaguodamas į opozicijos raginimus sankcijų priemones įgyvendinti kuo greičiau. Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
Rusiška agresija
„Laikas yra svarbu, tačiau tai nėra pagrindinis faktorius, nes mes kalbame apie tuos, kurie įvykdė tuos veiksmus: arba suklastojo rinkimus, arba naudojo perteklinę jėgą, todėl jie turi būti atskaitingi“, – teigė ministras.
„Europinių sankcijų efektyvumas yra nepalyginamai didesnis: kalba tuomet eina ir apie (finansinių – ELTA) aktyvų šaldymą ir patekimą į europinę erdvę“, – pridūrė L. Linkevičius.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Aliaksandrui Lukašenkai šeštadienį pareiškus, kad dėl nesiliaujančių protestų Baltarusijoje būtinos derybos su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia nesuprantąs, dėl ko Baltarusijos vadovas prašo pagalbos.
„Buvęs Baltarusijos prezidentas dabar prašo Putino pagalbos. Prieš ką? Prieš gatvėse gėles nešančius žmones? Gyventi paraleliniame pasaulyje pasiruošus paaukoti viską tikrai yra didelis užsienio sąmokslas“,– socialiniame tinkle „Twitter“ rašo L. Linkevičius.
Kaip jau skelbė ELTA, šeštadienį Kremliaus spaudos tarnyba pranešė, kad Rusijos ir Baltarusijos prezidentai Vladimiras Putinas ir A. Lukašenka telefonu aptarė situaciją, susiklosčiusią Baltarusijoje po prezidento rinkimų, ir pareiškė esą įsitikinę, jog visos problemos netrukus bus sureguliuotos.
„Svarbiausia, kad šiomis problemomis nepasinaudotų destruktyvios jėgos, siekiančios pakenkti savitarpiškai naudingam dviejų šalių bendradarbiavimui Sąjunginėje valstybėje“, – sakoma Kremliaus spaudos tarnybos pranešime.
Pažymima, kad pokalbis įvyko Baltarusijos iniciatyva.
ELTA primena, kad įtampa Baltarusijoje kilo po sekmadienį vykusių neskaidrių Prezidento rinkimų, kai laimėtoju buvo paskelbtas jau ketvirtį amžiaus šalį valdantis A. Lukašenka. Dėl to sekmadienį Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsauga.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad ne tik opozicijos kandidatė Baltarusijos prezidento rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja yra Lietuvoje, bet ir jos vaikai. Ministras taip pat teigia, kad Baltarusijos valdžia ne tik netrukdė S. Cichanouskajos išvykimui iš šalies, bet netgi jam padėjo.
„S. Cichanouskaja yra saugi, ji yra Lietuvoje kartu su savo vaikais“, – URM surengtoje spaudos konferencijoje informavo L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministras taip pat informavo, visą naktį iš pirmadienio į antradienį bandęs su S. Cichanouskaja susisiekti.
„Apskritai įvykiai klostėsi vakar vakare, ji lankėsi Rinkimų štabe įteikti protestą dėl to, kaip buvo skaičiuoti balsai, buvo su savo advokatu, advokatas išvyko iš pastato anksčiau, ji užsilaikė labai ilgai, praktiškai apie 7 valandas. Kaip tik tada aš bandžiau su ja susisiekti ir tiesiogiai, ir per štabą, ir per ambasadą, bet nebuvo galimybės ir tada ieškojome, kur ji galėtų būti ir kokios čia būtų sąlygos. Ta nežinomybė praktiškai tęsėsi visą naktį“, – informavo jis.
L. Linkevičius teigia, kad opozicijos kandidatė Baltarusijos prezidento rinkimuose greičiausiai patyrė valdžios spaudimą. Jo teigimu, valdžia ne tik netrukdė S. Cichanouskajos išvykimui iš šalies, bet netgi jam padėjo.
„Dabar. kaip paaiškėjo, ji iš tikrųjų, matyt, patyrė ir tam tikrą spaudimą, neturėjo labai daug pasirinkimo kaip tik palikti šalį, ji turėjo tik Lietuvos nacionalinę vizą, vadinasi, ji gali būti Lietuvoje metus laiko be jokių apribojimų ir tai, matyt, lėmė dar ir jos apsisprendimas išvykti į Lietuvą. Valdžios atstovai tam netrukdė ir praktiškai sudarė tas galimybes“, – sakė L. Linkevičius.
Ministras sako kol kas neturėjęs galimybės pakalbėti su S. Cichanouskaja ir nežinantis jos intencijų bei planų.
„Kadangi visa tai vyko naktį, gal praktiškai ir paryčiais, iš tikrųjų ji turi pailsėti, neteko man dar su ja pakalbėti, nežinome, tiesą sakant ir jos planų, intencijų, ką ji ketina daryt. Tačiau neketiname įvykių forsuoti ir, aišku, ji pati, matyt, nuspręs, kaip čia toliau elgtis. Patarsime galbūt pabendrauti su žiniasklaida, ko yra didžiulis poreikis, tačiau visa tai vyks natūraliai, tikrai neforsuojant įvykių ir sudarant tam galimybes“, – sakė jis.
S. Cichanouskajos vaizdo įrašai filmuoti Baltarusijoje
L. Linkevičius taip pat informuoja, kad internete paviešinti S. Cichanouskajos vaizdo įrašai buvo daryti politikei dar esant Baltarusijoje. Ministras daro prielaidą, kad pareiškimų turiniui įtaką darė valdžios spaudimas.
„Darau prielaidas, kad kai yra spaudimas, tai ir tie pareiškimai yra tokie, kokie yra. Bet, aš manau, žmogiškai suprantate, kad susirūpinimas savo vaikais yra visiškai suprantamas ir, aišku, jai taip pat svarbus rūpestis. Bet aš nė kiek neabejoju, kad jai rūpi ir šalies likimas, juo labiau kad jautė, jog tapo tam tikra prasme ir lydere, nors neplanavo ja būti, bet taip išėjo“, – sakė L. Linkevičius.
„Už ją nenoriu kalbėti, tačiau ji niekada neragino agresyvių veiksmų ir kaip tik stengėsi apsaugoti žmones, kad jie nepatirtų smurto. Tačiau, ką ji toliau kalbės, aš nenoriu už ją kalbėti, ji pasakys, kai norės ir jei norės“, – pridūrė jis, akcentuodamas nežinąs, kuo Baltarusijos valdžia S. Cichanouskajai grasino. Visgi ministras mano, kad antrasis politikės galimas pasirinkimas nebuvo susijęs su laisve.
L. Linkevičiaus teigimu, iš Baltarusijos atvykusi S. Cichanouskaja pagal šalyje galiojančią tvarką turės dviem savaitėms izoliuotis. Ministras atkreipia dėmesį, kad dėl to politikės kontaktai bus riboti.
Užsienio reikalų ministras taip pat žurnalistus informavo, kad S. Cichanouskajos saugumu rūpinasi Lietuva. Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad opozicijos kandidatė Baltarusijos prezidento rinkimuose S. Cichanouskaja išplatino vaizdo įrašą, kuriame teigia priėmusi sunkų sprendimą išvykti iš Baltarusijos į Lietuvą. Kitame paviešintame vaizdo įraše, kurio filmavimo laikas ir vieta nežinoma, politikė ragino baltarusių tautą nutraukti protestus.
Sekmadienį vykę Baltarusijos prezidento rinkimai baigėsi be netikėtumų. Nedemokratiškais laikomuose rinkimuose jau ketvirtį amžiaus šalį valdantis A. Lukašenka esą surinko 80,23 proc. rinkėjų balsų, rodo preliminarūs Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos (CRK) paskelbti rezultatai.
Pagrindinė A. Lukašenkos oponentė Baltarusijos prezidento rinkimuose S. Cichanouskaja atmetė oficialius rezultatus.
Paskelbus balsavusių rinkėjų apklausų rezultatus, sekmadienio ir pirmadienio vakarą Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsauga.
Per saugumo pareigūnų ir protestuotojų susirėmimus naktį į antradienį žuvo žmogus, dar dešimtys buvo sužeisti.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį pokalbyje telefonu su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi pareiškė Lietuvos susirūpinimą dėl galimo jėgos panaudojimo šioje šalyje prieš opoziciją, taip pat skubinamu Astravo AE paleidimu.
Pokalbis telefonu įvyko Lietuvos iniciatyva, sakoma pranešime.
„Esame labai susirūpinę galimu valdžios smurto ir perteklinės jėgos panaudojimu opozicijos atžvilgiu rinkimų laikotarpiu ir ypač po rinkimų. Taip pat labai neigiamai vertiname artimiausiu metu planuojamą Astravo elektrinės paleidimą. Mūsų informacija verčia daryti išvadas, kad paleidimas yra skubinamas, neatsižvelgiant į saugumo reikalavimus”, – pabrėžė ministras L. Linkevičius.
Ministras dar kartą pabrėžė, kad Baltarusijos nepriklausomybė Lietuvai yra svarbi, todėl padėsime ją išsaugoti tiek tarptautiniu lygiu, tiek ir dvišaliais santykiais.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad situacija kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje jau po kelių savaičių vyks prezidento rinkimai, kelia nerimą.
„Situacija nerimą kelianti daugelių aspektų. Pirmiausia, visada artėjant rinkimams būdavo tam tikra įtampa, bet tokio didžiulio bruzdėjimo nebuvo, kad dešimtys tūkstančių reikštų savo nepasitenkinimą ir kad taip masiškai vyktų areštai. Šimtai žmonių, taikūs demonstruotojai, opozicionieriai, žurnalistai, taip pat ir užsienio, ne tik vietos, yra sulaikomi. Tai kelia nerimą“, – „Žinių radijui“ teigė L. Linkevičius, pridurdamas, kad jei Baltarusija iš tikrųjų nori gerų santykių su Europos Sąjunga, prievarta valdžiai oponuojančių piliečių atžvilgiu turi būti nutraukta.
„Buvo mūsų pareiškimai ir įspėjimai, kad jei Baltarusija nori suderinti santykius su Europos Sąjunga ir mato tame prasmę, – tai jie neturi teisės grįžti į laikotarpį, kuomet buvo politiniai kaliniai“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Pasak jo, perspektyvoje asmenys, kurie yra atsakingi už Baltarusijos demokratinės opozicijos persekiojimą ir represijų organizavimą, gali būti įtraukti į „Magnickio sąrašą“, kuriuo draudžiama atvykti į Lietuvą.
„Jeigu bus nustatyta būtinybė, tai tokie asmenys galės būti įtraukti į šį sąrašą. Esame įspėję kaimynę, kad sankcijos nėra pati geriausia kalba“, – pridūrė L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras taip pat pabrėžė, kad situaciją Baltarusijoje aštrina ir išorės jėgos – pirmiausia Rusija, kurios veiksmai kėsinasi į šalies suverenitetą.
„Ne kartą esame pasakę, kad valstybės (Baltarusijos – ELTA) suverenitetas ir nepriklausomybė yra mūsų nacionalinis interesas“, – kalbėjo L. Linkevičius. Todėl, pasak jo, nepaisant nesutarimų dėl Astravo atominės elektrinės, Lietuva mato galimybes bendradarbiauti kitose srityse.
„Dėl Astravo elektrinės mes nematome galimybių nusileisti, bet yra sritys, kuriose mes esame pasiruošę pagelbėti. Pavyzdžiui, energetikos resursų importui. Jiems reikia diversifikuoti šaltinius“, – tvirtino ministras.
„Tai yra susiję su šios valstybės suvereniteto išsaugojimu“, – akcentavo jis.
Baltarusijos prezidento rinkimai įvyks rugpjūčio 9 d. Kaip ELTA jau skelbė, nuo prezidento rinkimų kampanijos pradžios sulaikyta daugiau kaip tūkstantis žmonių, o bendra skirtų baudų suma viršijo 265 tūkst. Baltarusijos rublių (beveik 100 tūkst. eurų). Aliaksandras Lukašenka, Baltarusijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Protestai šalyje kilo po to, kai Centrinė rinkimų komisija neleido pagrindiniams prezidento Aliaksandro Lukašenkos varžovams dalyvauti rugpjūtį vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose – kalinamam buvusiam bankininkui Viktorui Babarikai ir buvusiam Baltarusijos ambasadoriui JAV Valerijui Cepkalai.
Liepos 20 dieną užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo tradiciniame kasmetiniame Baltijos šalių ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitikime Taline (Estijoje). Susitikime svarstyti Europos Sąjungos, saugumo, Rytų partnerystės ir kiti aktualūs užsienio politikos klausimai.
„Remiame Vokietijos pirmininkavimo Europos Sąjungos taryboje prioritetus. Transatlantinis ryšys turi būti išsaugotas – jam alternatyvos nėra. Dėl mėginimų perrašyti istoriją ir įteisinti dabartinius ir galimai būsimus veiksmus, sankcijos Rusijai turi būti išlaikytos iki bus pasiekta pažanga Minsko procese. Darbotvarkėje taip pat lieka Rytų partnerystės klausimas“, – sakė L. Linkevičius.
Ministrai taip pat pasikeitė nuomonėmis apie situaciją Sirijoje ir Libijoje. Sutarta, kad su NATO sąjungininke Turkija reikia palaikyti nuolatinį dialogą ir tęsti bendradarbiavimą.
Trijų Baltijos šalių ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitikimai vyksta kasmet nuo 1996 metų paeiliui vis kitoje šalyje. Šių metų susitikimo organizatorė – Estija.
Penktadienį ministras Linas Linkevičius lankysis Rygoje, kur kartu su Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrais pasirašys susitarimo memorandumą dėl kelionių apribojimų atšaukimo tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Memorandumas apims apribojimų atšaukimą kelių, geležinkelių, oro ir jūrų transportu. Atverti sienas tarp trijų Baltijos šalių buvo sutarta praėjusią savaitę. Tai pirmas toks šalių bendradarbiavimo pavyzdys visoje Europos Sąjungoje (ES), pažymima Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Po memorandumo pasirašymo Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrai vaizdo konferencijos būdu dalyvaus Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministrų taryboje. Joje bus aptartas COVID-19 pandemijos poveikis Artimųjų Rytų ir ES Pietų kaimynystės regiono šalims, situacija Viduržemio jūros rytuose. ES užsienio reikalų ministrai aptars Artimųjų Rytų taikos procesą, ES ir naujosios Izraelio vyriausybės, kuri prisaikdinama šiandien, bendradarbiavimo perspektyvas.
L. Linkevičius ir V. Makėjus. URM nuotr.
Lietuva išsiuntė Baltarusijai notą, kurioje kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę darbų statomoje Astravo atominėje elektrinėje saugai. Kartu, informuoja Užsienio reikalų ministerija, Baltarusija paprašyta dėl plintančio koronaviruso atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas.
„Kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę saugai, o ne statybų grafikui ir nekelti grėsmės nei savo, nei kitų šalių gyventojams. Atitinkamai konstruktyvus žingsnis šia kryptimi, kurio tikisi Lietuva ir Europos Sąjunga, būtų sustabdyti paleidimo darbus ir skubiai organizuoti Baltarusijos nacionalinio veiksmų plano dėl Baltarusijos AE streso testų rekomendacijų įgyvendinimo oficialią ES ekspertų peržiūrą bei nedelsiant priimti tarptautinių ekspertų grupę proceso monitoringui užtikrinti“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) išplatintame pranešime spaudai.
Kaip informuoja URM, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius trečiadienį kalbėjo telefonu su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi dėl Baltarusijos paskelbtos informacijos apie atvežtą branduolinį kurą į Astrave statomą atominę elektrinę. Pokalbis įvyko L. Linkevičiaus iniciatyva. Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
„Dar kartą akcentavau, kad tarptautinių institucijų rekomendacijos susijusios su elektrinės saugumu privalo būti įgyvendintos iki elektrinės darbo pradžios. Tad raginame Baltarusiją nekrauti branduolinio kuro, kol nebus įgyvendintos visos tarptautinių ekspertų pateiktos rekomendacijos. Sutarėme visais šiais klausimais nuolat konsultuotis“, – pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Pasak ministro, nerimą kelia ir situacija dėl šalyje plintančios pandemijos.
„Su nerimu stebime situaciją dėl koronaviruso plitimo. Primygtinai raginame atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas – ir dėl karantino įvedimo, ir dėl planuojamo Gegužės 9-osios parado Minske. Be to, Baltarusija prašo finansinių institucijų paramos kovojant su COVID-19, todėl tas lėšas būtent šiam tikslui būtina ir tinkamai panaudoti. Tai svarbu ne tik Baltarusijos piliečiams, tai svarbu ir viso regiono koronaviruso pandemijos suvaldymui“, – sakė L. Linkevičius.
Gegužės 6 d. duomenimis, Baltarusijoje per paskutinę parą nustatyti 905 nauji COVID-19 atvejai.
Linas Linkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime, kuris pirmą kartą Aljanso istorijoje vyko per saugaus ryšio vaizdo konferenciją. Susitikimas buvo skirtas aptarti Aljanso atsaką į koronaviruso (COVID-19) pandemiją, situaciją Irake, Afganistane, NATO vaidmenį Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione. Ministrai taip pat apsikeitė nuomonėmis apie Rusiją, ginklų kontrolę, santykius su partneriais.
Pagal pranešimą, ministrai pabrėžė, kad COVID-19 pandemijos akivaizdoje NATO įsipareigojimai nesikeičia – Aljansas išlaiko veiklos tęstinumą ir toliau įgyvendina kolektyvinės gynybos, atgrasymo, krizių valdymo funkcijas, tęsia dalyvavimą stabilumo užtikrinimo ir mokymų operacijose. NATO priešakinės pajėgos Baltijos šalyse ir Lenkijoje, Baltijos oro policijos misija toliau vykdo veiklą.
L. Linkevičius pareiškė užuojautą labiausiai koronaviruso paveiktiems sąjungininkams – Italijai, Ispanijai – ir padėkojo paramą teikiančioms NATO narėms.
Ministras pabrėžė, kad Aljansas, nepaisant nieko, turi toliau patikimai užtikrinti savo misijų saugumą, tęsti operacijas, vykdyti savo įsipareigojimus. Tai pasakytina ir apie misijas Irake, Afganistane, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione. Lietuva toliau tęs savo dalyvavimą ir įsipareigojimus.
„Esame dėkingi Kroatijos ir Vokietijos karo medikų komandai, kuri atvyko į Lietuvą su specialia įranga. Lietuva savo ruožtu ir toliau užtikrina visą priimančiosios šalies paramą Lietuvoje dislokuotiems NATO sąjungininkų kariams“, – sakė L. Linkevičius.
Ministras pasveikino naujausią Aljanso narę Šiaurės Makedoniją, kuri oficialiai tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nare kovo 27 dieną ir balandžio 2 dieną pirmą kartą dalyvavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime kaip visateisė narė.
„Šiaurės Makedonijos įstojimas į NATO užbaigė dvidešimt metų trukusį „Vilniaus dešimtuko“ procesą, ir tuo pačiu tai rodo, kad NATO atvirų durų politika veikia“.
Įgyvendinant NATO lyderių susitikimo Londone priimtą sprendimą, užsienio reikalų ministrų susitikimo metu buvo oficialiai pradėtas NATO refleksijų procesas, kuriam vadovaus NATO generalinis sekretorius. Šiuo procesu siekiama didinti Aljanso vienybę ir solidarumą, ypatingą dėmesį skiriant transatlantiniam ryšiui, plėsti politines konsultacijas ir koordinavimąsi tarp NATO narių, stiprinti Aljanso politinį vaidmenį.
Ministras pasiūlė visiems sąjungininkams naudotis Lietuvos patirtimi kovojant su melagingomis žiniomis per platformą „Debunk“ („Demaskuok“), taip pat pabrėžė, kad būtina išlaikyti paramą Sakartvelui (Gruzijai) ir Ukrainai, siekiančioms euroatlantinės integracijos.
Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.
1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).
Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.
Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.Hodžaly skausmas
Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.
Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.
Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.
Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…
Hodžaly aukaHodžaly aukos
Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.
Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.
Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.
Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.
Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai”. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?
Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.
O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.
Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.
Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.
Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.
Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis Lietuvos vadovas po Nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis teigia, kad reikia kalbėti ne apie tai, ką buvo galima padaryti, siekiant užkirsti Astravo elektrinės statybas, tačiau apie tai, ką galima padaryti dabar. Profesorius taip pat neslepia, kad užsienio reikalų ministro intencijos vykti vizito į Baltarusiją kelia daug neaiškumų.
„Pirmiausiai žiūrėkime, ar šiandien yra nepraleistas momentas. Ar mes šiandien priešinamės efektyviai ir priešinamės iš tikrųjų, ar tik simuliuojame, vaizduojame priešinimąsi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Greiti pietūs“ kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad ir prezidentas Gitanas Nausėda pritaria, jog dėl nesaugios Astravo AE turi būti imamasi veiksmų.
Profesorius atkreipė dėmesį į šią savaitę vykusį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą į Baltarusiją. Visgi, pasak V. Landsbergio, vizito tikslas lieka neaiškus.
„Dabar Lietuvos užsienio reikalų ministras pradėjo šiek tiek judėti, net nuvažiavo į Baltarusiją, ir nežinia, ką tie jo pokalbiai ten reiškia. Ar reiškia tam tikrą susitaikymą, ar saugumo klausimų nuleidimą ant stabdžių, kai iš Lietuvos pusės buvo bandoma visą laiką akcentuoti, kad šitoje vietoje jokio saugumo nėra ir nebus“, – įžvalgomis dalinosi profesorius. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus. URM nuotr.
ELTA primena, kad vasario 3-4 dienomis L. Linkevičius Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankėsi Baltarusijoje.
Antradienį Minske įvyko susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais, kurių metu buvo aptartas ir Astravo AE klausimas.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų. Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.
Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.
Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.
A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.
Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.
A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.
Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.
Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?
Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.
Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?
Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankysis Baltarusijoje.
Rimdžiūnų lietuvių kultūros centre ministras susitiks su lietuvių bendruomenės atstovais, aplankys ten veikiančią lietuvišką mokyklą ir darželį.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, su Baltarusijos užsienio reikalų ministru V. Makėjumi, Gardino srities gubernatoriumi ir vietos valdžios atstovais Rimdžiūnuose bus ieškoma sprendimų kaip užtikrinti nepertraukiamą mokymosi procesą nuo darželio iki mokyklos baigimo lietuvių kilmės vaikams. Bus ieškoma galimybių modernizuoti Rimdžiūnuose veikiantį lietuvybės židinį, pasitelkiant ES bendradarbiavimo abipus sienos programą.
Šios programos lėšomis šiuo metu tvarkoma ir plečiama P. Skorinos gimnazija Vilniuje, kurioje mokosi baltarusių tautinės mažumos vaikai.
Kartu su užsienio reikalų ministru į Rimdžiūnus vyks ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas.
Minske planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais.
Vasario 4 dieną Minske planuojami susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais. Numatoma aptarti nesaugios Astravo AE, lietuvių bendruomenės, žmogaus teisių, ekonominio bendradarbiavimo ir kitus aktualius klausimus.
Taip pat numatomas L. Linkevičiaus, Baltarusijos užsienio reikalų ministro, Lenkijos bei JAV diplomatų dalyvavimas Tadui Kosciuškai skirtame minėjimo renginyje.
Susitikimo metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu aptarė pastarosios savaitės įvykius Irake, kur mokymo misijose dalyvauja ir Lietuvos kariai.
Pasak prezidento vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Vytauto Jono Žuko, Lietuva vienašališkai nesiūlys atšaukti savo karių iš Irako.
Pasak V. J. Žuko, dėl savo karių atšaukimo iš Irako spręs visi sąjungininkai, todėl Lietuva vienašališkų veiksmų nesiims.
Raketomis apšaudytoje Ain al Asado karinėje bazėje iš viso buvo šeši Lietuvos kariai. Antradienį, apie 17 val. 30 min. Lietuvos laiku, Lietuvos kariai kartu su kitų valstybių kariais paliko karinę bazę, nes buvo gauta informacija dėl galimos raketų grėsmės. Balistinių raketų ataka įvykdyta kiek po vidurnakčio. Šiuo metu Irane yra 12 Lietuvos karių, vieni atlieka patarėjo funkcijas, kita dalyvauja kariniuose mokymuose.
Šiuo metu visi karių mokymai sustabdyti.
„Prezidentas aktyviai stebi situaciją Artimuosiuose Rytuose. (…) Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl mūsų tarnaujančių karių Irake ir Artimųjų Rytų regione saugumo. Prezidento nuomone, geriausias būdas šiuo metu valdyti situaciją Irake – deeskaluoti ir spręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. Taip pat yra jo sprendimas savarankiškai nesiimti jokių veiksmų ir laukti sąjungininkų sprendimų, kas liečia karių saugumą bei jų perdislokavimą regione“, – teigė V. J. Žukas.
Ministras R. Karoblis dar kartą patikino, kad Irake esantys Lietuvos kariai nenukentėjo, ir yra dedamos visos pastangos užtikrinti jų saugumą. Tiek R. Karoblis, tiek L. Linkevičius dar kartą patikino, kad Lietuvos pozicija yra tokia pati kaip ir kitų NATO šalių – JAV pastangos kovoti su terorizmu yra remiamos.
R. Karoblis teigė, kad nė vienas karys nepasiprašė būti sugrąžintas į Lietuvą. Ministras sakė, kad vėl sužinojus apie galimą pavojų, Lietuvos kariai gali būti perdislokuojami.
„Tai yra priemonės, atsižvelgiant į pačią saugumo situaciją. Apribotas išvažiavimas už bazės ribų, dalinių vadų įsakymu nustatomos tam tikros priemonės, pavyzdžiui, gali būti, tikėtina, kad ir yra, šarvinės liemenės nešiojamos ir panašūs dalykai. Pagal žvalgybinę informaciją, esant didesniam pavojui, perdislokuojamas į kitą vietą iš galimų taikinių ir kiti dalykai, susiję su taktiniais sprendimais“, – kalbėjo R. Karoblis.
Tuo tarpu L. Linkevičius teigia, kad prie deeskalacijos proceso galėtų prisidėti ir ES.
„Kaip ES galėtų įsijungti į šį derinimo procesą, deeskalacijos procesą kaip potencialus veikėjas. ES turi tam pakankamai ekonominių ir politinių argumentų tą daryti. Įvyko tai, kas įvyko. Raginame susikoncentruoti į taikių sprendimų paiešką (…) Tikimės, kad netrukus apie tai kalbės ir JAV prezidentas“, – sakė L. Linkevičius.
Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pasak L. Linkevičiaus, šiuo metu nėra veiksnus.
„Faktiškai jis nėra veiksnus šiuo metu. De jure tebeegzistuoja, de facto sunku pasakyti kaip yra“, – teigė L. Linkevičius.
ELTA primena, kad anksčiau oficialus Pentagono atstovas Jonathanas Hoffmanas pranešė, jog Iranas raketomis smogė mažiausiai dviem JAV naudojamoms karinėms bazėms Irake. Pasak jo, Iranas paleido keliolika raketų į ir Erbilio miesto oro uostą.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė darysianti viską, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį.
Prezidentūroje įteikti „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visi kartu esame Globalios Lietuvos sėkmė – stipri ir veiksminga jėga, kuriai rūpi Lietuvos valstybės pažanga ir gerovė, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius penktadienio vakarą aštuntuosiuose „Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose Prezidentūroje.
Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti už sugrįžimą investicijomis, sugrįžimą žiniomis, už lietuvių pasaulyje telkimą, šviesuolių sugrąžinimą ir įgalinimą veikti, už sugrįžimą pokyčiams regionuose, Lietuvos vardo garsinimą ir Užsienio reikalų ministerijos sprendimu – už viso gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, kaip skelbiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, gavo laikraštis „Draugas“, šiemet švenčiantis 110 metų nepertraukiamos veiklos jubiliejų.
„Laikraštis „Draugas“ yra išskirtinis reiškinys mūsų valstybės diasporos istorijoje. Jis – ne tik lietuvių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet kartu ir Lietuvos istorijos metraštis, kuriame nuo pat pirmųjų numerių didelis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos gyvenimui ir svarbiausiems įvykiams nušviesti. Šiandien „Draugui“ dėkojame už ilgametį užsienio lietuvių tautinio sąmoningumo, dvasingumo, kultūros ir tikėjimo stiprinimą, lietuviško žodžio sklaidą, tarnystę tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus yra skiriamas visiems prie „Draugo“ gyvavimo prisidėjusiems žmonėms – redaktoriams, žurnalistams, rėmėjams ir skaitytojams, spaustuvės darbuotojams, visiems, kurie rūpinosi finansinių išteklių telkimu, kad laikraštis gyvuotų ir pasiektų naujienų ir lietuviško žodžio besiilgintį skaitytoją”, – sakė ministras.
Laikraščiui „Draugas“ skirtas apdovanojimas buvo įteiktas dabartinei vyriausiajai redaktorei Ramunei Lapas, laikraščio priedo „Kultūra“ redaktorei Renatai Šerelytei–Mendeikienei, buvusiai vyriausiajai redaktorei Daliai Cidzikaitei ir žurnalistui Vitaliui Zaikauskui.
„Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti pagerbti užsienyje gyvenančius lietuvius ir su Lietuva susijusius asmenis, įvertinant jų svarius pasiekimus profesinėje srityje, kuriais garsinamas Lietuvos vardas, prisidedama prie valstybės stiprinimo. Apdovanojimus globoja Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, rengia VšĮ „Global Lithuanian Leaders”, bendradarbiaujant su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys ir parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių dėl Lietuvos pozicijos santykiuose su Baltarusija.
L. Kasčiūno teigimu, įvykę butaforiniai parlamento rinkimai Baltarusijoje liudija tai, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas atmeta bet kokius demokratijos kriterijus, imituoja norą bendradarbiauti su Vakarais ir savo politinę ateitį sieja su Rytų geopolitine ir civilizacine erdve.
Tarptautiniai stebėtojai padarė išvadą, kad tiesioginiuose Baltarusijos parlamento rinkimuose, kuriuose opozicijos kandidatams nepavyko iškovoti nė vienos vietos, „nebuvo paisoma pagrindinių laisvės principų“.
L. Kasčiūnas sako, kad A. Lukašenką vertinti kaip Baltarusijos suvereniteto garantą yra klaida.
„Tai politikas, kuris mainais į savo politinio režimo išlaikymą ir asmenines saugumo garantijas nuolat prekiauja Baltarusijos suverenitetu, o bet kokį politinį flirtą su Vakarais išnaudoja tik kaip savo derybinį svertą santykiuose su Kremliumi. A. Lukašenka puikiai supranta, kad bet kokios rimtesnės demokratinės reformos reikštų ir jo politinio režimo pabaigos pradžią“, – rašoma kreipimesi.
Seimo narys primena, kad prieš Baltarusijoje vykusius parlamento rinkimus buvo sudarinėjamos įvairios kliūtys opozicinių politinių partijų registracijai: ribojamos jų galimybės rengti viešus susibūrimus, taikomos baudžiamosios sankcijos už šmeižtą, apklausų rezultatų falsifikavimas. Išankstinių rinkimų metu ir rinkimų dieną buvo stokojama apsaugos priemonių.
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebėtojai teigė, kad šie rinkimai parodė, jog Baltarusijoje apskritai nepaisoma demokratinių įsipareigojimų. Pabrėžtina ir tai, kad nė vienų Baltarusijos parlamento ir prezidento rinkimų, vykusių per ketvirtį amžiaus, kai prezidentas A.Lukašenka buvo valdžioje, tarptautiniai stebėtojai nepripažino sąžiningais.
„Baltarusija yra A. Lukašenkos asmeninės valdžios įkaitė, o jis pats tėra Rusijos „gubernatorius“. Turime suprasti, kad kariniu požiūriu tai jau nėra savarankiška valstybė, o 680 km siena su Baltarusija iš esmės jau yra NATO ir Rusijos siena. Atsižvelgdama į tai, Lietuva turėtų planuoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu“, – teigia parlamentaras.
Pasak Seimo nario, Lietuvos prioritetu santykiuose su Baltarusija turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės. A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
„Todėl Lietuvos prioritetu santykiuose turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės bei diplomatinėmis Lietuvos pastangomis susiejant visus Minskui naudingus ES ir Baltarusijos bendradarbiavimo instrumentus su Astravo užkardymo reikalavimu. Ilgalaikis Lietuvos tikslas – suvereni ir demokratinė Baltarusija, o tai iš esmės įmanoma tik tuo atveju, jeigu Baltarusija „įvyks“ kaip nacionalinė valstybė, kuri save matytų kaip europinės civilizacijos dalį. Ir Lietuva gali prie to prisidėti: remdama bendros (europinės) istorinės atminties projektus, stiprindama bendradarbiavimą su pilietine visuomene bei demokratine Baltarusijos opozicija“, – sako L. Kasčiūnas.
Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.
Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!
Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?
Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?
Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.
Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.
Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.
Antiturkiškos intrigos
Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.
Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.
Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Kai turkai numušė rusų naikintuvą…
Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.
Prancūzijos klaida
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.
Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.
Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).
Vokietijos klaida
Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.
Taigi: „Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.
Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…
Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.“
Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.
Amerikietiška klaida
Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?
Lietuviška klaida
Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.
Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.
Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.
Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?
Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.
„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“
Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.
Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…
