Ne taip dažnai mano buto kambariuose puikuojasi iš parduotuvių atitemtos ir sumerktos vazose gėlės, kasdieninei pusiausvyrai palaikyti paprastai užtenka tų kelių dekoratyvinių augalų, susodintų vazonuose ant palangių, nuo seno čia kukliai pagyvinančių aplinką. Todėl sukaupta gausybė įvairiausių gėlėms sumerkti indų dažniausiai namuose dūlėja be jokio reikalo, jeigu nelaikysime tikru dalyku tai, kad didingos krištolinės vazos savaime gali papuošti kambarius. Didžioji dalis šių stiklinių rakandų į mano gyvenimą atkeliavo kaip žmonos kraitis, taigi jie ir toliau yra prižiūrimi tobulos santuokos namuose su ypatingu pietetu, ne tik nuvalant nuo stiklo sienelių dar tik besiruošiančias užgimti dulkytes, bet ir kartas nuo karto blizginant juos su kažkokiais žvilgesį atstatančiais preparatais.
Kartais šie įvairiaspalviai stiklo burbulai ima ir praverčia, netikėtai būna panaudojami pagal paskirtį, štai nepulsiu ginčytis, kad puikiai atrodo, akį užgauna švelniu atspalvių mirguliavimu pamerkta į tokį išpustytą indą rausva alyvų šakelė, ką tik nuskinta nuo pakelėje augančio krūmo – žvilgesys čia pat panardina žvilgsnį, drauge atbunda ir kiti pojūčiai, tarkime, atšilęs pavasaris už lango pasigirsta nelyg plyštantis šilkas, galva apsvaigsta kaip keliaujant oro balionu į būties centrą.
Tačiau šįkart noriu papasakoti apie tą retą atvejį, kai viduryje žiemos į mūsų namus kažkokio jubiliejaus proga buvo sunešti glėbiai gėlių, supirkti iš daugelio gėlių parduotuvių, visiems svečiams iš anksto žinojus, kad jau ko ne ko, o indų gėlėms pamerkti šiuose namuose netrūksta, yra ne mažiau nei laimės ramios santuokos namuose.
Tąkart gėlių buvo tiek daug, kad beveik nesimatė žmonių veidų, iš visų kampų kyšojo riebios rožės, o žmonėms paryčiui išsiskirsčius virš rožių jau plavinėjo tarsi iš niekur atsiradusios stambiagabaritės ir labai nejudrios musės. Tai, žinoma, buvo nemalonu stebėti, tačiau niekam nė iš tolo negalėjo dingtelėti į galvą mintis, kad tarp nesiruošiančių vysti, didingo stoto rožių ir šūdmusių būtų koks nors loginis ryšys. Tačiau kai po atrakcijų mieste vakare grįžę į namus pamatėme, kad visos sienos yra nulipusios juodais insektais, dar didesnėmis nei įprasta šūdmusė, kažkokios ypatingos saboninės atmainos musėmis, rožes išmetėme daug nespėliodami kaip infekcijos užkratą, drauge puolę rankioti gąsdinančius savo neįprastu dydžiu vabzdžius.
Tokio keisto nutikimo racionalaus paaiškinimo toli ieškoti tarsi ir nereikėtų, tarkime, iš šaltų patalpų į šiltus namus įneštos, užkrėstos vabzdžių lervomis rožės atgijo su visu savo turiniu, atsiskleidė kaip aukštesnės gyvybės formos tunelis. Tarp vabzdžių ir gėlių nuo seno egzistuoja tamprus ryšys. Iš kitos pusės žinome, kad kažkam vystant, pradedant pūti, greitai užsiveisia mažos muselės, drozofilos (lot. Drosophilidae). Tačiau kaip galų nesuvedimas įprastame paaiškinime aptartu atveju yra musės dydis ir akis badantis faktas, kad viena rožė, iškritusi iš krūvos tąsyk išmestų į šiukšlių dėžę kieme rožių, ant žemės, nenuvyto per visą žiemą. Ji gulėjo apversta truputėlį už šiukšlių dėžės kaip disonansas žiemai, kol, galimas daiktas, prasidėjus pavasariui ir atbudus jausmams, ją koks nors užklasio atstovas padovanojo užklasio atstovei.
Keistos tos gėlės, ar ne? Kažkoks dvipusis pasaulio reiškinys, artefaktas, leidžiantis gražia forma pridengti pasaulio siaubą. Tiesą sakant, čia greičiau reikėtų kalbėti apie dailumo formą gėlių įvairovės pavyzdyje nei grožio atvertį, nes grožio manifestacija be visa ko kito numato šiurpaus didingumo atsispindėjimą žmogaus patirtyje, o gėlės, kad ir kaip žiūrėtume, vis tik yra labiausiai ištobulintas būdas atsitverti nuo šiurpo bet kokiu pavidalu patirties, formų ir spalvų plepumu pridengiant didingą, visiškai nebylią pasaulio rimtį (apie skirtumą tarp dailumo iš grožio pokalbį pratęsime kada nors kitą kartą, dabar pastebint tik tiek, kad didingo bjaurumo patirtis gali būti priskiriama grožio atsivėrimo efektui labiau pagrįstai nei juvelyriškai ištobulintos dailumo formos brukimas gėlės pavyzdyje).
Kad ir kaip žiūrėtume, labiausiai mums paranki yra maskuojamoji gėlės funkcija, tampriai suaugusi su josios esme. Tempiame gėles mylimosiomis glėbiais dažniausiai iš inercijos, savo ruožtu su nepalyginamai didesniu refleksijos laipsniu ir savo veiksmo prasmės įsisąmoninimu dovanojame gėles merginoms ir moterims, kai jau bandome atpirkti savo kaltes, užmaskuoti nuodėmes, numalšinti sąžinės graužatį. Ar dar yra manančių, kad gėlių vainikais, atremtais į karstą ir sukrautais ant kapo, siekiame papuošti mirtį ar padailinti artimo žmogaus išėjimo iš šio gyvenimo kelią? Greičiau vis tik yra taip, kad tokiu būdu, t. y. paslėpdami kapą gėlėse, siekiame atsiriboti nuo mirties siaubo, užgožti sąžinės nerimą mirties akivaizdoje. Gėlių perteklius aplinkoje iš tolo perspėja, kad įžengiame į pavojaus zoną, kur netikėtai gali išlysti kokia nors klaiki mūsų gyvenimo aplinkybė, tačiau mūsų visų pastangomis bjaurasties prasiveržimas yra užrakintas iliuzine gėlių girliandos forma. Vaikščiojimas tarp gėlių – tai lėtas slinkimas plonu ledu, kur, nežiūrint visų atsargumo priemonių, pragarmė gali atsiversti kiekvieną akimirką. Taigi, galite priversti mane kalbėti visokias nesąmones, įdėti į mano lūpas man nebūdingus išsireiškimus, tačiau, perspėju iš anksto, kad aš pats, net verčiamas, negalėčiau pakartoti tų lengvabūdiškai tariamų, bet visiškai nederančių su sveika nuovoka žodžių, kad neva vaikai yra mūsų gyvenimo gėlės.
Prisiminkime ir tą atvejį, kai kartą netolimoje šalyje pradingus mažai mergaitei, didžiausias paieškų iniciatorius, užrašęs net šūkį ant savo namo antro aukšto balkono, kviečiantį kiekvieną dieną tęsti paieškas, niekados neprarandant vilties, buvo kvartalo gėlininkas, kaip vėliau išaiškėjo, žiauriai nužudęs ir pakasęs tyrąjį kūdikėlį gėlių lysvėje. Ar ši dienų dienomis apie gėles švelniai tupinėjusi pabaisa buvo iškrypėlis pedofilas, išniekinęs iš nužudęs bejėgę mergaitę, ar nepakaltinamas beprotis, pakasęs po žemėmis nekaltą vaiką kaip, tarkime, dvasinę auką plėšrioms gėlėms, – to iš viešai skelbtų pranešimų nebuvo galima sužinoti, tačiau, kai šiandien matau, jog mano namo kaimynas pensininkas iš devintojo aukšto, neįtikėtinai smailaus, panašaus į tulpės svogūnėlį, viršugalvio (tai ypač gerai matosi, žiūrint iš balkono) žmogelis per visą vasarą triūsia apie namo gėlynus, be visa ko kito, kasdien nuplaudamas su šampūnu akmenis nuo rytinių pasivaikščiojimų metu šunų paliktų gelsvų čiurkšlių pėdsakų, kažkokia grėsmės atmosfera pristoja taip arti, kad net užkaista žandai.
Šiandien jau sunkiai atsimenu – kaip pirmą kartą patekau šį šią gėlių parduotuvėlę, per keletą gatvių nuo mano gyvenamo namo, kokių motyvų vedamas čia užsukau? Berods buvo karšta vasaros diena ir aš, ieškodamas, kur būtų galima nusipirkti vaisvandenių, pravėriau duris į patalpas, kurios iš išorės, dėl ant langų iškabintos reklamos, priminė kažkokį prekybos tašką. Nors tąsyk iškart supratau, kad atsitiktinai patekau į gėlių parduotuvę, tačiau, atrodo, neskubėjau apsisukęs išeiti, nes pasitikusi, tyliai birbiant kondicionieriui, vėsa buvo kaip tik tas dalykas, ko dabar reikalavo išpampusios nuo karščio kūno poros. Taigi likau atsipūsti, apsižvalgyti.
Gėlės čia buvo išmaniai išdėliotos ant skirtingo dydžio stelažų, paprastų ir įmantrių stovų, sviro iš veidrodinių lentynų, sukuriančių spalvų įvairovės stereo įvaizdį, spalvotiems atšvaitams svyruojant po salę, didelė ir padrika jų galybė draikėsi ant floristo, ruošiančio kompozicijas, darbastalio. Einant į salės gilumą, keliais pakilimo laipteliais atskirtoje patalpoje puikavosi įvairiausių pavidalų vazonuose susodintos kambarinės gėlės. Metęs greitą žvilgsnį spėjau pastebėti, kad šalia gausybės neatpažįstamų formų ir pavadinimų kambarinių gėlių čia buvo galima rasti net ir man žinomas, tokias kambario puošmenas kaip Baltaguslę Marantą, Didžiažiedį naktenį, Dvigalvį Kaladį, Madagaskaro draceną, Bugenviliją ir kt. Kiek kukliau apsirėdžiusi atrodė Apskritalapė peperonomija, tačiau reikia turėti galvoje, kad pirkėją ji visados labiau domino ne tiek monotoniška, į nuobodulį varančia išvaizda, kiek neaiškius lūkesčius žadinančiu lotynišku savo pavadinimu (lot. Peperomia rotundifolia). Ypatingai stebino, tiesiog pribloškė kaktusų įvairovė, tačiau prisipažinsiu, kad per pagarbų atstumą iš boluojančio žiedo negalėjau nuspėti – ar ten taip audringai žydėjo, tarsi būtų aplipęs varške, kaktusas Neopartavija, ar Kaktusas pejoltis?
Tačiau be jokios abejonės gėlių parduotuvės svarbiausia ašimi buvo centinėje salės patalpoje išdygęs gėlių Babilonas, t. y. sumerktos į vazonus, dubenius arba net į didžiulius konteinerius skintos gėlės – įvairiaspalvių tulpių jūra, pagal spalvas skiriami gvazdikų batalionai, įvairiausiomis pozomis išvirtusios gelsvosios frezijos, keliomis kryptimis išsibarsčiusios skirtingo plauko ir šukuosenų orchidėjos, nuo palangės pastojusios, jau nugalėtos sielos baltosios chrizantemos.
Ir, žinoma, rožės, rožės, rožės, įvairiausių pavidalų ir spalvų! Stipriai dominavo raudonosios rožės, baltųjų buvo žymiai mažiau, o kaip didžiausias akibrokštas tolėliau kyšojo viena kita mėlynosios rožės galvelė. Kiek man buvo žinoma iš nuogirdų, taip esą nusidažo baltoji rožė, iš vakaro pamerkta į geriausios kokybės rašalo, skirto „Caran d‘Arche Gotica“ rašikliui, tirpalą.
Gėlių parduotuvėlėje vienur kitur nuo grindų į viršų stiebėsi tuščiaviduriai vamzdžiai kaip savotiška gėlių kotų imitacija, leidžianti prasminiu būdu padalinti patalpų erdvę (ir dabar man atrodo, kad tai buvo tik dekoras, o ne koks nors technologinis įtaisas).
Vis dėlto dar labiau nei gėlių įvairovė čia pribloškė tai, kad prie manęs, sutrikusio iš besižvalgančio, net po minutės kitos nepribėgo niekas iš parduotuvės personalo, besisiūlydamas padėti, patarti, drauge kažką iškvosti. Tvinksint sekundėms, keistumas augo. Už pertvaros, šalia kasos aparato stovėjo išburkusio veido moteris su, kaip atrodė, kadaise puoselėtos didingos elegancijos likučiais. Mirtinai – išgąsdinta. Stūksojo nejudėdama, be žado, kaip išjungto mechanizmo lėlė. Podraug patalpose visą laiką dar kažkas kuitėsi, krebždėjo, net krenkštė, nepasirodydamas apšviestoje salės dalyje. Galop tas kažkas liuoktelėjo ant kėdės už pertvaros, pasimatydamas jau materialaus pavidalo ataugos dalimi. Iš pradžių spėjau, kad ant kėdės negrabiai užšoko sunkus nupenėtas katinas, piktai mojuojantis uodega, po minutės kitos jau atrodė, kad čia taip dusliai šlamėdama laipioja beždžionėlė, tačiau dar kartą žvilgtelėjus neliko jokių abejonių, kad ant minkštojo krėslo su dideliu vargu užsiropštė ir atsisėdo ne ką didesnė už katiną, bet jau sena, labai sena, su nuplikusiu pakaušiu žmogysta, jeigu norite, dygiomis kaip knopkės akutėmis žiūrintis žmogeliukas. Savo pobjaurį žvilgsnį jis greitai nuleido neužfiksavęs, tarsi leisdamas suprasti, kad man skirtas laikas baigėsi, tačiau net ir trumpo akių kontakto užteko suprasti, kad būtent ši žmogiško pavidalo (?) būtybė yra šios įstaigos šeimininkas, demiurgas, absoliutus valdovas. Išėjau nieko nepasakęs, net neatsisveikinęs. Prieš duris dar paspartinau žingsnį, pajutęs, kad salės centre pražydusi Mammiliarija jau buvo pasiruošusi spjauti neprašytajam svečiui į nugarą.
Dar kartą į šią vietą niekados nebūčiau užsukęs savo noru, tačiau atsitiko taip, kad eidamas visai kita gatve nei praeitą kartą, kai pravėriau paradines gėlių pasaulio duris, iš tolo pastebėjau, jog liepsnoja užpakalinė parduotuvėlės siena, tiesą sakant, liepsnos liežuviai pakilę jau valgė stogo dalį, toli pažerdami kibirkščių spiečius. Dar labiau išsigandau, kai pribėgęs prie gaisro židinio išgirdau už durų verkiantį vaiką. Truputėlį buvo keista, kad vaikas, kaip buvo galima tikėtis tokiu atveju, toli gražu nei spiegė, nei klykė, šaukdamasis pagalbos, o tik monotoniškai virkavo, tarsi atlikdamas pabodusią kasdieninę pareigą, tačiau aš, nieko nelaukęs, su trenksmu atplėšiau užpakalines duris, įsiverždamas į patalpas pro tarnybinį išėjimą, kaip mano vietoje būtų pasielgęs kiekvienas sveikų refleksų žmogus, dėl vaiko gyvybės išgelbėjimo pasiryžęs pažeisti net privačios nuosavybės neliečiamumo principą.
Man patekus į liepsnos apimtas patalpas, vaiko verksmas liovėsi taip staiga, kad net suabejojau, ar iš tiesų čia kažkas ką tik sriūbavo? Nepanašu, kad čia apskritai būtų galėjęs gyventi koks vaikas, klaikiai nejaukios patalpos, skirtos gėlių sandėliavimui, tikrai nepriminė vaikystės sodų. Jokios garsus galinčios leisti gyvasties aplink nesimatė, tik po kelių akimirkų kažkoks posunkis padaras (tikrai – ne vaikas) šlamštelėjo nuo stalo ir neįtikėtinai vikriai nurisnojo kažkur žemyn, į apačią, į rūsį, nesvarbu kaip dabar tai pavadinsime. Buvo neapsakomai bloga, girdint tokius bildesius – taip tikriausiai risnoja sunkio dvasia su asilo ausimis, laipioja laiptais užsisenėjęs slogutis, pokši nesmagumo našta. Visur baisiai dvokė siera, tačiau labiausiai nosį rietė kažkur gausiai išpiltas šviežias žmogaus kraujo kvapas. Tarkime, taip tikriausiai ir turi kvepėti chaoso prieangis, žymintis vertybinę takoskyrą, tačiau drauge pribloškė parduotuvėlės savininkų sugebėjimas net ir tokiomis aplinkybėmis puoselėti savo merkantilinius interesus, – įsižiūrėjus pro pelenų padraikas buvo galima matyti ir tai, kad atitekančio vamzdeliais kraujo voniose sumerktos burbuliuoja begalinė daugybė rožių, jau beveik įgavusių tobulą prekinę išvaizdą, paruoštų išnešti į prekybos centrą, nekantriai laukiančių kontakto su pirkėjais. Staiga supratau, kad, nežiūrint liepsnos liežuvių, čia visą laiką buvo neapsakomai šalta.
Nudaužęs kelis stovus ir apvertęs po ranka buvusius konteinerius, palikau parduotuvėlę paknopstomis, neišdrįsęs toliau knistis, irtis iki esmės, stoti į akistatą su pačiu blogiu, nesusiviliojęs perspektyva tiesiogiai apčiuopti blogio šaknį. Kad ir kaip keista, lauke jokių gaisro pėdsakų jau nesimatė, aplinkui siautėjo tik baisiai vėlyvas ruduo, po kojomis liepsnojo nukritę visi medžių lapai.
Kitą kartą dar sapnavau, kad kelionėje po pomirtinį pasaulį nematomas gidas Gintaro Beresnevičiau balsu pranešė, kad tie pralekiantys pro šalį nykūs barakai su kur ne kur ten sušmėžavusiais, visiškai savanoriškai užveistais gėlynais, yra stacionarusis pragaras.
Žinia, nešvari vieta ilgai tuščia nebūna. Po menamo gaisro atlaisvintose patalpose įsikūrė dviračių parduotuvė. Taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien Kaune labiausiai beviltiški psichiniai ligoniai vis dažniau sėda ant dviračių, važinėja baisiai signalizuodami klaksonais pėsčiųjų šaligatviais, kliudydami ir keikdami sutiktus praeivius, kartas nuo karto ištaikydami, greitai praskriejant, numušti kokiam nors senukui skrybėlę nuo galvos ar viena ranka pakelti moteriškės sijoną. Liaudyje jie vadinami linksmuoliais…
2018.11.10; 09:00
