Šį rudenį Alytuje bus pastatytas paminklas Dainavos apygardos partizanams. Dainavos apygarda yra likusi vienintelė iš 9 partizanų apygardų, nepagerbta paminklu.
Dainavos paminklo statymo istorija užsitęsė net 23 metus – paminklo vietos ir jo projekto klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC), visuomenė ir vietos valdžios struktūros svarstė nuo 1997 metų.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Pernai vasarą LGGRTC ir Alytaus miesto savivaldybės vadovai, partizanai, politiniai kaliniai, alytiškiai pagaliau sutarė, kad paminklas stovės Alytaus senamiesčio skvere; šią gegužę jiems buvo pristatytas būsimojo paminklo maketas. Statybos darbus planuojama baigti rudenį.
Paminklo Dainavos apygardos partizanams kūrybinė grupė: paminklo autorius – skulptorius Gintautas Jonkus, aplinkos sutvarkymo autoriai – architektas prof. dr. Petras Grecevičius, kraštovaizdžio architektas doc. dr. Jonas Abromas.
Už paminklo pagaminimą ir pastatymą atsakinga Alytaus miesto savivaldybės administracija, už darbų finansavimą – paminklo iniciatorius LGGRTC.
Paminklas bus apšviestas LED šviestuvais. Šalia jo bus įrengti trys suoliukai, informacinis stendas lietuvių ir anglų kalbomis. Aplinką puoš puslankiu sukomponuota dviejų pakopų gyvatvorė iš visžalių augalų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., ji apjungė Alytaus apskrities ir dalį Lazdijų apskrities partizanų. Dainavos apygardos įkūrėju ir pirmuoju vadu laikytinas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1945 m. lapkritį – 1946 m. gegužę vadovavęs tuo metu vadinamai A apygardai). Kiti Dainavos apygardos vadai:
Žymesni mūšiai: Kalniškės mūšis (vyko 1945 m. gegužės 16-17d.), du mūšiai Varčios miške (vyko 1945 m. birželio 14 d. ir birželio 23 d.), Merkinės mūšis (vyko 1945 gruodžio 15 d.).
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Šie poeto Vytauto Cinausko partizanų motinoms skirti žodžiai primena tūkstančius lietuvių motinų, kurių vaikai žuvo kovodami dėl Lietuvos laisvės, o joms pačioms teko praminti tikrus kančių kelius per stepių pūgą ir per klampią tundrą. Atlaikiusioms šį kraupų likimo išbandymą kelias į tėviškę lietuviškųjų kvislingų valia buvo užkirstas.
Žymus Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas
Viena iš tokių didmoterių buvo ir legendinių Dzūkijos partizanų Liongino Baliukevičiaus–Dzūko ir Kosto Baliukevičiaus motina Joana.
Partizanų tėvas žuvo 1944 m. Alytuje atsitiktinai, kai Lietuva vėl buvo virtusi nacių ir sovietų kovų arena. Motina buvo ištremta 1947 m. pavasarį kartu su broliu Alfonsu Petruškevičiumi (žymiu Nepriklausomybės laikų agronomu). Brolis mirė 1955 m. Tiumenės srityje, motina iš tremties į Lietuvą grįžo 1956 metais. Ją priglaudė giminaičiai Drobniai, gyvenę Pučkornių kaime netoli Naujosios Vilnios. Mirė 1972 m., palaidota Naujojoje Vilnioje.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus skyrius ėmėsi iniciatyvos įamžinti laisvės kovotojų motinos atminimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad skyriaus pirmininkas Albinas Gutauskas elektroniniu paštu gavo žinutę, jog Naujosios Vilnios kapinėse palaidota partizanų Baliukevičių motina.
Kadangi Albinas Gutauskas buvo skaitęs „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštį,“ iš esmės už šio paminklo atsiradimą pirmiausia turime būti dėkingingi jam. Bendrijos narys Algis Knyva su sūnumi Tomu parengė projektą.
Saulėtą spalio 20-osios popietę tremtinių bendrijos ir tremtinių sajungos atstovų būrelis, Drobnių giminės susirinkome prie partizanų motinos kapo, papuošto gėlėmis ir tautine vėliava. Šventinimo iškilmės virto kukliu iškilmingu minėjimu. Partizano motinos atminimą pagerbė tremtinių choras „Laisvė“. Minėjimą pradėjome Lietuvos himnu.
Albinas Gutauskas priminė a.a. Joanos Baliukevičienės sunkų gyvenimo kelią, tragišką šeimos likimą. Šiltais žodžiais padėkojo tremtinę priglaudusiems giminėms. Albinas Gutauskas kartu su architektu surado lauko akmenį, kuris tapo kukliu paminklu. Padėkojo rėmėjams, ypač dr. Juozo Petro Kazicko labdaros ir paramos fondui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondui.
Kazimieraičio rinktinės apdovanojimai. Lionginas Baliukevičius – Dzūkas skaito įsakymą. 1948 metai.
Tremtinių choras sudainavo dainą „Partizanų motina” (žodžiai Vytauto Cinausko), skaitovė Irena Tumavičiūtė Edmundo Simanaičio posmais pagerbė atminimą visų mūsų tautiečių, žuvusių lageriuose ar tremtyje. Choras pagiedojo už širdies griebiančią giesmę „Amžinajį atilsį duok mirusiems, Viešpatie…“
Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero parapijos klebonas Eigantas Rudokas priminė šios maldos istoriją: „Išrinktosios tautos atstovams buvo leista grįžti iš Babilono vergijos po 70 metų. Beveik viskas buvo sunaikinta. O ir grįžo tik nedidelė dalis. Vieni buvo mirę, kitų palikuonys grįžti nenorėjo ar buvo nutautėję. Liko visai nedaug. Kunigų Esdro ir Neemijo iniciatyva nedidelis grįžusiųjų būrelis susirinko, atsitiktinai kažkur surado suvyniotą torą, bet niekas nesugebėjo paskaityti. Kunigas Neemijas dar nebuvo visiškai pamiršęs tėvų kalbos, perskaitė ir pakomentavo tą ištrauką. Ir atsitiko įdomus dalykas: kilo didžiulis entuziazmas. Kažkas pasakė: atstatysim sugriautus namus, apleistus vynuogynus, sodus sutvarkysim ir vėl gražiai gyvensim.
Tada kunigas Neemijas pasakė: „Ne, pradėkime didžius darbus nuo maldos už mirusiuosius, už mūsų tėvus, protėvius ir proprotėvius, kurių kaulai čia ilsisi ir niekas nebežino, kur, kurioje vietoje. Ir tie tremtiniai, grįžę į Pažadėtąją žemę, į Palestiną, pirmą kartą sukalbėjo šitą maldą „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia, tegul ilsisi ramybėje, amen.“
Aštuntojo ir devintojo amžių prieš Kristų sandūra ir mūsų dienos. Matome, kokia brangi ir artima visiems tapo ši malda. Tai iš tikrųjų tremtinių malda, tų, grįžusiųjų iš tremties, iš vergovės… Ir didis darbas buvo pradėtas nuo šitos maldos už protėvius, kurių palaikai ten ilsėjosi.
Apie velionę Joaną negalėčiau pasakyti nė vieno žodžio, nes jos nepažinojau. Bet ji ne viena šituose kapuose, kitų gal net nežinom, apie kitus negirdėjome. Čia ilsisi kunigo Mykolo Suchockos palaimintojo brolis. Labai kuklus paminklas. Jis irgi netoliese gyveno. Labai skaudi jo ir visos šeimos istorija. Rasime iškilių ir neiškilių, labai paprastų žmonių. Ir kas įdomiausia – šis paminkliukas vos ne aukščiausioje kapinių vietoje. Į kitas dvi puses kapinės eina žemyn. Matote, žmogus, lyg ir nenorėdamas, net ir po mirties veržiasi aukštyn, į dangų, link Dievo. Nepaisant to, kad čia tik kauliukai, bet dvasia kyla vis aukščiau. Ir dvasia trokšta didesnių dalykų. Ir šitą vėliavą kažkas kitas neš. Ir taip sutvarkytas visas pasaulis.
Mielieji, artėja Visų šventųjų diena. Manau, kad ji pas Dievą yra tikrai brangi, priimta Viešpaties. Nes, kaip gražiai parašyta: KAPŲ TYLOJE ILSĖKIS, MOTINA, SUNKIUS TREMTIES VARGUS IŠKENTUSI, DU SŪNUS PARTIZANUS APVERKUSI.
Tai ne tuščia auka, tai – nepaprastas žygdarbis. Ir kas išpasakos jos skausmą, kurį ji iškentėjo, kas nusakys jos vargus, į akmenį įrėžtus. Čia įrėžta vardas, pavardė, gimimo ir mirties data. Daug daugiau nei akmuo, kuris yra simbolis, ženklas tvirtumo, ištvermės, jėgos, tos kančios – visa tai tikrai pas Dievą yra užrašyta. Šis gražus ženklas visiems tebūnie priminimas, bet dar daugiau priminimas to, ką iš tikrųjų kartais Dievas žmogui skiria ir kiek tame kelyje į šventumą žmogui reikia iškentėti.“
Padėkojęs už gražias giesmes, gražius žodžius ir už akmenį, labai prasmingai bylojantį, klebonas pasakė, jog šį paminklą pašventins su dideliu dėkingumu velionei už jos gyvenimo auką. Atsigręžęs į kapą, klebonas tarė: „Mirtis neužbaigia mūsų gyvenimo, tik jį pakeičia. Ir mirusieji tik trumpam laikui atsiskiria nuo gyvųjų. Jei žemėje eisime tikėjimo, aukos ir meilės keliu, susitiksime dangiškojo Tėvo namuose. O kryžius ir paminklus statome, nes jie liudija mūsų tikėjimą ir viltį, spinduliuojančius iš Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo. Tad prašykime Viešpaties sustiprinti mūsų tikėjimą prisikėlimu, amžinuoju gyvenimu ir Dievo atlygiu. Ir tepalaimina jis šitą kryžių ir paminklą ant mūsų tikėjimo sesers Joanos kapo pastatytą. Viešpatie Jėzau Kristau tu, savo mirtimi ant kryžiaus nugalėjęs mirtį, prisikėlimu sugražinęs žmonijai dvasinę gyvybę, palaimink šį paminklą ir kryžių, o čia besiilsinčius palaikus prikelk garbingam amžinam gyvenimui. To prašome tave, kuris viešpatauji per amžius. Palaimink, Viešpatie, ir šias uždegtas žvakes, gėlių puokštę ir šitą vėliavą.“
Partizanų žūties vietoje – paminklinis akmuo. Jame iškalta ir Liongino Baliukevičiaus – Dzūko pavardė.
Algis Kašėta, parengęs spaudai Liongino Baliukevičiaus dienoraštį, padėkojo, kad LPKTB Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį į šį kapelį.
Politikas papasakojo, jog neseniai lankėsi Ukrainoje, „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraščio“ ukrainiečių kalba sutiktuvėse, ir priminė, jog mus su Ukraina sieja ypatingi ryšiai – didelio masto partizaninis judėjimas vyko tik Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje.
Politikas pažymėjo, jog Lionginas Baliukevičius paliko autentiškiausią partizaninės kovos liudijimą. Jis dienoraštį rašė bunkeryje. Algis Kašėta jaudinančiais žodžiais nusilenkė partizanų motinų atminimui, kurių auką ir žygdarbį sunku nusakyti žodžiais.
Už tauraus dvasingumo atmosferą, tvyrojusią pagerbiant a.a. Joaną Baliukevičienę, norėtųsi ypač padėkoti chorui „Laisvė“ ir klebonui Eigantui Rudokui.
Pasakojimą apie a.a. Joanos Baliukevičienės pagerbimą baigsime žodžiais iš jos laiško seseriai: „Mano likimo motinos, tik jos supras, kokis širdies mano skausmas. Tik jos, tik jos supras…“
O šis lauko akmuo ir užrašas teliudyja, jog jų vardai ir auka nepamiršti.
Nusilenkdami Joanos Baliukevičienės ir tūkstančių kitų motinų, kurių vaikai žuvo dėl Lietuvos laisvės, atminimui, pridedame šio kuklaus minėjimo metu skambėjusią dainą Vytauto Cinausko žodžiais:
Tęsdami partizaninės temos sklaidą, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė SKYLĖ skelbia naują ir atvirą visuomenei sumanymą – „Broliai“ partizanų apygardose“. Pagrindinė renginio mintis – Lietuvos regioniniuose miestuose surengti vienos dienos kultūrinį – švietėjišką „subruzdimą“, skirtą Laisvės kovoms atminti. Miestus tokiai šventei ketinama pasirinkti pagal devynių partizanų apygardų centrus. Sumanytojai siekia, kad tam skirti renginiai vyktų visą dieną: ketinama surengti parodas, pokalbius, rodyti vaizdo medžiagą, rengti kelių valandų išvykas į apylinkėse esančias partizanų kovų vietas, vaišintis „Brolių“ arbatėle…
