Lozoriau

Aktualijos

Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.

Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.

Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.

Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.

Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.

Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.

Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.

Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…

Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.

Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.

2017.02.01; 05:20

Fotoreportažai

VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų administracija, Stanislovo Kuzmos šeima bei Labdaros ir paramos fondas „VU profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas” visi geros valios žmonės, organizacijos, įmonės, valdžios atstovai ir meno mecenatai susitelkę įgyvendino neseniai mirusio talentingo skulptoriaus Stanislovo Kuzmos idėją – pastatė jo sukurtą skulptūrų kompoziciją „Lozoriau, kelkis”.

Skulptoriui S. Kuzmai likimas skyrė ypatingą dalią – jam buvo duota jautri dvasia ir stipri valia, leidusi sukurti lietuviškos skulptūros šedevrus, bet fiziškai silpna širdis.

Siekiant, kad talentingas menininkas galėtų gyventi visavertį kūrėjo gyvenimą, kasdien turėjo dirbti darni komanda – menininkas, jo šeima ir medikai. Tik S. Kuzmos artimieji žino – po šios nuolatinės kovos, atkaklių pastangų, ateidavo kūrybinės pergalės ir visuomenė galėdavo džiaugtis vis naujais ir naujais skulptoriaus darbais.

Apie dešimtmečiais trukusį paciento ir medikų bendradarbiavimą, išsiplėtojusį į nuoširdžią draugystę, S. Kuzma ne kartą artimiesiems sakė: „Gyvenu tik daktarų ir Dievo valia”.

Tai nebuvo tušti žodžiai – menininkas sukūrė ir medikams dedikavo įspūdingą skulptūrinę kompoziciją bibline tema „Lozoriau, kelkis”. Sceną, kuri aprašyta Biblijoje, kai Jėzus prikelia mirusį Lozorių, skulptoriui ne kartą teko patirti realiame jo paties gyvenime.

Skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis”, sukurta 1989 metais, – vertingas menininko S. Kuzmos kūrybinis palikimas. Jis paliko šios skulptūros piešinius, maketą ir daugybę informacijos sūnui Algirdui, taip pat skulptoriui, kuris nuolat talkindavo tėvui realizuojant kūrybines idėjas. Architektas R. Palekas, anksčiau bendradarbiavęs su skulptoriumi S. Kuzma, dabar su sūnumi A. Kuzma parinko skulptūrai tinkamą vietą.

Menininko valia, trimatė kompozicija „Lozoriau, kelkis” stovi Santariškių klinikų teritorijoje, įprasmindama sergančiojo, jo artimųjų vilties ir prikėlimo dvasią. Ši menininko idėja yra kovos už gyvenimą ir Lietuvos mediko profesijos simbolis.  

„Kaupdami lėšas skulptūros statybai, vadovavomės biblijine tiesa, kad našlės skatikas yra dažnai vertesnis už didelę auką”, – sako sako fondo steigėja Marija Virketienė.  

Skulptūra jau stovi ir džiugina žmonių širdis. Paminklas atidengtas 2016 m. birželio 3 d.

Visiems rėmėjams ir monumento kūrėjams iniciatyvinės grupės vardu dėkoja Paramos ir labdaros fondo” VU prof. A. Marcinkevičiaus mokinių klubas” vadovas prof. akad. Vytautas Sirvydis.

Vertingas skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kūrybinis palikimas laukia dėmesio (A.Jančioro filmas „Lozoriau kelkis“)

XXX

Apie menininką Stanislovą Kuzmą (1947 05 07 – 2012 08 14)

2012 m. rugpjūčio 14 d. netekome iškilaus skulptoriaus, Lietuvos dailininkų sąjungos nario Stanislovo Kuzmos.

S. Kuzma gimė 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje. 1961–1966 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, 1973 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą ir iki 1976–ųjų dirbo piešimo katedroje dėstytoju. 1976 įstojo į dailininkų sąjungą ir tapo laisvu menininku.

Vieno universaliausių šiuolaikinių lietuvių skulptorių kūrybos spektras itin platus ir įvairus – nuo monumentalios skulptūros viešosiose erdvėse, mažosios plastikos, skulptūrinių portretų iki antkapinių ir sakralinių paminklų, medalių. S. Kuzmos kūrybai būdinga savita moderniosios skulptūros ir liaudies tradicijų transformacija, įtaigus valstybės istorijos, tautinės tapatybės simbolių perteikimas, nuolatinis dialogas su krikščioniškąja tradicija ir ikonografija, viduramžių epochos plastika ir pasaulėjauta.

Vieni iš labiausiai atpažįstamų S. Kuzmos skulptūros kūrinių – „Mūzų šventė” Nacionalinio dramos teatro fasade ir „Versmė” teatro hole, „Sutartinė” viešbučio „Lietuva” prieigose Vilniuje, „Šaulio” skulptūra Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose, paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje, „Pieta” Lietuvos laisvės gynėjų memoriale Vilniaus Antakalnio kapinėse, atkurtos Vilniaus arkikatedros frontono skulptūros.

Ne mažiau reikšmingi ir paskutiniais dešimtmečiais skulptoriaus sukurti kūriniai bažnyčioms: „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė” Kiaunoryse, „Prisikėlęs Kristus” Kolainiuose, „Prisikėlęs Kristus” ir „Marija su mažuoju Kristumi” Elektrėnuose, „Nukryžiuotasis” Vilkaviškio katedroje, „Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimas” Ignalinoje, „Nukryžiuotasis” Nidos bažnyčioje.

Prie sakralinių skulptūrų šliejasi ir antkapinės, kurios išsiskiria skleidžiama ramybe ir švelnumu, stebina idėja ir formos preciziškumu, o svarbiausia – atskleidžia skulptoriaus gebėjimą perteikti emocinį krūvį, dvasinę įkrovą kūrybai. Pasak dailėtyrininkės Aldonos Žemaitytės, per daugiau kaip tris kūrybinius dešimtmečius skulptoriaus kūrybos nepaveikė mados vėjai. Jo kūriniai kupini emocionalios vidinės šilumos, sruvenančios aptakiomis draperijų įstrižainėmis, skleidžia kūno grožį ir plastikos estetiką. Iš jų sklinda melancholija, susimąstymas arba veržlumas. Statika ir judesys, psichologizmas ir stilizacija skulptoriui vienodai svarbūs.

Gyvenime pasižymėjęs ypatingu kuklumu, Stanislovas Kuzma visada buvo matomas brandžiais ir išskirtiniais kūriniais. Dailininkas yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1996), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1997), Šv. Kristoforo statulėle (2007). Menininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, Olimpinis sporto muziejus Lozanoje, kiti užsienio šalių muziejai.

Informacijos šaltinis – www.santariskes.lt.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Santariškių ligoninė; menininko Stanislovo Kuzmos skulptūros.

2016.06.09; 06:15