Šiandien iš profesinių sąjungų valdžia pripažįsta tik tris centrus: LPSK (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija), LDF (Lietuvos Darbo Federacija) bei Solidarumą (Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas”) ir su jais derasi. Jie veikia kartu arba bent jau imituoja bendrą darbą. Tačiau šalia jų jau daug metų veikia profsąjungos, kurios save vadina „laisvomis ir nepriklausomomis“ ir oponuoja trims save vadinančiomis „galingiausiais, didingiausiais ir skaitlingiausiais nacionaliniais centrais“.
Nepriklausomos profesinės sąjungos dažniausiai veikia šakiniu principu: NPPSS (Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas), LŠDPS (Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinė sąjunga), Sandrauga (Jungtinė profesinė sąjunga), kurios kaip ir atskirai po vieną, taip ir susijungusios gali pretenduoti į nacionalinių centrų ar centro statusą.
Continue reading „Profesinės sąjungos: būti ar nebūti, arba kas, ką ir už ką gina”
