Manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad po pernelyg ilgai užtrukusios Ramūno Karbauskio partijos „valstiečių“ pavadinimo uzurpacijos, nuoroda į valstietijos luomą vis labiau įgyja tragikomišką pobūdį, žodis „valstiečiai“ tampa tuščia beprasmė išnara arba karikatūriniu užkeikimu.
Kaip atrodo bent man, tokiu atveju patiriame ne tik verbalinius nuostolius, kai vienas žodis yra paverčiamas draiskalais, o esame įveliami į savimonės nunykimo peripetijas, kai su žodžių išdėvėjimu iki kraštutinės beprasmybės ribos drauge yra uždaromi arba, tiksliau tariant, savaime užsiblokuoja atskiri sąmonės, apskritai sąmoningumo departamentai.
Iš tiesų, dar taip neseniai labiausiai intriguojantys amžiaus pabaigos filosofai varžėsi dėl teisės pasivadinti arba maloningai būti pavadinamais valstiečių vardu. Jeigu neklystu, garsusis Martinas Heideggeris sako (cituoju iš atminties), kad didžiausi filosofai apie būtį žino tik mažą dalį to, ką žino valstietis, besiklausantis rugio grūdo dygimo šnarėjimo, o savo ruožtu Arvydas Šliogeris, iškiliausias lietuvių filosofas, saviidentifikacijos motto nusako taip: esu tik pasiklydęs valstietis! http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id67/KB_2013_12_WEB.pdf
Taigi apie valstietiškos savimonės konfigūracijas prasminga būtų vėl pradėti kalbėti įveikiant šiandien dominuojančias falsifikacijas, darant kažką panašaus į giluminį gręžinį, atkasant pirmaprades struktūras iš po laiko sąnašų ir purvo nuošliaužų. Iš labai toli pradedant šį pokalbį, šiandien įvardytos temos rakursu keliame pirmą klausimą (1): kas yra tai – valstietija kaip luomas, kaip luominis lietuviškos sąmonės daigas.
Daugumai skaitytojų tikrai nepasakysiu didelės naujienos, primindamas, kad luomo sąvoka yra teisinė kategorija. Luominis visuomenės susiskaidymas ilgą laiką daugelyje šalių egzistavo dėl įtvirtinto skirtingo žmonių santykio su įstatymu, kai atskiroms visuomenės grupėms buvo teikiamos vienokios ar kitokios teisinės privilegijos, numatomos statuso išlygos, o savo ruožtu visų žmonių lygybės prieš įstatymą įgyvendinimas, suprantama, naikina luominį visuomenės pasidalijimą, tokio pobūdžio susipriešinimą.
Demokratinė teisinė visuomenė, pakeitusi luominės visuomenės tipą, skelbia, jog visi žmonės prieš įstatymą yra lygūs, niekam nenumatant teisinių privilegijų dėl socialinio statuso, užimamų pareigų, turtinės padėties ir pan.
Taigi modernioje visuomenėje žodis „luomas“ šiandien dažniausiai yra vartojamas jau neigiamame kontekste, pasitelkiant tokį įvardijimą kaip tam tikrą metaforą, kuri leidžia išjuokti kieno nors neteisėtas pretenzijas disponuoti privilegijoms arba, tarkime, siekį įtvirtinti klano interesus, vartoti valdžios svertus savanaudiškiems artimo rato žmonių tikslų įgyvendinimui visos visuomenės sąskaita.
Kita vertus, garsus vokiečių filosofas F. Nietzsche yra atkreipęs dėmesį į kitą luomo instituto pusę. Esą yra taip, jog luomas kaip toks ankstesnėje visuomenėje buvo žmogaus pasirinkimų vertybinės motyvacijos šaltinis, ta socialinė jėga, kuri puoselėjo, visados gynė, palaikė tam tikrų vertybių gyvastingumą kaip paties luomo egzistavimo prasmingumo pamatą.
Luomas čia esą buvo nepramušamas vertybių apsaugos žiedas, ta galinga jėga, kuri užtikrino palankiausias vertybių sklaidai sąlygas, – na, visi lengvai įsivaizduojame, ką, tarkime, bajorui reiškė ar tebereiškia garbės žodis.
Savo ruožtu, pagal F.Nietzsce, moderniųjų laikų visuomenėje formuojasi beluomis arba luomo-mišrainės pavyzdžio žmogus, tiksliau tariant, toks žmogaus sąmonės tipas, kai vertybinės nuostatos geriausiu atveju yra pripažįstamos tik kaip lengvai pakeičiamos kaukės, nepuoselėjant jokio tikro įsipareigojimo kaip saviidentifikacijos kodo.
Dabar iš tiesų neretai yra taip, jog labai daug kalbame apie vertybes, gal net pernelyg daug, tarsi lenktyniaudami su pačių vertybių derealizacijos sparta, kai reali būtis palieka šią sferą. Galimas daiktas, mūsų išvešėjęs plepumas, triukšmingas verbalizacijos uolumas šioje sferoje yra savotiškas vertybių ištuštėjimo simptomas, rodantis desperatiškas pastangas žodžiais užkišti išryškėjusias kiaurymes.
Taigi, baigiant šį abzacą, būtina pastebėti, kad F.Nietzsche‘s pastaba, traktuojant ją rimtai, leidžia daryti perskyrą tarp luomo kaip teisinės kategorijos ir žmogaus luominės vertybinės identifikacijos, pripažįstant faktą, jog ir modernioje visuomenėje galimas toks žmogaus sąmonės tipas, kai savivertės ir orumo puoselėjimas yra susijęs su užsiangažavimu amžių paliudytų vertybių naudai.
Šios temos plėtotei ypač svarbu pastebėti, kad tiek luominio visuomenės susiskaidymo pagrindimo galimybė, tiek visiškai priešingas luomų panaikinimo reikalavimas teoriškai buvo grindžiamas remiantis tos pačios gamtos idėjos amžių bėgyje išryškėjusiomis radikaliai skirtingomis variacijomis.
Štai, pavyzdžiui, Platonas savo idealios valstybės projekte numato hierarchinę trijų luomų konfigūraciją, atsiremdamas į neva visuminės gamtinės tvarkos teikiamą nuorodą, – luominės hierarchijos idėja Platono filosofijoje yra grindžiama kokybiniu gamtos aiškinimu, t. y hierarchiškai laipsniuojamo kosmoso teorija. Savo ruožtu moderniaisiais laikais demokratinės tvarkos lūkesčius zonduojantis luomų panaikinimo reikalavimas iškyla matematinės gamtotyros įsivyravimo pasėkoje, ginčijant kokybiškai laipsniuojamo kosmoso vaizdinį ir skelbiant, metaforiškai tariant, visų daiktų lygybę, t. y. numatant visur tos pačios, vienodai išmatuojamos, be privilegijuotų taškų visatos idėją
Kaip matėme, dvi skirtingos gamtos idėjos teorinės modifikacijos leidžia pagrįsti skirtingas visuomeninės tvarkos vizijas. Iš tiesų, kartais užmirštama, kad lemiamų visuomenės gyvenimo apmąstymų metu vienaip ar kitaip buvo apeliuojama į gamtos vaizdinį.
Tačiau būtų įdomu šią temą pasukti dar labiau netikėtu rakursu, pavyzdžiui, bandant pasiaiškinti – kaip gamta be jokio teorinio įtarpinimo, o būtent kaip tik totaliniu savo betarpiškumu formuoja luominę žmogaus sąmonę, įtakoja prioritetų pasirinkimą? Čia be jokios abejonės visų pirma domina valstietijos kaip luomo sąmonės konfigūracija, forsuojant hipotezę, jog tokio sąmonės tipo formavimasis yra glaudžiai susijęs su gamtos cikliškumo išgyvenimu.
Lietuvos padangėje toks klausimas yra dar labiau intriguojantis, nes, – nedidelė paslaptis, – valstietija yra dabartinės Lietuvos motininis luomas, savotiškas luomas-donoras, lemiamais išbandymų metais ne kartą perėmęs kitų luomų naštą. Čia dabar gal užteks tik vieno, bet daug sakančio pavyzdžio, kad sovietų invazijos metu Lietuvos reguliariajai kariuomenei, taip pat aukštajam karininkų sluoksniui sudėjus ginklus, taigi be didesnio pasipriešinimo dezertyravus, karą prieš okupantą pradėjo ir tęsė valstiečiai miškuose.
Platono kuriamoje idealios valstybės utopijoje numatomi trys – filosofų, sargybinių ir amatininkų – luomai. Valdantysis luomas čia pavadinamas filosofais, nes, Platono požiūriu, svarbiausia valdančiųjų vertybė yra išmintis, išsilavinimas, žinojimas. Nesunku toliau nuspėti, jog atitinkamai didžiausia Platono utopijos sargybinių vertybė, puoselėjama kaip jų buvimo po Saule pateisinimas, yra drąsa, amatininkų – nagingumas, šiandien, tarkime, atpažįstamas kaip profesijos apskritai orumo ideologija, profesionalumo kaip didžiausios vertybės garbinimas.
Nedidelė paslaptis, jog valstietiškas mentalitetas lemia lietuvių tautos apskritai vertybinius nusitekimus, persiduoda į visą visuomenę kaip tam tikra jautrumo ritmika, kaip dažniausiai tiražuojamas būdas pasitikti išbandymus.
Tačiau negalėčiau sutikti su poeto Justino Marcinkevičiaus išsakyta nuostata, kad lietuviškos sąmonės tipažui yra būdingas kažkoks nuolankumas, jog čia neva puoselėjamos išlikimo bet kokia kaina, pasidavimo nuotaikos. Tai, ką kažkas linksta vadinti nuolankumu, pavadinkime labiau tinkamu, kaip atrodo, mūsų atvejui, nors ir nelietuvišku žodžiu „fatalizmas“.
Labai tikėtina, kad lietuviškam charakteriui būdingas fatalizmas yra neperžengiamo gamtos cikliškumo išdeginta tatuiruotė giliausiame žmogaus paslėpsnyje, tarkime, pasąmonės gelmėse. Tačiau fatalizmas mažai ką turi bendro su nuolankumu, nes fatalistas, vaizdžiai tariant, iškentęs žiemos vargus, kaip niekas kitas greitai ir vykusiai sugeba pasinaudoti likimo dovanomis.
Fatalizmo charakteristika čia tinka dar ir todėl, kad beveik visi mūsų tautos pasirinkimai iš karto arba po tam tikro laiko įgyja monumentalų pobūdį.
X X X
lietingą vėjuotą vasarą
vėjas plaiksto
juodmarges vėliavas
liūliuoja
karvių banda
per žoles
visur
į viršų
išsprūdusios
mintys
kyla
nerangios
—————————————–
žengia
žmogus
į rugius
nusikarmint
