Apribojimai. Slaptai.lt nuotr.
Pastarąją savaitę po aštrių diskusijų viešoje erdvėje Seimas atmetė valdančiųjų inicijuotą lyčiai neutralų Partnerystės įstatymo projektą. Nors įstatymo iniciatoriai nuo sumanymo atsitraukti nežada ir teigia patobulintą Partnerystės įstatymo projektą teiksiantys rudens sesijoje, Seimas jau artimiausioje ateityje kaip alternatyvą valdančiųjų iniciatyvai ketina svarstyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos parengtas Civilinio kodekso pataisas, numatančias bendro gyvenimo sutartis, kurias galėtų sudaryti ir vienos lyties poros.
Vis tik Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė šią LVŽS frakcijos iniciatyvą vertina skeptiškai. Ekspertė teigia, kad nors valdančiųjų inicijuojamas Partnerystės įstatymas ir yra kompromisinis, tačiau, pasak jos, jis gerokai oresnis už „valstiečių“ pataisas. M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad LVŽS frakcijos užmojis įteisinti jungtinės veiklos sutartis diskriminuoja vienos lyties poras ir kuria ne šeiminius, o verslo struktūrų praktika paremtus santykius. Todėl, pasak ekspertės, priėmus šias įstatymo pataisas, vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
Vis tik LVŽS frakcijai Seime priklausanti Agnė Širinskienė nesutinka su „valstiečių“ iniciatyvai reiškiama kritika ir yra įsitikinusi, kad šios Civilnio kodekso pataisos išspręstų pagrindines kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas. Politikė atkreipia dėmesį, kad „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas remiasi jau taikoma teismų praktika, kuri, pasak jos, niekaip nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Ji akcentuoja, kad tokias bendro gyvenimo sutartis galėtų sudaryti ne tik poros, bet ir kartu gyvenantys broliai ar seserys ar vienas kitu besirūpinantys senjorai ir t.t.
M. Jankauskaitė: „valstiečių“ parengtomis pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengto jungtinės veiklos įstatymo projekto negalima vertinti kaip realios alternatyvos Partnerystės įstatymui.
„Aš manau, kad negalima. (…) Aš jau sakyčiau, kad pats Partnerystės įstatymas yra kompromisas. Tai eiti dar kažkur žemiau yra tiesiog nepripažinti, kad homoseksualūs asmenys yra lygiai tokie patys lygiaverčiai piliečiai, kaip bet kuris kitas Lietuvos gyventojas. Tai yra ir žmonių segregavimas ir tai yra pamatinės prigimtinės teisės į šeimą nepaisymas. Ir galvojimas, kad kažkokios sutartys, kurios iš esmės atkartoja verslo struktūras gali tai pakeisti“, – Eltai teigė M. Jankauskaitė.
„Tai man iš karto norisi paklausti, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti ir heteroseksualių žmonių santykius, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti savo pačių santykius“, – pridūrė ji. Homoseksualų paradas
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė įsitikinusi, kad Seime palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas yra ženkliai oriau nei „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas.
„Vis dėlto mes turime pripažinti, privalome pripažinti tų žmonių teisę į šeiminį gyvenimą. Bet apie ką mes nuolat pamirštame, kad partnerystės įstatymas būtų svarbus ir heteroseksualioms poroms, tiems žmonėms, kurie gyvena nesusituokę, kurių šeimose gimsta trečdalis Lietuvos vaikų. Tai partnerystės įstatymas būtų svarbus ir šiai gyventojų daliai, ne vien tik LGBT bendruomenės nariams“, – sakė M. Jankauskaitė.
Ji mano, kad Partnerystės įstatymas būtų ypač aktualus ir motinoms, kurios nesusituokusios su savo parteriais augina bendrą vaiką.
„Vertinant tai, ką mėgina prakišti „valstiečiai“, tai tada gautųsi, kad skyrybų atveju tu galėtum pretenduoti, pavyzdžiui, į kažkokį turto padalinimą lygiavertį tik įrodydama, kad įnešei kažkokius pinigus į bendrą turtą. Bet jeigu tu gyvenai, vaiką prižiūrėjai, galbūt dirbai, bet, greičiausiai tavo darbo krūvis, už kurį sumoka, nėra toks didelis, o už tai, ką namie darai niekas nesumoka, tai tu kaip žmogus galėsi įrodyti, kad tas bendras turtas turi būti padalintas pusiau“ , – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.
„O jeigu būtų Partnerystės įstatymas, tai jums užtektų įrodyti, kad jūs kaip šeima gyvenate partneriškoje jungtyje. (…) Ir tada jau įsijungtų visas tas apsaugos mechanizmas turto dalinimesi negu turint tai, ką jie bandys pasiūlyti tos jungtinės turto ar veiklos“, – pridūrė ji.
M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengtomis Civilinio kodekso pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą. Pasak jos, šią pataisą priėmus vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
„Man tai yra cinizmas. Kaip galima žmonių santykius lyginti verslo santykiams ir sakyti, kad čia yra alternatyva, kad viskas yra tvarkoje, kad čia skirtumų nedarome“, – Teigė M. Jankauskaitė.
„Jeigu mes nepripažįstame žmonėms jų bazinių teisų, tai nereikia sakyti, kad „nieko prieš neturime, nediskriminuojame ir t.t.“. Yra sakoma, kad viskas, kas yra pasakyta prieš žodį „bet“ yra netiesa. Jeigu tu sakai, kad tų žmonių nediskriminuoji, jų teises gerbi, bet nenori pripažinti elementarios teisės į šeimą, vadinasi nei gerbi, nei nori pripažinti tų žmonių teises“, – taip pat akcentavo ekspertė.
Vis tik M. Jankauskaitė nepraranda vilties, kad rudens sesijos metu Partnerystės įstatymas grįš į politinę darbotvarkę, o parlamentarams užteks politinės valios jį priimti.
„Balsavimas parodė, kad pritrūko iš esmės dviejų balsų, kad įstatymo pateikimas praeitų. Tai gal ta situacija ir nėra tokia beviltiška, kažkokia viltis yra. Ir šioje vietoje aš norėčiau Seimo nariams priminti Konstitucinio teismo išaiškinimą, kuris pasakė, kad netgi remiantis Lietuvos Konstitucija šeima yra lyčiai neutrali sąvoka ir nereikia painioti santuokos ir šeimos“, – atkreipė dėmesį ji.
A . Širinskienė: pataisos nediskriminacinės, jos remiasi teismų praktika
Savo ruožtu „valstiečių“ atstovė A. Širinskienė akcentuoja, kad jų frakcijos Seime parengtos įstatymo pataisos spręstų aktualias kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas.
„Projektas, visų pirma, leistų žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gyvena kartu tvarkyti savo namų ūkio klausimus: turto klausimus, nuomos klausimus. Lygiai taip pat asmenys galėtų suteikti vienas kitam galimybes susipažinti su medicinine informacija arba netgi atstovauti vienas kitą sveikatos srityje“, – Eltai teigė A. Širinskienė.
„Valstietė“ taip pat pabrėžia, kad pataisos numato, jungtinės veiklos sutartį sudarę asmenys turėtų ir palengvintas paveldėjimo sąlygas.
„Šie žmonės, jeigu jie paveldėtų vienas kito turtą, taip pat būtų atleisti nuo paveldėjimo mokesčio. Nes, kaip žinote, dabar tas paveldėjimo mokesčio atleidimas galioja tik artimiems giminaičiams. Todėl tai galėtų galioti ir tiems asmenims, kurie yra pasidarę bendro gyvenimo susitarimą“, – sakė ji.
A . Širinskienė teigia, kad bendro gyvenimo susitarimu norint remtis prieš trečiąsias šalis, jį reikėtų užregistruoti notariškai. Ji taip pat pabrėžia, kad tai būtų sutarimas dėl bendro gyvenimo, kuris nekurtų jokių šeimos santykių. Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tai labai aiškiai pasakyta ir pačiame projekte ir iš požymių visumos yra akivaizdu, kad nėra kalba apie kažkokį šeimos teisinį santykį, nes nėra taikomos jokios normos, kurios reguliuoja sutuoktinių ar šeimos gyvenimą. Tiesiog kaip ir kiti instrumentai turto valdymui, tai ir šitas instrumentas gali spręsti tik finansinius klausimus netgi, ar tie žmonės turi ketinimą paskui galbūt ateityje sukurti šeimą, ar neturi“, – sakė A. Širinskienė.
„Instrumentu lygiai taip pat galėtų naudotis, tarkime, kelios seserys, kurios dėl kažkokių aplinkybių gyvena viename name ir tvarko bendrą ūkį. Arba tekę susidurti su senjorais, kurie nudžiunga išgirdę apie tokias galimybes, nes senatvėje, tarkime, atsikrausto į vienas patalpas gyventi, kad galėtų vieni kitus prižiūrėti. (…) Ir, be abejo, šia galimybe galėtų naudotis ir homoseksualūs asmenys, kurie gyvena kartu ir susiduria su turto valdymo klausimais“, – taip pat paaiškino ji.
„Valstietė“ taip pat pabrėžia įsitikinusi, kad parengtos įstatymo pataisos nėra diskriminacinės vienos lyties porų atžvilgiu. Ji taip pat pabrėžia, kad jungtinės veiklos projektas taip pat nekuria jokių verslinių santykių tarp bendro gyvenimo sutartį sudariusių asmenų.
„Tikrai jokios diskriminacijos nematau. Tik galiu priminti, kad ir dabar teismai, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika jungtinės veiklos institutą naudoja, kada jiems tenka dalinti kartu gyvenančių ir vėliau dėl kažkokių priežasčių išsiskiriančių asmenų turtą“, – pabrėžė A. Širinskienė.
Politikė akcentuoja, kad teismams tokia praktika nebūtų nauja. Pasak jos, šiomis įstatymo pataisomis paprasčiausiai būtų sudaroma galimybė žmonėms iš anksto pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, kuri supaprastintų turto dalybos eigą.
„Dabar kartu gyvenančių asmenų turtas, jeigu jie gyvena ilgą laiką kartu ir jeigu tokie asmenys skiriasi, bando dalintis kartu užgyventą turtą, yra naudojamas jungtinės veiklos institutas, šeštoji knyga, kurią mes siūlome pildyti, ir tiesiog leisti žmonėms notariškai, iš anksto leisti pasirašyti tas sutartis bendro gyvenimo“, – sakė A. Širinskienė.
„Tikrai neįsivaizduoju jokių diskriminacinių momentų, nes tai skirta nepriklausomai nuo lyties ir nuo žmonių netgi skaičiaus, kurie gali naudotis instrumentu. Tai nelabai suprantu, iš kur galėtų būti ištraukta diskriminacija“, – pridūrė ji. Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Ji taip pat pabrėžia, kad „valstiečių“ parengtose Civilinio kodekso pataisose, kaip, anot jos, ir valdančiųjų parengtame Partnerystės įstatyme, yra numatyta kartu gyvenantiems asmenims taikyti dalinės nuosavybės statusą.
A . Širinskienė taip pat yra įsitikinusi, kad skyrybų atveju jungtinės veiklos sutartį su savo vaiko tėvu sudariusi motina, namuose prižiūrinti atžalą, nenukentėtų.
„Turtui, kaip, beje ir T. V. Raskevičiaus projekte, taip ir mūsų projekte būtų taikomas dalinės nuosavybės statusas. Tai tokiu atveju moteris, matyt, kažkaip kitaip įnešė savo indėlį darbu ir motinystės atostogose ji gauna ne atlyginimą, bet išmokas. Tai šiuo atveju aš nematau, kad tai būtų kažkokia didžiulė problema. Juo labiau, kad ir alternatyvus projektas, kuris buvo atmestas Seime, tą dalinę nuosavybę naudojo“, – sakė ji.
Moterys Šveicarijoje penktadienį surengė streiką, siekdamos vienodo su vyrais darbo užmokesčio. Nešatelio mieste statulos buvo uždengtos purpurine medžiaga, Lozanoje buvo blokuojamas eismas, o Bazelyje ant dangoraižio rodoma didelio suspausto kumščio – feminizmo simbolio – projekcija.
Šio pasiturinčio Alpių regiono visuomenė streiką rengė tam, kad parodytų nepasitenkinimą lyčių diskriminacija ir atlyginimų skirtumais.
Streiko programoje buvo įvairūs renginiai: nuo vaikiškų vežimėlių paradų, švilpimo varžybų iki didžiulių iškilų. Renginį organizuojančios grupės numatė daug purpurinės spalvos, nes būtent ši spalva pasirinkta atspindėti susivienijusią bendruomenę ir keliamą problemą.
Šveicariją šiuo metu merkia liūtys, o streikai šalyje yra labai reti.
Šis streikas suorganizuotas praėjus beveik trims dešimtims metų nuo pirmojo nacionalinio streiko dėl lygių galimybių darbe.
Lozanoje streikas buvo pradėtas jau ketvirtadienio naktį – moterys skambino purpurine spalva švietusios bažnyčios varpais ir uždegė „džiaugsmo“ laužą.
Ryte 500 žmonių susirinko į didžiulę pusryčių šventę, jie užblokavo eismą vienu iš pagrindinių Lozanos tiltų.
Seksualinio priekabiavimo skandalai pastaraisiais metais supurtė Lietuvos viešąją erdvę. Žinomi šalies menininkai ir politikai vyrai atsidūrė vadinamojo „#MeToo“ judėjimo epicentre, kai apie jų ankstesnį netinkamą seksualinį elgesį prakalbo galimai nukentėjusios moterys. Tai žinomiems visuomenėje veidams kainavo ne tik reputaciją, bet kai kuriems – ir iki skandalo eitas pareigas.
Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad šalies gyventojai dažniau yra linkę nepalaikyti moterų, kuriomis, pasitelkę savo statusą ir einamas pareigas, galėjo pasinaudoti žinomi Lietuvos vyrai. Pasak Lygių galimybių plėtros centro (LGBC) ekspertės Margaritos Jankauskaitės, tai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra smurtautojų pusėje.
Didesnė dalis šalies gyventojų sako nepalaiką ir neigiamai vertiną moterų sprendimą viešai kalbėti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį. Tarp nepritariančiųjų tokiam viešam moterų kalbėjimui dažniausiai buvo vyrai, vadovai bei vyresnio amžiaus žmonės. M. Jankauskaitė, komentuodama apklausų rezultatus, nesistebėjo, kad Lietuvos gyventojai labiau palaiko smurtautojų pusę. Pasak jos, ankstesnių apklausų duomenys rodo, kad net trečdalis respondentų mano, kad seksualinis smurtas moterims patinka. Todėl, samprotavo LGBC ekspertė, nieko keisto, kad šalyje dažniausiai pačios moterys, prie kurių buvo priekabiauta, ir yra apkaltinamos.
„Yra pas mus ta bėda, kad mes, kaip visuomenė, esame smurtautojų pusėje. Tai labai apsunkina seksualinį smurtą patyrusiems asmenims siekti teisingumo. Nes tu turi pirmiausia kažkam pasisakyti, tik tada atsiveria pagalbos sistema“, – kalbėjo M. Jankauskaitė ir pabrėžė, kad viešumas yra vienas pagrindinių ginklų kovojant su tokiomis blogybėmis, nes teisiškai seksualinį priekabiavimą įrodyti yra be galo sudėtinga.
Ekspertė pažymėjo, kad vyresnioji karta yra ypač netolerantiška apie seksualinį priekabiavimą prabilti nusprendusioms merginoms. Anot jos, tai daugiausiai susiję su tuo, kad vyresnioji Lietuvos gyventojų karta užaugo su vertybėmis, kurios patį priekabiavimą laikė tiesiog norma. M. Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad tik 1998 metais Lietuvoje atsirado įstatymas, kuris uždraudė seksualiai priekabiauti.
„Didesnė dalis vyresnės kartos moterų patyrė vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą, bet jos gyveno visuomenėje, kurioje nebuvo kam pasiskųsti. Jei tu pasiskųsi – tave apkaltins, kad kažką provokuoji“, – aiškino M. Jankauskaitė.
LGBC ekspertė pasakojo, kad požiūris į seksualinį priekabiavimą natūraliai kinta keičiantis kartoms, keičiantis visuomenės vertybėms.
„Jaunoji karta, kuri jau yra gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje prie visiškai kitokių sąlygų, yra orientuota daugiau į saviraiškos laisvę bei į orumą orientuotas vertybės. Todėl ne tik merginos drąsiau kalba apie seksualinį priekabiavimą, suprasdamos, kad toks elgesys su jomis yra visiškai nepriimtinas ir netoleruotinas, tačiau kartu ir jaunų vyrų karta seksualinio priekabiavimo nebelaiko normaliu dalyku. Jie pradeda suprasti, kad tai yra žmogaus orumo pažeidimas“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė taip pat pažymėjo, kad kaltinti moterų, jog jos apie priekabiavimą prabilo tik po kurio laiko, nereikėtų. M. Jankauskaitė taip pat tvirtino, kad vargu ar kuri nors iš viešai prakalbusiųjų sakė netiesą.
„Jau pats tyrimas rodo, kad moteris, Lietuvoje prabildama apie seksualinį priekabiavimą, labiau rizikuoja būti pasmerkta negu palaikyta. Tad jei žmogus drįsta tai padaryti – tam turi būti labai stipri priežastis“, – sakė ekspertė.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 d. atliktos apklausos duomenimis, beveik pusė (46 proc.) apklaustų šalies gyventojų (18 metų ir vyresnių) neigiamai vertina kai kurių moterų sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą (14 proc. tai vertina labai neigiamai ir 32 proc. greičiau neigiamai).
Keturi iš dešimties (38 proc.) šalies gyventojų moterų sprendimą viešai pasisakyti apie jų atžvilgiu buvusius seksualinio priekabiavimo atvejus įvertino teigiamai (11 proc. labai teigiamai ir 27 proc. greičiau teigiamai).
Šeštadalis (16 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ar neatsakė į jį.
Tyrimas parodė, kad moterys palankiau nei vyrai vertina sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą. 47 proc. moterų viešą kalbėjimą apie patirtą nederamą seksualinį elgesį įvertino teigiamai.
Tuo tarpu tik trečdalis (27 proc.) apklaustų vyrų sakė palaiką apie seksualinį priekabiavimą prakalbusias moteris. 53 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų tokį moterų elgesį įvertino neigiamai.
Tyrimas atskleidė, kad skirtingo amžiaus grupių moterys yra linkusios skirtingai vertinti viešinamus vyrų seksualinio priekabiavimo atvejus.
18-29 metų moterys (65 proc. iš jų tai vertina teigiamai ir 19 proc. neigiamai) bei 30-49 metų respondentės (53 proc. vertina teigiamai ir 36 proc. neigiamai).
Tuo tarpu vyresnės nei 50 metų moterys tokį elgesį daugiau vertina neigiamai (48 proc.) nei teigiamai (38 proc.).
Dažniau neigiamai nei teigiamai moterų sprendimą prabilti apie nederamą seksualinį vyrų elgesį vertino įmonių ar įstaigų vadovai (55 proc.), vyresni nei 50 metų žmonės (52 proc.), kaimo (48 proc.) bei mažesnių miestų (49 proc.) gyventojai, pensininkai (55 proc.).
Priešingai situaciją vertino specialistai ir tarnautojai (50 proc.), ir besimokantis jaunimas (55 proc.). Šiuo klausimu neturėjo nuomonės (ar nenorėjo į jį atsakyti) kiek dažniau vyrai (ypač vyrai iki 30 metų) bei respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu.
Atlikta apklausa taip pat parodė, kad nukentėjusių moterų viešą kalbėjimą palaikančių piliečių svarbiausias tokio vertinimo motyvas buvo tai, kad tik viešai kalbant apie seksualinio priekabiavimo atvejus galima siekti, kad tai nesikartotų. 47 proc. respondentų šį argumentą nurodė kaip svarbiausią priežastį.
Trečdalis „#MeToo“ judėjimą palaikančių respondentų mano, kad Lietuvoje nepakankamai yra ginamos moterų teisės, todėl viešas kalbėjimas yra vienas iš būdų jas užtikrinti.
„#MeToo“ judėjimą neigiamai įvertinę šalies gyventojai dažniausiai akcentavo, kad moterims reikėjo iš karto apie tai sakyti, o ne po tiek metų (31 proc.), bei laikėsi nuostatos, kad moterys pačios provokuoja vyrus (taip manė 30 proc.). Su tokiu motyvu („moterys pačios kaltos“) vienodai sutinka tiek vyrai, tiek moterys, neigiamai įvertinę apie patirtą priekabiavimą prabilusias nukentėjusias moteris.
