Anąkart šešiamečio anūko klausiu: ar žinai, kas yra Sausio 13-oji?
Žinau, – išpūtė tas akis. – Darželyje aiškino. Tada rusai užpuolė lietuvius…
Va taip. Kad tai buvo ne „rusai“, o Kremliaus statytiniai, ištikimi jau vos ne karste gulinčios SSRS šunys, kad jie vykdė agresiją ne tik prieš lietuvius, bet prieš visą laisvą Lietuvą, ir ne tik prieš ją, – aiškinti tokiam vaikui per anksti.
Bet ką jis nusineš į savo ateitį? Kad rusai – „blogiečiai“, kad lietuviai nuolat kovoja už savo laisvę, ir šito naratyvo jam ilgai neišmuši… Paklauskime: kas dėl to kaltas? Ar ne tie patys agresoriai, ilgus šimtmečius skerdę ir pjudę lietuvių tautą, naikinę jos kalbinius, etninius, socialinius daigus?.. Ar ne tie jų palikuonys, dabar reanimuojantys seniai pašvinkusią SSRS ir siekiantys atstatyti jos sienas Ukrainoje, Kaukaze, Baltijos šalyse, visoje Rytų Europoje? Ar ne jų imperinė politika lietuvių ir kitų tautų genuose palieka vergo, o kartu ir gilios neapykantos „rusams“ virusą?
Už padarytus nusikaltimus būtina atsakyti. Toks teisingumo principas. Lygiai prieš metus straipsnyje „Ar išjudinsime iš mirties taško Sausio 13–osios bylą?“ džiaugiausi, kad, nuo tragiškų įvykių praėjus 25-riems metams, sausio 27-ąją, jau buvo numatytas Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame pagaliau pradėta nagrinėti ši sudėtinga, istorinė, ilgai vilkinta byla. Nukentėjusių joje – beveik 500, liudytojų – dar apie tūkstantį, bylą sudaro apie 700 tomų dokumentų, daugiau kaip 60 tūkst. puslapių, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje turėjo dalyvauti tik du – anksčiau sulaikyti Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti teisiami už akių. Jiems atstovauja apie 40 advokatų.
Tokia statistika. O už jos – nedrąsūs laiškai į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teisėsaugos institucijas su draugiškais prašymais išduoti įtariamus nusikaltimais žmonijai. 1999 m. pavyko nuteisti šešis antivalstybinių organizacijų kūrėjus, iš jų Stanislavas Mickievičius (buvęs perversmininkų „Tarybų Lietuvos radijo“ vadovo pavaduotojas) išvengė bausmės, pabėgdamas į Baltarusiją ir Rusiją; beje, 2000–aisiais jis sutiko atvykti į teismo procesą Lietuvoje, jei bus užtikrintas jo saugumas. Koks buvo prokurorų atsakymas, informacijos neaptikau.
Už tos statistikos – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš šešerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, keturi mirę (J. Kuolelis Anapilin išėjo praėjusį rugsėjį), o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13–osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.
Prieš metus pastebėjau, kad netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, ilgai nebuvo numačiusi penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – remdamasi Kijevo atsakymu skėsčiojo rankomis Lietuvos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus.
Lapkričio pradžioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Eimantas Grakauskas kreipėsi į teismą, kaltindami teisėsaugos organus vilkinimu, abejingu požiūriu į bylą, taikomu „pasirinktiniu teisingumu“. Reakcijos stoka buvo prikišama ir šalies Prezidentei. Šiame procese teismui buvo perduotos kelios bylos. Antai, liepą Vilniaus apygardos teismui perduota nagrinėti dar viena Sausio 13-osios įvykių byla, kurioje įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pareikšti dviem Rusijos piliečiams. Kaltinamųjų pavardės nebuvo viešinamos, tik patikslinama, kad tai „buvę desantininkai, dalyvavę veiksmuose prie Televizijos bokšto“.
Spalį išskirta dar viena byla dviems sovietų karininkams Vladimirui Kotliarovui ir Sergejui Kostecui. Šis tyrimas nuo didžiausios apimties Sausio 13-osios bylos atskirtas 2014 metais. Atskirtoje byloje iš viso buvo devyni įtariamieji. Likusių septynių asmenų veikla tirta dar kartą atskirtame tyrime, tačiau jis sustabdytas, „išnaudojus visas galimybes tiksliai nustatyti nusikaltimą padariusius asmenis“.
Po to visuomenė nebuvo maitinama jokia informacija apie šios bylos tyrimo eigą ir teismo posėdžius. Generalinės prokuratūros tinklapyje apie ją užsiminta tik… 2014 m. sausį. Vilniaus apygardos teismo portale rasime ne ką šviežesnes naujienas – 2016 m. balandžio… Tad leiskite paklausti: ar 14 žuvusiųjų atminimas, jų artimųjų skausmas, šimtų nukentėjusių per tragišką Sausį neužsitarnavo deramos pagarbos – bent pranešti apie prasidėjusį teisingumo procesą? O gal tik Sausio 13-osios išvakarėse valdžios atstovai surengia paminėjimus prie Seimo, prie Aukų kalnelių, pasako oficialias kalbas ir – vėl viskas nugrimzta į gilią užmarštį?
Tad prieš metus klausiau: kažin, ar Sausio 13–osios byla neužsitęs dar tiek pat, ketvirtį amžiaus, nes antai jau pačioje pradžioje bylą nagrinėsianti teisėja sudejavo: tokio liudytojų ir nukentėjusių skaičiaus teismo patalpos sutalpinti negalės…
Todėl pasiūliau: šį teismo procesą surenkite „Siemens“ arenoje! Tegul nusikaltėlius teisia Tautos susirinkimas!
2017.01.05; 06:04
