Dar kartą apie mūsiškąją esatį
Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.
Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.
O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.
Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.
Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.
Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis.
Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.
Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…
Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…
Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).
Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.
Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?
Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..
Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“
Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…
Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.
Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.
Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.
Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…
Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.
Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.
Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…
Bet grįžkime prie pamatinės temos.
Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..
O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…
Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.
2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.
Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…
(Bus daugiau)
2017.10.16; 03:00
