Vladimiro Putino fizionomija Politologai atsargiai vertina Europos Sąjungoje (ES) prasidėjusias diskusijas dėl turistinių vizų išdavimo Rusijos piliečiams ribojimo. Nors Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė nurodo, kad vertybiškai klausimas abejonių nekelia, vis dėlto, anot jos, siūlymo įgyvendinimas praktiškai yra sunkiai įsivaizduojamas. Politologė atkreipia dėmesį, kad sprendimą turėtų priimti visos Šengeno zonos valstybės, o konsensuso šiuo klausimu kol kas nėra.
Kita vertus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Kęstutis Girnius svarsto, kad tokiu sprendimu galėtų pasinaudoti pats Kremlius. Anot jo, sankcija veikiausiai sudarytų sąlygas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tik dar labiau skleisti propagandą, esą Vakarai siekia izoliuoti visą Rusiją.
M. Šešelgytė: tai labiau vertybinis praktiškai sunkiai įgyvendinamas klausimas
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Europos Sąjungos valstybes uždrausti Rusijos piliečiams išduoti vizas. Reaguodama į tai Čekija praėjusią savaitę nurodė, kad draudimas išduoti vizas rusams galėtų papildyti paskelbtas sankcijas Maskvai. M. Šešelgytės nuomone, nors vertybiškai klausimas abejonių nekelia, vis dėlto toks veiksmas sudarytų sąlygas didesniam propagandos srautui.
„Viena vertus, gali būti poveikis toks, kad Rusija yra ir taip valstybė tvirtovė, kuri visą išorinį pasaulį vaizduoja kaip puolantį ir mobilizuoja gyventojus, siekdama gintis. Tai toks veiksmas gali lemti tikrai didesnę propagandą ir išnaudojimą jos vidiniais tikslais“, – komentavo politologė.
„Bet iš kitos pusės, yra ir vertybiniai klausimai. Tuo metu, kai Ukrainoje žūsta žmonės, rusai gali laisvai keliauti po įvairias Europos valstybes ir netrukdomai džiaugtis gyvenimu“, – svarstė ji.
Visgi, nors klausimas vertybiškai svarbus, M. Šešelgytė atkreipia dėmesį, kad sankcijos pritaikymui būtinas visų šalių pritarimas.
„Nes jei nors viena Šengeno zonos valstybė išduoda vizas, tai leidžia keliautojams keliauti ir po kitas valstybes. Todėl tai būtų daugiau moralinis valstybių, kurios nori uždrausti, ėjimas, o ne praktinis, nes praktiškai sunku tokį dalyką įgyvendinti“, – kalbėjo politologė.
Dar praėjusią savaitę Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė esąs prieš draudimą, mat, įsitikinęs jis, sankcijų veiksmingumas susilpnėtų, „jei jos būtų nukreiptos prieš visus, įskaitant nekaltus žmones. O tokių valstybių kaip Vokietija, pažymi M. Šešelgytė, gali būti ir daugiau.
Svarbus klausimas
„Vokietija nėra pats radikaliausias pavyzdys. Vengrija, Kipras taip pat gali turėti kitą nuomonę, tai kol kas konsensuso šiuo klausimu nėra“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Be to, pasirodžius raginimams sankcijas pritaikyti tik tiems Rusijos piliečiams, kurie aiškiai nepalaiko Kremliaus agresijos, M. Šešelgytė vertina taip pat atsargiai.
„Sudėtinga ir daugiau resursų reikalaujanti nei naudos atnešanti idėja. O kas bus tie kriterijai, pagal kuriuos skirstysime? Tai gali atnešti dar daugiau sąmyšio. Reikėtų papildomų patikros priemonių, tai, man atrodo, tai būtų daugiau žaidimas“, – pridūrė politologė.
K. Girnius: V. Putinas galėtų aiškinti, esą Vakarai mėgina izoliuoti visus rusus
Tuo tarpu politologas K. Girnius prasidėjusias diskusijas vertina kiek kritiškiau. Anot jo, sprendimas pritaikyti kolektyvinę bausmę visiems Rusijos gyventojams sudarytų sąlygas tik dar labiau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įtvirtinti savo režimą. K. Girnius pažymi, kad ši sankcija veikiausiai Kremliuje būtų traktuojama kaip Vakarų siekis sunaikinti Rusiją.
„Aš manau, kad tokia priemonė nėra tikslinga, nes tai būtų kolektyvinė bausmė ir nukentėtų rusai, kurie nepalaiko ir nepritaria karui. Reikia nepamiršti, kad Rusija yra autoritarinė valstybė. Autoritarinės valstybės piliečiai turi mažiau teisių, jie valdžios negali išrinkti, su jais nėra kalbama ir varoma propaganda. Čia yra toks akivaizdus palyginimas su Amerika. Kai buvo Irako karas, nemaža dalis inteligentijos, įtakingi laikraščiai, priėmė kaip tikrą pinigą tą propagandą ir palaikė invaziją. Tai negalime tikėtis iš rusų, kurie vis dėlto negauna informacijos ir kuriems gresia 15 metų bauda, jei tu pasisakai prieš karą. Tai, mano nuomone, nutarimas neišduoti vizų būtų perteklinis žingsnis“, – komentavo K. Grinius.
Kita vertus, politologas atkreipia dėmesį, kad Rusijos oligarchams sankcijos jau yra taikomos.
„Oligarchams jau dabar yra uždrausta, o žmonės keliauja ir gydytis, ir aplankyti šeimas, ir įvairiais kitais sumetimais, kurie nėra piktybiniai. Tai čia būtų nauja geležinė siena, kadaise sovietai neišleido savo piliečių į Vakarus, o dabar Vakarai neįsileistų rusų. Manau, kad tai nebūtų naudinga mums, o tai būtų naudinga Putinui, kuris galės aiškinti, kad ES siekia izoliuoti rusus“, – sakė politologas.
Be to, K. Grinius siūlymus vizas išduoti Rusijos piliečiams, nepalaikantiems karo, taip pat vertina kritiškai, mat nustatyti šiuos asmenis, jo teigimu, beveik neįmanoma. Taip pat, anot politologo, sunku įsivaizduoti, kad visos ES šalys galėtų sprendimą palaikyti.
„Baltijos šalyse į karą žiūrima šiek tiek skirtingai. Nustebčiau, jei palaikytų Vokietija, Prancūzija, Ispanija ar Italija. O šios šalys sudaro didžiąją daugumą ES piliečių. Ir kai kurie rusai turistai keliauja ne paplūdimiuose maudytis, o kultūriniais sumetimais. Nematau, kas būtų laimėta šiuo sprendimu, ir tai tik padėtų Putinui. O nepalaikantys karo jaustųsi diskriminuojami Vakarų. Tai nebūtų naudinga ir dar reikia klausti, kiek tai tęstųsi. Jei karas baigtųsi po metų, tai ar po metų jie galėtų keliauti?“, – kėlė klausimus politologas.
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Europos Sąjungos valstybes uždrausti Rusijos piliečiams išduoti vizas. Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu ES pirmininkaujanti Čekija pareiškė, kad draudimas galėtų papildyti sankcijas Maskvai. Estijos ir Suomijos vyriausybės paragino kitas Europos Sąjungos šalis uždrausti turistines vizas rusams.
Visgi Europos Komisijos (EK) atstovė ketvirtadienį pabrėžė, kad pagal galiojančius įstatymus visiškai uždrausti turistines vizas net neįmanoma. Pasak jos, kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas atskirai.
Kremliaus pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, Lietuva buvo viena pirmųjų ES valstybių apribojusių naujų Šengeno ir nacionalinių vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viešojoje erdvėje išsiskyrus prezidento Gitano Nausėdos ir Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pozicijoms Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika ministrui iš dalies yra kritika ir pačiam sau. Politologė akcentuoja, kad užsienio politikos sprendimus priima ne tik Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir Prezidentūra.
Visgi, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas pabrėžia, kad karo kirvį iškasė ne prezidentas, todėl kritikuoti priimtus sprendimus yra natūralu.
M. Jurkynas: įtampą kelia bravūriška ir nekompetentinga Vyriausybės veikla
M. Jurkyno teigimu, pastaruoju metu kilusios įtampos tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra būtent dėl Vyriausybės priimtų, anot jo, nekompetentingų ar net su Konstitucija ne visai derančių sprendimų.
Politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas. ELTA nuotr.
„Aš manau, kad Užsienių reikalų ministerijoje buvo sugalvotas Taibėjaus atstovybės pervadinimas į Taivano, bet Užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės prezidentas tik konstatavo faktą, kad tai buvo su juo nederinta iniciatyva. Tai eina prieš Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Šitą klausimą nusprendė Užsienio reikalų ministerija, prisiimdama tas funkcijas, kurios jai nepriklauso“, – Eltai teigė M. Jurkynas.
M. Jurkynas panašius nesutarimus įžvelgia ir prieš kurį laiką kilusiame „Belaruskalij“ trąšų tranzito skandale. Anot politologo, šalies vadovas neturėjo įtakos problemų atsiradimui ir skandalas kilo dėl bravūriškos Lietuvos Vyriausybės veiklos.
„Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Prezidentas šitoje srityje nieko nepadarė dėl ko būtų galima vertinti jo veiksmus. Įtampą kelia būtent pakankamai nekompetentinga, nesuderinta, nesukomunikuota ir kartais bravūriška Lietuvos Vyriausybės veikla, ypač užsienio politikos srityje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Visgi, M. Jurkynas mano, kad šalies vadovo prerogatyvoje esančios atsakomybės buvo perimtos Užsienio reikalų ministro dėl vienos konkrečios priežasties – politinės konkurencijos.
„Prezidentas atlieka Lietuvos politinio gyvenimo stebėseną ir ją vykdo savo konstitucinių galių rėmuose. O tai, kad Užsienio reikalų ministerija bando perimti atsakomybę, nutiko dėl paprasčiausio noro turėti politinę galią. Jie nutarė elgtis, nenoriu sakyti antikonstituciškai, bet neatsižvelgdami į Konstitucijos straipsnį“, – kalbėjo M. Jurkynas.
„Viską reikia aiškiai suvokti politinės konkurencijos kontekste. Varžomasi dėl rinkėjų balsų, nes tokia yra politika. Prezidentas nėra visagalis valstybės vadovas. Jis kaip stebėtojas, komentuotojas, siūlytojas užsienio politikos klausimus sprendžia Konstitucijos rėmuose. Prezidentas pakankamai subalansuotai dalyvauja ir, nepamirškime, jis yra politinis veikėjas, todėl jam yra svarbus politinis populiarumas “, – pridūrė M. Jurkynas.
Anot profesoriaus, prisidėti prie išaugusios politinės konkurencijos galėjo nuolat šalies vadovui išsakoma konservatorių kritika.
„Konservatoriai puolė prezidentui į atlapus dėl pandemijos valdymo, o dabar dėl užsienio politikos klausimų. Tai ne prezidentas iškasė tą karo kirvį, bet jei kažkas iškasė, tai mojuoja visi“, – kalbėjo M. Jurkynas.
M. Šešelgytė: prezidentas, kritikuodamas URM, kritikuoja ir pats save
Vis dėlto, M. Šešelgytė akcentuoja, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika Užsienio reikalų ministerijos priimtiems sprendimams yra kritika pačiam sau.
„Užsienio politiką formuoja ir vykdo dvi institucijos, Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Būtent šios dvi institucijos yra atsakingos tiek už užsienio politikos formavimą, tiek už įgyvendinimą. Kuomet viena institucija sako, kad iš tiesų kažkas suklydo, tai, ko gero, kritikos strėlės eina abiem institucijoms. Tiek viena, tiek kita turėjo tokią pačią galimybę dalyvauti vykdant konkrečius užsienio politikos projektus. Tai taip skamba, kad prezidentas išsako kritiką pats sau“, – teigė M. Šešelgytė.
Visgi, VU TSPMI direktorės teigimu, nesutarimai dėl Taivano atstovybės pavadinimo tampa kliūtimi siekiant išspręsti kilusias problemas.
LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)
„Tiek viena, tiek kita institucija gali imtis lyderystės, tad labai svarbu yra koordinavimas ir bendradarbiavimas. Kuomet yra politinės trintys, mes galime stebėti būtent tai, kas vyksta dabar. Atrodo, kad iniciatyvos paleistos ne pirmą dieną. Žinoma, yra vidaus politikos tam tikri pasistumdymai dėl galios. Problema yra ta, kad tie pasistumdymai turi poveikį mūsų užsienio politikos žinutėms užsienyje ir labai keistai valstybė atrodo, kuri vieną dieną priima konkretų sprendimą, bet kitą dieną prezidentas kelia klausimą, ar tai yra geras sprendimas ir bando laiką atsukti atgal. Tai žinutės nevieningumas ir šiandien yra pagrindinė problema“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
M. Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu vis didėjanti trintis tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio gali atsirasti ir dėl prezidento kilusių reakcijų į jau priimtų sprendimų pasekmes. Visgi, ar tokia strategija yra tinkama sprendžiant užsienio politikos klausimus, M. Šešelgytė abejoja.
„Prezidentas kaip tik dabar imasi lyderystės reaguoti į susiklosčiusią situaciją, tik, kyla klausimas, ar iš tiesų tokiu būdu reikėtų veikti. Lietuva susiduria su labai didele Kinijos reakcija ir tos pasekmės buvo aiškios priimant sprendimą. Bet dabar yra sudėtinga pakeisti užsienio politiką, tam reikėtų diskusijos, o tos diskusijos šiandien nėra ir kiekvienas veikia individualiai. Tai yra žalinga“, – teigė M. Šešelgytė.
„Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką, kaip matome, dabar yra labai sudėtinga. Yra siunčiamos dvigubos žinutės ir kuomet nėra vieningumo, tai niekur neveda. Šiandien apie lyderystė kalbėt išvis negalime, sutarimo nėra, o tos pastangos, kurios buvo dedamos užsienio reikalų ministerijos, jos yra paneigiamos“, – pridūrė VU TSPMI direktorė.
Vienybė težydi. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pastaruoju metu prezidentas teigė esą Taivano atstovybės pavadinimas su juo nebuvo suderintas ir tai buvo klaida. G. Landsbergio teigimu, Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.
Prezidentas, kritiškai vertindamas G. Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.
Dar praėjusių metų pabaigoje G. Landsbergis ir prezidentas skirtingai aiškino kuriozišką situaciją po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Tuo metu prezidentas, komentuodamas tokius ministro apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai, – reikalui esant, nebijoti paskambinti telefonu.
Prisimenu rusų rašytojo Michailo Velerio viešojoje erdvėje skelbtą komentarą, kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailio. Plunksnos meistras M. Veleris pastebėjo, jog kvailys visuomet regi tik vieną pusę, o išmintinga asmenybė mato daug spalvų ir atspalvių.
Mano supratimu, – puikus patarimas mums visiems. Imkime kad ir Lietuvos – Kinijos – Taivanio santykius. Negalima į šį trikampį žvelgti vien per demokratijos ir žmogaus teisių prizmę. Laisvės ir teisės – labai svarbus argumentas. Bet svarbūs ir kiti požiūriai. Privalu juos visus matyti. Teritorinio vientisumo klausimai – ne mažiau aktualūs.
Taigi, 1991-aisiais metais, užmegsdama diplomatinius santykius su Pekinu, Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje teigiama (cituoju iš atminties): „oficialusis Vilnius pripažįsta Kinijos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivanio, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, Vyriausybę. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivaniu“.
Jei Lietuva tikrai 1991-aisiais brūkštelėjo parašą ant šių popierių, tai šiandien, flirtuodami su Taibėjumi, Taivanio sostine, mes elgiamės nesąžiningai. Kai Lietuvai verkiant reikėjo Kinijos politinio pripažinimo, sutikome su visomis sąlygomis, o dabar, kai atkutome, sustiprėjome, spjauname į savo vos prieš tris dešimtmečius duotus pažadus? Nejaugi Kinija neteisi, kai kaltina lietuvius nepatikimumu, mat nesilaikome savų įsipareigojimų? Lietuvoje yra, žinoma, politikų, politologų, žurnalistų, kurie įsitikinę, jog išmesdami į šiukšlių kibirą 1991-ųjų sutartį su kiniečiais, mes demonstruojame pačios aukščiausios prabos padorumą – giname laisves. Štai kas dabar, pasirodo, svarbiausia ir madingiausia – visur ir visada ginti laisves.
Kinijos žemėlapis
Tačiau, prisimenant M.Velerį, patarčiau žvelgti plačiau: rodydami meilę demokratijai mes tuo pačiu metu visam pasauliui demonstruojame, kad mūsų duotas žodis – nieko nevertas. Lietuvos informacinėje viešojoje erdvėje gausu pasiteisinimų: esą Kinija su mumis nenutrauks visų santykių, nes jai pačiai tai būtų nenaudinga; esą Kinijos galimybė nubausti Lietuvą – minimali. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė portalui LRT duotame interviu teigia, esą Kinija labiau loja nei kanda. Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas (Europos politikos analizės centro CEPA viceprezidentas) straipsnyje „Tigrų medžioklė“ (BNS) atkreipia dėmesį, kad Lietuvos elgesį nesutikti su oficialia Pekino doktrina absoliučiai palaiko JAV, panašiai elgiasi Čekija, ir čekai – vis dar sveiki ir gyvi, tad ir Lietuvai nėra ko bijoti.
Jei esame saugūs – džiugu. Tai – gyvybiškai svarbus argumentas. Bet vis tiek lieka neatsakyta į klausimą: ar 1991-aisiais Lietuva žadėjo nedraugauti su Taivaniu?
Nesu iš tų, kurie įsikalę sau į galvą, girdi, niekas šiame Pasaulyje nesikeičia. Per pastaruosius tris dešimtmečius išties daug pasikeitimų. Visi matome: gausu kardinalių pokyčių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad ir 1991-ųjų sutartis su Pekinu galbūt senstelėjo. Tačiau tuomet oficialusis Vilnius turėjo į Pekiną siųsti oficialią delegaciją, kurios užduotis – kiniečiams paaiškinti lietuviškuosius argumentus. Informuodama Kiniją mūsų šalis būtų atrodžiusi bent jau mandagi: perspėjome, paaiškinome, atsiprašėme. Dabar gi lietuvių draugystė su Taivanu kiniečiams primena perkūną iš giedro dangaus. O aplinkinės šalys, įskaitant mūsų keikiamas Rusiją ir Baltarusiją, žvelgdamos į lietuvių kūliaversčius dėl Kinijos – Taivano tarpusavio santykių, užrašų knygutėje pasižymėjo: lietuviai – iš tų, kurie, susiklosčius specifinėms aplinkybėms, nusispjauna į savo įsipareigojimus. Vaizdžiai tariant, politinės prostitutės – težiūri, iš kur vėjas pučia.
Man regis, Lietuva pasirinko pavojingą kelią. Jei mes taip lengvai pamirštame savus įsipareigojimus, ar nenutiks taip, kad ir kiti pamirš mums duotus pažadus? Kuo dažniau ir garsiau NATO vadovybė tvirtina, jog Baltijos šalys, iškilus pavojui, bus neabejotinai ginamos, tuo mane apima didesnis nerimas. Šių eilučių autoriui įtarimų kelia visi, kurie itin dažnai ir itin garsiai deklaruoja ištikimybę. Jei vyras žmonai šimtus sykių kartoja „myliu, myliu, myliu“, ar tik jis neturi meilužės?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Lietuvai ir Lenkijai šiuo metu ramybės neduoda nelegalūs migrantai. Akivaizdu, kad mes turime teisę ginti savo sienas visais įmanomais būdais. Net ir nagais bei iltimis. Bet kiek daug pasipiktinimų, jog mums griežtomis priemonėmis gintis nevalia?! Mums perša klaidingą nuostatą – nusikaltėlį tramdyti privalu tik švelniais, draugiškais būdais. Bet nepaaiškinama, ką vertėtų daryti, jei į Lietuvą veržiamasi neteisėtai, jėga ir klasta, grubiai ir brutaliai, niekšiškai prisidengiant vaikais ir moterimis? Mus bando suklaidinti, apgauti, demoralizuoti: esą jei nusikaltėlis – agresyvus, tuomet privalu, deja, atsitraukti tenkinant visas jo užgaidas.
Būsiu atviras: jau baugu fiksuoti visus Europos Sąjungos vadovų vėlavimus reaguojant į kritines situacijas – tų vėlavimų susikaupė užtektinai. Jau nemalonu žiūrėti, kaip ES biurokratai iš tribūnų iškilmingai skelbia, deklaruoja, remia – juk tai tik deklaratyvūs lozungai ir popieriniai dokumentai. Tikrasis gyvenimas – visai kitoks. Tik pabandyk pavėluot sumokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas už šilumą, dujas, vandenį, išvežtas šiukšles, – iškart griebs už gerklės anstoliai. Pavėluok į redakciją atsiųsti straipsnį – vėl būsi nubaustas. O štai vėluojantiems Briuselio ir Strasbūro biurokratams – jokių sankcijų ir baudų, jokio galvos skausmo. Vos tik prireikia jų pagalbos, jie išdidžiai sušunka: mes labai norėtume ištiesti pagalbos ranką, bet štai įstatymai draudžia skirti lėšų valstybinės sienos statybai. Arba: kad pažeidžiamos lietuvių ir lenkų teisės turėti valstybę, į kurią negalėtų bet kas ir bet kaip įžengti, – gausioms žmogaus teisių gynimo organizacijoms nė motais, joms terūpi, kad nebūtų pažeistos nelegalių migrantų teisės į geresnį ir sotesnį gyvenimą…
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Lietuvai nepakenktų vėl prisiminti 1990-aisiais išleistą Petro Dirgėlos knygą „Tranų pasaulyje“. Minėtame esė rašytojas tvirtino, jog Lietuva privalo būti itin teisinga ir sąžininga su visais be išimties, jei nori išlikt saugi ir gyva. Man regis, rašytojas P. Dirgėla (mirė 2015-aisiais) omenyje turėjo tai, jog Lietuvai verkiant reikia ieškoti įtakingų, galingų užtarėjų, bet ji neturėtų aklai paklusti visiems jų planams. Lietuva galinti remti tik tai, kas neabejotinai teisinga. Vardan savo paties saugumo. Nes tik elgdamasi ypatingai teisingai ji galinti reikalauti absoliutaus teisingumo iš kitų.
Tikėtis objektyvaus, nešališko žvilgsnio iš Kinijos mes jau nebegalime. O ir Vašingtonas širdies gilumoje galbūt nerimauja: ar nenutiks taip, kad, kardinaliai pasikeitus jėgų pusiausvyrai, lietuviai lengvai išsižadės susitarimų su JAV? Lygiai taip pat, kaip 2021-aisiais pamynė 1991-ųjų susitarimus su Kinija…
G. Nausėda – Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje. Prezidentūros kanceliarijos nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį sušauktame Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje pabrėžė, kad Lietuvos užsienio politikos prioritetai išlieka tęstiniai: tai šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas veikiant NATO, aktyvus dalyvavimas ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, Astravo AE grėsmės užkardymas ES lygmeniu.
„Esame šalis, ginanti demokratijos vertybes, žmogaus teises ir laisves, šalių suverenumą bei teritorinį vientisumą, tvirtai remiame euroatlantinius Rytų partnerių siekius. Įgyvendinant užsienio politikos prioritetus būtina koordinuota ir nuosekli visų institucijų, veikiančių užsienio politikos srityje, veikla“, – teigė prezidentas.
Pirmoji užsienio politikos koordinacinio posėdžio dalis skirta Baltarusijos situacijos vertinimui, ilgalaikės politikos šios šalies atžvilgiu formavimui. Nutarta parengti ilgalaikę, santykius su Baltarusija apibrėžiančią strategiją, įtraukiant politinį, ekonominį, saugumo, kultūros, istorijos dėmenis. Pasitarime vieningai pabrėžta, kad Astravo AE kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, gyventojų sveikatai ir aplinkai, todėl jos suvaldymas išlieka vienu svarbiausių užsienio ir energetikos politikos uždavinių. Sutarta sutelkti visas diplomatines pastangas ir siekti efektyvių Europos Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimo bei užkardyti elektros iš nesaugių atominių elektrinių trečiosiose šalyse patekimą į ES rinką.
Uždaroje tarybos posėdžio dalyje aptarti nacionalinio saugumo ir NATO darbotvarkių klausimai. Sutarta koordinuotai ruoštis būsimam NATO viršūnių susitikimui, parengiant detalią tarpinstitucinę NATO 2030 m. raporto analizę ir įvertinant galimą rekomendacijų poveikį Lietuvos gynybos ir saugumo interesams.
Aptariant ES darbotvarkės klausimus, daugiausia dėmesio skirta ES numatytoms priemonėms suvaldyti koronaviruso plitimą bei užtikrinti vakcinų skirstymo ES valstybėms skaidrumą. Taip pat sutarta ieškoti galimybių padėti vakcinomis apsirūpinti Rytų partnerystės valstybėms.
Susitikimo dalyviai sutarė išskirtinį dėmesį teikti efektyviam ES daugiametės finansinės programos ir Gaivinimo fondo lėšų planavimui ir investavimui. Prioritetinės sritys – Lietuvos ekonominis konkurencingumas ir klimato kaitos tikslų įgyvendinimas. Institucijų vadovai paraginti susitelkti į dalyvavimą ES centralizuoto valdymo programose, tokiose kaip „Europos horizontas“, Vystomojo bendradarbiavimo, išorinių sienų apsaugos programos. Taip pat pabrėžta klimato kaitos tikslų pasiekimo svarba, pirmiausia sumažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas 55 procentais.
Rytų partnerystės politikos srityje sutarta aktyviai rengtis būsimam ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui 2021 m., sustiprinti Lietuvos paramą euroatlantinės integracijos lūkesčius reiškiančioms Ukrainai, Moldovai ir Sakartvelui bei sugrįžti prie regioninių iniciatyvų, įvertinant bendrą LDK istoriją ir paveldą.
Pirmajame nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu ir jo komanda dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir ekspertai: Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Penktadienį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva šaukiamas iš užsienio politikos srityje veikiančių institucijų vadovų ir ekspertų sudarytos Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdis. Jame bus tariamasi dėl vieningo nacionaliniu konsensusu grįstos Lietuvos užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo plano. Taryba siekiama užtikrinti sklandų tarpinstitucinį darbą užsienio politikos srityje.
Pirmajame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje daugiausia dėmesio bus skiriama situacijai Baltarusijoje aptarti, taip pat bus sprendžiamos 2021 m. nacionalinio saugumo, NATO, ES, Rytų partnerystės politikos darbotvarkės ir svarstoma Astravo AE grėsmės valdymo programa.
Susitikimus žadama rengti, atsižvelgiant į būtinybę ir užsienio politikos prioritetus.
Nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu dalyvaus Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis ir Seimo Europos reikalų komiteto vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Diskusijoje dalyvaus ir Europos Rytų šalių politikos ekspertai: Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.
Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.
Bet geriau vėliau, negu niekad…
Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…
Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.
Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.
Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?
Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.
Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities
Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų.
Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.
Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?
Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.
Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų
Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.
Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė
Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?
Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?
Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?
Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.
Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį prasidėsiantis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono oficialus vizitas Lietuvoje yra puiki proga įvertinti ir mūsų šalies užsienio politikos kryptis.
Tradiciškai į Rytų partnerystės šalių aktualijas bei Rusijos klausimą susikoncentravusi Lietuva, sutinka ekspertai, tiek Prancūzijai, tiek Paryžiaus keliamoms problemoms skiria per mažai laiko. Jų teigimu, įvertinus Prancūzijos potencialą ir reikšmę Europos Sąjungai, Lietuva turėtų siekti daugiau Paryžiaus dėmesio, todėl privalo būti aktyvesnė ne tik gilinantis į Viduržemio jūros regiono problemas, bet ir labiau įsiklausyti į E. Macrono reiškiamas ambicijas, perkrauti santykius su Maskva ar didinti ES karinį savarankiškumą.
Prancūzija yra viena didžiųjų pasaulio valstybių, kuri natūraliai užduoda reikšmingą toną Europos Sąjungos raidai. Ir tai savaime suprantama. Prancūzija – galingą istoriją ir kultūrą turinti, branduoliniam klubui priklausanti nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Todėl, nepaisant santykinai neintensyvaus ekonominio bendradarbiavimo, Prancūzija yra ir turėtų būti viena svarbiausių šalių Lietuvai.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi, pažymi Marylando universiteto universiteto vyr. mokslininkė, atsakinga už šios mokslo įstaigos vykdomo projekto ICONS krizių simuliacijų modeliavimą Eglė Murauskaitė, Paryžiaus reikšmę Lietuva ne visada sugeba pakankamai įvertinti ir pastangų, siekiant plėtoti šaliai itin svarbius strateginius santykius su Prancūzija, dažnai pritrūksta.
Aptariant tai, kodėl Prancūzijos klausimo svarba Lietuvos užsienio politikoje nėra aukščiausių prioritetų sąraše, galima surasti ne vieną aiškinimą. Viena vertus, Lietuvą ir Prancūziją skiriantis geografinis atstumas natūraliai sudėlioja skirtingą geopolitinių prioritetų lauką.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
„Prancūzijai visada yra aktualiau Pietų partnerystė, Afrikos valstybės, mums aktualiau yra Rytų partnerystė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – Eltai teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė, politologė Margarita Šešelgytė.
Kitaip tariant, Prancūzijos lyderystė Viduržemio jūroje Lietuvai, didesnę savo dėmesio dalį skiriančiai Europos politikai Rytuose, itin didelio įspūdžio nedaro. Visgi užsienio politikos ir saugumo ekspertai ne kartą kritikavo Lietuvos lokalumą susikoncentruojant tik į vieno regiono problemas. Pabrėžta, kad Bendrijoje įsitvirtinti siekiančios net ir mažosios ES narės neturi prabangos tapti vieno klausimo šalimis.
Dar vienas svarbus veiksnys, kuris gali turėti įtakos Vilniaus ir Paryžiaus santykiams – išsiskiriantys valstybių požiūriai, kaip reaguoti į problematišką Rusijos kaimynystę.
Prancūzijos ir Rusijos santykiai bei Prancūzijos valdžios tradiciškai pasirenkamos politikos organizavimo formos Maskvos atžvilgiu yra tai, ką Lietuvai ne visada pavyksta suprasti ar tuo labiau pritarti.
Lietuva nesupranta Prancūzijos sieko su Rusija problemas spręsti dialogu
Geostrateginė Maskvos krytis Paryžiui kelis pastaruosius amžius buvo svarbus geopolitinis svertas – ypač sąveikaujant su kitomis didžiosiomis pasaulio galiomis.
„Prancūzija nuosekliai vykdo politiką, kurioje Europa su Rusija skatinama siekti kompromiso ir bendradarbiavimo – dialogu siūlo spręsti iškilusias krizes. Tuo tarpu Lietuva tam griežtai priešinasi“, – teigia E. Murauskaitė.
Panašu, kad nuo šios strateginės linijos prancūzų neatbaidė nei Šaltojo karo metu buvusi Rytų ir Vakarų konfrontacija, nei Rusijos imperialistinės ambicijos jau XXI a. Visgi, pažymi analitikai, tam tikrų komplikacijų Prancūzijos siekyje palaikyti geopolitiškai ir ekonomiškai pragmatiškus santykius neišvengta.
Prancūzijos tankai karinio parado Paryžiuje metu. EPA – ELTA nuotr.
Nuolatinis tarptautinės teisės, daugiašalių susitarimų pažeidinėjimas, Krymo aneksija, Malaizijos oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušimas, apnuodijimai Novičioku Solsberyje bei pasikėsinimas naudojant tą pačią medžiagą į Aleksejų Navalną yra tai, kas šiuo metu Prancūzijos valdžios elitą privertė į Rusiją pažvelgti itin kritiškai.
Tačiau, nepaisant to, Prancūzijos politika Rusijos atžvilgiu ir toliau remiasi dialogo paieškomis. Būtent tai, pabrėžia M. Šešelgytė ir E. Murauskaitė, Lietuvos politiniam elitui ne visada yra suprantama.
„Mus pykdo, kad prancūzai sako, jog su Rusija reikia bendrauti ir išsakyti savo kritiką įvairiais klausimais, o ne iš viso nutraukti santykius. Tai buvo nuolatinė prezidento Macrono pozicija ir ji, ko gero, išlieka, nes pastaruoju metu – net kalbant dėl įvykių Baltarusijoje ar dėl Navalvo – vis tiek yra (palaikomas – ELTA) dialogas“, – teigė M. Šešelgytė.
„Tai mums nėra suprantama, nes mes – remdamiesi savo patirtimi – norėtume iš viso su Rusija nebendrauti“, – teigė TSPMI direktorė, pabrėždama, kad tokiai Lietuvos pozicijai atsirasti prielaidas sukūrė ne tik agresyvi Rusijos geopolitinė laikysena ar nuolatinis istorijos perrašinėjimas, tačiau ir būgštavimai, kad Prancūzijos švelninami santykiai su Maskva gali stumtelti ir bendrą europinį palankumą Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu saugumo ekspertės E. Murauskaitės manymu, nors ir būtų sunku atsakyti, kokia santykių su Rusija forma yra geriausia, Lietuvos užsienio ir saugumo politikos architektai bent jau kartais turėtų pripažinti, kad Prancūzijos propaguojamas dialogas kai kuriais klausimais su Kremliumi gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų.
„Praėjusių metų gruodį matėme, kad (Prancūzijos inicijuotas – ELTA) dialogas dėl Ukrainos buvo veiksmingas. Jei Baltijos šalys ir Lietuva ypač nuosekliai bando daryti spaudimą ir advokatauja ES sankcijoms prieš Rusiją dėl Ukrainos, Prancūzija, nors ir palaiko sankcijas, kartu palaiko ir dialogo galimybę. Gruodį inicijuotas Normandijos dialogas baigėsi labai greitai sėkmingu apsikeitimu Ukrainos ir Rusijos kaliniais. Taigi buvo pasistūmėta“, – teigė E. Murauskaitė, pabrėždama, kad Lietuvos remiama laikysena, paremta griežtu Rusijos sulaikymu ir sankcionavimu, kol kas aiškesnių rezultatų neatnešė.
„Manau, kad dažnam lietuviui yra sunku tiesiog suvirškinti poziciją, kad su Rusija galima kalbėtis. Mūsų retorika yra tradiciškai labai griežta. Kita vertus, sunku pasakyti, kokios apskritai yra dialogo su Rusija galimybių ribos“, – svarstė E. Murauskaitė.
Būgštaujama, kad Rusija atsidurs Kinijos įtakoje
TSPMI direktorė M. Šešelgytė teigia, kad Prancūzijos palaikoma pozicija siekti su Maskva kalbėtis net tuomet, kai Kremliaus režimas akivaizdžiai ignoruoja tarptautinę teisę, gali kilti ir iš strateginio intereso neleisti Maskvai nuslysti į raumenis užsiauginusios Kinijos glėbį.
Xi Jinpingas (k.) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Mokslininkės teigimu, Prancūzijoje įsivaizduojama, kad susiklosčius tokiam scenarijui didelių iššūkių patirtų būtent Europos demokratijos.
„Nepatvirtintas dalykas, bet kalbama – ir analitikai apie tai kalba – kad vis dėlto Prancūzijoje į Rusiją žiūrima kaip į valstybę, kuri gali būti balansinė valstybė kalbant apie tolesnius santykius su Kinija. Macronas bijo, kad Rusija gali atsidurti Kinijos įtakos sferoje ir kad tai bus labai nenaudinga demokratinėms valstybėms Vakarų pasaulyje, ypač Europoje. Todėl jo tikslas yra neleisti Rusijai nuslysti į Kinijos glėbį“, – teigė M. Šešelgytė.
Atsargiai klausosi Prancūzijos raginimų stiprinti ES karinį savarankiškumą
Nors Lietuvą ir Prancūziją vienija ES ir NATO narystė, pati Prancūzija prisideda prie NATO vykdomos oro policijos misijos, o prancūzų kontingentas dislokuotas Vokietijos vadovaujamose NATO priešakinėse pajėgose Lietuvoje, esama tam tikro nuomonių išsiskyrimo žvelgiant į transatlantinę erdvę. Tiksliau tariant, vertinant Europos galimybes turėti nuo JAV savarankiškesnę gynybos politiką.
Dar ne taip seniai ažiotažą sukėlė E. Macrono teiginys, kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Ir nors, būtina pažymėti, Prancūzijai klausimų dėl NATO ir jos gyvybinės svarbos Vakarų bendruomenei nekyla, kartkartėmis akcentuojamos strateginio koordinavimo tarp Europos ir Jungtinių Valstijų problemos Lietuvos politikus, akcentuojančius JAV buvimo regione reikšmę, verčia suklusti.
Prancūzijoje ne kartą, ypač po krizių, keltos idėjos, turėti savarankiškesnes Europos pajėgas. Tą, tapęs prezidentu, akcentavo ir E. Macronas.
Abi Eltos kalbintos ekspertės sutinka, kad Europos Sąjunga Prancūzijai yra vienas esminių strateginių dėmenų. Po Antrojo pasaulinio karo globali Prancūzijos galia silpo ir didžiosios galios statuso vien tik savo jėgomis išlaikyti Prancūzija nebepajėgė. ES lygmuo tapo įrankiu plėsti Prancūzijos galią, o kartu ir formuoti šalies identitetą.
„Jei paklausytume Macrono kalbų, tai pamatytume, kad Prancūzija projektuoja Europos perspektyvą – kaip Europa turėtų toliau judėti – per prancūziškąją perspektyvą. Iš čia ir ateina ES strateginės autonomijos koncepcija. Tai yra visiškai prancūziška koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija suprato, kad į gynybą reikia investuoti ir kad reikia turėti gebėjimą priimti sprendimus pačiam, ypač gynyboje. Ne tik aljanso pagrindu“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Savo ruožtu Lietuvoje kone įprasta bet kokias ES karinio autonomiškumo intencijas traktuoti su dideliu atsargumu. Tradiciškai deklaruojama, kad euroatlantinės erdvės vieningumas ir JAV karinis buvimas Europoje yra egzistencinis Lietuvos nacionalinis interesas.
Lietuvoje ne kartą, pasisukus kalbai apie europinio lygmens karines pajėgas, teigta, kad karinius pajėgumus senajame žemyne, be abejo, būtina stiprinti, tačiau tai daryti reikia nesukeliant rizikos, kad susiklostys net menkiausias NATO ir sukurtų naujų pajėgų dubliavimas. Tad E. Macronui po pergalės prezidento rinkimuose pareiškus, kad vienu iš kertinių savo siekinių laiko glaudesnį gynybos politikos integravimą, Lietuvoje kilo nuogąstavimas, jog tai gali tapti prielaida trūkinėti euroatlantinei vienybei.
Galima net pastebėti, kad Lietuvos politiniame diskurse būtent E. Macrono išreikštos ambicijos kurti bendras karines pajėgas ir paraleliai formuoti europinę saugumo kultūrą buvo įvertintos kaip kone didesnis iššūkis nei su Donaldo Trumpo prezidentavimu pasikeitusi Baltųjų rūmų retorika Europos didžiųjų valstybių atžvilgiu.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).
M. Šešelgytė pabrėžia, kad Lietuvos politikai bijo situacijos, kai kilus trintims transatlantinėje erdvėje Lietuvai teks rinktis tarp NATO ir naujųjų Europos saugumo struktūrų. Visgi, jos teigimu, nepaisant to, kad JAV buvimas regione Lietuvai yra be galo svarbus, o jos pasitraukimas gali turėti tragiškų pasekmių, investuoti į santykius tik su viena Atlanto puse Lietuva neturėtų.
„Negalima visų kiaušinių turėti vienoje pintinėje – Europa mums irgi svarbi“, – teigė ekspertė.
E. Murauskaitės teigimu, apskritai Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti europiniam vektoriui. Anot jos, projektuojant užsienio ir saugumo politikos sprendimus Europoje, reikėtų įsivaizduoti galios trikampį, kuriame – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė ir nesusikoncentruoti tik į tai, ką sako ir daro Vašingtonas.
„Logiškiausia mūsų politika būtų žiūrėti į Europą kaip į pagrindinį ramstį, o ne į JAV. Ir tada tuos tris kampus balansuoti. Per Dalios Grybauskaitės kadenciją sėkmingai buvo užmegzti santykiai su Vokietija. Su Didžiąja Britanija daugiau diplomatijos „Brexit“ metu buvo. Bet Prancūzija yra tarsi apleista. Aš nesakau, kad būtent dabar Prancūzijai reikia daug dėmesio skirti. Tiesiog visada reikėjo to dėmesio skirti. O dabar didelis deficitas“, – samprotavo saugumo ekspertė.
Lietuvoje ES federalizacijos tema vis dar kelia baimę
Nacionalinio saugumo klausimais Lietuvos atsargumą, kalbant apie naujus gynybinius projektus, lemia baimė, kad struktūriniai pokyčiai euroatlantinėje erdvėje gali kad ir ribotam laiku sukurti vakuumą geopolitiškai aktualiame regione, į kurį ambicijų vis dar neatsisakė Rusija.
Tačiau kalbant apie laikyseną ES tolesnės integracijos atžvilgiu, sutaria ekspertai, Lietuva galėtų būti kur kas lankstesnė.
Šis klausimas aktualus, ypač ieškant bendrų santykio taškų su tradiciškai apie gilesnę ES integraciją bei federalizaciją kalbančia Prancūzija.
Nors Lietuva yra viena proeuropietiškiausių ES valstybių, visgi naratyvas, kad viršnacionalinių struktūrų stiprėjimas nacionalinių prerogatyvų sąskaita yra kenksmingas ir nenaudingas Lietuvai – egzistuoja. Ir jis ganėtinai gajus, apipintas gąsdinimais, esą europinis elitas siekia sunaikinti nacionalines kultūras ir savitumus. Ir šie gąsdinimai artikuliuojami ne tik pasisukus kalboms apie integracinius interesus kietojo saugumo klausimais.
Eltos kalbintų eksperčių teigimu, nepaisant Lietuvos politinio elito užimtų pozicijų, būtina suprasti, kad gilesnė ES integracija, kurią aktyviai remia Prancūzija, nėra žalinga.
„Politikai gal ir nesutiks, nes politikams ir reikia kalbėti apie nacionalinį suverenitetą – bet Lietuvai nėra iš esmės žalinga (gilesnė ES integracija – ELTA). Taip, mes turime užsitikrinti savo balsą prie sprendimų priėmimo stalo, tačiau bendrai federalizacija, kuri stiprina Europą, mums yra naudinga“, – teigė M. Šešelgytė. Popiežius priėmė Prancūzijos prezidentą. EPA-ELTA nuotr.
Jai antrina ir E. Murauskaitė. Anot jos, kol kas Lietuvoje tiesiog iki galo nėra suvoktos gilesnės ES integracijos galimybės.
„Bandoma įsikibti į kažkokį praėjusio amžiaus idealą, kultūrą, kuri jau nebėra tiek stipri. Ir apskritai aš iš Macrono negirdžiu, kad jis siektų įkurti Europos valstybę. O tie žmonės, kurie Lietuvoje dėl to gąsdina, jo siūlymus pristato lyg būtų būtent taip. Manau, kad yra tiesiog pasipriešinimas tam, ko iš tikrųjų net nėra. Galiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kad pagrindiniai Macrono siūlymai yra tiesiog dėl strateginės politikos bendrų didesnių tikslų. Prancūzai siūlo ES politikai apimti daugiau sričių“, – sakė Marylando universiteto mokslininkė.
Jei Lietuva norėtų stipresnių ryšių su Prancūzija – reikėtų lankstesnės užsienio politikos
E. Murauskaitės įsitikinimu, Lietuva ne viską padarė, kad santykiai su viena įtakingiausių ES ir pasaulio valstybių žengtų į kur kas intensyvesnį lygį. Ekspertės teigimu, tą išduoda ir E. Macrono vizito dienotvarkė Lietuvoje. Prancūzijai, pažymi E. Murauskaitė, itin aktualių Viduržemio jūros ar Afrikos problemų aptarimo lyg ir nėra numatyta, o apie Paryžiui taip pat rūpimus klimato kaitos klausimus, anot jos, pati Lietuva kol kas nėra tarp tų valstybių, kurios turėtų kažką išskirtinai pasiūlyti ir pasakyti. Todėl, kritiškai atsiliepia mokslininkė, E. Macrono vizitui Lietuvoje nėra tinkamai pasiruošta.
„Jei tik parodytume daugiau iniciatyvos, tikrai galėtume laimėti politinių taškų. O dabar bus aplankomi NATO nariai, viskas labai gražu, bet tai vyksta jau kokį 10 metų“, – teigė ji.
Iš dalies jai antrino ir M. Šešelgytė. Pasak jos, Lietuvos užsienio politikoje turėtų suktis kur kas daugiau klausimų. Anot TSPMI direktorės, tai Lietuvai aktualu ne tik dėl siekio plėtoti santykius su tokiomis valstybėmis kaip Prancūzija, tačiau ir dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
„Viena vertus, mes (kaip mažoji valstybė – ELTA) negalime turėti globalių interesų, mes natūraliai žiūrime labiau į savo kiemą. Tačiau yra vienas bet – Afrika dabar toli, o kas žino, kaip bus rytoj… Ji gali su visomis savo problemomis ateiti čia. Aš manau, kad atvirumas yra svarbus“, – teigė TSPMI direktorė.
E. Murauskaitės įsitikinimu, esama ir daugiau momentų, kurie atrodo keistai, jei kalbėtume apie tai, ką Lietuva daro, siekdama atkreipti Prancūzijos dėmesį ir taip stiprinti savo pozicijas europiniu lygmeniu.
„Lietuva, pavyzdžiui, vykdo misiją Malyje. Čia, galima sakyti, yra absoliuti klasika, kaip mes vis dar neišnaudojame galimybių plėtoti santykių su Prancūzija. Mes siunčiame karius į Malį su JT vėliava ir manome, kad geriname santykius su prancūzais, nors patys prancūzai ten turi savo misiją ir jiems, kaip aš suprantu, daug labiau patiktų kitokio tipo Lietuvos pagalba“, – sakė ekspertė. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Dar viena kol kas ne visiškai išnaudota sritis stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos partnerystę – karinių įsigijimų politika. E. Murauskaitė sutinka, kad perkant ginkluotę, ypač jei tai dideli užsakymai, ne tik tiesiogiai stiprinamas šalies apginamumo potencialas, tačiau ir sutvirtinami perkančiosios ir parduodančiosios valstybės ryšiai. Jei, teigia saugumo ekspertė, Lietuva tvirtino santykius su Vokietija įsigydama pėstininkų kovos mašinų, tai su Prancūzija, kurios kariuomenė šiuo metu tarp ES narių yra stipriausia, analogiškų ar didesnių sutarčių nėra. Jos teigimu, ateityje, siekiant stiprinti oro gynybos pajėgas, Lietuvos politikai galėtų rimtai apsvarstyti galimybes pasižvalgyti ir Prancūzijoje.
Apibendrindama šį klausimą Marylando universiteto mokslininkė pabrėžė, kad Lietuvai pasirodyti prancūzams įdomiais trukdo tiek abipusių ekonominių ryšių stoka, tiek ne itin kompleksiškas požiūris į problemų, kurias formuoja Rusijos laikysena ir kaimynystė, sprendimą.
„Man atrodo, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas istorinei Prancūzijos politikai Rusijos atžvilgiu. Taip pat yra per mažai įvertinta Prancūzijos sėkmė vystant dialogą su Rusija. Tikrai per mažai dėmesio skiriama platesniems saugumo interesams, kurie išeitų už tradiciškai įvardinamo Lietuvos saugumo prioritetų ribų. Kitaip tariant, aplink mus yra žemai kabančių vaisių, kuriuos būtų nesunku nuskinti“, – teigė E. Murauskaitė.
Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė, doc. dr. Margarita Šešelgytė abejoja, ar pirmąją spaudos konferenciją po Baltarusijos prezidento rinkimų surengusi opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja pasiekė savo tikslą ir padrąsino protestuotojus.
Politologės nuomone, spaudos konferencijos metu aiškiai matėsi, kad S. Cichanouskaja yra nauja lyderė, dar tik žengianti pirmuosius savo, kaip politikės, žingsnius.
M. Šešelgytė taip pat neatmeta galimybės, kad atsargiam S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti baimė, kad į įvykius Baltarusijoje pradės kištis Rusija.
„Spaudos konferencijoje nieko labai daug naujo nesužinojome. Kad įvyko lūžis. Tačiau ar ši konferencija atskleidė kažką naujo – tai tikrai ne. Tikslas buvo padrąsinti Baltarusijos žmones. Ar jie buvo padrąsinti po šios spaudos konferencijos, išlieka klaustukas. Lieka tik tikėtis, kad taip buvo“, – Eltai teigė M. Šešelgytė.
M. Šešelgytės nuomone, politikei šiek tiek pritrūko drąsos. Kita vertus, politologė atkreipia dėmesį į tai, kad S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti tai, kad politikė neturi galios kalbėti už visą valstybę ir kalba tik opozicijos vardu.
„Matėsi tai, kad iš tiesų S. Cichanouskaja yra lyderė, kuri atsirado pakankamai neseniai. Ji, žinoma, yra protestuotojų simbolis, bet vis dėlto dar politikoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Todėl ir drąsos šiek tiek pritrūko. Galų gale jos padėtis neleidžia kažkokias labai skambias frazes sakyti, nes ji nėra prezidentė ar užsienio reikalų ministrė, ji neturi tos galios, kad galėtų kalbėti už valstybę. Ji kalba iš protestuotojų perspektyvos. Buvo įvairiausių klausimų ir apie užsienio politiką, ir pan., tai tikrai atsakymų į šiuos klausimus nebuvo, bet, ko gero, jų ir būti negalėjo“, – sakė politologė.
M. Šešelgytė mano, kad S. Cichanouskajos atsargų toną spaudos konferencijos metu galėjo nulemti ir baimė dėl galimos Rusijos įtakos.
„Baltarusijos yra labai sudėtinga situacija. Viena vertus, žmonės kovoja už žmogaus teises, už norą turėti sąžiningus, laisvus rinkimus. Bet, kita vertus, Baltarusija yra labai ekonomiškai, energetiškai, karine prasme priklausoma nuo Rusijos, kurioje žmogaus teisės taip pat yra pažeidžiamos, rinkimai taip pat nėra nei skaidrūs, nei laisvi. Rusija gali žvelgti į tai, kas vyksta (Baltarusijoje – ELTA) su tam tikru nerimu“, – savo įžvalgomis dalinosi M. Šešelgytė.
„Jeigu Rusija įsikištų, tai ji turi labai didelių poveikio priemonių numalšinti streikus, demonstracijas ir sugrąžinti Baltarusiją į ten, kur ji buvo“, – pridūrė ji.
Politologė teigia, kad Baltarusijos opozicijai yra labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau apie galimą Vakarų vaidmenį. To, tvirtino ji, reikia tam, kad į šalies vidaus reikalus nepradėtų kištis Rusija. Pasak M. Šešelgytės, Rusija, pastebėjusi aktyvesnes ES pastangas dėl vykstančių procesų Baltarusijoje, gali bematant imtis aktyvių atsakomųjų veiksmų.
„Baltarusijos protestuotojams labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau, priversiančio į vidaus Baltarusijos įvykius įsikišti Rusiją. Visi (S. Cichanouskajos – ELTA) atsakymai dėl Rusijos ir dėl Europos Sąjungos valstybių vaidmens buvo nuglaistyti“, – akcentavo politologė.
M. Šešelgytės nuomone, spaudos konferencijos metu sąmoningai buvo akcentuojama, kad reikia gerbti valstybes, kurios gerbia Baltarusijos suverenitetą ir nesikiša į Baltarusijos vidaus įvykius.
Neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, kad A. Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
