Gintaras Visockas
Vis daugiau ženklų, jog Vakarų civilizacija tampa išties padoria, sąžininga, principinga. Ką turiu omenyje, tardamas šiuos žodžius?
Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj ir bejėgiškai skėsčioję rankomis (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar jau prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.
Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui, kad vis daugiau vokiečių mano, jog šalis turėtų bausti su Vladimiro Putino naftos ir dujų kompanijomis bendradarbiavusius vokiečius, įskaitant buvusį kanclerį Gerhardą Šrioderį. Kliūna ir dabartiniam kancleriui Olafui Šolcui, kad pirmosiomis valandomis, vos tik Rusija užpuolė Ukrainą, šis politikas apsiribojo dviprasmiškais pareiškimais, nė nemanydamas Ukrainai duoti nė vieno šovinio. Vokietija pritarė Ukrainai ir tuomet, kai ši nepageidaujamu savo žemėje paskelbė Vokietijos prezidentą Franką – Valterį Štaimajerį (Frank-Walter Steinmeir), pagarsėjusį tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules.
JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė bėgti – tapti iš skęstančio laivo sprunkančia žiurke. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą atsiųsti JAV ambasadoriaus. Vašingtonas netikėjo, jog ukrainiečiai išsilaikys bent keletą parų? Manė, kad įvykiai klostysis panašiai, kaip Krymo okupacijos dienomis?
Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija).
Taigi neprabėgo nė kelios karo savaitės, ir Vakarai išvydo, kaip narsiai ir sėkmingai ukrainiečiai gina savo laisvę. Vakarams tapo gėda, kad taip ilgai pataikavo V. Putinui, kad taip paniškai bijojo jo „popierinės kariuomenės“. Vakarai atsikvošėjo. Vakarai ėmė išties ginti laisvę ir demokratiją. Ne žodžiais, o konkrečiais darbais.
Kaip sako Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius (Marko Feigino internetinė televizija), Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai. Vakarai – sukrėsti, kaip pasielgė Kremlius, ir Vakarai daugiau nepuls ant kelių prieš V. Putiną. Vakarai taip pat susigėdę, kaip jie bjauriai egoistiškai elgėsi pastaruoius kelis dešimtmečius, nuolaidžiaudami V. Putinui.
Įsidėmėtinas ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio interviu, kurį jis prieš keliolika dienų davė Kijevo požeminiame metropolitene. Klausantis Ukrainos prezidento raginimų, jog Vakarai, jei jiems tikrai rūpi demokratija, padorumas, teisė ir sąžiningumas, privalo siųsti Ukrainai rimtų ginklų dar sparčiau, dar gausiau. Nes kiekviena uždelsta valanda – tai naujos mirtys.
Svarbu tai, kad kalbėdamasis su Vakarų žurnalistais V. Zelenskis išskyrė Azerbaidžaną, kuris, jo žodžiais tariant, elgiasi labai garbingai ir principingai. Ukraina dėkinga Azerbaidžanui už humanitarinę pagalbą. Oficialusis Kijevas puikiai supranta, jog azerbaidžaniečiams tiekti ginklus Ukrainai kol kas sudėtinga, nes patys turi panašių bėdų kaip Ukraina (Armėnijos karinės pajėgos išvytos dar ne iš visų Karabacho vietovių, nors, remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija).
Įsidėmėkime – Ukrainos prezidentas aiškiai, nedviprasmiškai padėkojo Azerbaidžanui už pagalbą. O Armėnijai – nė menkiausio „ačiū“. Kodėl – akivaizdu. Prisiminkime istoriją, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas atidavė Rusijos kariuomenei keletą savo modernių naikintuvų, puikiai žinodamas, jog Maskva juos siųs į Ukrainos frontą. Prisiminkime tuos prie Rusijos ambasados Jerevane surengtus mitingus, kurių dalyviai smerkė „fašistinę Ukrainą“ ir liaupsino „taikdariškąją Rusiją“. Mitinguotojai net prašė, kad nedelsiant būtų pasiųsti kariauti prieš ukrainiečius. Galų gale prisiminkime ir akimirkas, kaip oficialusis Jerevanas elgėsi, kai buvo užpulta Gruzija, okupuojamas Krymas…
Negarbingo Armėnijos elgiasio pavyzdžių – vis daugiau. Štai Kazachstanas pareiškė, jog gegužės 9-ąją nesiruošia švęsti jokių pergalių, rengti karinių paradų. Taip kazachai nusprendė palaikyti Ukrainą, o ne Rusiją. Kazachstanas remia ukrainiečių kovą, o Rusijos agresiją – smerkia. Ir štai neiškentęs Rusijos TV žurnalistas Tigranas Keosajanas youtube.com kanale paskelbė kupiną pagiežos ir pykčio komentarą, esą kazachai – ir šiokie, ir tokie. Ofciali Kazachstano valdžia pasmerkė T. Keosajaną. Ypač įdomus kazachų žurnalisto Armano Šurajevo atkirtis. Žurnalistas pabėžė, jog kazachai – padori tauta, todėl gins tuos, kurie teisūs.
Jūs klausiate, kuo čia dėta Armėnija, jei T. Keosajanas – Rusijos žurnalistas? Taip, oficialiai jis – Rusijos pilietis. Kaip ir jo žmona Margarita Simonian, liūdnai pagarsėjusi Rusijos propagandistė, stojusi Kremliaus pusėn. Peržiūrėjus pastaruosius jų abiejų viešus pareiškimus viešojoje erdvėje, tampa akivaizdu, kad jie – ne tik mirtini Azerbaidžano priešai. Jie – dar ir Ukrainos, Moldovos, Gruzijos (Sakartvelo) priešai. Jie – fanatiški Kremliaus ruporai, kuriems tiesa ir teisingumas – nė motais. Jie senų seniausiai nusispjovę į valstybių teritorinį vientisumą apibėžiančias tarptautines taisykles. Jie nepasmerkė Kremliaus išpuolių prieš Moldovą, Gruziją (Sakartvelas). Jie net užkimę neigia, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo žemes arba derybų, arba karo keliu. Žodžiu, jie – agresyviai besielgiančios Armėnijos šalininkai.
Šį komentarą parašiau todėl, kad mūsų politikai, politologai, žurnalistai atkreiptų dėmesį į dviprasmišką Jerevano elgseną bent jau dabar. Oficialusis Vilnius smerkia Vengriją ir Bulgariją, kai šios neskuba paremti Ukrainos, o štai Armėnijos – nekritikuoja net už kur kas bjauresnius žingsnius. Žiūrėk, dar pakvies dalyvauti Rytų partnerystės programose…
Kodėl? Lietuvoje pilna savų simonianų ir keosajanų? Lietuviai jau protestavo Vilniuje prie Rusijos, Vengrijos, Vokietijos ambasadų. O prie Armėnijos ambasados dar nebuvo nė vienos protesto akcijos, nors Armėnija taip pat verta pasmerkimo.
2022.04.29; 09:31
