Vilnius, sausio 2 d. (ELTA). Prekybos tinklas „Maxima“ informuoja, kad šį rytą kilę kasos aparatų sistemos sutrikimai yra išspręsti ir visos parduotuvės vėl dirba įprastu režimu.
„Identifikavę problemą ją išsprendėme kartu su IT įmone, kuri ir valdo kasų informacinę sistemą. Kasų veikimas jau yra atstatytas, todėl visos parduotuvės vėl aptarnauja klientus.
Atsiprašome klientų už patirtus laikinus nepatogumus“, – sako prekybos tinklo Procesų ir kokybės valdymo departamento direktorė Julija Vasiljevienė.
Iš viso prekybos tinklas „Maxima“ turi 251 parduotuvę, iki pavakarės beveik pusė jų nedirbo. Dėl kilusio incidento klientus aptarnavo daugiau nei 140 tinklo parduotuvių, kurios turi savitarnos kasas.
Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Šalyje augant COVID-19 užsikrėtimų skaičiui, rūpindamasis pirkėjų bei savo darbuotojų saugumu, lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ visose parduotuvėse atėjusiems apsipirkti nemokamai suteiks vienkartinę apsauginę veido kaukę. Ši tvarka įsigalios nuo spalio 28 d. ir galios iki lapkričio 11 d.
„Nuolat šalyje kintanti situacija verčia ir mus priimti atitinkamus sprendimus. Šiuo metu mūsų prioritetas – darbuotojų ir pirkėjų saugumo užtikrinimas. Praėjusią savaitę priėmėme sprendimą ten, kur įvedamas lokalus karantinas, pirkėjams kaukes išskirti nemokamai. Matydami augantį susirgimų COVID-19 skaičių, šią savaitę nusprendėme tokį sprendimą taikyti visose šalies parduotuvėse“, – sako „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Ji prašo pirkėjų būti sąmoningais: teisingai dėvėti kaukes, laikytis saugaus atstumo, dezinfekuoti rankas bei į parduotuves stengtis eiti kaip galima rečiau.
Kaukės pirkėjams bus išskiriamos informacijos kasose. Mažesnėse parduotuvėse, kuriose informacijos kasų nėra, kaukės bus dalijamos vienoje iš įprastų kasų.
„Kviečiame pirkėjus planuoti apsipirkimus bei į parduotuves eiti kuo rečiau. Taip pat primenu, kad pavasarį buvo atlikta tinklo „Barbora Express“ plėtra ir daugelyje šalies miestų atsirado pirkinių atsiėmimo stotelės. Pasirinkę jas, pirkėjai galės įsigyti visas reikalingas prekes, išvengdami ėjimo į parduotuvę, o mūsų darbuotojai surinks visas reikiamas prekes“, – teigia E. Dapkienė.
„Maxima“ parduotuvėse šiuo metu laikomasi sugriežtintų higienos reikalavimų: reguliariai dezinfekuojami vežimėliai ir krepšeliai bei kiti įvairūs paviršiai, parduotuvių vėdinimui yra padidinta šviežio oro cirkuliacija.
Prekybos tinklas „Maxima“ savo esamus ir būsimus darbuotojus yra apdraudęs specialiu draudimu nuo koronaviruso. Darbuotojai yra aprūpinti būtinomis apsaugos priemonėmis – medicininėmis kaukėmis ar apsaugos skydeliais, pirštinėmis, dezinfekciniais rankų skysčiais. Kasdien darbuotojams yra matuojama temperatūra. Jeigu darbuotojai jaučiasi prastai, turi peršalimo ar gripo simptomų, jų prašoma likti namuose.
Dėl nuo penktadienio iš prekybos pašalintos salmonelėmis užterštosšviežios mėsos ir marinuotų mėsos pusgamininių prekybos tinklas „Maxima“ patyrė 0,5 mln. eurų nuostolių, praneša LRT.lt.
„Prekybos tinklas patyrė 0,5 mln. eurų nuostolius“, – LRT.lt teigė „Maximos“ atstovė spaudai Rima Aukštuolytė.
Antradienį laidoje „DELFI diena“ „Maximos“ komercijos direktorė Vilma Drulienė teigė, kad pirkėjai įsigijo 11 tonų mėsos, kuriose buvo fiksuota mikrobiologinė tarša.
„Maxima“ penktadienio vakarą sustabdė prekybą šviežia mėsa, kilus įtarimams dėl dalies mėsos kokybės. Šeštadienį šviežios mėsos tiekimas prekybos tinkle buvo atnaujintas.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), atlikusi prekybos tinklo „Maxima“ parduodamos šviežios mėsos ir pusgaminių patikrinimus, aptiko taršos bei užfiksavo atsekamumo trūkumų.
VMVT direktoriaus pavaduotojas Mantas Staškevičius antradienį spaudos konferencijoje teigė, kad „Maxima“ apie nesaugius produktus žinojo vasario 3 dieną, bet tarnybą informavo tik vasario 7 dieną.
Seimo NSGK supažindina žurnalistus su tyrimo išvadomis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Buvo galima lengvai nuspėti, kad planuojamos skelbti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl neskaidrių politikos ir verslo santykių išvados nepateisins sužadintų ankstesniais politikų pasisakymais visuomenės lūkesčių. Tačiau nusivylimo ir kartėlio jausmas, dabar susipažinus su tomis išvadomis, yra nepalydinamai didesnis nei buvo galima tikėtis, net nieko pernelyg daug nesitikint.
Tačiau neteisinga būtų sakyti, kad minėtosios NSGK išvados yra visiškas šnipštas dėl tos aplinkybės, kad čia nepateikiama jokių naujų duomenų, lyginant su tuo, kas buvo plačiajai publikai žinoma iš anksčiau spaudoje išviešintos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos apie politinės korupcijos metastazes Lietuvoje.
Labiausiai intriguojantis dalykas, didžiausio dėmesio verta yra tų išvadų racionalizacijos seka, siekiant išlaviruoti tarp savaime besiperšančių, bet pavojingų atskiroms politinėms grupuotėms vertinimų, sudedant sau naudingus akcentus, apdorojant reikiama linkme faktus – vienus valingai nutylint, kitus – tiesiog išgalvojant, savo nuožiūra pripaišant, be didesnių skrupulų pumpuojant faktų kontrabandos būdu.
Šios išvados yra labai svarbios jau dėl to, kad kažkiek sušvelnintu pavidalu iš esmės pakartoja VSD pažymoje pateiktus vertinimus, tokį dalykų padėties įvertinimą pakeldamos į naują politinės aktualizacijos lygmenį, kita vertus, atidesnė pateikto tyrimo rezultatų dokumento analizė leidžia spręsti apie pačių išvadų konstruotojų konstruktyvumo ir pasirengimo lygį, sugebėjimą arba negebėjimą bent iš dalies atsisakyti partinio egoizmo vardan labiau fundamentalių valstybės gyvastingumo atstatymo, tautos dvasios palaikymo ir tiesos sugrąžinimo žmonėms tikslų. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, NSGK išvadų projektas visų pirma byloja apie įvykusį sandėrį tarp didžiausių šių dienų politinio lauko antagonistų – konservatorių ir karbauskininkų – vieniems ir kitiems siekiant suslapstyti savo uodegas, užmaskuoti garbės nedarančius pasirinkimus.
Nešvankus, apgailėtinas, rodantis žmonių menkumą, iš esmės nusikalstamas sandėris čia įvyko bandant nukreipti dėmesį į LEO.LT kaip viso blogio šaltinį, vėl prikeliant „MG Baltic“ sukurtus mitus apie ambicingiausią Lietuvos projektą, palaidotą to paties „MG Baltic“ propagandistų, lobistų ir parsidavėlių pastangomis. Keistas įspūdis ar ne, komentuojami faktai apie nusikalstamą korupcinę „MG Baltic“ veiklą, aptarinėjami slapta įrašyti pokalbiai tarp Dariaus Mockaus koncerno vadovų ir politikų, o kaltinimai pateikiami LEO.LT, nors iš piršto laužtos interpretacijos, sapalionės apie nusikalstamus nacionalinio investuotojo užmojus nėra paremtos jokiais faktais ir dalykinėmis nuorodomis.
Kodėl dabar vėl atkasamas iš po žemių nužudytasis, labai aiškiai siekiant kaltę suversti pačiam lavonui? Atsakymas labai paprastas – „MG Baltic“ drakonas užsiaugino sparnus, įžengė į naują lygą, įgijo, jeigu norite, nusikalstamos organizacijos pobūdį, laimėjęs pergalę prieš valstybę ir tautą, sužlugdydamas LEO.LT, o tokiame nacionalinio investuotojo išardyme anąsyk ne vienas iš aptariamų NSGK išvadų surėdytojų dalyvavo tiesiogiai ir su ypatingu užsiangažavimu. Kalbame iš tiesų apie „MG Baltic“ pergalę, kuri įgijo ritualinį pobūdį, tarsi pažymint momentą, kai nuodingas drugelis užgimė iš vikšro.
Todėl dar prieš minėtųjų išvadų paskelbimą liūdnai pranašavau, kad čia, aptariant „MG Baltic“ korupcinę veiklą, LEO. LT sužlugdymo istorija dėl partinių interesų bus nutylėta https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kokiu-isvadu-nsgk-treciadieni-tikrai-nepaskelbs/, tačiau net ir toks liūdnas pranašas kaip šių eilučių autorius negalėjo nuspėti, kad bus rastas „saliamoniškas“ sprendimas dėl visų bėdų apkaltinant LEO.LT, dėmesį bandant nukreipti kapų apiplėšinėjimo veiksmais. Tačiau jau tada konstatavau faktą, kad LEO.LT sužlugdymas yra savotiška riba, kurią peržengęs „MG Baltic“ įžengė į savo visagalybės zenitą, kai toliau jau buvo leidžiama veikti be jokių moralinių skrupulų, nesirūpinant net dėl išorinio vaizdo, kad neva yra laikomasi kažkokių civilizuotumo reikalavimų.
Apskritai „MG Baltic“ firminis ženklas, siekiant prastumti savo interesus su manipuliacijų viešąja nuomone pagalba, yra lengvai atpažįstamas – žmonių sąmonė, kai koncernui reikėdavo, buvo atakuojama sutelkta uraganine ugnimi, siekiant iš sveiko proto nepalikti nė užuominos, bet kokią refleksijos galimybę tiesiog nuslopinant staugimu, bendrapiliečio sąmonę užpildant,guminės žarnossrove farširuojant skystu mėšlu. Užteks vardan šios išvados iliustracijos prisiminti bent tai, su kokiu pamaldumu andai Rasa Juknevičienė žiūrėdavo į Tomo Dapkaus burną – tarsi iš ten dribtų didžiausiais kąsniais vien tik dangiškoji teisybė.
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.
Jeigu iš mirusiųjų prikeliamas LEO.LT, siekiant pateikti lavonui sąskaitas, tai drauge derėtų prisiminti ir Žilvino Marcinkevičiaus, šio projekto vykdytojo, ištarmę apie D.Mockų ir tikrąsias jo veiklos paskatas. Kad ir kaip žiūrėtume, tąsyk pasakyti Ž. Marcinkevičiaus žodžiai šiandien tyrimo kontekste turėtų būti vertinami, jeigu nenorima apeiti tiesos, kaip kraupios pranašystės akompanimentas. Ta proga privalau pasakyti, kad nesu susijęs jokiais ryšiais nei su čia minimais žmonėmis, nei su bendrovėmis, nors toks bandymas užbėgti galimiems įtarimams už akių, teisinantis dėl savo išsakytų vertinimų, yra žeminanti procedūra. Nenoriu įpiršti nuomonės, kad štai Ž. Marcinkevičius yra niekados nesusitepęs, baltas ir pūkuotas oligarchas arba ryžas angelas, tačiau būtų nuodėmė praleisti progą užstoti žmogų, kurio užmanymai buvo labai naudingi visai populiacijai, o jo kova su drakonu šiaip ar taip yra vertas pagarbos principingumo pavyzdys. Kaip žinome, Ž. Marcinkevičiaus buvęs kompanionas Nerijus Numavičius klūpėdamas atsiprašė D. Mockaus už „VP Market“ neregėtą įžūlumą nesileisti būti prievartaujamai labiausiai iškreiptu būdu. Šis atsiprašymas, kaip atrodo bent man, taip pat yra ritualinė mūsų dvasinio nususimo riba.
Kartais „Maximos“ savininkai tų pačių propagandistų yra vadinami krautuvininkais su niekinančia intonacija, kad neva iš tokia veikla užsiimančių žmonių nieko gero laukti neverta, tarsi „MG Baltic“ veiklos rezultatai jau būtų kažkokio dvasingumo produktai (nebent dėmesį patrauktų etimologinė painiava, kad lotyniškas žodis spritus lietuviškai verčiamas žodžiu „dvasia“).
Esu įsitikinęs, kad prekybininko užsiėmimas yra verta pačios didžiausios pagarbos profesija kaip bendruomenei labai reikalinga tarpininkavimo veikla. Tačiau prisipažinsiu, kad šiandien neužsuku į „Maximą“ dėl tos paprasčiausios aplinkybės, kad čia virš visos siūlomų prekių ir paslaugų įvairovės tvyro baisus išprievartavimo šešėlis, kiekviena čia randama prekė atrodo tarsi jau būtų pagaidinta.
Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.
Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose – tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.
Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.
Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.
Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.
Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.
Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.
Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.
Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.
Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.
“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių.
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”
“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.
Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.
Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.
Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad, iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.
Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.
Kadaise, labai seniai, į Lietuvos rinką įžengė „Tele2“. Prieš šiai bendrovei investuojant Lietuvoje visi teigė, kad egzistuojančios labai aukštos mobiliojo ryšio paslaugų kainos yra sąžiningos, kad tai – modernių technologijų ir „nerealiai“ kokybiškų paslaugų, kurios būtent tiek ir kainuoja, padarinys.
O šiandien lietuviai už mobilųjį ryšį moka bene pigiausiai Europoje, tačiau mobiliojo ryšio operatoriai vis tiek veikia pelningai. Ir nors kai kuriems operatoriams tokios permainos tikriausiai nėra labai malonios, kai kalbama apie Lietuvos vidaus rinką, reikia suprasti, kad kiekvienas žingsnis, mažinantis būtinųjų (mobilusis ryšys tikriausiai jau priskirtinas tokioms) paslaugų ir prekių kainas, didina visuomenės ekonominę gerovę.
Kartais ir pačios didžiausios kvailystės gimsta iš gana racionalių minčių. Tokia kvailystė yra Lietuvos politikoje vis dar vyraujanti nuostata, kad mokesčių lengvatos yra blogis. Ši kvailystė yra tuo juokingesnė, kuo labiau ją ginantieji apeliuoja į sveiką protą.
Idėjiniai šio pavojingo nesusipratimo autoriai bei nuožmūs lobistai sukasi aplink Laisvosios rinkos institutą (LRI). Jam būdinga skleisti niekur civilizuotame pasaulyje neįsitvirtinusias arba jau atmestas kraštutinio libertarizmo nuostatas.
Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius mano, kad valdantieji ciniškai pasityčiojo iš mūsų tėvų ir senelių, atsisakę jiems sugrąžinti neteisėtai sumažintas pensijas. TAF lyderis atvirai pasakoja, kaip tapo turtingu verslininku ir kodėl kai kurie jo kolegos, užsidirbę milijonus, labai greitai pinigus prarado. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas taip pat svarsto, kuo Bronislovo Lubio veikla yra padoresnė, prasmingesnė ir gražesnė už “Maximos” verslą, kaip svieto perėjūnas Viktoras Uspaskichas sužlugdė smulkųjį ir vidutinįjį verslą, kodėl Rusijos “Gazpromui” buvo naudingas Ignalinos AE uždarymas, kodėl buvęs sostinės meras Artūras Zuokas kratosi „abonento” pravardės. Dr. A.Matulevičius pateikia savo versiją, kokių bausmių nusipelnė tie mūsų politikai, kurie už grašius užsieniečiams pardavė bankus ir laivų statyklas.
