Andrejus Suslovas, istorijos mokslų daktaras, profesorius, Brandenburgo žemės įgaliotinio komunistinės diktatūros padarinių šalinimo komisariato mokslinis bendradarbis, Permės „Memorialo“ valdybos narys. Jo komentaras – apie Rusijos Permės mieste nugriautą paminklą lietuvių ir lenkų tremtinių atminimui pagerbti.
Paminklas buvo pastatytas prieš septynerius metus Galiašoro, apleistos specialiosios (miško kirtėjų) gyvenvietės, kapinėse. Taip paženklintas ten ištremtų ir mirusių (89-ių) lietuvių ir lenkų atminimas. Paminklas pastatytas toje gyvenvietėje užaugusio Permės gyventojo Antano Gurkšnio iniciatyva.
Apie paminklo nugriovimą mes kol kas žinome iš pasakojimų.
Paminklo pašalinimas sukėlė Memorialo ir visų mūsų šalyje politinių represijų problemai neabejingų žmonių pasipiktinimą. Artimiausiu metu dėl paminklo pašalinimo bus parengtos užklausos Permės krašto vadovybei.
Paminklas lietuvių ir lenkų tremtiniams Permės krašte, kurį šiemet Rusijos valdžia nugriovė. Komersant leidinio nuotr.
Permės krašte buvo politinių kalinių, Lietuvos piliečių, bet tai buvo pavieniai. Šiuo atveju kalbama ne apie kalinius ir ne apie Lietuvos piliečius, o apie SSSR piliečius, gyvenusius Lietuvoje (tarybiniais piliečiais jie tapo dėl Lietuvos faktinės okupacijos). Jie nebuvo nuteisti teismų ar neteisinių organų (institucijų), tokių kaip „trejetas“ (rus. „trofika“). Pasibaigus karui jie buvo ištremti į tolimus SSSR rajonus administracine tvarka. Dažniausiai tai buvo antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, kuriuos vadino „miško broliais“, šeimų nariai, taip pat tie, kas neįtiko sovietų valdžiai. Permės krašte tokių specialiųjų apgyvendintųjų iš Lietuvos buvo apie 3000. Darbingieji daugiausia darbavosi miško paruošose ir šachtose. Kai kas pabėgo iš specialiosios gyvenvietės, bet tokių buvo palyginti nedaug, dauguma jų tikriausiai žuvo. Daugelis jų po Stalino mirties ir specialiųjų gyvenviečių likvidavimo, 1953–1955 metais grįžo į Lietuvą. Dalis tų specialiųjų apgyvendintųjų to meto nesulaukė. O nedidelė dalis pasiliko Permės krašte.
Beje, Tarptautinis Memorialas ir Permės Memorialas RF Teisingumo ministerijos buvo likviduoti kaip juridiniai asmenys. Aš tai vertinu kaip RF Konstitucijos ir įstatymų, o taip pat ir tarptautinių normų pažeidimą. Daugelyje regionų Memorialai tebeveikia kaip nekomercinės organizacijos (Memorialas – tai asociacija, vienijanti dešimtis nepriklausomų organizacijų).
Daugelis oficialiai likviduotų organizacijų narių pasilieka Rusijoje ir tęsia veiklą, nors jau nebegali naudotis tomis galimybėmis, kurias turi oficialiai užsiregistravusios organizacijos.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotr.
Oslas, gruodžio 10 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį Osle apdovanoti Nobelio taikos premijos laureatai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Jie ragino tęsti kovą prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą „beprotišką ir nusikalstamą įsiveržimą į Ukrainą“, praneša AFP.
Nobelio komitetas už žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sugyvenimo palaikymą autoritarizmo akivaizdoje pagerbė įkalintą Baltarusijos žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį, Ukrainos žmogaus teisių organizaciją „Pilietinių laisvių centras“ ir Rusijos žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“.
Prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje nei kiek nenusilpnino šių trijų laureatų ryžto kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus.
„Ukrainos žmonės nori taikos labiau nei kas nors kitas pasaulyje. Tačiau šalis, kuri yra puolama, negali pasiekti taikos sudėdama ginklus“, – sakė „Pilietinių laisvių centro“ vadovė Oleksandra Matvijčiuk.
Įkurtas 2007 m. šis centras rinko informaciją apie karo nusikaltimus, kuriuos Ukrainoje įvykdė Rusijos kariai, įskaitant gyvenamųjų pastatų, bažnyčių, mokyklų ir ligoninių bombardavimą, evakuacijos koridorių apšaudymą, žmonių prievartinę deportaciją ir kankinimus.
O. Matvijčiuk AFP žurnalistams prieš renginį sakė, kad savo kalbą, kurią planavo sakyti per apdovanojimų ceremoniją, jai teko rašyti žvakių šviesoje nes Rusija bombarduoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
Per devynis Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius „Pilietinių laisvių centras“ užfiksavo daugiau nei 27 000 Rusijos karo nusikaltimų, kurie, pasak moters, tėra tik ledkalnio viršūnė.
„Karas žmones paverčia skaičiais. Mes turime žinoti visų karo nusikaltimų aukų vardus“, – atsiimdama apdovanojimą emocingai kalbėjo O. Matvijčiuk.
Oslo rotušėje ji dar kartą pakartojo, kad reikia įkurti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putiną, jo bendrininką, Baltarusijai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius.
Tuo metu kitas Nobelio taikos premijos laureatas Janas Račinskis, organizacijos „Memorial“ vadovas, pasmerkė Rusijoje tebegyvuojančias imperines ambicijas, kurias ši perėmė iš Tarybų Sąjungos.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotrauka
Jis pareiškė, kad V. Putinas ir jo „ideologiniai tarnai“ pasinaudojo „kova prieš fašizmą“ savo pačių politiniais interesais ir tai naudoja pateisindami savo beprotišką ir nusikalstamą karą prieš Ukrainą.
Įkurta 1989 m. organizacija „Memorial“ daug metų skleidė informaciją apie Josifo Stalino totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus, siekė išsaugoti aukų atminimą ir rinko informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.
Tačiau Rusijos režimui siekiant užgniaužti opoziciją ir žiniasklaidą, Rusijos aukščiausiasis teismas 2021 m. pabaigoje nurodė uždaryti organizaciją, o spalio 7 d., tą pačią dieną kai buvo paskelbti Nobelio taikos premijos nugalėtojai, „Memorial“ biure buvo įvykdytas reidas.
„Šiandien politinių kalinių skaičius Rusijoje yra didesnis nei jų iš viso buvo Tarybų Sąjungoje „perestroikos“ pradžioje XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, – sakė J. Račinskis.
Trečiasis Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis, žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ įkūrėjas, yra sulaikytas nuo 2021 m. liepos ir laukia teismo po to, kai Minsko režimas pradėjo susidorojimą su protestuotojais.
Jam nebuvo leista perduoti savo kalbos, kuri būtų perskaityta ceremonijos metu. Tačiau apdovanojimą vyro vardu atsiėmė jo žmona Natalija Pinčiuk, pasidalinusi anksčiau A. Beliackio išsakytomis mintimis.
N. Pinčiuk citavo savo vyrą, kuris ragino kovoti prieš tarptautines diktatūras ir sakė, kad Rusija bando Ukrainoje įvesti diktatūrą. O tokioje diktatūroje, kaip ir Baltarusijoje, nebūtų klausoma pavergtų žmonių balso, būtų įkurtos Rusijos karinės bazės, įvesta ekonominė priklausomybė nuo Rusijos ir vykdoma kultūrinė bei lingvistinė rusifikacija.
„Gėris ir teisybė privalo būti apginti“, – sakė N. Pinčiuk.
Šeštadienį kita apdovanojimų ceremonija vyks ir Stokholme, kur bus pagerbti Nobelio premijos laureatai medicinos, fizikos, chemijos literatūros ir ekonomikos srityse.
Šiandien Maskvos teismas pradeda svarstyti Rusijos generalinės prokuratūros teikimą likviduoti istorinių tyrimų ir politinių represijų aukų įamžinimo organizaciją „Memorialas“. Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia savo pareiškimą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) nuomone, jei Rusijos valdžia sustabdys garsiausios Rusijos istorinių tyrimų organizacijos „Memorialas” veiklą, tai reikš, kad Rusijos valdžia nuo šiol draudžia bet kokius sąžiningus sovietinės praeities tyrimus.
Daugiau kaip tris dešimtmečius Rusijoje veikianti nevyriausybinė organizacija „Memorialas” buvo pagrindinė stalininių represijų tyrimo ir jų aukų įamžinimo Rusijoje organizacija ir ilgametė LGGRTC bendradarbė.
„Memorialo” surinktas neįkainojamas istorinis archyvas, jo pagalba tiriant sovietinį laikotarpį buvo ir yra labai svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir daugumai sovietų okupaciją kentėjusių valstybių. Todėl „Memorialo” veiklos sustabdymas, šios organizacijos sunaikinimas būtų ne tik milžiniškas nuostolis Rusijai ir jos piliečiams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei”, – sako LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, reikšdamas visapusišką palaikymą „Memorialui“.
LGGRTC primena, kad vienas iš „Memorialo“ įkūrėjų ir vadovų, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas sovietmečiu padėdavo pergabenti į Vakarus žymiausią lietuvių pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, už savo veiklą du kartus buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai, o 2011 m. LR Seimo apdovanotas Laisvės premija.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Estijos sostinėje Taline vandalai išniekino memorialą komunizmo aukoms, ant jo išraižydami penkiakampes žvaigždes ir kitokius įrašus, praneša naujienų agentūra dpa.
Informaciją apie nusikaltimą patvirtino Estijos istorijos institutas, kuris kreipėsi į policiją.
Panašus įvykis nutiko ir 2018 m. lapkritį, netrukus po memorialo atidarymo.
Memorialas, kuriame įrašyti 1940-1953 m. 22 000 nužudytų, įkalintų ar ištremtų estų vardai, įrengtas netoli didelio tarybinio paminklo ir vokiečių karių kapų.
„Tai ne kaltinimas, o liudijimas, būtent liudijimas, kad galiausiai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nes žmogus visuomet yra laisvas, visuomet turi pasirinkimą, taigi ir visuomet yra atsakingas už tai, kas vyksta aplinkui. O jeigu jau mūsų šalį ištiko toks baisus blogis, tai reiškia, kad dėl jo lašelis kaltės tenka kiekvienam. Didesnis ar mažesnis – kas pasvers?“ – savo autobiografijoje „Ir grįžta vėjas” rašė vienas žymiausių SSRS/Rusijos disidentų Vladimiras Bukovskis, miręs Kembridže šių metų spalio 27-ą dieną. Šiuos žodžius jis laikė viso disidentijos judėjimo, pačios neprisitaikėlių laikysenos šerdimi ir programa.
Kaip ir kodėl tampama disidentais? Ar disidentizmas vis dar aktualus Rusijai ir kaimyninėms, atrodytų, iš totalitarizmo seniai išsivadavusioms šalims, kuriose lyg ir gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, įskaitant teisę į valdžios kritiką, reformų siekį bei taikius protesto susirinkimus ar kitas nepasitenkinimo akcijas?
Sovietinių disidentų padėtis iš esmės buvo paradoksali. Jei rezistentai – ginkluoti kovotojai – laikyti atvirais režimo priešais, su kuriais kovota be gailesčio ir išlygų, tai disidentai rinkosi neginkluotą ir, dažnu atveju, legalią kovą, sumaniai išnaudodami paties režimo spragas ir silpnybes bei apeliuodami į postalininės sovietinės sistemos vaizdavimąsi esant neva tokia pat normalia, civilizuota, humaniška, kas, kad tik radikaliai kitokį socioekonominės raidos kelią nei Vakarai pasirinkusia, demokratine santvarka, kurioje esą gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.
Jie, pradedant chruščioviniu „atlydžiu”, apsisprendė žaisti atviromis kortomis pagal sistemos sukurtas taisykles, tokiu būdu atskleisdami, kokios jos iš tiesų melagingos ir dviveidiškos, savo pačių gyvenimais, veikla ir kalėjimuose bei „psichuškėse” patirtomis kančiomis liudydami, kad tos SSRS Konstitucijoje piliečiams garantuotos teisės ir laisvės iš tiesų yra nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos. Taigi jie žaidė su režimu formaliai lyg ir neperžengdami jo nubrėžtų ribų. Šia prasme disidentija, paradoksas, nebuvo prieštaraujanti sistemai, ko reikalautų pats neprisitaikėlių vardas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos), tiesiog taip iki galo atskleidė jos pagrinduose glūdintį melą.
Vladimiras Bukovskis
Bolševikams per keletą dešimtmečių iš pašaknų palaužus visuomenės pasipriešinimą, matyt, tiesiog nebebuvo kito būdo parodyti, kad visa sovietinės ideologijos gražbyliaujamai kuriama tikrovė tėra iliuzija ir fasadas, kuriamas pasitelkus masinį ir nuolatinį smegenų plovimą. Disidentų apeliavimas į tai, kaip turi būti pagal sovietinius įstatymus ir sąžinę, bet kaip iš tikrųjų nėra, ne tik siutino režimą, gadino jo kruopščiai formuojamą pozityvų savivaizdį Vakaruose ir šalies viduje, bet ir paprastiems tarybiniams piliečiams leido, kaip ir miglotai, nujausti, jog esama gyvenimo anapus ideologijos ir prisitaikymo, taikoje su savo sąžine ir garbe. Todėl fizinis disidentų eliminavimas iš viešosios erdvės bei sistemingas jų reputacijos juodinimas visuomenės akyse naudojant šlykščius šmeižtus, bauginimus, insinuacijas ir iš piršto laužtus kaltinimus, psichiatrines diagnozes ar net žudymą tapo vienu svarbiausių režimo sargų uždavinių kovoje su jais.
Bukovskis rašė, kad jis su likimo draugais iš pradžių net nežinojo žodžio „disidentas”, o vieni kitus vadino ir pašalinių buvo vadinami tiesiog „kitaminčiais” (inakomysliashchije). Likusi dauguma šių kitaminčių nesuprato, laikė tai užsienio agentais, tai tiesiog nevykėliais, nesugebėjusiais prisitaikyti prie „komunizmo statytojų” visuomenės, tapti „normaliais sovietiniais piliečiais”. Valdžia ne tik juos baudė ir kalino, bet ir dažną stengėsi pavaizduoti esant tiesiog psichiniu ligoniu, kurio klejojanti sąmonė esą nepajėgi įvertinti sovietinės santvarkos kuriamo gėrio, tad jį belieka izoliuoti ir priverstinai gydyti.
Šią tarpinę disidentų buvimo sistemoje ir tuo pat metu anapus jos būklę mums geriau padėtų suvokti filmas „Matrica”. Jo pagrindinis veikėjas netikėtai atranda gyvenantis skaitmeninėje iliuzijoje, ar, tiksliau, regintis nuolatinį sapną, už kurio slypi išties kraupi realybė. Ir jei Matricos valdomoje visuomenėje žmonės, jų kūnai, tėra tik energijos šaltinis visa užvaldžiusioms mašinoms, tai sovietinėje visuomenėje žmonių sąmonė ir kūnai turėjo būti pajungti visagalės Valstybės ir jos valdančiosios klasės grupinių interesų tenkinimui. Kaip eiliniam sistemos sraigteliui – kompiuteristui Tomui Andersonui – tikrovę anapus Matricos atskleidžia sukilėlis Morfėjas, taip sovietiniai disidentai (kaip ir dabarties idėjiniai opozicionieriai) savai visuomenei bandė atverti akis į tai, kas paprastai buvo nuo jos kruopščiai slepiama.
Kitaminčiais tapdavo ir kitus iš ideologijos spąstų vaduoti dažniausiai pasiryždavo asmenys, daugiausia inteligentai, netikėtai atradę, kad deklaruojamos moralinės normos ir principai iš tiesų tėra šydas, už kurio slypi vien melas ir grubi galia, naudojama režimo aptarnavimui bei stiprinimui. Tik patys kaktomuša susidūrę su akivaizdžia neteisybe ir įžūlia neteise jie savo kailiu patirdavo ciniškai taikomus dvigubus standartus ir neatitikimą tarp prakilnių žodžių ir realių darbų ne kaip atsitiktinį nuokrypį nuo sistemos, bet kaip pačią jos esmę. Opozicijos fenomeną šiandien tiriantys sociologai pastebi, kad dažnas kovotojas su režimu tokiu tapdavo, ir tebetampa, būtent labai asmeniškai patyręs šį egzistencinį sukrėtimą, iš vidaus susprogdinantį iki tol turėtą „saugaus ir sotaus gyvenimo normalybėje” jausmą, kitaip tariant, staiga pažadintas iš ideologinio sapno.
Žinoma, anaiptol ne kiekvienas su neteisybe ir traiškančia valstybės galia susidūręs žmogelis automatiškai pavirsdavo opozicionieriumi. Didžioji jų dalis arba palūždavo, arba rinkdavosi užgniaužti beviltišką nuoskaudą ir prisitaikyti, apsimesdami lojaliais valdžiai ir tiesiog stengdamiesi kažkaip išgyventi. Dar kiti jų sąmoningai stengėsi gyventi taip, kad su valstybe turėtų kuo mažiau reikalų, net jei tai reikštų egzistavimą ant žemiausio socialinio laiptelio – tai B. Grebenščikovo apdainuota „kiemsargių ir budėtojų karta“. Ir tik išties labai menkas nuošimtis nepatenkintųjų išdrįsdavo atvirai „išsišokti“.
Lageriuose ir tremtyje
Kas juos gynė pirmyn, nepaisant puikiai suvokiamos asmeninio saugumo ir socialinio kapitalo praradimo kainos, nujaučiant neišvengiamas bausmes, žeminimus ir viešas patyčias? Kas buvo tas vidinis moralinis stuburas, neleidęs jiems nusilenkti didesnei ir galingesnei jėgai, atrodytų, nepaisant savisaugos ir net sveiko proto? Matyt, nepaliaujamas troškimas gyventi pagal savo sąžinę – tiesoje, – kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Jei Matricai sukilėlius išdavęs kovotojas teisinosi tuo, kad jam pabodo alkis, skurdas ir purvas tikrovėje, ir jis, mainais į bendražygių išdavystę, pasirinko verčiau kirsti sultingą kepsnį, kad ir puikiai žinodamas, jog jis netikras, taip disidentai verčiau rinkosi kalėjimus, persekiojimą, skurdą ir visuomenės atmetimą, bet nesutiko atsižadėti savo įsitikinimų. Jie tikėjo, kad būtis anapus ideologinio sapno yra įmanoma ir egzistuoja ne tik sovietiniuose kalėjimuose ar psichiatrinėse ligoninėse, bet ir tikrą, autentišką gyvenimą tebegyvenančiuose Vakaruose. Neprisitaikėliai labai anksti suprato ir naudojosi tuo, kad vienintelis jų, kad ir efemeriško, bet kada pažeidžiamo, saugumo garantas tėra viešumas ir ypač SSRS baimė prieš Vakarus pasirodyti ne tokia „balta ir pūkuota“, kokia buvo įpratusi vaizduotis.
Tačiau gebėjimas kiaurai permatyti totalitarizmo esmę ir atsisakymas bijoti apie tai viešai prabilti daliai kitaminčių, kurie buvo SSRS valdžios nusikratyti išsiunčiant juos į Vakarus, veikiai sudarė sąlygas patirti naują sukrėtimą. Tas pats Bukovskis, po dvylikos kalinimo ar laikymo psichiatrijos ligoninėse metų, 1976 m. išmainytas į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių ir apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, aštria ir neklystančia akimi dar geras dešimtmetis iki SSRS žlugimo ėmė vis labiau pastebėti komunistinių idėjų reeksporto ir atgimimo naujais pavidalais požymius. Jo tekstai ir viešos paskaitos, perspėjantys, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse beįsigalintis politkorektiškumas savo esme yra labai panašus į leninizmą, o ypač 2004 m. kartu su Pavelu Stroilovu išleista knyga EUSSR. The Soviet Roots of European Integration šiandien galėtų būti lengvai, kaip dabar įprasta, nurašyti kaip „putiniška Vakarų kritika“ ar „Kremliui naudingas idiotizmas“, jei ne šio žmogaus biografija ir ilgametė dorovinė laikysena.
„Patriotinės” organizacijos atstovas, raginantis išvaryti iš Rusijos „Memorialą”, protestuojantis prie B. Jelcino centro Jekaterinburge, kur rugsėjo pabaigoje vyko stalinizmo istorijai skirta tarptautinė konferencija. Rasos Čepaitienės nuotrauka.
Neveltui bandyta jo reputaciją sugriauti vienu smūgiu, diskredituojant moralinį autoritetą kaltinimais vaikų pornografijos laikymu savo kompiuteryje. Šie kaltinimai, britų prokuratūros pareikšti Bukovskiui 2014 m., kurie, po kruopštaus tyrimo, buvo atsiimti, savo stiliumi labai primena analogiškus kaltinimus „Memorialo“ aktyvistui, žurnalistui ir kraštotyrininkui Jurijui Dmitrijevui, kartu su bendražygiais aptikusiam ir ištyrusiam masines stalinizmo aukų kapavietes Karelijoje – Sandarmoche ir Raudonajame šile. Pastarojo byla, pradėta 2016 m. po nuolatinių neabejingos visuomenės dalies protestų ir sąžiningų ekspertų liudijimų, visgi buvo neseniai nutraukta.
Panašus šlykščių inkriminuojamų kaltinimų pobūdis keltų pagrįstus įtarimus abiem atvejais veikus Rusijos spectarnybas. Išgalvoti itin rimti nusikaltimai, metantys šešėlį apkaltintajam – Rusijoje paplitęs reiškinys. Prisiminkime visai neseną istoriją, kai žinomam nepriklausomam, stambiosios korupcijos atvejus tyrusiam žurnalistui Ivanui Golunovui buvo pakišti narkotikai, o jis pats prievarta verstas prisipažinti juos gaminęs ir platinęs. Šią, plačiai nuskambėjusią absurdišką bylą pavyko nutraukti tik kilus valdžiai netikėtiems masiniams protestams, kuriuos parėmė ir intelektualų elitas.
Tačiau šias „sėkmės istorijas“ galima būtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandienos Rusijoje opozicija, kaip žinia, vis labiau spaudžiama griebiantis ištiso „priemonių komplekso“. Besiruošiantys į protesto mitingus bauginami demonstratyviu policijos smurtu ir realiomis kalėjimo bausmėmis. Vis labiau varžoma interneto prieiga, cenzūruojamas jo turinys. Internautai gali būti nuteisti kalėti (!) ar sulaukti stambių baudų vien už parašytą ar tik pasidalintą įrašą socialiniuose tinkluose. Lapkričio pradžioje teismas likvidavo seniausią šalyje, Levo Panomariovo vadovaujamą, žmogaus teisių gynimo organizaciją. Artimai su ja susijusi, daugelį metų stalinizmo nusikaltimų ir aukų tyrimu bei įamžinimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Memorialas” verčiama prisipažinti esanti „užsienio agentas”, o to nesutikus padaryti, sekinama teismų skiriamomis didžiulėmis baudomis (RF veikia įstatymas, skirtas iš esmės likviduoti nepriklausomas, valdžios nekontroliuojamas NVO, kurios, nebegaudamos vietinio finansavimo, kartais yra palaikomos iš užsienio fondų arba tuo nepagrįstai apkaltinamos. Žinant Rusijos XX a. istoriją, vertimas prisipažinti esant „užsienio agentu” daug ką pasako…).
Rugsėjo pabaigoje Jekaterinburge vykusioje tarptautinėje stalinizmo istorijai skirtoje konferencijoje teko klausytis Irinos Flygės iš Sankt-Peterburgo pranešimo, skirto stalininių nekropolių fenomenui ir apsaugai aptarti. Lygindama rusų ir lietuvių tremtinių santykį su mirusiaisiais tyrėja pastebėjo ryškų skirtumą tarp to, kaip šiose bendruomenėse buvo suvokiama „gera mirtis“. Jei etapuojant ar tremties vietoje mirusiųjų slavų kūnai būdavo tiesiog paliekami vietoj ar užkasami kur papuola, o jų atminimu praktiškai nesirūpinta, tai lietuviai iš paskutiniųjų stengėsi savo artimųjų laidotuvėms suteikti civilizuotą pavidalą, uoliai prižiūrėdavo jų kapus.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, čia palaidota daug lietuvių tremtinių. R. Čepaitienės nuotr.
Įdomu, kad žlugus Sovietų sąjungai tik lenkai ir lietuviai pasirūpino ir tremtinių palaikų išsivežimu į tėvynes. Ši kova su atmintimi, prasidėdavusi represuojamų asmenų vaikų biografijų ir pavardės ištrynimu ir pasibaigianti visiškai dehumanizuojančiu santykiu su nuteistojo ar perkeltojo žuvusiojo kūnu, SSRS nebuvo atsitiktinė ar lokali. Priešingai, tai buvo sistemingas ir visuotinis siekis ištrinti konkrečių režimo priešininkų, ištisų šeimų, giminių ir net tautų tikrąsias istorijas, kartu su jiems padarytais žiauriais nusikaltimais.
Ši, iš pirmo žvilgsnio protu nesuvokiama ir beprasmė, kova tęsiama iki šiol. Antai jau antri metai RF nebeįsileidžia „Misijos Sibiras“ dalyvių, kurių tikslas – tiesiog tvarkyti nuošaliose vietovėse likusių apleistų lietuvių tremtinių ir politkalinių palaidojimų vietas. Kokią politiką ar priešiškumą šiuose veiksmuose galima būtų įžvelgti? Tačiau tai akivaizdžiai kai ką erzina. Kaip erzina ir Rusijos lietuvių pastangos prižiūrėti savo artimųjų kapavietes. Antai vienas jų – Eugenijus Baliukevičius iš Permės krašto Komių-permiečių apskrities, – daugelį metų su bičiuliais atliekantis šį kilnų darbą, socialiniame tinkle ką tik parašė būsiąs teisiamas už neva RF įstatymų pažeidimus. Betvarkydami apleistas kapines jie išvalė teritoriją nuo prižėlusių sąžalynų, kas buvo teisėsaugos traktuota kaip neteisėtas miško kirtimas. Žmonės iki šiol verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad vykdo šventą pareigą svetimos valstybės nukankintiems savo artimiesiems, o ta valstybė, iki šiol nerodanti nei noro pareikšti atgailos ar bent užuojautos aukoms, nei kaip nors pasmerkti šiuos nusikaltimus žmogiškumui, juos ir toliau persekioja…
Nors mūsų „demokratinėje” Lietuvoje kitaminčiai formaliai dėl savo pažiūrų lyg ir nėra baudžiami, tačiau jų eliminavimo iš viešosios erdvės, išjuokimo ir marginalizavimo praktikos paplitusios ne ką mažiau nei pas Rytų kaimynus. Lietuviškoji disidentija antisisteminių SSRS grupių tarpe turėjo didelį autoritetą, išsiskyrė savo tvirta krikščioniška laikysena, galėjo remtis, nors ir ateizmo propagandos nuolat dusinamu bei varžomu, tačiau dar gyvu liaudies, ypač kaimo, krikščionišku tikėjimu. Dalis jos narių liko kovotojais su neteisybe ir atgavus nepriklausomybę, nepaisant veikiai atsinaujinusio persekiojimo. Antai sesuo Nijolė Sadūnaitė yra prisipažinusi, kad posovietinėje Lietuvoje po teismus buvo tampyta jau net daugiau kartų, nei sovietinėje… Nūnai tiesos, pelnytos kritikos, protesto žodis ar akcija valdžios atstovų dažniausiai abejingai ignoruojami, sulaukia formalaus atsirašinėjimo arba apliejami išmoningomis infliuencerių patyčių pamazgomis. O jų dalyviams vėliau demonstratyviai arba slapta keršijama siekiant piršti mintį, kad jie nieko nepasieks.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, kur palaidota ir lietuvių. Rasos Čepaitienės nuotr.
Bandymai žadinti iš neoliberalaus ideologinio sapno – dirbk, pirk, mirk, – kaip ir siekis kalbėti apie kertines Lietuvos dabarties problemas užtrenkiami beprasmiu medijų triukšmu, paskandinami mažareikšmių naujienų ir kasdienių skandalų sraute. Tuo tarpu kova už nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves privatizuojama egocentiškų „mažumų“, kalbėjimą apie socialinę atskirtį, skurdą ir sisteminę neteisybę nustūmusių į šalį vardan „teisės“ į begalinį lytinių tapatybių dauginimą, uoliai naudojančių „diskriminacijos“ bei „homofobijos“ vėzdą kitaminčių užčiaupimui. Beje, šis kokybinis žmogaus teisių diskurso pokytis Vakaruose, iš esmės jo suklastojimas ir monopolizacija siaurų, ir taip jau privilegijuotą padėtį įgavusių grupių interesams tenkinti, Rusijos Stačiatikių Cerkvės vadovybei dabartinį šalies disidentų ir opozicionierių juridinį persekiojimą leidžia pateisinti būtent tuo, kad neva jų vykdoma kova už žmogaus teises tėra priedanga šios sodomitinės bacilos invazijai, su kuo, esą, būtina negailestingai kovoti.
Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, neturėtų mūsų palikti abejingų dėl daugelio priežasčių. Abiejose šalyse desovietizacija, ypač jėgos struktūrose, kaip žinia, taip ir neįvyko. „Buvusieji“ išlaikė savo galią ir įtaką, leidžiančią jiems ir toliau demonstruoti viršenybę, įžūliai juokiantis į veidą sovietinio režimo aukoms ir jų palikuonims, ką mūsuose neseniai atskleidė Vilniuje vasarą kilęs vadinamasis „lentų karas“.
Panašūs ir opozicijos užgniaužimo metodai, ypač „švelnieji“. Tad poreikis kitamintei ir kitaminčiams niekur nedingo. Atrodytų ramioje ir snūduriuojančioje Lietuvoje žmogaus asmens tikslų ir vertybių sugrūdimas ir uždarymas siaurame materialių siekių, buitinio patogumo horizonte, nepalieka alternatyvų. Juolab, kad nebelieka nuorodos į anapus ideologijų slypintį autentišką gyvenimą. Nebėra ir „Vakarų”, į kuriuos, kaip į laisvės salą, dar būtų įmanoma pabėgti, nors daug kas ir stengiasi. Tad belieka laisvės ieškoti savyje ir čia.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas penktadienį Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse pagerbė Tuskulėnų aukų atminimą.
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai įnešė vainiką, buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės.
Ši diena skirta atminti ir pagerbti 1944-1947 m. NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsiuose kalintiems, kankintiems ir vėliau nužudytiems 767 asmenims, kurių palaikai buvo slapta užkasti Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tik 7 žmonių palaikai buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio genocido aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. buvo perkelti į koplyčią-kolumbariumą.
Visą dieną, nuo 10 val. iki 18 val., lankytojams atverta koplyčia-kolumbariumas, nemokamai galima susipažinti su ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Apsilankyti bus galima ir rugsėjo 28-ąją.
Minint nužudytųjų atminimą surengta apžvalginė ekskursija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, vyko edukacinis žaidimas „Atrask Tuskulėnų dvaro lobį!“.
Prieš 75 metus, 1944 m. rugsėjo 28 naktį, į Tuskulėnų dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų lavonų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę. Taip prasidėjo tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija.
Į Tuskulėnų masinę kapavietę buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajovos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltinti karo ar kriminaliniais nukaltinimais, nusikaltimu žmoniškumui, dalyvavimu Holokauste.
Dauguma šių aukų – 613 – buvo kaltinti pačiu absurdiškiausiu sovietiniu kaltinimu – Tėvynės išdavimu.
Labai įvairios ir aukų tautybės: 559 lietuviai (sudaro beveik tris ketvirtadalius), 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, taip pat armėnas, čiuvašas, estas, uzbekas, osetinas, totorius, udmurtas.
Daugiausia aukų Tuskulėnuose užkasta 1945 m. kovo 2 d. – 42 žmonės ir kovo 21 d. – 45 žmonės. Buvo žudoma ir per lietuviams svarbias šventes: per 1945 m. Kūčias nužudyta 15, per 1946 m. Kalėdas – 17 žmonių.
Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, 4 kaliniams – po penkis kartus ir 2 kaliniams net po šešis kartus.
Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu 1947 m. kovo 26 d. jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.
Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas bei užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama. Archeologinių tyrimų metu duobėse rasta butelių duženų ir kamščių: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant aukų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudysčių metu buvo skiriami iš NKVD-MGB-KGB biudžeto.
Nužudytieji buvo užkasami arba visiškai nuogi, arba tik su apatiniais drabužiais. Tai buvo daroma dėl dviejų priežasčių: stengiantis nuslėpti nužudytųjų tapatybę bei apiplėšimo tikslais. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.
Iš NKVD-istų susirašinėjimo matyti, kad Tuskulėnų dvaras pirmiausia buvo pasirinktas dėl to, kad yra miesto teritorijoje: „atsižvelgiant į nepaprastai įtemptą padėtį Lietuvos SSR“ – bijota, kad nakties metu už miesto vežant nužudytųjų palaikus gali užpulti partizanai. Taip pat Tuskulėnai buvo netoli šaudymo vietos – KGB kalėjimo ir tuo pačiu pakankamai nuošali vieta.
Kaip masinė kapavietė Tuskulėnai naudoti iki 1947 m. balandžio 16 d., nes gegužės 26 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme. Nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti, bet aukos jau buvo užkasamos Našlaičių kapinėse.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro duomenimis, archeologinių tyrimų metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais. Antropologams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus. 2004 m. sovietinio teroro aukų palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą amžinojo poilsio vietą – koplyčią-kolumbariumą.
Rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių KGB rūmų cokolyje, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta ekspozicija – pernai rudenį joje apsilankęs popiežius Pranciškus sakė buvęs ypatingai sukrėstas.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
Europos Parlamentas (EP) ragina Rusijos valdžią nedelsiant išlaisvinti visus politinius kalinius, tarp jų ir Kryme sulaikytus Ukrainos piliečius.
Ketvirtadienį priimtoje EP rezoliucijoje (458 balsai už, 89 prieš, 80 susilaikė) reikalaujama „nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti visus neteisėtai ir savavališkai sulaikytus Ukrainos piliečius tiek Rusijoje, tiek laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose“, tarp jų Sacharovo premijos laureatą Olegą Sencovą bei Krymo totorių aktyvistus.
Savo ruožtu EP „toliau visapusiškai remia Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą tarptautiniu mastu pripažintoje jos teritorijoje“, taip pat pabrėžia neteisėtos Krymo aneksijos nepripažinimo svarbą.
Kartu Parlamentas atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos žmogaus teisių gynėjai, kartu ir aplinkosaugos aktyvistai, dažnai patiria priekabiavimą, sekimą, fizinius išpuolius, grasinimą, reidus ir kratas savo biuruose ir namuose, taip pat šmeižto kampanijas ir teisminį persekiojimą.
EP ragina Rusijos valdžią nedelsiant nutraukti aplinkosaugos organizacijų, tarp jų ir Kaliningrade veikiančią „Ekozaščita!“, persekiojimą, taip pat atšaukti vadinamąjį „užsienio agentų įstatymą“.
Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Savo ruožtu europarlamentarai griežtai smerkia nuolatinius tarptautinės teisės pažeidimus Rusijoje, ypač jos atsisakymą paklusti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kitų tarptautinių tribunolų sprendimams.
ES raginama vykdyti nuolatinę Rusijoje ir okupuotame Kryme vykdomo politinio persekiojimo stebėseną, taip pat numatyti sankcijų už žmogaus teisių pažeidimus sistemą, pagal kurią jų vykdytojams būtų neišduodamos ES vizos ir neleidžiama turėti turto ES šalyse. EP palankiai vertina Rusijai taikomų sankcijų pratęsimą ir ragina ES šalis „tvirtai ir vieningai“ jas taikyti, kol Rusija įvykdys savo tarptautinius įsipareigojimus.
Kartu siūloma imtis tikslinių priemonių prieš asmenis, atsakingus už politinių kalinių suėmimą ir jų bylų nagrinėjimą, taip pat padidinti tarptautinės bendruomenės spaudimą paleisti visus okupuotame Kryme sulaikytus politinius kalinius.
Rusijos komunistai – prieš Vladimirą Putiną. EPA – ELTA nuotr.
Nuo 2018 m. birželio daugiau kaip 70 Ukrainos piliečių buvo sulaikyti dėl politinių priežasčių įvairiuose Rusijos regionuose ir okupuotame Kryme.
Organizacijos „Memorial“ skaičiavimais, šių metų kovą politiniais kaliniais Rusijoje buvo laikomi 297 asmenys, nors prieš penkerius metus jų buvo 50.
