Prisimenu rusų rašytojo Michailo Velerio viešojoje erdvėje skelbtą komentarą, kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailio. Plunksnos meistras M. Veleris pastebėjo, jog kvailys visuomet regi tik vieną pusę, o išmintinga asmenybė mato daug spalvų ir atspalvių.
Mano supratimu, – puikus patarimas mums visiems. Imkime kad ir Lietuvos – Kinijos – Taivanio santykius. Negalima į šį trikampį žvelgti vien per demokratijos ir žmogaus teisių prizmę. Laisvės ir teisės – labai svarbus argumentas. Bet svarbūs ir kiti požiūriai. Privalu juos visus matyti. Teritorinio vientisumo klausimai – ne mažiau aktualūs.
Taigi, 1991-aisiais metais, užmegsdama diplomatinius santykius su Pekinu, Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje teigiama (cituoju iš atminties): „oficialusis Vilnius pripažįsta Kinijos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivanio, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, Vyriausybę. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivaniu“.
Jei Lietuva tikrai 1991-aisiais brūkštelėjo parašą ant šių popierių, tai šiandien, flirtuodami su Taibėjumi, Taivanio sostine, mes elgiamės nesąžiningai. Kai Lietuvai verkiant reikėjo Kinijos politinio pripažinimo, sutikome su visomis sąlygomis, o dabar, kai atkutome, sustiprėjome, spjauname į savo vos prieš tris dešimtmečius duotus pažadus? Nejaugi Kinija neteisi, kai kaltina lietuvius nepatikimumu, mat nesilaikome savų įsipareigojimų? Lietuvoje yra, žinoma, politikų, politologų, žurnalistų, kurie įsitikinę, jog išmesdami į šiukšlių kibirą 1991-ųjų sutartį su kiniečiais, mes demonstruojame pačios aukščiausios prabos padorumą – giname laisves. Štai kas dabar, pasirodo, svarbiausia ir madingiausia – visur ir visada ginti laisves.
Tačiau, prisimenant M.Velerį, patarčiau žvelgti plačiau: rodydami meilę demokratijai mes tuo pačiu metu visam pasauliui demonstruojame, kad mūsų duotas žodis – nieko nevertas. Lietuvos informacinėje viešojoje erdvėje gausu pasiteisinimų: esą Kinija su mumis nenutrauks visų santykių, nes jai pačiai tai būtų nenaudinga; esą Kinijos galimybė nubausti Lietuvą – minimali. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė portalui LRT duotame interviu teigia, esą Kinija labiau loja nei kanda. Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas (Europos politikos analizės centro CEPA viceprezidentas) straipsnyje „Tigrų medžioklė“ (BNS) atkreipia dėmesį, kad Lietuvos elgesį nesutikti su oficialia Pekino doktrina absoliučiai palaiko JAV, panašiai elgiasi Čekija, ir čekai – vis dar sveiki ir gyvi, tad ir Lietuvai nėra ko bijoti.
Jei esame saugūs – džiugu. Tai – gyvybiškai svarbus argumentas. Bet vis tiek lieka neatsakyta į klausimą: ar 1991-aisiais Lietuva žadėjo nedraugauti su Taivaniu?
Nesu iš tų, kurie įsikalę sau į galvą, girdi, niekas šiame Pasaulyje nesikeičia. Per pastaruosius tris dešimtmečius išties daug pasikeitimų. Visi matome: gausu kardinalių pokyčių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad ir 1991-ųjų sutartis su Pekinu galbūt senstelėjo. Tačiau tuomet oficialusis Vilnius turėjo į Pekiną siųsti oficialią delegaciją, kurios užduotis – kiniečiams paaiškinti lietuviškuosius argumentus. Informuodama Kiniją mūsų šalis būtų atrodžiusi bent jau mandagi: perspėjome, paaiškinome, atsiprašėme. Dabar gi lietuvių draugystė su Taivanu kiniečiams primena perkūną iš giedro dangaus. O aplinkinės šalys, įskaitant mūsų keikiamas Rusiją ir Baltarusiją, žvelgdamos į lietuvių kūliaversčius dėl Kinijos – Taivano tarpusavio santykių, užrašų knygutėje pasižymėjo: lietuviai – iš tų, kurie, susiklosčius specifinėms aplinkybėms, nusispjauna į savo įsipareigojimus. Vaizdžiai tariant, politinės prostitutės – težiūri, iš kur vėjas pučia.
Man regis, Lietuva pasirinko pavojingą kelią. Jei mes taip lengvai pamirštame savus įsipareigojimus, ar nenutiks taip, kad ir kiti pamirš mums duotus pažadus? Kuo dažniau ir garsiau NATO vadovybė tvirtina, jog Baltijos šalys, iškilus pavojui, bus neabejotinai ginamos, tuo mane apima didesnis nerimas. Šių eilučių autoriui įtarimų kelia visi, kurie itin dažnai ir itin garsiai deklaruoja ištikimybę. Jei vyras žmonai šimtus sykių kartoja „myliu, myliu, myliu“, ar tik jis neturi meilužės?
Lietuvai ir Lenkijai šiuo metu ramybės neduoda nelegalūs migrantai. Akivaizdu, kad mes turime teisę ginti savo sienas visais įmanomais būdais. Net ir nagais bei iltimis. Bet kiek daug pasipiktinimų, jog mums griežtomis priemonėmis gintis nevalia?! Mums perša klaidingą nuostatą – nusikaltėlį tramdyti privalu tik švelniais, draugiškais būdais. Bet nepaaiškinama, ką vertėtų daryti, jei į Lietuvą veržiamasi neteisėtai, jėga ir klasta, grubiai ir brutaliai, niekšiškai prisidengiant vaikais ir moterimis? Mus bando suklaidinti, apgauti, demoralizuoti: esą jei nusikaltėlis – agresyvus, tuomet privalu, deja, atsitraukti tenkinant visas jo užgaidas.
Būsiu atviras: jau baugu fiksuoti visus Europos Sąjungos vadovų vėlavimus reaguojant į kritines situacijas – tų vėlavimų susikaupė užtektinai. Jau nemalonu žiūrėti, kaip ES biurokratai iš tribūnų iškilmingai skelbia, deklaruoja, remia – juk tai tik deklaratyvūs lozungai ir popieriniai dokumentai. Tikrasis gyvenimas – visai kitoks. Tik pabandyk pavėluot sumokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas už šilumą, dujas, vandenį, išvežtas šiukšles, – iškart griebs už gerklės anstoliai. Pavėluok į redakciją atsiųsti straipsnį – vėl būsi nubaustas. O štai vėluojantiems Briuselio ir Strasbūro biurokratams – jokių sankcijų ir baudų, jokio galvos skausmo. Vos tik prireikia jų pagalbos, jie išdidžiai sušunka: mes labai norėtume ištiesti pagalbos ranką, bet štai įstatymai draudžia skirti lėšų valstybinės sienos statybai. Arba: kad pažeidžiamos lietuvių ir lenkų teisės turėti valstybę, į kurią negalėtų bet kas ir bet kaip įžengti, – gausioms žmogaus teisių gynimo organizacijoms nė motais, joms terūpi, kad nebūtų pažeistos nelegalių migrantų teisės į geresnį ir sotesnį gyvenimą…
Lietuvai nepakenktų vėl prisiminti 1990-aisiais išleistą Petro Dirgėlos knygą „Tranų pasaulyje“. Minėtame esė rašytojas tvirtino, jog Lietuva privalo būti itin teisinga ir sąžininga su visais be išimties, jei nori išlikt saugi ir gyva. Man regis, rašytojas P. Dirgėla (mirė 2015-aisiais) omenyje turėjo tai, jog Lietuvai verkiant reikia ieškoti įtakingų, galingų užtarėjų, bet ji neturėtų aklai paklusti visiems jų planams. Lietuva galinti remti tik tai, kas neabejotinai teisinga. Vardan savo paties saugumo. Nes tik elgdamasi ypatingai teisingai ji galinti reikalauti absoliutaus teisingumo iš kitų.
Tikėtis objektyvaus, nešališko žvilgsnio iš Kinijos mes jau nebegalime. O ir Vašingtonas širdies gilumoje galbūt nerimauja: ar nenutiks taip, kad, kardinaliai pasikeitus jėgų pusiausvyrai, lietuviai lengvai išsižadės susitarimų su JAV? Lygiai taip pat, kaip 2021-aisiais pamynė 1991-ųjų susitarimus su Kinija…
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.12.05; 08:30
