Sunku būti viešu intelektualu. Štai sėdi prie stalo, rašai, mąstai, žvelgi į ilgas knygų lentynas realybėje ar savo galvoje ir jautiesi esąs pasaulio bamba.
Tavo mintys gali išgelbėti jei ne visą žmoniją, tai bent Lietuvą – tikrai! Ir tiek nedaug trūksta – tik kad tauta patikėtų tavimi.
Bėda prasideda, perfrazavus Jeaną Paulį Sartre’ą, kai tu susiduri su kitais. Tie kiti turi savo minčių. Jie gali patikėti tavimi arba ne. Jie gali žavėtis arba nesuprasti ir šaipytis. Tokie jau jie yra – žmonės. Rašyti ir patarinėti taip malonu – niekas kitas tau negali to sutrukdyti. Tačiau tik nusprendi pats realizuoti savo mintis politikoje, prasideda vargai.
