Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.
Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.
Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.
Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak
Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.
Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis
Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.
Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…
Maltos vyriausybė skirs milijoną eurų už informaciją, padėsiančią išaiškinti žurnalistės Dafnės Karuanos Galisijos (Daphne Caruana Galizia) nužudymą. „Šis atvejis yra toks nepaprastai reikšmingas, kad reikalauja nepaprastų priemonių“, – pareiškė vyriausybė.
„Dėl teisingumo turi būti padaryta viskas, nesvarbu kiek tai kainuotų“, – sakoma vyriausybės pareiškime.
Tūkstančiai žmonių sekmadienį Maltoje dalyvavo demonstracijoje, į kurią sukvietė piliečių teisių grupės. Jie reikalavo greitai išaiškinti nužudymą ir padaryti galą korupcijai politikoje ir institucijose.
Demonstracijoje dalyvavo ir politikai, profsąjungų atstovai bei prezidentė Mari Luiz Koleiro Preka (Marie-Louise Coleiro Preca). Ministro pirmininko Džozefo Muskato (Joseph Muscat) nebuvo.
Tinklaraštininkė D. Karuana Galisija buvo susprogdinta savo automobilyje praėjusią savaitę. Kas įvykdė nusikaltimą, vis dar lieka neaišku. Žurnalistė yra atskleidusi ne vieną korupcijos aferą. Kaltinimai, susiję su vadinamaisiais Panamos popieriais, buvo nukreipti ir prieš premjero Dž. Muskato žmoną bei kitus vyriausybės vadovo patikėtinius.
„Kai Janas Njumenas (vardas ir pavardė pakeisti) dirbo FSB struktūrose, jis puikiai žinojo, kiek sveria 9 mm kalibro Makarov markės pistoletas“, – rašo „Newsweek“ leidinys.
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Vėliau, plušėdamas viename iš Maskvos bankų, prižiūrėjusių mafijos pinigus, jis sužinojo, kiek sveria vienas milijonas dolerių grynaisiais.
Bet vieną vėlyvą 2008-ųjų pavasario vakarą, grįždamas namo pas žmoną, J.Njumenas buvo nepajėgus atlaikyti jį užgriuvusių nemalonumų svorio.
Taip savo pasakojimą pradeda leidinyje „Newsweek“ žurnalistas Brajanas Densonas. Jo užrašyta istorija – kvapą gniaužianti.
Kodėl J.Njumeną užklupo dideli nemalonumai?
Tiesiog kolega iš kito banko pranešė, kad Janas pateko į mafijos ir darbdavių nemalonę – per daug sužinojo ir apie vienų, ir apie kitų juoduosius darbelius. Partneris iš abejotinos reputacijos banko Janui pasiūlė keletą išeičių. Visi trys variantas buvo niūrūs. Arba pačiam nusišauti, arba palaukti, kol kas nors kitas nušaus. Trečioji galimybė – sprukti.
Sunerimęs Njumenas papasakojo žmonai, kas nutiko. O ši, būdama, kaip ir vyras, FSB aukštosios mokyklos auklėtinė, bei mokanti penkias užsienio kalbas, pasiūlė bėgti į užsienį. Būtent žmona Viktorija parengė pabėgimo planą.
Janas paskambino dviem savo draugams iš FSB, ir šie sutiko padėti. Vienas iš jų perdavė aukštus valdžios pareigūnus kompromituojančios medžiagos. Pats Janas nukopijavo slaptų failų, bylojančių apie valstybės pareigūnų, bankų ir FSB tarnautojų bendras aferas.
Ponai Njumenai išskrido į Dominikos respubliką. 2008-ųjų metų gegužės 29-ąją jie atėjo į JAV pasiuntinybę Sant Domingo mieste ir paprašė, kad juos išklausytų ambasados darbuotojas, atsakingas už saugumo reikalus. Pasišnekėti buvo atsiųstas CŽV darbuotojas. Po kelių valandų ponia ir ponas Njumenai tapo perbėgėliais – CŽV atstovams pasirodė įdomi jų turima informacija.
Straipsnio autorius mano, kad Njumenai buvo puiki dovana Amerikos slaptosioms tarnyboms. Juolab kad perbėgėliai už pateiktą slaptą informaciją nieko ypatingo neprašė: tegul Vašingtonas išduoda jiems naujus pasus, suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.
Amerika turi galimybę padėti tiems, kurie nori pereiti į jų pusę. Tai programa PL-100. Tiksliau tariant, liudininkų apsaugos programa, numatanti galimybę teikti pagalbą vertingos informacijos turintiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tiesa, ši programa nėra visagalė. Per metus Amerika galinti padėti tik šimtui perbėgėlių.
Taigi nutiko tai, ko Njumenai labiausiai bijojo. Nors iš pradžių amerikiečiai žadėjo juos įtraukti į PL-100, bet vėliau paaiškėjo, kad CŽV atsisako rūpintis jų saugumu.
Įdomu tai, kad sutuoktiniai Njumenai vis tik bendradarbiavo su FTB. Bendradarbiavimas truko penkerius metus. Tai užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus jau galima perprasti kai kuriuos Vašingtono ir Maskvos šnipinėjimo karų ypatumus bei trintis tarp amerikiečių slaptųjų tarnybų.
Svarbu ir tai, kad Njumenai – pirmieji pebėgėliai iš Rusijos slaptųjų tarnybų, kurie pasiskundė juos likimo valiai palikusia CŽV. Tada, pasak publikacijos autoriaus, Amerika vertė Njumenus nutilti, priešingu atveju grasino deportuoti atgal į Rusiją, kur, pačių sutuoktinių žodžiais tariant, jų lauktų ilgi metai kalėjimo. Dar prisidėjo ir aplinkybė, kad Viktorija pagimdė vaiką, kuris tapo JAV piliečiu.
Perbėgėlių advokatas Džudi Snaideras pareiškė, kad Amerika turėtų vertinti Njumenų drąsą ir heroizmą, užuot atsisakiusi juos globoti. FTB atsisakė komentuoti Njumenų advokato pareiškimus.
Visų smulkmenų pasakoti neverta. Tačiau ši istorija, nepaisant, kad Njumenams laimingai baigėsi, vis tik paini ir sudėtinga. Štai keletas štrichų. Njumenai kurį laiką manė, kad Amerika juos išdavė. Suprask, jie teikdami slaptą informaciją stiprino JAV, o ši, užuot padėkojusi, atsisakė jais rūpintis. Njumenai garsiai tvirtino, kad šitaip besielgdamos JAV slaptosios tarnybos kenkia JAV kaip patikimos šalies įvaizdžiui.
Žurnalas „Newsweek“ teigia, kad 2008-ųjų vasarą amerikiečių ekspertai pradėjo Njumenus kamantinėti, kokios tikrosios priežastys privertė juos bėgti iš Rusijos. Juk Rusijoje jie gyeno užtektinai pasiturinčiai. Turėjo rimtas tarnybas. Pavyzdžiui, Janas kaip FSB darbuotojas tyrė finansines aferas Maskvos įstaigose. Jam mokėjo solidų atlyginimą, korumpuoti bankininkai ir jų partneriai iš mafijos pasaulio pamalonindavo solidžiais kyšiais.
Vėliau jis tapo FSB rezervistu ir įsidarbino viename banke apsaugos viršininko pavaduotoju. Ten jis išmoko, kaip į nedidelį maišą supakuoti milijoną dolerių. Dar vėliau jis savanoriškai tapo nusikaltėlių pasaulio atstovu. Gal taip būtų gyvenęs iki pat pensijos, bet kad pavedė smalsumas. Jis pradėjo domėtis tuo, ko jam nereikėjo žinoti. Tada jam liepė savanoriškai pasitraukti iš tarnybos.
Leidinys taip pat pranešė oficialią FSB informaciją, esą Janas – tiesiog vagis, kuriam inkriminuojama 1,5 milijono eurų vagystė iš „Kreditimpekso“.
Svarbi ir ši detalė: CŽV reikalavo, kad Njumenai papasakotų apie vadinamuosius amerikiečius „kurmius“, įsikūrusius CŽV, FTB ir kitose Amerikos žvalgybose. Bet Njumenai tvirtino tokių nežiną. Jie amerikiečiams papasakojo apie korumpuotus FSB pareigūnus, įskaitant ir keletą generolų bei dešimtis pulkininkų. Bet apie „kurmius“ Amerikos slaptosiose tarnybose jie tvirtino nieko nežiną.
2010-aisiais metais Njumenai tapo konsultantais, padedančiais atlikti finansines operacijas į JAV atvykusiems rusams. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną įtartiną sandorį informuodavo JAV slaptąsias tarnybas. Žodžiu, potencialias aukas viliojo į spąstus.
2012-aisiais metais jau turėjo gauti politinį prieglobstį JAV. Bet politinis prieglobstis nebuvo suteiktas. Nesuteikė todėl, kad vyras neva prisipažino kankinęs suimtuosius pagal FSB vadovybės įsakymą. Njumenas turėjo omenyje, kad kankino kiti, o ne jis. O JAV migracijos tarnyboje suprato, kad ir jis asmeniškai atsakingas už kankinimus. Taigi jiems taip ir nesuteikė leidimo gyventi Amerikoje nuolat. 2013-aisiais panaikinta ir jų teisė būti JAV teritorijoe. O tai reiškia, kad jie bet kada galėjo būti deportuoti atgal į Rusiją.
2014-aisiais Njumenai grasino bylinėtis su JAV slaptosiomis tarnybomis. 2016-ųjų rudenį jiems vis tik suteiktas politinis prieglobstis.
