Kas be ko, mus vienija kalba, gimtoji žemė, istorinė atmintis ir t. t. Tačiau jau praeitą kartą sutarėme tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius?” (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kas-vienija-ir-skiria-mus-lietuvius/) padiskutuoti apie tuos probleminius vienijimosi veiksnius, kurių atatranka kartais teikia priešingą rezultatą, kai būna net taip, kad nepageidaujami pašaliniai veiksniai užgožia pozityvų rezultatą.
Dar praeitą kartą užsiminiau apie tą paradoksalų dėl masinį pavidalą įgyjančių empirinių išimčių atvejį, kai godotini tautiniai ir valstybiniai simboliai yra išniekinami meinsrtyminėje žiniasklaidoje, o valdančiąją kliką aptarnaujantys politologai nepraleidžia progos pademonstruoti savo konvulsijų ir baisios alerginės reakcijos į viešumoje pasirodžiusius tautinį tapatumą įprasminančius simbolius. Paprastu pasibodėjimu dėl psichologinių priežasčių tokios alergijos fakto nepaaiškinsi, ar ne!?! Iš tiesų, demonstratyvus valdančiųjų, švelniai tariant, atsainumas valstybingumo rekvizito atžvilgiu yra vienas iš požymių, rodančių, kad oficialiojoje Lietuvos politikoje didesniu ar mažesniu laipsniu prasimuša antinacionalinis nusiteikimas, o, iš kitos pusės, vadinamasis žiniasklaidos neutralumas labiau nei keistame kontekste galimai byloja apie tai, kad užsienio kapitalo valdomi didieji žaidėjai informacijos paslaugų teikimo rinkoje yra už virvučių tampomi mažiausiai nedraugiškų, jeigu ne priešiškų, Lietuvai užsakovų.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad dvaro politologai daro meškos paslaugą valdantiesiems, kalbėdami tik tai, ką valdančioji koalicija norėtų girdėti ir kuo yra linkusi dėl suprantamų priežasčių iškart patikėti, tokiu būdu prarasdama sveiką nuovoką ir galimybę bent iš dalies suprasti faktines aplinkybes – kodėl jų reitingai sminga į žemę su krentančios kometos pagreičiu? Kaip jau esu kelis kartus užsiminęs, tragikomiška nuoroda į komunikacijos trūkumą tokio metodiškai nuodugnaus nuosmukio nepaaiškinsi.
Toliau plėtojant temą, reikia iškart pastebėti, kad LR prezidento institucija su milžinišku žmonių telkimo geriems darbams potencialu drauge yra ne mažesniu laipsniu panašiai probleminis vienijimosi veiksnys dėl čia taip pat neretai didelę reikšmę įgyjančių empirinių aplinkybių.
Jau ta Konstitucijos išlyga, kad LR prezidentu negali būti vienai ar kitai politiniai partijai priklausantis žmogus, leidžia įsivaizduoti, jog Lietuvos prezidentas turėtų iškilti virš partiniu pagrindu kylančio susipriešinimo ir telkti žmones, be visa ko kito, dar ir kaip moralinis autoritetas. Taip suprantama prezidento institucija savaime yra vienybės simbolis. Savo ruožtu neįtikėtinai palanki mūsų godotinam idealui aplinkybė yra tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda tą vienybės užduotį yra įsisąmoninęs asmeniškai kaip savo misiją, pasižadėdamas išnaudoti prezidento institucijos teikiamas galimybes visų pirma Lietuvos piliečių ir tautos vienijimosi labui.
O gal prezidentas iš tiesų nekritiškai pasižadėjo daugiau nei gali, yra nepajėgus užganėdinti mūsų pernelyg aukštai užkeltų lūkesčių? Taip pagalvoti kyla pagunda, kai girdime didžiausius Nausėdos oponentus tvirtinant, kad dabar veikiantis prezidentas netęsi ir negalės tęsėti duoto vienybės pažado, bet – priešingai – neva yra dar didesnio susipriešinimo faktorius. Žinia, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Kalbėjau, kad Konstitucija labai turiningai nusako LR prezidento instituciją, drauge pastebėdamas, kad taip apibrėžta prezidento tarnystė nėra apdrausta nuo nepalankių empirinių veiksnių. Nesunku pastebėti, kad labiausiai neparankus šiandien prezidento konstitucinių galių išplėtojimui empirinis veiksnys yra konservatorių partija, Nausėdos įžengimą į postą pasitikusi su jokiais padorumo reikalavimais netramdomu išankstiniu priešiškumu. Tačiau, kaip atrodo, prezidentui Nausėdai sėkmę žada būtent tai, kad, paradoksaliai tariant, godotiną vienybės idealą prezidentas ir pseudokonsevatoriai supranta truputėlį skirtingai. Taigi, kaip atrodo bent man, pseudokonservatoriai vienybės galimybę įsivaizduoja kaip gaujos susitelkimą dėl puoselėjamos asmeninės, giminės ar vienos partijos naudos, kai savo ruožtu mums labiau viltingas yra prezidento raginimas forsuoti vienybės idealą, ieškant žmonių interesų balanso ir mažinant atskirtį tarp Lietuvos piliečių. Tokią prezidento ištarmę jau turėjau progą pavadinti raginimu keisti valstybės kursą, grįžtant prie pačių žmonių.
Iš tiesų, vienybė vienybei – nelygi. Vienybė nėra tik paprastas užkeikimas, čia labai svarbu tai – koks turinys yra įdedamas į tokį paraginimą, kaip suprantamas tas vienybės veikimo mechanizmas? Regis, išties Nausėdai organiškai svetima yra ta vienybės samprata, kai žmonių susitelkimas yra įsivaizduojamas kaip vienokio ar kitokio spaudimo padarinys. Kaip užsiminiau, Nausėda yra pasižadėjęs balanso idėjai net labiau nei įprastas įsipareigojimas palaikyti valdžių padalijimo balansą, nors ir tai svarbu. Puoselėju labai pagrįstą viltį, kad dabartinis Lietuvos prezidentas didesnio ar mažesnio laipsnio vienybės galimybę supranta kaip Lietuvos daugumos piliečių interesų derinimo su išrinktąja (arba taip pasivadinusia) mažuma procesą. Kartais atrodo, kad prezidentas iš tiesų būtų nieko prieš, jeigu tautai imtų ir prasikaltų balsas, nors čia aš tikriausiai pradėjau pernelyg daug įsivaizduoti. Kad ir kaip ten būtų, jeigu daugumos žmonių balsas bus ir toliau taip kryptingai kaip dabar nustumiamas į marginalines paraštes, tenkinant tik atskirų žmonių poreikius, įsivaizdavimus ir kaprizus, mūsų valstybę anksčiau ar vėliau ištiks koma, kai iliuzinį politinio darinio gyvybingumą teks palaikyti išimtinai tik dirbtinėmis priemonėmis. Taigi balanso paieška čia jokiu būdu nėra kažkoks populizmas, kaip būtų linkęs pasakyti papūgaujantis oponentas, o greičiau yra nacionalinio saugumo užduotis. Taip pat ir Lietuvos žmonių atskirtis tvyro ne tik socialinėje ekonominėje plotmėje, dar blogesnis dalykas yra moralinė segregacija, kai labiausiai lėkšti politikos trubadūrai tyčiojasi iš nuomonių įvairovę atstovaujančių žmonių, kurie neretai kalba labiau turininga kalba nei leidžia pirmųjų, t. y. privilegijuotų nuomonės formuotojų nususęs žodynas.
Aš didžiuojuosi savo tauta, kurios dauguma vis tik yra protingesnė bent už mane. Prezidento rinkimų metu po ilgų dvejonių iš dviejų kandidatų rinkausi Ingridą Šimonytę. Savo abejones esu įgarsinęs viešojoje erdvėje maždaug taip, kad protas liepia balsuoti už G.Nausėdą, o širdis traukia pasirinkti savo prezidentu žavią ir protingą damą. Tai tikrai nebuvo erotinis, o greičiau neurotinis pasirinkimas, bandant įsivaizduoti – kuo viskas gali baigti, kai prie vairo stoja žavi ir drauge protinga moteris. Savo ruožtu šiandien jau galima pasakyti, kad Šimonytės žavesys yra nepavaldus laikui, protas – funkcionalus, tačiau drauge išaiškėjo ir tai, kad anosios dalykiškumas ir funkcionalumas yra visiškai be moralinio turinio, jeigu norite, tobulai sterilus įtaisas. Šalia jos Nausėda iš tiesų atrodo kaip herojinės mitologijos kankinys, sulinkęs nuo nepakeliamos moralinės naštos, drauge kaip besiveržiantis iš labirinto, ieškantis kelio į tikrovę žmogus.
Ar Šimonytės pavyzdys rodo bent tai, kad dirbtinis protas gali laisvai vadovauti vyriausybei. Vis tik, kaip atrodo bent man, ji nėra tokia tyra ir nepakaltinama kaip plastmasinė rožė su rasos lašeliu. Nekyla noras paneigti, kad konservatorių rinkiminio sąrašo aukštose pozicijose toks Maldeikis galimai atsidūrė ne atsitiktinai, tarkime, savo sugebėjimų pagrindu, o dėsningai kaip Maldeikienės, tulžingos bobos, dergiančios prezidentą ir šlovinančios Šimonytę dėka. Kiti šlovintojai taip pat buvo pamaloninti, bet jie nėra tokios odiozinės figūros, kad reikėtų apie tai atskirai užsiminti. O vis tik man gaila Šimonytės, kuri, kaip atrodo, yra įpareigota atsilyginti už gerą savo atžvilgiu žodį įtakingojo malonėmis, man apskritai gaila visų žmonių, gyvenančių pagal tokius papročius. Savo ruožtu savaime „maldeikienės“ nepasidaro, jas reikia užveisti, panašiai kaip skruzdės soduose užveisia amarą.
Kai viena Maldeikienė iš europarlamento tribūnų iškoneveikia žmones labiausiai nešvankiais žodžiais, kita, maldeikienė, ta iš Seimo, jau kitą dieną ateina į tų pačių žmonių minią pabendrauti su neva storžieviška liaudimi. Ką tikisi išgirsti toks provokatorius? Jeigu norite žinoti, man apskritai gaila visų maldeikienių, savo gyvastį palaikančių nešvankiu drabstymųsi ir užkilusia tulžimi, taip pat siekiančių statusą užsitarnauti nesibaigiančiomis provokacijomis…
(Bus daugiau)
2021.06.30; 14:11
