Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.

Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.

Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.

Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.

Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.

Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.

Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą”, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.

Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.

2017.05.25; 06:59

cenzura_2

Prieš pusę metų perskaičiau Jūsų straipsnį portale Slaptai.lt “Kodėl Lietuvos jaunimas bijo politikos?” – Gintarui Visockui rašo Jūratė Matulevičienė iš Miroslavo. –  Skaičiau kelis kartus. Nesu nei jokia “buvusi”, nei “esama”, neragavusi jokių aukštųjų mokslų. Bedarbė. Esu dirbusi tik paprastus fizinius darbus. 2003 metais Miroslavo seniūnas įdarbino seniūnijoje. Tikriausiai neblogai dirbau, jeigu tų pačių metų rudenį patarė įsigyti krosnių kūriko teises.

Taip tapau pirmąja pečkūre naujai įrengtoje seniūnijos katilinėje. Aštuonerius metus žiemomis dirbau katilinėje, vasaromis – viešuosius darbus. Seniūnija įsigijo benzopjūklą, bet nebuvo žmogaus, turinčio leidimą su juo dirbti. Išmokau. Vasarą man vienai būdavo priskirtas traktoriukas: daug kartų reikėdavo šienauti. Nuosavu autobusiuku vežiodavau dirbančiuosius į kitas seniūnijos gyvenvietes, su jais kartu dirbdavau, paskui juos parveždavau namo. Nors kuras brangus, bet tuos patarnavimus atlikdavau negalvodama apie atlygį. Norėjau, kad mūsų krašte būtų gražiau.

Continue reading „Ne tik jaunimas bijo politikos”