Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Žinia, dėl tokio savo užsidegimo anas pagrįstai susilaukė pajuokos viešojoje erdvėje, žmonėms atkreipiant dėmesį, kad mokslinės hipotezės yra grindžiamos įrodymais arba eksperimentine baze, paliekant tikėjimą Šventajame Rašte apreikštų tiesų išpažinimo sferai. Galima pasakyti ir taip, kad mokslo tiesų pagrindimui nėra jokio reikalo pasitelkti aukštesniosios tikėjimo sąmonės, neretai išeinančios už patirties ribų, resursų. Tai taip akivaizdu, kad mes iš inercijos pražiopsome faktą, kad Vakarų istorijoje iš tiesų jau ne vieną kartą buvo kviečiama tikėti mokslu, – šio fakto taip pat nederėtų apeiti!
Čia pat galime pateikti kažką panašaus į apibrėžimą apie tai, kad mokslu paprastai yra kviečiama tikėti būtent tada, kai mokslo vardas yra ideologiškai nusavinamas kokios nors politinė grupuotė naudai, drauge visą mokslo infrastruktūrą nukreipiant prieš ideologiškai nepageidaujamus reiškinius arba politinius oponentus. Dar kitaip tariant, mokslu paprastai kviečiama tikėti tada, kai mokslas yra įpainiojamas į ideologines kolizijas.
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mokslu kvietė tikėti dar XVII ir XVIII amžių Apšvietos filosofija, atstovaujanti III luomo arba, kitaip tariant, nekilmingųjų interesus, kovoje su privilegijuotais to meto visuomenėje bajorijos ir dvasininkijos luomais. Būtent Apšvietos filosofija sukūrė precedentą ypač radikaliam mokslo ir religinės pasaulio interpretacijos priešpastatymui, šventai įtikėjusi, kad visuomenės pažangą galiausiai lemia mokslo žinių populiarinimas. Kaip atrodo, būtent tada užgimė posakis, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas – tamsa, bažnytininkus pavadinant tamsybininkais.
Apšvietos amžiaus filosofijos pozicijos yra tūkstančius kartus aptartos ir išnarstytos po kaulelį, taigi būtų nuodėmė dar kartą kalbėti apie tą minties sferą, kuri yra ne kartą apsvarstyta, išvaikščiota ir išvažinėta taip, tarsi viskas čia galop patampa suplūkta asla. Vis tik galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į ne tokią vienareikšmę kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio Apšvietos filosofijoje užgimusią iš esmės matematinę valstybės kaip bendrosios valios santykyje su atskira individo valia sampratą, kai valstybė prieš atskirą individą iškyla kaip visų bendrijos individų valių suma -1 santykyje su nuogu vienetu. Todėl, be visa ko kito, čia laikomasi požiūrio, kad visa, kas skiria, individą ir valstybę, t. y patriarchalinė šeima ir patriarchalinė priklausomybė, bažnyčia, kitos žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia panaikint.
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kita vertus, taip išlukštentas iš bendruomeniškumo formų atskiras žmogus dažnai praranda tą paskutinę apsaugos priemonę, kuri galėtų amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Iš tiesų, istorinė patirtis rodo, kad ta pati Apšvietos filosofija, kuri suformulavo visuomenės demokratinio organizavimo pagrindinius principus, iš kitos pusės, korporacijos neigimu užtikrino palankios terpės autoritarizmo ar totalitarizmo atsiradimui išsaugojimą. Įdomu, kad Apšvietos filosofijos paruošta Didžioji prancūzų revoliucija buvo ne šiaip paprasta giljotinos šventė ir krikštas krauju, šios revoliucijos nusiteikimą mokslo labui rodo ir tai, kad to meto Prancūzija buvo padalinta į departamentus, žemėlapyje su liniuote nubraižius taisyklingus kvadratus.
Žodyne rasime maždaug tokį paaiškinimą, kad korporacija yra vadinama teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai ar luominiai interesai. Žinia, luominėje visuomenėje korporacija visų pirma buvo vadinami cechas ir gildija. Tačiau ir šiuolaikinėje beluomėje visuomenėje galime rasti korporacijos likučius, tarkime, universitetų autonomijos principo užtikrinime ir sėkmės lydimoje profsąjungų veikloje. Kaip jau buvo užsiimta, korporacijos adaptuotu pavidalu, pritaikant ją mūsų laikmečio sąlygoms, susigrąžinimas yra svarbus dalykas, siekiant realios žmogaus teisių apsaugos. Paprastai modernioje visuomenėje perdarytos korporcijos principo didžiausi gynėjai būna konservatorių partijos, o Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai, čia konservatoriais besivadinantys politikai yra didžiausi universitetų autonomijos ir profsąjungų priešai.
Gerasis nykštukas. Slaptai.lt foto
Jau XIXa. viduryje atsirandančio pozityvizmo pradininkai, vieninteliu pozityviu žinojimu pripažindami tik specialiojo mokslinio pažinimo rezultatus, ne tik atsiriboja nuo religinės tikrovės interpretacijos, bet su dar didesne aistra siekia užginčyti filosofinės refleksijos prasmingumą, kai filosofija tuometės mokslų diferenciacijos sąlygomis buvo radusi pakankamai patogų prieglobstį žmogaus tikrovės, istorijos ir visuomenės problematikos aptarimo sferoje. Taigi nenuostabu, kad pozityvistinės mąstysenos kūrėjams ypač svarbu buvo pagrįsti mokslinio visuomenės pažinimo galimybę, tai suprantant kaip užduotį į visuomenės pažinimą perkelti tas metodologine procedūras, kurios jau yra pasiteisinusios gamtos pažinime ir sukuriant visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį, drauge tokiu būdu siekiant išmušti filosofijai bet kokį jos prasmingumo pagrindą, paliekant jai nebent teisę toliau vegetuoti tik kaip muziejinei disciplinai be jokio realaus turinio.
Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, kaip atrodo šių eilučių autoriui, tai, ko nepavyko padaryti pozityvistinės mąstysenos korifėjams, su trenksmu ir pertekliumi, tiesa, remdamiesi visai kitais pagrindais, padarė marksizmo kūrėjai, pagal gamtamokslio pavyzdį užsimoję nustatyti geležinius istorijos dėsnius, o po to su žiaurių režimų pagalba pabandę įkišti žmonių gyvenimus į taip nustatytus visuomenė raidos ir funkcionavimo dėsnius. Žmogus, nesugebantis susitapatinti su tokiais visuomenės raidos dėsniais, geriausiu atveju buvo atpažįstamas kaip psichinis ligonis. Taigi, kaip atrodo bent man, mokslinis komunizmas yra karikatūrinė visuomenės aiškinimo perspektyva ne dėl to, kad tokiam aiškinimui iš tiesų trūksta reikiamo mokslinio pagrindimo, o greičiau dėl mokslinio požiūrio pertekliaus, įvertinat tą aplinkybę, kad jokia kita doktrina negali prilygti moksliniam komunizmui pagal nuoseklumą ir ypač brangintiną universalaus mokslo teorijoje sugebėjimą iki loginės pabaigos įvykdyti gamtos mokslų patirties perkėlimą į žmogaus tikrovės aptarimo sferą.
Už mokslinį komunizmą mokslingesnis gali būti nebent tik mokslinis ateizmas!
Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), rusų bolševikų ir bermontininkų, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas.
1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų kuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.
Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo lietuviai, lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba.
Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „…nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“
Ir tada pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbta lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys.
Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje, mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).
Vytauto Didžiojo universitetas – sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią
Kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo sostinę Vilnių ir jo kraštą, dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai – imperialistai, nors ir tarp tų okupantų buvo neblogų mokslininkų, specialistų. Daug jų apsvaigę nuo lekiško pasipūtimo negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai.
1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai. Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių.
Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.
Nepasiteisinusios Laisvės viltys
Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.
Tad po šešetos savaičių buvo išvaikyta Laikinoji Vyriausybė (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais. Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją.
Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas. Su tuo nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).
Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės, išsaugoti turimą mokslo potencialą.
Galingųjų pasaulio pasidalinimas
Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.
Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių inteligentų, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.
Antroji studijų ir mokslo sovietizacija
Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi „partinė – tarybinė“ A. Sniečkaus ir J. Paleckio valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“.
Beje, ir stojančius į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.
Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be KGB informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.
Mokslo žvaigždių „tekėjimai“
Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti moksliniu darbu reika jau bent vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“ ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau nekartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams.
Žinoma, visa tai pristabdydavo mokslo ir technikos raidą arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių ir pralieti iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras. Nors daugelis nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“.
Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad tai duoklė, jog galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu.
Tas pats buvo ir su rašytojais, dalininkais ir kitais kūrėjais. Ir daugelis jų dirbo susitaikydami ir prisitaikydami. Dėl to kaip ir mokslas bei studijos Lietuvoje plėtotos net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip istorijos, filosofijos, informatikos, biologijos ir kai kuriuose kituose. Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną.
Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais buvusių suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.
Bet svarbiausia, kad buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui, nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios.
Kita vertus, fizikos, matematikos, technikos ir kai kurių kitų mokslų pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso, kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų.
„Tarybinės lietuvių“ inteligentijos kūrimas
Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O 1950 m. jų būta apie 1200. Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų „vietiniai“, lietuviai.
Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų, tarp jų ir Technikos, nagrinėję technikos mokslų problemas. Bet sąlygiškai dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai.
Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant, dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).
VDU dalybos
Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių, augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo vis naujų mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai inžinierių rengėjai buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė Lietuvos valdžios prašymo ir leido reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos, komisijos. Bet jų ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai dažniausiai būdvo vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.
Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų keičiami tik pavadinimai, o turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės mokslo ir technikos pažangos.
Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.
Lietuviška mokykla atėjūnų apsėstame Vilniuje ir jo krašte
Svarbus lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai – lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę Lenkijos valstybei atkurti.
Tad ir pokario metais okupuotos Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti lietuvius kunigus.
Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai, patvirtintų ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai – šovinistai, bolševikai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus O.Šenino ir pasiuntinių iš Varšuvos, buvo sudarę lenkų respublikos (autonominės srities) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.
Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje, Leningrade ir kitose vietose įveikus bolševikus – pučistus, norėjusius TSRS sugrąžinti Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.
Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“ Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti iš visos TSRS specialistai, daugiausiai lenkai, žydai, rusai, aiškinant tai „broliška parama“. Tada ir „partinėje spaudoje“ ypač daug suokta apie amžinąjį Vilniaus internacionalinį pobūdį, didžiausią tolerantiškumą visoms kalboms, religijoms, apie tai, kad Vilnius nuo amžių buvęs „Šiaurės Jeruzale“.
Beje, kaip tik tuo kiekvienas save gerbiantis žydas turėtų gėdytis, kad tais metais, kai lietuvių tauta buvo ypač persekiojama ir naikinama, jie, atėjūnai žydai, buvo tapę ir lietuvių sostinės valdytojais kartu su kitais kolonizatoriais ir okupantais, lietuvybės smaugėjais. Beje, ir šiandieną daugelis svetimo raugo mėgėjų, ES davatkų irgi mėgsta tą patį kartoti, taip vis ir nesuvokusių, kad lietuviai turėtų ne didžiuotis savo būta tolerancija, o gėdytis, kad beveik visais laikais dėl pirmiausia pačio valdančiojo elito kaltės Lietuvos miestai, o pirmiausia sostinė Vilnius buvo paversta atėjūnų buveine, kad lietuvis, kaip minėta, buvo prikaustytas prie žagrės.
Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės statybos instituto įkūrimui. KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų, mokslininkų, studentų. Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.
1965 m. Vilniuje, Antakalnio gatvės gale prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje teritorijoje išdėstomi dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio statybos instituto).
Greitai VISI tapo viena geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo atmintis.
Buvo ir didžiausio masto antiokupacinė kova
Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais, pereita prie labiau teisiškai grindžiamų Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos pasipriešinimo formos. Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais pasaulį ypač stebino lietuvių pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius.
Buvusiuose KGB arvhyvuose, taip pat pas partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių. 1985 m. ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų. Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.
Kova dėl nepriklausomos Lietuvos
Ji ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m. birželio 3 d. grupei lietuvių inteligentų – eilinių mokslininkų, rašytojų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kirus į TSRS “kertinį akmenį” TSKP – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija.
Tų metų spalyje reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine, leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. “Masėms” reikalaujant Kremlius buvo priverstas pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską.
Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55-60 proc. Sąjūdžio, jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug ir buvusių KGB agentų).
Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį – LKP?
TSKP, KGB visais laikais negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio, buvo negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą, kad lietuvių kalba privalėtų būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan.
Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė, kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą bolševikų, rašė V.Leninas dar 1917 m.) savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.
Tad rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti savo tautinį himną, kelti Trispalves vėliavas, vartoti lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pan. Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene, bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan.
Tad ir KGB archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių organizacijų narių pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors TSKP CK vadai nelabai tikėjosi, kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaciją į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją.
Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti TSKP Lietuvoje turėjo slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – “LKP ant TSKP platformos”. Jos CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko – LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną, bolševikų protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo.
Bet tie probolševikai tesudarė apie 5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205 tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma buvusių partinių pasirinko lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų ir neįsitraukė į aktyvesnę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet tais laikais daug lėmė, kad tituluotieji pritardavo ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitus vardus.
Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebesami net valstybės vadai ir vadukai tebemėgsta vadintis “profesoriais”, nors tą vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius “komunizmo statybos” klausimais.
Pastaruoju metu Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė postringauja, kad mes, lietuviai, priešindamiesi homoseksualių santykių propagavimui, ritamės į viduramžių laikus. Iškart „mokytojai“ dera atsakyti, kad homoseksualių santykių propagavimas veda į barbarų laikus. Komunistinės ideologijos „šviesoje“ niekinti viduramžių moralines vertybes, regis, ją bus paskatinęs „mokslinis komunizmas“.
Romos imperija subyrėjo vien dėl to, kad patricijai, sukūrę tą darinį, iš dyko buvimo intrigomis, pastoviu lėbavimu ir sekso žaidimais su berniukais nusirito iki moralinio išsigimimo. Nors kuriant imperiją būta daug optimizmo ir kūrybinių galių, dėl moralinio išsigimimo imperija patyrė griūtį. Panaši lemtis ištiko ir barbaro Aleksandro Makedoniečio galybę, kai karuose susidūrė su persų, armėnų ir kitų tautų aukštesnėmis kultūromis ir jų moralinėmis vertybėmis.
