Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kuo toliau, tuo tvirčiau manau, kad Turkija turi moralinę teisę ignoruoti Lietuvos saugumo reikalus. Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl oficialioji Ankara vis dar iš Vilniaus neatšaukia savo ambasadoriaus. Nes Lietuva, kad ir kaip atidžiai, tendencingai ar atmestinai analizuotume viešai prieinamą informaciją, – priešiška Turkijai valstybė. Lietuva iki ausų įsimylėjusi Armėniją, meilę Armėnijai demonstruoja kiekviena pasitaikiusia proga, o Turkijos lūkesčių demonstratyviai nepastebi. Pačiu geriausiu atveju – tik apsimeta, kad neignoruoja.

Kodėl buvo atšauktas leidimas rengti konferenciją?

Vienas iš paskutiniųjų antiturkiškos politikos pavyzdžių užfiksuotas gruodžio 13-ąją. Štai kas tądien nutiko. Turkijos ambasada atsiuntė pakvietimą į susitikimą su mokslininku, tyrinėtoju, istoriku Turgutu Kerem Tuncel. Pranešime tvirtinta, kad gruodžio 13-ąją ponas Turgut Kerem Tuncel perskaitys pranešimą apie turkams ir armėnams tragiškus 1915-uosius metus – išdėstys oficialiosios Turkijos argumentus. Organizatoriai nurodė, kad diskusija rengiama Lietuvos Mokslų Akademijoje.

Žinia, jog turkai savo požiūrį į šimtametę istoriją paskelbs ne kur nors privataus viešbučio konferencijų salėje, o būtent vienoje iš Lietuvos Mokslų Akademijos salių, – nenustebino. Toks Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos bei Turkijos ambasados susitarimas buvo suprantamas. Suprantamas vien dėl to, kad prieš keletą dienų, t.y. gruodžio 9 dieną, mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija rengė susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Turkija. Logika paprasta: jei leidžiame kalbėti Jerevanui, kodėl neturėtume suteikti tribūnos Ankaros nuomonei?

Gruodžio 9 dieną mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija organizavo susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Slaptai.lt nuotr.

Turkijos – Armėnijos priešprieša domiuosi daugiau kaip dešimt metų. Dar 2009-aisiais buvau susitikęs su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Oguz Ozge. Tais pačiais metais parengiau keletą videointerviu – paaiškinimų, kodėl Turkija nepripažįsta 1915-ųjų tragedijos esant armėnų tautos genocidu. Po to ambasadorius O.Ozge buvo perkeltas į kitą valstybę, o naujieji Turkijos diplomatai – tylėjo. Todėl manau, kad ši Turkijos ambasados viešoji paskaita, kritikuojanti armėnų argumentus, – bene pirmoji per pastaruosius dešimt metų! Bent jau šių eilučių autorius neprisimena, kad turkų diplomatai per pastarąjį dešimtmetį būtų surengę bent dar vieną panašią akciją. Vadinasi, įkyrumu turkų neapkaltinsi. Jei jiems ir galima dėl ko nors priekaištauti, tai tik dėl per didelio santūrumo, kuklumo, mandagumo. Skirtingai nei Armėnija, Turkija nevargino Lietuvos savo politiškai angažuotais renginiais. 

Bet gruodžio 13-osios išvakarėse į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo perspėjimas, jog keičiasi Turkijos ambasados sumanytos konferencijos vieta. Pasirodo, ponas T.K.Tuncel paskaitą vis tik skaitys ne Lietuvos Mokslų Akademijoje, o „Imperial Hotel“ viešbutyje.

Nuvykau į Vilniaus senamiestyje esantį viešbutį. Paskaita – labai vertinga. Mano supratimu, Lietuva ne tik gali, bet privalo išgirsti išsamius savo partnerės NATO aljanse duomenis, išguldytus „Imperial Hotel“ viešbutyje gruodžio 13-ąją.

Turkijos ambasadorius įsižeidė

Gokhan Turan, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet apie turkiškas pastabas slaptai.lt papasakos kitą kartą. Dabar – apie Turkijos ambasadoriaus Gokhan Turan reakciją. Susirinkusiems jis paaiškino, kodėl jų pakviestas mokslininkas priverstas diskutuoti ne Mokslų Akademijoje, o tik – viešbutyje, nors ir prabangiame. Pasirodo, Mokslų Akademijai prireikė tos salės kitam, kur kas svarbesniam renginiui, kurį ji neva buvo senų seniausiai suplanavusi, bet apie jį tiesiog pamiršo. Gal ir taip. Tačiau žvelgiant į Turkijos ambasadoriaus veidą buvo galima numanyti, kaip jis jaučiasi. Tiesa, jo paaiškinimas dėl nesusipratimo buvo santūrus, dalykiškas. Jokių nereikalingų emocijų, epitetų. Ir vis dėlto žvelgdamas į poną G.Turan mintyse svarsčiau, ką jis po tokio Lietuvos Mokslų Akademijos akibrokšto papasakos Turkijos prezidentui, kai šis, sakykim, svarstys, ar Turkijai privalu laiminti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Man regis, atsakymas akivaizdus: „jeigu lietuviams Turkija labai nepatraukli, o Armėnija – itin miela, tegul Lietuvos saugumu Armėnija ir rūpinasi“.

Žodžiu, klausimas, kodėl Lietuvos MA neįsileido Turkijos ambasados, – svarbus. Norėdamas išgirsti Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos vadovų atsakymą, nusiunčiau laišką. Beje, klausimus pateikiau ne tik MA vadovui Akademikui Jūrui Baniui, bet ir MA vyriausiąjam specialistui ryšiams su visuomene Rolandui Maskoliūnui.

Laiškas Mokslų Akademijos vadovui

Štai mano laiškas: „Kodėl Jūsų vadovaujama įstaiga atšaukė leidimą Turkijos ambasadai šių metų gruodžio 13 dieną Mokslo Akademijos patalpose rengti susitikimą su mokslininku Turgut Kerem Tuncel?

Mano žiniomis, toks leidimas iš pradžių buvo duotas, o paskui – netikėtai atšauktas. Kokia konferencija, diskusija ar vakaronė buvo organizuota vietoj turkiškojo renginio? Ar sutinkate, kad neįsileisdami turkų į MA galėjote įžeisti Lietuvos partnerę NATO aljanse – Turkiją, su kuria, beje, šiuo metu Lietuva turi politinių trinčių?

Beje, vos prieš keletą dienų, t.y. šių metų gruodžio 9 dieną, Jūsų vadovaujama įstaiga vienoje iš savo salių leido surengti vadinamąją proarmėniškąją diskusiją. Ar Jūs žinote, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, nėra NATO narė, t.y. nėra Lietuvos karinė sąjungininkė, greičiau – priešininkė, nes jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė?

Gal norėtumėte žinoti, kaip Jūsų vadovaujamos įstaigos elgesį gruodžio 13-osios popietę viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje įvertino Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius JE Gokhan Turanas?“

Prabėgo keletas dienų, o atsakymo – jokio.

Svarbu nepamiršti ir dar vienos aplinkybės: po gruodžio 9-osios MA salėje surengto armėniškojo renginio visuomeninis LRT transliuotojas parodė kelių minučių trukmės videoreportažą, kuriame smulkiai išdėstė armėnų argumentus. Apie Turkijos įžvalgas, po kelių dienų išguldytas „Imperial Hotel“ viešbutyje, – nė vieno kadro.

Keista Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos reakcija

Turgut Kerem Tuncel, išdėstęs Turkijos argumentus dėl 1915-ųjų metų įvykių. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, peržiūrėjęs minėtą LRT reportažą nustebau ir dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos, esą jis neįsivaizduojantis valstybės, kuri priklausytų NATO aljansui ir tuo pačiu nepripažintų savo kaltės dėl masinių žudynių. Suprask, NATO aljansui priklasančios valstybės būtinai privalo pripažinti savo karines klaidas!

Leiskite ginčyti šį Prezidento G.Nausėdos pareiškimą. Labai daug NATO valstybių nepripažįsta savo karinių operacijų buvus klaida. Kodėl visas dėmesys nukreiptas tik į Turkiją? Kodėl, pone Prezidente, nepriekaištaujante Prancūzijai, kuri iki šiol deramai nepasmerkė prancūzų desantininkų žiaurumų Alžyre 1954-1962 metais? Kodėl nedraskote akių Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Makronui už tai, kad jis iki šiol nuoširdžiai neatsiprašė Alžyro arabų už aštuonetą metų trukusį žiaurų karą?

Beje, kaip reaguotų Lietuvoje reziduojantys Prancūzijos diplomatai, jei Lietuvos Mokslų Akademijos salėse pultume rengti alžyriečių organizuojamas paskaitas, seminarus bei parodas, kuriose demaskuojama prancūziška savivalė Alžyre? Manau, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tą pačią dieną sulauktų prancūziškų protestų pačiu „aukščiausiu lygiu“. Neatmetu ir žymiai aštresnių pareiškimų už uždarų durų: „jei jums toks svarbus Alžyras, tegul jis ir saugo Lietuvą nuo galimos Rusijos agresijos…”

Jei jau Lietuvos Prezidentas G.Nausėdai į akis krito turkiškas užsispyrimas, dar sykį prisiminkime Didžiosios Britanijos 1982-aisiais metais surengtą agresiją prieš Argentiną, sumaniusią susigrąžinti Folklendo (Malvinų) salas. Kaip pasielgtų oficialusis Londonas, jei mes susirinktume į pačią mažiausią MA salę bent vienam kukliam seminarui, pasakojančiam apie žuvusius argentiniečius? Man regis, Lietuvos diplomatijos šefas L.Linkevičius turėtų rimtų nemalonumų – oficialusis Londonas rastų būdų, kaip Lietuvai slapta perduoti pačią „griežčiausią protesto notą“.

O juk giliau pažvelgus į barbarišką britų elgesį 1982-aisiais (visiems senų seniausiai aišku, kad tiek daug tūkstančių jūrmylių nuo Britanijos krantų nutolusios salos negali būti britiškos), mes surastume nuo britų bombų žuvusių lietuvių kilmės argentiniečių. Juk Argentinoje – gausi lietuvių emigrantų bendruomenė. Didelė tikimybė, kad tarp žuvusiųjų Argentinos karių bus bent keletas lietuvių arba pusiau lietuvių. Kodėl tai negalėtų tapti puikiu pretekstu įgelti britams? Bet juk Lietuva brangina draugystę su savo NATO partnere Didžiąja Britanija. Ir teisingai elgiasi, kad brangina. Tai kodėl nebranginame draugystės su NATO partnere Turkija?

Kaip elgiasi Lietuvos strateginė partnerė Lenkija?

Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.

Jei jau Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai labai nepatinka Turkijos elgesys, tegul jis atidžiau nei iki šiol pažvelgia į strateginės Lietuvos partnerės Lenkijos politiką. Lenkija – ne tik mūsų kaimynė. Ji – dar ir mūsų NATO bei Europos Sąjungos partnerė. Kaip minėjau, ne bet kokia, o strateginė partnerė. Bet ji iki šiol nepripažįsta Pietryčių Lietuvos okupacijos buvus itin žiauria antilietuviška akcija. Ne tik nepripažįsta, bet ir nesiruošia mūsų atsiprašyti. Ji tebegarbina želigovskius ir pilsudskius, kurie atplėšė nuo Lietuvos mums patį svarbiausią, patį brangiausią miestą – sostinę!

Visi, kas bent mažumėlę domisi Lietuvos istorija, puikiai supanta, kad keletą dešimtmečių trukusi Vilniaus krašto aneksija – labai žiaurus, niekšiškas, ciniškas nusikaltimas. Lietuviai buvo ne tik prievarta lenkinami, bet ir žudomi, kalinami, kankinami. Kodėl šios polonizacijos nepavadinus genocidu? Atsiverskite to meto lietuvių kančių enciklopediją – Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“. Ano meto liudininkai smulkiai surašė, kaip „humaniškai” lenkai elgėsi Lietuvos žemėse. Kodėl MA salėse nerengiame seminarų, kurių dalyviai smulkmeniškai analizuotų „Vilniaus Golgotoje“ užfiksuotus faktus? Nenorime erzinti oficialiosios Varšuvos – štai ir visa paslaptis.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Tad niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva, nenorėdama pyktis nei su Lenkija, nei su Britanija, nei su Prancūzija, atkakliai kimba į atlapus Turkijai? Nejaugi Lietuva specialiai ieško preteksto susipykti su Turkija? Nejaugi Lietuva – slapta Armėnijos, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė ir kurios premjeras Nikolas Pašinianas per paskutiniuosius keletą metų mažų mažiausiai devynetą kartų susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, agentė NATO ir Europos Sąjungos struktūrose?

Antiturkiškos akcijos 

Jei oficialioji Ankara nepatvirtins Baltijos šalių gynybos planų, tikrai neturėsime teisės kaltinti turkų. Dėl pašlijusių santykių su Turkija kalta ir Lietuva. Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skrenda į Jerevaną, užuot lėktuvą pasukęs į Turkiją. G.Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, užuot susitikusi su Turkijos politikų žmonomis aptarti rimtų taikos iniciatyvų, mieliau glebesčiuojasi su Armėnijos premjero N.Pašiniano žmona. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileidžia tik armėnams palankius istorikus, tyrinėtojus, o turkų atstovus veja šalin. Lietuvos Prezidentas G.Nausėda pirmaisiais prezidentavimo mėnesiais surengia  į užsienio šalis daug vizitų, bet Turkija jam – ne prioritetas. Visuomeninis transliuotojas LRT rodo tik armėnams palankius reportažus, turkus – ignoruoja. Mūsų miestuose statomi tik armėnams, bet ne turkams aktualūs paminklai (omenyje turiu Kaune, Klaipėdoje ir Šialiuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus). Lietuva nesiunčia savo istorikų padirbėti į turkiškus archyvus. Lietuva pustuštėje parlamento salėje paskubomis, nesiteikdama išklausyti Ankaros argumentų, priima Armėnijai palankią rezoliuciją, nors Latvija ir Estija, priimdamos opanašias rezolucijas dėl tagiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje, pasirinko kur kas diplomatiškesnes, atsargesnes formuluotes nei Lietuva. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, vadovavusio proarmėniškam renginiui Mokslų Akademijoje gruodžio 9-ąją, nebuvo proturkiškame renginyje „Imperial Hotel“ viešbutyje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras Darius Čekuolis neskuba atsiprašyti Turkijos ambasadoriaus už nesusipratimą Mokslų Akademijoje – jam svarbiau gruodžio 18-ąją susitikti su Armėnijos ambasadoriumi… 

Taigi nurodykite bent vieną priežastį, kodėl Turkijai šiandien turėtų rūpėti lietuviškos bėdos?

2019.12.18; 04:55

Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujama Remigijaus Šimašiaus, liepė nuimti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. 

Paminklinės Jono Noreikos lentos šiuo metu nebėra…

Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų, pasakojančių, kaip buvo bandoma apginti Jono Noreikos garbę. Deja, neapgynėme…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2019.07.28; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė” redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas”

2018.06.05; 09:00