Taip jau likimas lėmė, kad mano žmona nuo pat mūsų bendro gyvenimo pradžios uždirbdavo tris keturis kartus daugiau už mane. Keitėsi amžiai, laikmečiai, santvarkos, darbai ir pareigos, tačiau ši mūsų atlyginimų disproporcija išliko nepakitusi. Prabėgomis užsiminsiu dar ir apie tai, kad ji buvo puiki šeimininkė, viena pati sėkmingai vilkusi namų ūkio jungą, o apie jos kulinarinius talentus metų metais kalbėdavo kiekvienas, kam tik yra tekę svečiuotis mūsų namuose.
Nepasakyčiau, kad ji liepsnojo dideliais jausmais man arba, teisingiau būtų pasakyti, vengė pigios jausmingumo demonstracijos viešumoje, tačiau niekam nekildavo nė mažiausios abejonės, kad ji rūpinosi manimi su maniakišku užsidegimu, saugojo nuo tikrų ir išgalvotų pavojų, brangino kaip savo didžiausią turtą.
Du kartus mano žmona yra išgelbėjusi mano gyvybę. Kai kartą valgydamas sriubą užspringau nedideliu, bet labai aštriu lauro lapu, mane jau prarandantį sąmonę išgelbėjo jos išrėktas ir mano pasąmonėje išgirstas šūksnis, kad užstrigusį gerklose svetimkūnį bandyčiau atkosėti į išorę, o ne ryčiau toliau, kaip dariau remdamasis savo protu, taip pat jos įnirtingas daužymas man per nugarą. Kitą kartą ji mane išgelbėjo krentantį iš devinto aukšto balkono. Nesakau, kad žmona, man bekrentant iš balkono, nudardėjusi per visus devynių aukštų laiptus ir sustojusi po balkonu pagavo mane ant ištiestų savo rankų, nors nebūčiau labai nustebęs, jeigu taip ir būtų atsitikę. Tąkart viskas buvo kiek paprasčiau, mano žmona mane paslydusį balkone ir jau pavojingai praradusį pusiausvyrą virš atitvaro, sugebėjo laiku sučiupti už marškinių ir suturėti.
Neturiu tikslo išskaičiuoti visus savosios žmonos nuopelnus, tačiau net ir norėdamas niekados negalėčiau užmiršti tai, kad jos taiklūs pastebėjimai apie mano draugus man yra padėję išvengti galimų nesmagumų ir nemalonumų. Mano žmona kaip niekas kitas sugebėdavo įžvelgti mus supančių žmonių tikrąjį veidą, atpažinti slepiamą nenuoširdumą, nujausdavo draugais apsimetančių žmonių galvose užgimstančią klastą dar anksčiau nei tai išeidavo į paviršių paties apsimetėlio planuose. Dėl tokių savo žmonos įžvalgų, kurias būtų galima prilyginti sielos rentgeno nuotraukoms, aš praradau visus savo draugus, tačiau dėl to tikrai niekados nesu pasigailėjęs. Draugai apskritai yra pavojingas balastas, ar ne?
Tikriausiai buvo dar geriau nei aš dabar sugebėjau papasakoti, todėl nereikėtų vyti Dievo į medį, tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad vis tik viena mūsų bendro gyvenimo smulkmena gadino kraują ir neleido pasijusti tobulai laimingu.
Tai buvo sunkiai protu suvokiamas dalykas, kad mano beveik tobula žmona vieną kartą per metus radikaliai pasikeisdavo į blogąją pusę, tapdavo neatpažįstamai pagiežinga, kai kraštutinai subjurusią nuotaiką atspindėdavo net surūgęs jos veidas. Tai atsitikdavo artėjant mano gimtadieniui. Dieną prieš gimtadienį ji jau pavirsdavo tiesiog furija, siekiančia kuo labiau įskaudinti savo antrąją pusę, o užstojus gimtadienio šventei pragulėdavo lovoje, neturėdama jėgų net atsikelti.
Tai, ką aš dabar pavadinau nelauktu netikėtu įžeidinėjimu yra gryniausia tiesa apie mane, tačiau dėl to lengviau nebūdavo. Švelniausi žodžiai iš jos leksikono, nusakant mano prigimtinę vieną būties hierarchijoje, tą dieną būdavo: nevykėlis, mulkis, slunkius, latras, niekingas padaras, melagis. Tokiu būdu bent kartą metuose mano žmona šventai išpažino Aristotelio patikinimą, kad tiesa yra svarbiau už draugą, kita vertus, nenuostabu, kad taip išsikalbėjusi, išsakiusi visą tiesą, išsieikvojusi iki pašaknų ji ilgam nugrimzdavo į letarginę būseną.
Kas sugebėtų paprastais žodžiais paaiškinti tokias metamorfozes, kartą per metus ištinkančias katastrofas? Aš atsakymo ilgai neturėjau, įprastos racionalizacijos, ieškant atsakymo, čia nepadėdavo.
Net būdavo taip, kad aš pradėdavau įtarinėti pats save, darydamas prielaidą, kad mano žmona su išdidėjusiu teisingumo jausmu mano gimtadienio išvakarėse pradeda kovą dėl balanso atstatymo kosmose, stengiasi iš visų jėgų, siekdama užkirsti kelią mano susireikšminimui, nes galbūt aš pats to nejausdamas gimtadienio išvakarėse pasikeliu į puikybę? Teisinga žmona tokiu atveju jaučia pareigą nuleisti savo gyvenimo bendražygį ant žemės, nes, kaip yra pasakyta, visi mes esame tik žemės dulkės? Tokią versiją būtų galima pavadinti logiška, tačiau ji neturėjo nieko bendro su faktinėmis mano gyvenimo aplinkybėmis. Greičiau būdavo priešingai, kai artėjant gimtadieniui pajustavau staigų savivertės nuosmūkio paūmėjimą, iš anksto gerai žinodamas, kad mano žmona nepraleis progos greitai išdrožti visą tiesą apie mane. Ne kartą esu bandęs pergudrauti likimą, iš anksto išplėšdamas kalendoriaus lapelį su ta nelemta data arba pareiškęs pretenzijas minėti tik vardadienį, savo pasirodymo pasaulyje dieną įtraukiant į neminėtinų dienų sąrašą, tačiau mano brangiausioji mano šlovingos gimimo dienos niekados neužmiršdavo, neduokDie!
Tačiau visos neįprastos istorijos dažniausiai staiga ir su trenksmu užsibaigia, kitaip nebūna. Taip ir mano gyvenimas greitai pasisuko netikėta puse, tačiau – nesigailiu. Andai gimtadienio išvakarėse nugirdau žmoną kitame kambaryje kalbant telefonu prislopintu balsu, peraugančiu į šnabždesį, su kažkokiu, kaip buvo galima spręsti iš nuogirdų, kuratoriumi.
Tai, ko nepavyko išgirsti, atkūrė mano vaizduotė, o dalykų padėtis buvo maždaug tokia: mano žmona, baisiai dejuodama, keikė mano gimimo dieną, nes tai buvo jos, aukštybių priskirto mano apsaugai angelo, vergovės pradžios diena. Kaip buvo galima suprasti iš vos-ne-vos girdimų šnabždesių kitame kambaryje, buvau labai neparankus, galintis iš kantrybės išvesti net angelų kariuomenę, linkęs greitai pražūti personažas, todėl mano angelas sargas, negalėdamas užtikrinti kokybiškos apsaugos nuotolinių būtu, privalėjo stoti šalia manęs apsimetęs žmona, kad ir kaip tai baisiai skambėtų.
Kaip nesunku nuspėti, nedelsdamas išsiskyriau, turiu šį faktą liudijančius dokumentus, kurie drauge yra įrodymas, kad transcendentinę bylą labai lengvai gali išspręsti net labiausiai nususęs žemės teismelis.
Žinau, kad gyvenimas dabar tik prasideda, sielą iš vidaus sprogdina neaprėpiamas laisvės jausmas. Galiu žengti į kairę ir įkristi į kanalizacijos šulinį, žengti į dešinę ir nusisukti sprandą, – niekas netrukdo. Tai – euforija!
Kartais žiūrėdamas svetimomis akimis į prabėgusias dienas, sutrinku pagalvojęs, kad buvo laikai, kai viena lova dalinausi su savo angelu sargu, kuris aukštybėse yra belytė būtybė. Tada vėl pasijuntu susvetimėjęs pats sau, veidą išmuša nesveikas raudonis.
Labiau herojiškais laikais žmonės nusidėdavo sanguliaudami su piktąją dvasia, apsimetusia vyru ar moterimi, inkubu ar sukubu. Už tai jie būdavo žiauriai baudžiami, kankinami, ketvirčiuojami, kepinami ant laužo kaip kaštonai. Baisu net pagalvoti apie tai, kokia bausmė jau mūsų laikais laukia netikelio, kuris dėl savo neapdairumo ilgai flirtavo su angelu, apsimetusiu žavia ir dora moteriškaite.
Kad ir kaip norėčiau užmiršti buvusius įvykius, kartas nuo karto man sąžinė pakužda, kad intymi draugystė su angelu sargu yra ne mažiau nuodėmingas pasinešimas nei gėjų ir lesbiečių bendruomenėse puoselėjamos nežabotos pasijos…
2021.04.16; 20:30
