Kalifornijos miškų gaisruose žuvo ugniagesys. EPA-ELTA nuotr.
Vienas ugniagesys žuvo kovodamas su gaisru Kalifornijos San Bernardino nacionaliniame miške, penktadienį pranešė JAV miškų tarnybos pareigūnai.
Kaip skelbia agentūra „Reuters“, ugniagesys žuvo ketvirtadienį, gesindamas „El Dorado“ gaisrą, teigė miškų tarnyba.
„Šiuo laikotarpiu reiškiame gilią užuojautą šeimai, draugams ir kolegoms ugniagesiams“, – sakoma tviteryje paskelbtame agentūros pranešime, kuriame priduriama, kad įvykio aplinkybės tiriamos.
„El Dorado“ gaisras nuo jo pradžios šio mėnesio pradžioje išdegino beveik 20 tūkst. akrų (per 8 tūkst. hektarų) žemės plotą, rodo Kalifornijos miškų ir priešgaisrinės saugos departamento duomenys.
Slaptai.lt skelbia nuotraukų iš asmeninio Vytauto Visocko archyvo, kuriuose užfiksuota keliolika vaizdų, kai keliauta ir baidarėmis, ir pėsčiomis nuo Tauragnų iki pat Vilniaus.
Dega didžiausias Lenkijos nacionalinis parkas. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijoje dega Bebro nacionalinis parkas. Liepsnose paskendo apie 6 000 hektarų plotas (maždaug 10 proc. parko teritorijos), šimtai ugniagesių bando suvaldyti liepsnas, praneša transliuotojas BBC.
Kaip teigia aplinkos ministras Michalas Wosas, didžiulis miško gaisras kilo sekmadienį, ir tikėtina, kad gaisrą sukėlė neteisėtas žolės deginimas šalia parko.
Situaciją pablogina dar tai, kad Lenkija šiuo metu išgyvena vieną didžiausių sausrų per dešimtmečius.
Parke gyvena briedžiai, bebrai, unikalios paukščių rūšys, yra pažintinių takų. Parkas geriausiai žinomas savo pelkynais ir šlapžemėmis. Jis įsikūręs Lenkijos šiaurės rytuose, netoli sienos su Baltarusija. Dega didžiausias Lenkijos nacionalinis parkas. EPA-ELTA nuotr.
„Neįmanoma, kad šiuo metų laiku gaisras kiltų pats savaime, – dabar ne vasaros vidurys, nėra karščio ir audrų. Nežinau, kaip tai pavadinti. Kvailumu? Neatsakingumu?“ – teigė parko direktorius Andrzejus Grygorukas.
„Neįmanoma apskaičiuoti nuostolių. Tai tragedija, negalima apibūdinti. Mums gali tekti kovoti su šiuo gaisru mėnesius“, – Lenkijos transliuotojui TVN sakė parko darbuotoja Janina Agnieszka Zach.
Pietų Afrikos Kriugerio nacionaliniame parke liūtai užkariauja asfaltą. EPA-ELTA nuotr.
Garsiajame Pietų Afrikos Kriugerio nacionaliniame parke liūtai naudojasi galimybe – ir užkariauja asfaltą. Parko administracija paskelbė nuotraukas, kuriose būrys plėšrūnų įsitaisę ant saulės įkaitintos kelio dangos.
Paprastai šiais keliais juda tūkstančiai parko lankytojų iš viso pasaulio – dabar jie dėl koronaviruso paskelbtų ribojimų yra praktiškai tušti.
Pietų Afrikoje yra ne vienas nacionalinis parkas ir laukinių gyvūnų rezervatas. Kriugerio nacionalinis parkas yra vienas svarbiausių turistų traukos objektų. Jis žinomas tokių gyvūnų, kaip drambliai, liūtai, raganosiai, leopardai ir buivolai, gausa.
Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.
Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…
Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…).
Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?
Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…
O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją.
Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau…
Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!
Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?
Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?
O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.
Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.
Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.
