Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą!
Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.
Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro nesigautų.
Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.
Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?
Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.
Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?
Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.
Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.
Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių mažumų teisių hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.
Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.
O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..
2021.06.18; 09:20
