Džeimsas Bondas

Bondiados devynioliktojo filmo „Viso pasaulio negana“ (1999) veiksmas rutuliojasi aplink naftotiekį, tiesiamą nuo Kaspijos į Vakarus aplenkiant Rusiją ir Iraną – per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją. Teroristai pagrobia dukterį britų verslininko, kuris tiesia naftotiekį. Paaiškėja, kad teroristai ketina susprogdinti naftotiekį, įpainiotas bankininkas, Rusijos Gynybos ministerija…

Situacijos aiškintis pasiunčiamas Džeimsas Bondas – garsusis britų agentas 007. Juostoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Pyrsas Brosnanas, įvykiai išgalvoti. Tačiau įkvėpimą siužetui scenarijaus autoriai Nylas Purvis, Robertas Veidas ir Briusas Feirsteinas sėmėsi iš realaus projekto.

Projektas, kuris įkvėpė filmo kūrėjus

Kuriant įtempto siužeto filmą, realiame gyvenime buvo tvirtinami svarbūs susitarimai dėl naftotiekio statybos nuo Kaspijos jūros iki Viduržemio jūros: Baku–Tbilisis–Džeihanas, kuris vadinamas tiesiog BTC.

Pasiryžimas pastatyti 1767 km ilgio magistralę, kuria kasdien iš Azerbaidžano į Turkiją pumpuojama apie 1,2 mln. barelių žalios naftos, buvo itin ambicingas projektas ir kėlė aistras ne mažesnes nei Bondo filme.

Prireikė milžiniško parengiamojo darbo, sudėtingų derybų, tarpininkavimo, investuotojų paieškos. Pagaliau, tai buvo ir politiškai, ir technologiškai sudėtingas projektas.

Tokia buvo pradžia

Tuo metu antrojo ilgiausio pasaulyje naftotiekio statyba, suplanuota šiame regione, labai erzino Kremlių. Projektas jam kėlė alerginę reakciją, mat reiškė politinės įtakos praradimą plačiame regione, apimančiame Užkaukazę, Kaspijos akvatoriją, Vidurinę Aziją. Be to, sukūrus konkurenciją šiame regione, teks apmaldyti planus Rusijai augti kaip energetinei valstybei bei susitaikyti su mažesniais pelnais.

Pamename, kad griuvus Sovietų sąjungai naftos ir dujų tiekimo monopolis, neišskiriant Centrinės Azijos bei Kaspijos regiono, priklausė Rusijai, jos koncernams „Transneft“, „Gazprom“. Naujo naftotiekio planuotojų vizijose buvo Vakarų eksporto rinkos (reikšmingą naftos kiekį atitraukiant nuo egzistuojančio naftotiekio Baku–Novorosijskas), tolimesnė vamzdynų plėtra.

Nepaisant Maskvos nepasitenkinimo, BTC naftotiekio projektas sėkmingai ir numatytais terminais buvo įgyvendintas.

Prie šio projekto gimimo ir realizavimo betarpiškai daug prisidėjo JAV bei Didžioji Britanija. Vakarų valstybės rėmė jį ir tarpininkavo, akcentavo idėją, jog būtina diversifikuoti energijos šaltinių eksporto maršrutą bei stabilizuoti pasaulinę energetikos rinką.

Realybė pranoko diplomato įžvalgas

Naftotiekiui žalią šviesą padėjo uždegti JAV prezidentų Bilo Klintono bei Džordžo Bušo administracijos. Amerikos interesus regione ilgus metus atstovavo aukšto rango diplomatas, Vašingtono administracijos atstovas Stivenas Rėjus Manas.

JAV diplomatinėje tarnyboje jis specializavosi buvusios Sovietų Sąjungos bei Pietų Azijos regionų klausimais, energetikos diplomatijoje. Buvo oficialus JAV patikėtinis energetikos Kaspijos regione klausimais, aktyviai dalyvavo įgyvendinant BTC naftotiekio bei kitus energetikos projektus. Ambasadorius taip pat tarpininkavo sprendžiant Eurazijos konfliktus, ypač Kalnų Karabacho karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. 2008 m. paskirtas Eurazijos energetikos diplomatijos koordinatoriumi, atsakingu už visas JAV vyriausybės diplomatines iniciatyvas naftos ir dujų klausimais Eurazijoje.

Taip atrodė pirmosios Nobelių naftos bendrovės

Baigęs diplomatinę tarnybą Manas kuriam laikui prisijungė prie „Exxon Mobil Corporation“ grupės, o dabar šešiasdešimtmetis vyras vadovauja JAV švarios energetikos kompanijai „Global Clean Energy Inc.“.

Dar 2008-aisiais Manas įžvalgiai teigė „Deutsche Welle“ korespondentui: „Per artimiausius dešimt metų Kaspijos regionas bus stambiausias gavybos šaltinis naftos, kuri patenka į pasaulines rinkas nepriklausomai nuo OPEC. Šis regionas padės diversifikuoti energijos išteklių tiekimą ir sukurs prielaidą palaikyti naftos kainas priimtiname lygyje“.

Kaip šiandien aiškėja, diplomato realybė pramoko lūkesčius. Kaspijos jūra saugo vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklių. Tai patvirtina ir naujausi žvalgybiniai tyrimai. Jau ateinančiais metais ketinama pradėti eksploatuoti atrastus naujus angliavandenilių telkinius.

Pasirengimas truko beveik tiek pat laiko kaip statyba

Pirmasis dokumentas dėl naujo naftotiekio tiesimo tarp Azerbaidžano ir Turkijos buvo pasirašytas dar 1993 m. kovo 9 d. Ankaroje. Turkijos krytis reiškė, kad vamzdynas turi būti tiesiamas per Sakartvelą arba Armėniją. Heidaras Alijevas vylėsi, kad naftotiekis gali tapti pretekstu Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą. Oficialiajam Jerevanui nesutikus su pasiūlymu, buvo pasirinktas ilgesnis, taigi ir brangesnis maršrutas – per Sakartvelą.

Politinis sprendimas statyti naftotiekį buvo patvirtintas 1998 m. balandžio 26 d. Trabzone (uostas prie Juodosios jūros Šiaurės Rytų Turkijoje) surengtame Azerbaidžano, Sakartvelo ir Turkijos prezidentų susitikime.

Tų pačių metų spalio 29 d. Azerbaidžano, Gruzijos, Turkijos, Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai, dalyvaujant JAV sekretoriui energetikos reikalams, pasirašė Ankaros deklaraciją, kuria patvirtino susitarimą.

Dar vienas svarbus politinis susitarimas įvyko 1999 m. lapkričio 18 d. Stambule, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikime. Suinteresuotų šalių lyderiai pasirašė deklaraciją dėl žalios naftos transportavimo per Azerbaidžaną, Sakartvelą bei Turkiją. Dokumentą savo parašais patvirtino Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, Sakartvelo prezidentas Eduardas Ševarnadzė, Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, JAV prezidentas Bilas Klintonas, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas bei Turkmėnijos prezidentas Sapamuradas Nijazovas.

Iškilminga akimirka: sutartis pasirašyta

Naftotiekio statyba truko vos trejus metus. Simbolinė darbų pradžia – 2002 m. rugsėjo 18 d., kai šalių projekto dalyvių prezidentai padėjo pirmąjį akmenį į naftotiekio pamatus. O 2005 m. gegužės 10 d. nafta pradėta pumpuoti. Galutinį tašką ji pasiekė gegužės 28 d. Pirmasis tanklaivis su maždaug 600 tūkst. barelių žalios naftos iš jūrų uosto išplaukė 2006 m. birželio 4 d. Netrukus po to Džeihane įvyko oficialios naftotiekio atidarymo iškilmės, kuriose vėlgi dalyvavo pirmieji valstybių asmenys – Turkijos prezidentas Achmetas Sezeras, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, naftotiekio operatoriaus „British Petroleum“ (BP) generalinis direktorius lordas Džonas Braunas, apie 20 valstybių ministrai.

Nuo 2008 m. lapkričio šiuo naftotiekiu angliavandeniliai pradėti eksportuoti iš Kazachstano, o nuo 2010 m. liepos – ir iš Turkmėnijos.

Įdomios detalės apie BTC

Naftotiekis Azerbaidžano teritorija driekiasi 443 km, Sakartvelo – 249 km, Turkijos – 1076 km. Vamzdyno skersmuo skirtingose atkarpose įvairuoja priklausomai nuo reljefo: Azerbaidžane ir Turkijoje yra 42 colių, Sakartvele – 46 colių, o paskutinėje atkarpoje iki Džeihano jūrų terminalo dėl nuolydžio susiaurėja iki 34 colių.

BTC kyla į kalnus iki 2,830 km aukščio, kerta 3 tūkst. kelių, geležinkelio bėgių ir kitų susisiekimo linijų, 1,5 tūkst. vandens telkinių iki 500 m pločio. Naftotiekio koridorius yra 8 m pločio, po žeme paklotas mažiausiai metro gylyje. Lygiagrečiai driekiasi Pietų Kaukazo dujotiekis.

Operatoriui BP teko įveikti nemažai technologinių problemų. Ypač sudėtinga buvo naftotiekį tiesti kalnuose, kur net vasarą slūgso metrinis sniego sluoksnis. Dėl aplinkosauginių priežasčių derybos buvo sunkesnės Sakartvele, nes magistralė suplanuota per ekologiniu požiūriu jautrią teritoriją – Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką. Pagaliau, teko atsižvelgti ir į tai, kad naftotiekis driekiasi seisminio aktyvumo zonoje. Jis suprojektuotas taip, kad atlaikytų 12 balų žemės drebėjimą.

Realizavus projektą, kyla jau kitų problemų – kaip užtikrinti magistralės saugumą, išvengti teroristinių antpuolių. Naftotiekio apsaugos strateginiams veiksmams derinti suformuota speciali daugianacionalinė brigada.

Naftotiekio tiesimo metu buvo sukurta 10 tūkst. darbo vietų, o nuolatinei vamzdyno priežiūrai reikia apie 1 tūkst. darbuotojų. Apskaičiuota, kad kasdien eksportuojant 1 mln. barelių naftos vamzdynas tarnaus 40 metų.

Naftotiekio valdytojas yra 2002 m. įkurtas konsorciumas BTC (Baku, Tbilisis, Džeihanas). Į projektą investuota 3,9 mlrd. JAV dolerių. Akcininkai yra: britų BP (30,1 proc.), Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR (25 proc.), amerikiečių „Shevron“ (8,9proc.), „Conoco Phillips (2,5 proc.) ir „Amerada Hess“ (2,36 proc.), norvegų „Statoil“ (8,71 proc.), turkų TPAO (6,53 proc.), italų ENI (5 proc.), prancūzų „Total“ (5 proc.), japonų „Itochu“ (3,4proc.) bei INPEX (2,5proc.).

Prieš tai buvo mažesnis projektas

BTC buvo pirmasis tokio masto ir geostrateginės reikšmės projektas, realizuotas šiame regione valstybėms atkūrus nepriklausomybę. Vis dėlto po Sovietų sąjungos žlugimo jis buvo antrasis.

Pirmasis naftotiekis sujungė Kaspiją su Juodąja jūra: Sančagalo terminalą, esantį 40 km nuo Baku, ir Sakartvelo terminalą Supsą. Apie 830 km ilgio naftotiekis, kurio vertė siekia 556 mln. dolerių, o pajėgumas – daugiau kaip 7 mln. t per metus, oficialiai buvo atidarytas prieš dvidešimt metų – 1999 m. balandžio 17 d. Statybai panaudotas sovietinio naftotiekio restauruotas vamzdynas: praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį buvo pastatytas naftotiekis Baku-Batumis.

Vamzdynas, sukūręs konkurenciją Rusijos energetiniams resursams

Dėl šios magistralės statybos Azerbaidžano ir Sakartvelo prezidentai sutarė 1996-ųju kovą. Kompanija „Amoco“ (1998 m. susivienijo su BP), SOCAR ir Sakartvelo vyriausybė pasirašė trišalę sutartį. Projektas įgyvendintas pagal naftos telkinio produkcijos paskirstymo susitarimą tarp Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos ir grupės užsienio kompanijų, tarp kurių didesnę reikšmę turėjo BP (apie tai kitame straipsnyje).

Baku-Supsa suteikė impulsą Azerbaidžano ir Sakartvelo ekonomikoms. Palyginti su naftotiekiu Baku-Novorosijskas naftos tonos transportavimas atsiėjo net penkis kartus pigiau. Magistralė leido ne tik mažesnėmis sąnaudomis pasiekti pasaulines rinkas, bet ir stiprino kaimyninių šalių strateginį bendradarbiavimą energetikos srityje.

Operatorius BP naftotiekį 2006-2008 m. uždarė, remontavo, tačiau dėl ginkluoto konflikto Pietų Osetijoje naftos pumpavimas vėl buvo sustabdytas. Pietų Osetijoje yra 1,5 km vamzdyno atkarpa. 2016-ausiais BP į naftotiekio modernizavimą ir ekologinių standartų gerinimą investavo 150 mln. dolerių.

(Bus daugiau)

2019.09.19

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Šiemet, kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas švenčia savo Nepriklausomybės šimtmetį. Deja, Azerbaidžano demokratinei respublikai teko trumpiau nei Lietuvai pajusti nepriklausomybės ir laisvės skonį: bolševikų nelaisvėje azerbaidžaniečiams teko gyventi net 71-erius metus.

Ketvirtadienį Vilniuje, Forum Cinemas Vingis kino teatre parodytas britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“.

Apie ką šis filmas? Kiek teko kalbėtis su jį mačiusiais, daugelis pirmajame plane regi gražią, jaudinančią meilės istoriją.

Baku, 20-ojo amžiaus pradžia. Bręstančių dramatiškų įvykių fone (grėsmingai artėja pirmasis pasaulinis karas) kilmingas musulmonų jaunuolis Ali karštai įsimyli krikščionę kunigaikštytę Nino. Abu pamilsta vienas kitą. Tačiau religiniai skirtumai prieštarauja jųdviejų santykiams. Tačiau įsikiša tarpininkas, ir kunigaikštis galiausiai sutinka išleisti dukrą už musulmono.

Toliau – kaip detektyvinėje melodramoje: kunigaikščio verslo partneris geidžia Nino ir ją pagrobia. Apie tai sužinojęs Ali sėda ant žirgo ir ima vytis pagrobėją. Dvikovos metu Ali nukauna pagrobėją, tačiau tai lemia, kad įsimylėjėliai gana ilgam laikui lieka išskirti.

Saldžiausios šios meilės istorijos akimirkos – tai kadrai, filmuoti kalnuose, akis lepinantys ne tik erotiškomis meilės scenomis kalnų trobelėje, bet ir suvokimu, kad paprastas gyvenimas meilėje gali atnešti daugiau džiaugsmo ir prasmės nei prabangūs rūmai ir titulai.

Tačiau laimei nelemta tęstis amžinai. Regioną užklumpa karas, nuo meilės istorijos netikėtai nukreipiantis dėmesį į Azerbaidžiano demokratines ambicijas ir sunkią kovą už nepriklausomybę.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia

Vyrai, paaukoję savo gyvybes užpolitinius idealus; moterys, iš rūmų damų virtusios karo lauko slaugėmis. Turtinga krašto istorija trypiama bolševikų batais. Kažkur tolimuose Persijos rūmuose įkalinta princesė, prižiūrima eunucho.

Paprasta, jaudinanti istorija, praturtina egzotiškais prieskoniais, galutinai įprasminta istorinio konteksto.

Ekrane – įspūdingi Azerbaidžano vaizdai, jų fone – naftos verslovės. Antrojoje filmo siužetinėje linijoje jos užims simbolinę ir svarbią prasmę: čia vyksta ne tik meilės kova, bet ir kova su priešu – bolševikine Rusija, siekiančia pavergti Azerbaidžaną dėl neišsenkančių Kaukazo naftos išteklių (daug vėliau, jau antrojo pasaulinio karo metu tokį žygį bandys pakartoti Adolfas Hitleris, tik jam to padaryti nepavyks).

O bolševikinė Rusija, „paveldėjusi“ iš carinės Rusijos imperijos apie 100 pavergtų tautų, dabar, po bolševikų perversmo, bandys jas ir toliau išlaikyti savo dar žiauresniuose gniaužtuose.

Ji veršis visomis kryptimis: ir į Kaukazą, ir į laisvomis pasiskelbusias Baltijos šalis. Čia bolševikai bus sumušti ir bus priversti bėgti. Kitaip atsitiks Kaukazo tautomis. Jų laisvės siekiai, jų pergalės bus trumpos.

Azerbaidžano tauta pralaimės šią kovą su okupantais, ir ilgiems dešimtmečiams liks po jų padu – kaip šaltinis, iš kurio bus galima semtis brangius šių žemių gamtos išteklius.

Savo laisvę ji atgaus tik subyrėjus blogio imperijai – 1991-aisiais. Deja, toliau, ne be imperinėmis užmačiomis gyvenančios Rusijos pagalbos, armėnų nuo laisvojo Azerbaidžano bus atplėštas Kalnų Karabachas, kitos žemės.

Ir ši okupacija tęsiasi ligi šiol.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi į šį filmą galima žiūrėti per dvi prizmes: gražios, jaudinančios meilės istorijos, ir dramatiškos, nelygios kovos su pavergėjais.

Ši linija man – pati įdomiausia ir labiausiai sukrečianti.

Toji kova liudija tautos siekį žūtbūt išsikovoti savo laisvę, liudija pasiaukojimą ir patriotizmą. Filme Nino ne vieną sykį klausia Ali: kas tau brangiau, – ar kovos su okupantu, ar šeima, aš, netrukus gimsianti dukra?…

Tai viena iš stipriausių filmo linijų – pasirinkimo tarp meilės ir laisvės siekio; asmeninės laimės ir tautos išsivadavimo iš vergijos.

Filmas labai primena mūsų istoriją. Mūsų kovą už laisvę.

Ji verta pažiūrėti.

Ir dar. Šį filmą pažiūrėti pakvietę azerbaidžaniečiai labai maloniai sutiko žiūrovus, gražiai pristatydami šį filmą.

Ačiū už tai.

2018.10.19; 09:50

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas vos nesukėlė naujo pasaulinio karo. Ir dar: jis išskleidžia ir padeda ant kelių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui servėtelę, neša į stalą užkandžius ir gėrimus. Teikia kitas paslaugas. Iš arbatpinigių susikrovė milijardus (tiesa, dar rubliais). 

Kraujas mainais į naftą?

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, incidentas naktį iš vasario 7 į 8-ąją atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Vėliau Kremliui paklusni žiniasklaida paaiškino, kad Rusijos piliečiai kovojo kaip savanoriai su paskutiniais teroristais Sirijos respublikos teritorijoje ir žuvo nuo JAV aviacijos smūgių…. Apie amerikiečius galima manyti ką nori, bet savanoriai ten, kairiajame Eufrato krante, į rytus nuo Deir ez Zoro, kovoti su paskutiniais teroristais negalėjo, nes ten buvo irgi su „Islamo valstybe“ kariaujantys Sirijos kurdai bei arabai.

2017-ųjų pabaigoje miesto rytines apylinkes išlaisvino „Sirijos demokratinių pajėgos“ (SDF), padedamos Tarptautinės koalicijos ir Rusijos kariuomenės. Apie tai bendroje spaudos konferencijoje pranešė kurdų savigynos būrių (YPG) atstovas, dalyvaujant rusų generolui (turkų „Daily Sabah“ įdėjo jų nuotrauką abiejų pusių vėliavų fone). Kurdas pasakė, kad rajonai, kuriuos išlaisvinant jie dalyvavo ir kuriuos dabar kontroliuoja, taps demokratinės Sirijos dalimi: Mes raginame pasaulio valstybes, pirmiausia JAV ir Rusiją, tapti taikaus ir demokratiško Sirijos ateities kūrimo, išlaisvintų rajonų saugumo palaikymo garantais.

Rusijos ir JAV susitarimu Eufratas tapo skiriamąja linija tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų ir opozicinių „Sirijos demokratinių pajėgų“. Kurdai kontroliuoja ketvirtadalį Sirijos teritorijos ir kalba apie šių sričių autonomiją Sirijos federacinės valstybės sudėtyje (Sirijos Kurdistaną). Jiems tekusioje Deir ez Zoro provincijos žemėse esama didžiausių Sirijoje naftos ir dujų išteklių.

“The Washington Post” vasario 22 d. paskelbtas straipsnis (“Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops”) toje pačioje Rusijos žiniasklaidoje nesulaukė didelio atgarsio. Jame atskleidžiama kai kas iš to, ką apie susirėmimo ar incidento užkulisius sužinojo amerikiečių žvalgyba. Jos duomenimis, JAV ir jų sąjungininkų pozicijas atakavusius samdinius galimai kontroliuojantis Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas.

Amerikiečiai nustatė: sausio 24 d. Prigožinas pranešė Sirijos aukštam pareigūnui gavęs Rusijos ministro sutikimą greitam ir ryžtingam (fast and strong) žygiui vasario pradžioje ir dabar esą savo žodį turi tarti Sirijos vadovybė. Sausio 30 d. pasakė parengęs malonią staigmeną, kurios  Asadas sulauks vasario 6–9 dienomis; kitam pašnekovui pažadėjo už paslaugas mokėsiąs tiek ir tiek… Iš nuklausytų Prigožino pokalbių turinio žurnalistai padarė išvadą, kad oligarchas pats dalyvavo planuojant puolimą prieš amerikiečių palaikomą SFD ir aptarinėjo tai su aukštais Sirijos valdininkais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu. Prigožinas daug bendravo ir su Kremliaus pareigūnais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu ir jo pavaduotoju, tačiau jų pokalbių, vykusių iki vasario 5 d. ir pratęstų kitą dieną po atakos, turinys lieka nežinomas. Amerikiečių žvalgyba yra beveik tikra (almost certainly) tuo, kad Prigožinas kontroliuoja Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“…

“The Washington Post” skaitytojams priminė tai, kas jau buvo parašyta kai kuriuose Rusijos leidiniuose (RBK, Sant Peterburgo „Fontanka“). 2016 metų pabaigoje Sirijos naftos ir mineralinių resursų ministras lankėsi Maskvoje, tačiau rusų žiniasklaida apie tai nieko nepranešė. Tik kitų metų pavasarį Rusijos energetikos ministras Kuveito laikraščiui pasakė, kad tada, viešint Sirijos ministrui, svarstytas kai kurių didelių Rusijos kompanijų dalyvavimas naftos ir dujų žvalgybos bei gavybos projektuose Sirijos Arabų Respublikoje ir ypač tos veiklos saugumo garantavimas.

„Fontanka“ sužinojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų versloves, perdirbimo gamyklas, kitus naftos ir dujų infrastruktūros objektus, o išlaisvinus – juos saugoti. „Euro Polis“ dalis naftos ir dujų gavyboje – vienas ketvirtadalis, išlaidos išlaisvinimo veiksmams atlyginamos atskirai. Memorandumo veikimo trukmė – 5 metai. „Fontanka“ išnarpliojo, kad šią kompaniją valdančios uždarosios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

(Sirijos pusė pranešė, kad susitarimas buvo pasirašytas ir su dar viena akcine bendrove. (Стройтрансгаз).  Ši kompanija laikoma Genadijaus Timčenkos, vieno iš artimiausių Putinui oligarchų, nuosavybe. Manoma, jo bendrovė Sirijoje veikė jau nuo 2000 metų, turėjo tiesti daugiau kaip 300 km ilgio dujotiekį „South Middle Area“. Dabar rusų žurnalistai rado Sirijos geologinių ir mineralinių išteklių fondo svetainėje parašyta, kad „Strojtransgaz“ teiks dujų išgavimo, perdirbimo, apsaugos paslaugas. Timčenkai atiteko ir du fosfatų rūdynai prie Palmyros.)

Atamanas tai seniai žinojo

„The Washington Post“ paskelbė sensaciją? Kažin. Dvi dienos iki pasirodant amerikiečių straipsniui „Laisvės“ radijo korespondentė pakalbino vienos kazokų draugijos atamaną, Jevgenijų Šabajevą. Jis pabuvojo ligoninėje, kur asmeniškai matė gydomus aštuonis iš Sirijos atvežtus sužalotus „Vagnerio grupės“ narius. Ir pasakė turįs žinių, kad praėjusį savaitgalį buvo palaidotas penkioliktas iš ten žuvusiųjų. Kaip jie atsidūrė Sirijoje? Atamanas atsakė: Važiavo pagal kontraktą saugoti Jevgenijaus Prigožino naftotiekio. Jie, girdi, saugojo naftos versloves prie Palmyros ir jiems įsakė užimti dar ir šitą…

Vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys žurnalistams atskleidė, kas buvo parašyta jo kontrakte su darbdaviu (beje, pažeisdamas pasižadėjimą 5 metus tylėti). Į Siriją jie skrido kaip civiliai – naftos verslovių darbininkai, statybininkai, konsultantai. Kompanija įsipareigojo mirties atveju dėti visas pastangas kūno grąžinimui į tėvynę, tačiau visu šimtu to negarantavo. Žuvus apsaugos kuopos nariui artimiesiems išmokama 3 milijonų rublių kompensacija, šturmo būrio – 5 milijonų; atvykę atsiimti kūno ir kompensacijos giminaičiai irgi pasirašo pasižadėjimą neatskleisti… Užmokestis  pagal sutartį – 240 tūkstančių rublių, mokėjo grynaisiais po 150 tūkstančių plius 30-100% premijos, nelygu kaip įvykdyta kovinė užduotis. Tarsi tarp kita ko: kontraktas pasirašomas su firma „Euro Polis“.

„The New Times“ apžvalgininko akimis, atsitiko kaip kokiame Holivudo trileryje: buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas, o dabar oligarchas milijardierius (tiesa, dar rublinis), perdėm savanaudiškų paskatų vedamas stato pasaulį ant visuotinio karo slenksčio. Avantiūrai neišdegus, padedamas korumpuotos karo žinybų valdininkijos be sąžinės graužimo aukoja dešimčių tėvynainių gyvybes. Per tai net aukščiausiajai vadovybei teko pritilti. Nors karas Sirijoje, anot Kremliaus propagandos, buvo laimėtas bent tris kartus ir vasario 23 d. sukako 100 metų nuo Rusijos kariuomenės įkūrimo (Maskvoje daug ko pradžia laikomi bolševikiniai dekretai), tačiau šalis nesulaukė nei trankaus parado, nei oracijų. Išvakarėse daug kalbėta Rusijos prezidentą ketinant suteikti savo gynybos ministrui (nė dienos netarnavusiam kariuomenėje) maršalo laipsnį, tačiau šito neatsitiko; Sergejus Šoigu net nelindo į avansceną.

Oligarcho viena pravardžių – „Putino virėjas“

Jevegenijus Prigožinas laikomas Rusijos prezidento artimos aplinkos asmeniu, tačiau tai ne tas atvejis, kai sėdima prie vieno stalo. Tai – ne minėtasis Timčenka. Prigožinas pravardžiuojamas „Putino virėju“ – jis patarnauja aukštajam klientui. Išskleidžia ir padeda tam ant kelių servėtelę, visa kita. Prigožinas ne kartą gyrėsi, kad aptarnaujamas Putinas jį draugiškai pakalbina, pasiteirauja apie jo verslo reikalus, pajuokauja, patapšnoja per rankovę. Kai kurių pasišnekėjimų turinys ir kiti dalykai (pavyzdžiui, padavėjų ataskaitos apie valstybių vadovų ir kitų VIP personų užstalės pokalbius) išaiškėjo „Anoniminiam internacionalui“ 2014-aisiais paskelbus Prigožino susirašinėjimą su asmenine sekretore elektroniniu paštu.  

Praėjusių metų vasarą oligarcho sutuoktinė nupirko Sankt Peterburgo centre istorinį pastatą – XX amžiaus pradžioje pastatytus ir paskesnį dešimtmetį išgarsėjusius pirklių Jelisejevų prekybos namus. Tačau pirma Prigožinams pavyko patalpas išsinuomoti, dar 2010 metais, ir tam neprieštaravo tuometis Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas. Prigožinas padėkojo premjerui už potvarkį dėl „Jelisejevų“, kai šis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovais sėdo pietauti prie stalo jo restorane Peterburge. Putinas atsakė Nėra už ką ir pridūrė: o ji tavęs smarkiai nemėgsta (ji – greičiausiai tuometė Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko, šiuo metu – Federacijos tarybos pirmininkė, trečiasis pagal svarbą asmuo valstybėje). Na, tu juk ją a… (rusiškas necenzūrinis žodis, reiškiantis „apmauti“, „apmulkinti“). Pietums baigiantis jie vėl persimetė keliais sakiniais ta tema: Vladimirai Vladimirovičiau, aš jos ne… (tas pats žodis), aš ją pergudravau – ir paaiškino, kad nuomos konkurse dalyvavo trys firmos ir visos trys jo, Prigožino, kontroliuojamos. Putinas susijuokė: Tai aš ir sakau, kad a… („apmovei“).  

Kremliaus gyventojai Prigožiną laiko savu vaikinu, su kuriuo nėra reikalo varžytis (savi žmonės). Paprastai rašoma Prigožiną su Putinu radus bendrą kalbą 2001-aisiais, kai Rusijos prezidentas jo restorane vaišino Japonijos premjerą. Tačiau regisi juos susipažinus gerokai anksčiau. 1992 metais, kai Peterburgo miesto mero pavaduotojas Vladimiras Putinas vadovavo dar ir Nuolatinei kazino ir lošimų verslo priežiūros tarybai, tarp pirmųjų lošimo namų steigėjų, leidinio „Novaja gazeta“ duomenimis, buvo ir Jevgenijaus Prigožino pavardė.

Kitas žiniasklaidos Prigožinui suteiktas „titulas“ lietuviškai ne itin skamba – „valstybės užsakymų karalius“, kas kita rusiškai: „король госзаказов“. Jo kontroliuojamos bendrovės užgrobė (kai kuriuose baruose – žaibiškai) didelę dalį valstybės apmokamų viešojo maitinimo, patalpų valymo ir kitų paslaugų rinkoje: tiekia maistą mokykloms, kuopia kareivines, remontuoja ir stato naujas. 2015 metais Gynybos ministerija užsakė joms paslaugų, kurių vertė – 68,6 milijardo rublių, kai tuo tuo tarpu prieš metus buvo 575 milijonai. 2016 metų vasaros pabaigoje apie tai parašęs žurnalas „RBK“ čia pat pripažino neradęs įrodymų tas firmas teikus finansinę paramą privačioms karinėms kompanijoms. To klausiamas aukštas valdžios pareigūnas tik šyptelėjo ir atsakė:  Jūs turėtumėte suprasti, kad Prigožinas labai skaniai maitina…

Dar jį vadina „Putino mėsininku“

Prigožinas patarnavo prie stalo JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam 2002 metais, o štai Barakas Obama su Vladimiru Putinu 2013 metų pradžioje Sankt Peterburge (G20 susitikime) šnektelėjo ne ilgiau kaip pusvalandį; juos net sodindavo atokiau vienas nuo kito, tad Prigožinas neturėjo nė menkiausio šanso atsidurti vienoje nuotraukoje su jais. Nežinia, ar tuomečiui JAV prezidentui kas pranešė, kad svečius maitino kompanija „Konkord“ ir kad Jungtinių Valstijų delegacijos keliones per miestą sekė… tos pačios kompanijos šnipai. Tačiau Prigožino pavardę amerikiečiai išgirdo dar Obamai valdant. 2016-ųjų pabaigoje Jevgenijus Prigožinas susilaukė JAV finansų ministerijos sankcijų – už „trolių fermų“ finansavimą ir ryšius su Rusijos privačia karine grupe, kariavusia Ukrainoje ir Sirijoje. „Wall Street Journal“ dar parašė apie Rusijos prezidento Putino palankumą šiam restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų savininkui ir gerus oligarcho santykius su Gynybos ministerijos valdininkais.

2017 metų vasarą amerikiečiai paskelbė sankcijas Dmitrijui Utkinui – privačios karinės kompanijos „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui. JAV finansų ministerija šitaip apibūdino Private Military Company ‘Wagner: privati karinė kompanija, kuri verbuoja ir siunčia kareivius dalyvauti kare Ukrainos rytuose separatistų pusėje. Prieš pačią PKK „Vagner“ sankcijų imtasi dėl to, kad kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo veiksmuose ar politikoje, kurie gresia taikai, stabilumui, Ukrainos suverenitetui ar teritoriniam vientisumui.

Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“ prieš kelerius metus Prigožiną pavadino apsigimusiu politiniu provokatoriumi. Žurnalistai išaiškino oligarcho saugumo ir PR tarnybų agentus klastojus įrodymus, esą Kremliaus opozicijos veikėjai papirkinėjo 2012 metų pradžioje jų vykdomos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“  dalyvius, ir padėjus NTV kanalui sukurpti šmeižikišką filmą „Protesto anatomija“. Oligarchas finansavo provokacijas prieš žiniasklaidą (Новая газета, Форбс, МК, АиФ, Коммерсант): jo žmonės stengėsi įsidarbinti redakcijose ir prieiti prie jų paslapčių,  jo agentai sekė žurnalistus. 2013 metų rugsėjį išaiškėjo Prigožiną finansuojant Sant Peterburge „Internetinių tyrimų tarnybą“ – trolių fabriką. Jau vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre, Maidane, kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, Prigožino pinigais ir jo pavaldiniams vadovaujant pradėjo veikti „nacionalinė naujienų agentūra“, o Kryme – jos padalinys. Šie troliai Ukrainos socialiniuose tinkluose turėjo sudaryti masinio žmonių (liaudies) nepritarimo Maidano šūkiams regimybę.

Neseniai JAV Kolumbijos apygardos Didysis žiuri (prisiekusiųjų kolegija) pateikė kaltinimus trylikai Rusijos piliečių ir trims kompanijoms dėl nusikalstamo susitarimo paveikti JAV politinę sistemą. Nustatyta, kad pagrindinis visiems gerai žinomos Rusijos organizacijos (Агентство интернет-исследований; tas pats trolių fabrikas) vykdomo neteisėto veikimo finansavimo šaltinis buvo kompanija „Konkord“, kontroliuojama Jevgenijaus Prigožino. Tai buvo daroma platesnės šios kompanijos finansuojamos operacijos rėmuose (projektas „Lachta“). Tam, kad nuslėptų lėšų šaltinį, sakoma kaltinime, „Konkord“ tariamam programinės įrangos kūrimui skiriamas pinigines lėšas pervesdavo organizacijai maždaug iš 14 bankinių sąskaitų, atidarytų „Konkord“ filialų vardu.

Galiausiai – Prigožiną dar vadina „Putino mėsininku“. Mat manoma jį prisidėjus ir prie Sirijos kariuomenės specialiųjų dalinių (ISIS Hunters) telkimo, o šie samdiniai žudo itin negailestingai. Oligarchui priklausanti „Federalinė naujienų tarnyba“ (ФАН) parodė video kadrus, šlovinančius „medžiotojų“ žygį užimant Palmyros miestą. Po kurio laiko internete pasirodė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje filmuoti kadrai, kuriuose matyti „ISIS Hunters“ smogikus pribaigiant mūšio lauke tįsančius sužeistus priešininkus ir girdėti juos kalbant rusiškai (Свои, не стрелять! Ещё два «духа» здесь! Я вижу вас, я добиваю их!).

Ginkluoti ir pavojingi, kurių visur nėra

Per daugelį valdymo metų Putinas susilaukė daugelio pravardžių ir buvo visaip vaizduojamas, vienas jam suteiktų „titulų“ yra „Faraonas Ichtamnetas“. Jo kareiviai jau seniai vadinami ichtamnetais. Neseniai Rusijos žurnalistė ir filologijos kandidatė Ksenija Turkova leidinyje „Snob“ priminė, ką šis naujadaras reiškia – tai Rusijos karys, kariaujantis kitos valstybės teritorijoje. Radosi memas Rusijos-Ukrainos konflikto pradžioje, kai Maskvos valdininkai vienu balsu neigė Rusijos karių buvimą Ukrainos rytuose (iš rus. Их там нет – jų ten nėra).

Rusijos kariuomenės Donbaso teritorijoje nėra. Tačiau ten iš tikrųjų suburtos tam tikros karinės ir milicijos formuotės, kurios yra savigalės (самодостаточными) ir pasirengusios atremti bet kokias didelio masto karines akcijas prieš Donbasą, – pareiškė praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, atsakydamas į Ukrainos žurnalisto klausimą. – Mes manome, kad tai atitinka šioje teritorijoje gyvenančių žmonių interesus ir jeigu tokių galimybių nebus, nacionalistų batalionai gali sukelti skerdynes, ne mažesnes negu Srebnicoje (Bosnijoje, 1995). 2014–2015 metais Kremlius neigė Rusijos piliečius esant prieš Kijevą sukilusiose Donecko ir Luhansko srityse, esą ten kariauja, Putino žodžiais, buvę šachtininkai ir traktorininkai.

Kai 2014 metų pavasarį, jau paskelbus Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, pasipylė kaltinimai Ukrainoje veikiant Rusijos specialiųjų tarnybų atsiųstus šnipus, diversantus, provokatorius, taip pat reguliariosios kariuomenės karius (internetiniai detektyvai kaip mat nustatė žaliųjų žmogeliukų pavaldumą pagal įrašą ant vieno kareivio kuprinės: GRU), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tai kategoriškai neigė. Dėl GRU specialiosios paskirties būrio kovotojų, tai didele iškalba negarsėjantis ministras manė atkirtęs labai šmaikščiai: pasakysiu viena: sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jeigu jos ten nėra. Juo labiau kvaila tai daryti, jeigu ši katė protinga, drąsi ir mandagi. 2015-ųjų pabaigoje prasitarė ir pats Putinas: Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tačiau tai nereiškia, kad ten yra reguliarioji Rusijos kariuomenė. Vėliau jo spaudos sekretorius, girdėdamas kritiką, kad koks skirtumas – ar reguliarioji, ar kitokia, patikslino: prezidentas turėjo galvoje savanorius.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pranešė žurnalistams, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Į saugumiečių akiratį samdiniai pakliuvo 2014-ųjų pavasarį. Grupei vadovavo Rusijos pilietis, buvęs Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties būrio vadas papulkininkis Dmitrijus Utkinas. Nuo jo šaukinio „Vagner“ ir visą grupę imta vadinti „Vagnerio grupe“. Ukrainos saugumiečiai išaiškino jai priklaususius 1 587 asmenis. Iki 95% samdinių sudarė Rusijos piliečiai. Nustatyta, kad „Vagnerio grupė“ kartu su Rusijos specialiųjų operacijų pajėgu būriu dalyvavo okupuojant Krymą, vėliau su kitais „savanoriais“ veikė Luhanske, kariavo dėl Debalcevo miesto; jai reiškiamas kaltinimas numušus Ukrainos lėktuvą Il-76 su 49 kariais ir įgulos nariais. Pačių „Vagnerio grupės“ smogikų žuvo 67 žmonės. (Beje, buvo pasklidęs gandas „Vagnerį“ žuvus, ir ta žinia buvo pradžiuginusi pačius separatistus, nes „velionis“ negailėjo ir savų.)

Paprastai sakoma, kad „Vagnerio grupės“ žygiuose pirma buvo Luhanskas ir Donbasas (iki 2015 metų pavasario) ir vėliau – Palmyra ir kiti Sirijos miestai. Vis dėlto pats Utkinas ir daug kitų buvusių kariuomenės bei vidaus reikalų specialiųjų padalinių karių pirmiausia, dar 2013-ųjų rudenį, pabuvojo kaip tik Sirijoje – kaip specialistai, kuriuos Honkonge įregistruota kompanija „Slavonic Corps Limited” (valdoma iš „Moran Security Group“ biuro Maskvoje) pasamdė naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo objektų apsaugai. Tiesa, užtruko neilgai. Gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą vietos savanoriams Chomso provincijoje, pakliuvo į “Islamo valstybės” smogikų pasalą ir vargais negalais teišsigelbėjo kilusios smėlio audros priedangoje; šešis sužeidė. Teroristai mūšio vietoje surado pamestą planšetę ir visam pasauliui ištrimitavo: Sirijoje prezidento Asado pusėje kariauja rusai!

„Slavų korpusą“ skubiai atšaukė į Maskvą. Vnukovo oro uoste abu lėktuvus, kuriais atskrido per pustrečio šimto specialistų, apsupo FSB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kariai, visus sulaikė. Po profilaktinio pokalbio paleido, išskyrus du vyriausiuosius verbuotojus. Šiuos vėliau, rašyta, teisė pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį (samdinystė) ir skyrė po trejus metus laisvės atėmimo. Daugelį „Slavų korpuso“ specialistų prisiminė 2014-ųjų vasarą. Po mokymų Krasnodaro krašte, GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados poligone, jie išvyko į Ukrainą – du būriai („Луна“, „Степь“); Dmitrijaus Utkino vadovaujamą būrį ilgainiui imta vadinti  „Vagnerio PKK“.

Ne per seniausiai Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė dar vieną nuklausyto „Vagnerio  grupės“ vado Utkino pokalbio 2015 metų pradžioje įrašą. Jo pašnekovas – kažin kurios Rusijos žvalgybos bendradarbis „Igoris“ tikina „Vagnerį“ kuo palankiausiai atsiliepęs apie jo būrį generaliniame štabe: tik su juo ir su jo būriu galima turėti reikalą, o visi kiti… Dar „Igoris“ kalba apie Utkino šefą, kurį esą spaudžia kitos kompanijos… Ukrainos saugumiečių nuomone, Rusijos generalinis štabas 2015 metų vasario mėnesį svarstė sausumos operacijos Sirijoje planą: ar siųsti reguliariosios kariuomenės dalinius, ar samdinius, kurie jau kariavo Donbase. Pasirinko „Vagnerio PKK“ (ukrainiečiai ją vadina Rusijos specaliųjų tarnybų padaliniu) – dėl galimybės nuslėpti Rusijos karių žūtis karinių veiksmų Sirijoje metu ir išvengti visuomenėje bruzdesio.  2015 metų rudenį prasidėjo Rusijos karinių kosminių pajėgų operacija Sirijoje. O netrukus paaiškėjo rusus kovojant ir sausumoje.

Pamatyti verslovę ir numirti

Kelios dienos iki parašant „The Washington Post“ savo versiją paskelbė „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris („Разгром“). Jam pasirodė įtartina užuominos, kad tą naktį „Vagnerio grupės“ užnugaryje laukė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų (SSO) kariai. Jie greičiausiai spėjo atsitraukti ir išvengė amerikiečių aviacijos ugnies. Gali būti, – rašo šis autorius, – tikrasis operacijos tikslas buvo ne pati įmonė ir ne SDF kurdai kariai, o būtent Vakarų patarėjai ir specialiųjų pajėgų kariai (западные советники-спецназовцы) įmonėjeSirijos savanorių rankomis paimti į nelaisvę arba likviduoti amerikiečių specialiojo dalinio karius ir visiems parodyti jų lavonus – šito reikėjo. Tai būtų sudavę itin skaudų smūgį amerikiečių prestižui regione ir privertę Jungtines Valstijas visiškai išvesti savo pajėgas iš Sirijos. Kaip tik tokia, ko gero, yra Maskvos strateginės linijos dalis. Juk Amerikoje nelabai mėgsta, kai geriausi sūnūs žūva nežinia kur ir nežinia už ką. Antai 1984 metais JAV, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija išvedė savo pajėgas iš Libano po to, kai Beirute dviejų mirtininkų susprogdintas sunkvežimis su 5 tonomis trotilo nusinešė daugiau kaip 300 amerikiečių ir prancūzų karių gyvybes. 1993 metų rudenį Mogadiše nepavykusios operacijos metu žuvo 18 amerikiečių ir iki metu pabaigos JAV išvedė savo dalinius iš Somalio…

Kai viskas slepiama, galima manyti ir taip – juo labiau kad šiuo atveju viena kitam netrukdo. Sirijos savanoriai įsivelia į mūšį su kurdais, o padėti jiems niekas nė nesirengia (amerikiečiai ir nešaudys visiems susimaišius), nes tuo tarpu profesionalai patyliukais… O galima buvo ir tris zuikius iš karto nušauti. Kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas „Laisvės radijo“ korespondentei pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvęs „Donecko liaudies respublikos“ veikėjas, nuo 2015 metų rudens  – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkas) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie pasikėlė, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Tad tikslas, be naftos, buvo ir Donbaso veteranų utilizavimas. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų dar nepradėjus artilerinio parengimo… Atamanas neslepia, kad neatšauktas ir to paties į Maskvą sugrįžusio Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Tik ir šitai – nė jokia sensacija. Tarę, kad Putino režimo kritikai gali tirštinti spalvas, paklausykime lenkų eksperto: Maskva tikslingai, tolydžio (konsekwentnie) ir sėkmingai toliau šalina kareivių Donbase ir Sirijoje vykdytų karo nusikaltimų liudininkus. Jie žinojo Rusiją sukursčius karinį konfliktą Ukrainoje ir galėjo tai pasakyti būsimajame teisme Hagoje. Pasak lenko, labai daug ekspertų mano, kad Rusija atsisako nereikalingais tapusių smogikų: jau likviduota daugiau kaip dešimt Donbaso teroristų vadeivų („Givis”, „Motorola” ir kiti).

O štai ne per seniausiai, kovo 7 d., „Laisvės“ radijas paskelbė pokalbį su trimis buvusiais „Vagnerio“ grupės nariais. Sklinda gandai, kad „Vagneris“ – tai projektas „Mėsmalė“. Kur dėti sukilėlius (Donbaso separatistų kariauną, ополчение). Pirmosios bangos idiotus, idėjinius? Tai baisūs žmonės, tai visuomenės audrintojai, jie gali kelti kaip mielės. O taip ir šalies interesai ginami, ir mielių mažiau lieka. Va toks variantas. Irgi gali būti. Vieno iš pašnekovų teigimu, nuo 2015 metų Sirijoje žuvo iki 400 Rusijos piliečių.

Galiausiai pačiam Prigožinui galėjo būti pasakyta: Marš atgal į virtuvę! Kalbama, kai užėmus Palmyrą Šoigu paskambino Putinui, šis atsakė: žinau, Prigožinas pranešė. Turėjo gynybos ministrą erzinti ir „Vagnerio grupės“ liaupsės žiniasklaidoje – visus miestus savanoriai ima, visada savanoriai priekyje. Dar vienas akibrokštas – „Vagnerio grupės“ vadas su bendrais prie vaišių stalo iškilmingame priėmime Kremliuje Rusijos didvyrių dienos proga 2016 metų pabaigoje! Tai kas, kad du – Rusijos didvyriai, o per visus – gal dešimt ordinų „Už narsumą“. Juk samdiniai – kriminaliniai nusikaltėliai… Beje, Rusijos kareivinėse grindis vėl plauna patys kareiviai – Prigožino paslaugų atsisakyta. Apskritai, Gynybos ministerijos užsakymų su juo siejamoms bendrovėms 2018 metais katastrofiškai sumažėjo… Bet tai prasidėjo dar gerokai prieš naktį į vasario 8-ąją…

Vasario 27 d. Rusijos naujienų tarnyba “Interfax“ atpasakojo tai, ką paskelbė kolegos iš turkų „Anadolu”: Sirijos vyriausybės pusėje kariaujančios pajėgos vėl mėgino prasiveržti prie naftos ir dujų radimviečių Der ez Zoro provincijoje, tačiau po kelių dienų atsitraukė smogus JAV karinėms oro pajėgoms. Turkų pranešimu, puolė iraniečių grupuotės. Jos apšaudė iš raketinių pabūklų „Conico“ dujų radimvietę, o vėliau užėmė 22 naftos versloves. „Sirijos demokratinės pajėgos“ savo ruožtu apšaudė objektus Sirijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Korespondentai priminė, kad pirmą kartą Sirijos vyriausybinės pajėgos mėgino užimti verslovių rajoną vasario pradžioje, tačiau to nepasisekė padaryti smogus toms pačioms JAV oro pajėgoms. Dėl teisybės, tai Sirijos armija tai padaryti mėgino ir praėjusių metų rugsėjo antroje pusėje. Tada žuvo Sirijos armijos vadavietėje buvęs Rusijos karinių patarėjų grupės vyriausiasis, generolas leitenantas Valerijus Asapovas. Tada, kaip prisimename, „Sirijos demokratinių pajėgų“ vyriausioji vadovybė apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas:  Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone.

Apie Prigožiną – nieko. Kaip į vandenį dingo. Tačiau gal dar išnirs?

2018.03.13; 08:53