Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Tokijas, rugpjūčio 6 d. (AFP-ELTA). Japonijos ministras pirmininkas, sekmadienį minint 78-ąsias Hirošimos atominio bombardavimo metines, pasmerkė Rusijos grasinimus panaudoti branduolinį ginklą.
1945 metų rugpjūčio 6 dieną, kai likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV numetė atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų, Hirošimoje žuvo apie 140 tūkst. žmonių, o po trijų dienų Nagasakyje – dar 74 tūkstančiai.
„Japonija, kaip vienintelė šalis, per karą patyrusi atominį bombardavimą, toliau dės pastangas, kad pasaulis būtų be branduolinio ginklo“, – sakė ministras pirmininkas Fumio Kishida per ceremoniją Hirošimoje.
„Kelias į šį tikslą tampa vis sunkesnis dėl gilėjančių tarptautinės bendruomenės nesutarimų dėl branduolinio nusiginklavimo ir Rusijos branduolinės grėsmės, – sakė jis. – Esant tokiai padėčiai tampa dar svarbiau sugrąžinti tarptautinį impulsą, kad pasaulis be branduolinių ginklų taptų tikrove“.
„Branduolinio ginklo sukeltas Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimas niekada neturi pasikartoti“, – sakė F. Kishida, kurio šeima kilusi iš Hirošimos.
F. Kishidos komentarai atkartojo Jungtinių Tautų vadovo Antonio Guterreso Hirošimos šia proga paskelbtą pareiškimą, kuriame teigiama, kad „kai kurios šalys vėl beatodairiškai žvangina branduoliniu ginklu, grasindamos panaudoti šias naikinimo priemones“.
„Šių grasinimų akivaizdoje pasaulio bendruomenė turi kalbėti vieningai. Bet koks branduolinių ginklų panaudojimas yra nepriimtinas“, – sakė A. Guterresas.
Ceremonijoje tūkstančiai žmonių – išgyvenusieji, jų artimieji ir aukšto rango atstovai iš rekordinio skaičiaus valstybių – 111 – meldėsi už žuvusiuosius ir nukentėjusius per bombardavimą ir ragino siekti taikos pasaulyje.
Tačiau Hirosima į šią ceremoniją jau antrus metus iš eilės nepakvietė Rusijos ir Baltarusijos dėl karo Ukrainoje.
Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Dalyviai, kurių daugelis buvo apsirengę juodai, rugpjūčio 6 dieną, 8.15 val. ryto (23.15 val. Grinvičo laiku), kai buvo numestas pirmasis karo metu panaudotas branduolinis ginklas, sukalbėjo tylią maldą.
F. Kishida anksčiau šiais metais Hirošimoje surengė Didžiojo septyneto (G7) aukščiausiojo lygio susitikimą. Jis bandė iškelti branduolinio nusiginklavimo klausimą į pirmą vietą darbotvarkėje ir nuvežė turtingų demokratinių valstybių vadovus į Hirošimos taikos parko memorialus ir muziejų.
Tačiau mažinti branduolinių ginklų atsargas niekas neturi didelio noro, nes Rusija nuolat skelbia menkai pridengtus įspėjimus, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje, taip pat Šiaurės Korėja nuolat vykdo raketų bandymus, dėl to stringa pastangos siekti branduolinio ginklo neplatinimo.
Anksčiau šį mėnesį daugiau nei 100 pasaulio medicinos žurnalų paskelbė retą bendrą raginimą imtis skubių veiksmų eliminuojant branduolinį ginklą ir perspėjo, kad branduolinės katastrofos grėsmė yra „didelė ir vis didėjanti“.
Nagasakis mini 77-ąsias branduolinės bombos numetimo metines. EPA-ELTA nuotr.
Nagasakis, rugpjūčio 9 d. (dpa-ELTA). Raginimu atsisakyti branduolinių ginklų Japonijos Nagasakio miestas antradienį paminėjo 77-ąsias atominės bombos numetimo metines. Pasaulyje tvyrant nerimui, kad Rusijai Ukrainoje gali panaudoto branduolinį ginklą, meras Tomihisa Taue paragino branduolines valstybes nusiginkluoti. Kartu Japonija turi siekti zonos be branduolinio ginklo Šiaurės Rytų Azijoje, per atminimo ceremoniją kalbėjo meras.
11.02 val. (vietos laiku) – tuo metu 1945 metų rugpjūčio 9-ąją virš Nagasakio sprogo JAV bombonešio numesta atominė bomba „Fat Man“, ceremonijos dalyviai sustingo tylos minutei. Vien tik Nagasakyje tada nuo tiesioginio poveikio žuvo apie 70 000 žmonių, dar 75 000 patyrė sužalojimų.
Trimis dienomis anksčiau JAV paleista mažesnės galios atominė bomba suniokojo Hirošimą. Japonija 1945 metų rugpjūčio 15-ąją kapituliavo.
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla diskusijų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Šiemet didžiausia intriga – kaip pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Remiantis ELTOS agentūros pranešimais, JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas jau pasveikino Amerikos prezidentą Joe Bideną, ketinantį oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame pareiškime. Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą greičiausiai oficialiai paskelbs šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas galįs apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
Beje, J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas.
Štai kokia 2021-ųjų balandžio 24-osios intriga. Kaip derėtų reaguoti į tokį proarmėniškų jėgų atkaklumą? Mano supratimu, naujasis JAV lyderis pasielgs neteisingai, jei tolimus 1915-ųjų karus pripažintų buvus „armėnų genocidu“. Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neįmanoma perprasti svaidantis politiniais pareiškimais. Kvaila, primityvu ieškoti, kas anuomet buvo teisus, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Tėra vienintelis kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. Šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tikrai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Dėl to, kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę peržiūrėti armėniškus archyvus.
O kol kas Jerevano skleidžiama informacija, neva patvirtinanti genocido faktą, tėra … nuomonė, įsitikinimas, versija, spekuliacija, interpretacijos arba politinės intrigos, kurių pagalba bandoma spustelėti oponentus ir priešininkus. Mat armėniški archyvai, kaip jau pabrėžiau, aklinai užrakinti. Armėnija neįsileidžia istorijos tyrinėtojų. Kažką akylai slepia. Jei jau viskas buvo taip, kaip porina oficialusis Jerevanas, kam slėpti archyvus? Kodėl Turkija jau seniai nebijanti viešumo, o Armėnija – vis dar slapukauja? Kaip tai įmanoma civilizuotame pasaulyje: armėniški archyvai dar net neperžiūrėti, apie išsamią jų analizę belieka tik svajoti, o „armėnų genocidas” – jau pripažįstamas !
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviausiai žvelgia, mano supratimu, armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar išgirs šiuos armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo žodžius oficialusis Vašingtonas?
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Jei JAV prezidentas Dž.Baidenas pasiduos spaudimui, bus praverta garsioji Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Dideli ir maži Amerikos oponentai turėsiantys teisę teirautis Jungtinių Valstijų: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, Irako, Serbijos bombardavimus? Taip pat būtų galima prisiminti net ir išpuolius prieš raudonodžius Amerikos gyventojus.
Ar 46-asis JAV prezidentas žinąs, kaip atsakytų į nepatogius klausimus dėl, pavyzdžiui, Japonijos, Vietnamo, Serbijos, Irako bombardavimų?
Viliuosi, jog Amerikai užteks sveiko proto nesivelti į primityvias Jerevano intrigas.
Turkija tūkstantį kartų teisi, kai sako: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.”
Lankydamasis Japonijos Nagasakio mieste, popiežius Pranciškus pasmerkė branduolinio atgrasymo doktriną ir ginklų sandorius pasaulyje.
Atominės bombos numetimas ant Nagasakio 1945 metų rugpjūčio 9-ąją sukėlė „nenusakomą siaubą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas. Jis pabrėžė, kad, siekiant saugumo, branduoliniai ginklai „nėra atsakas“, priešingai, tai esą greičiau kliuvinys.
Amerikiečių numesta branduolinė bomba Nagasakyje pražudė mažiausiai 74 000 žmonių. Trys dienos prieš tai Hirosimoje nuo atominės bombos žuvo mažiausiai 140 000 gyventojų. „Ši vieta labai gerai parodo mums tą skausmą ir siaubą, kurį žmonės gali sukelti vieni kitiems“, – Nagasakyje kalbėjo popiežius.
Jis įspėjo, kad branduolinis ginklavimasis kaip atgrasymo priemonė nėra indėlis į taiką. Taika esą nesuderinama su „abipusio sunaikinimo ar visiško sunaikinimo grėsme“. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus atsiribojo nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris 1982-aisiais savo kalboje Jungtinėse Tautose branduolinį atgrasymą pavadino būtinu blogiu.
Pranciškus taip pa kritikavo, kad prekiaujant ginklais „išeikvojama daug lėšų ir kaupiamas turtas“. Tai esą yra „siaubingas įžeidimas“ pasaulyje, kuriame „milijonai vaikų gyvena nežmoniškomis sąlygomis“.
Pranciškus Nagasakyje padėjo vainiką branduolinės bombos aukoms ir pliaupiant lietui sustingo tyliai maldai. Po to 82-ejų pontifikas Hirosimoje susitiko su branduolinės bombos incidentą išgyvenusiais žmonėmis.
